Sveiki, skaitytojai.
„Kokius
saitus mes šiandien galime rasti su Maironio kūryba, perėję XX a. patirtį, kai
įsigalėjęs dorovinis reliatyvizmas, kai ironija ir skepticizmas yra
būdingiausia dvasinė laikysena <...> Jo poezijos taurus paprastumas,
skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent
gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti
patiems save. Maironio žodis paliečia mus, jaudina, įtikina, sujungia mus su
pagrindiniais istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir
prisikėlimo paslaptimi. Jis iš tikrųjų yra šaltinis, prie kurio grįžtame
nuvargę, išsekę, ištroškę ir kuris visada atgaivina, grąžina mus prie tikrųjų,
amžinųjų vertybių.“ Vanda Zaborskaitė iš straipsnio
„Tikėjimo ir vilties poezija“.
Vanda Zaborskaitė buvo
viena ryškiausių XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios lietuvių
literatūrologių, profesorė bei kritikė, kurios autoritetas formavo ištisų
filologų kartų požiūrį į klasikinį paveldą. Jos mokslinė veikla, apžvelgiama
„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, pasižymėjo ne tik gilia literatūros
analize, bet ir išskirtiniu dėmesiu krikščioniškosioms vertybėms, humanizmui
bei tautinei savybei, o monografija apie Maironį tapo esminiu veikalu,
padėjusiu naujai atrasti poeto kūrybos gyvybingumą moderniaisiais laikais.
Savo citatoje V.
Zaborskaitė pabrėžia, kad po XX a. sukrėtimų, atnešusių dorovinį reliatyvizmą,
skepticizmą ir ironiją, Maironio poezija išlieka esmine dvasine atrama. Autorė
teigia, kad poeto kūrybos paprastumas, skaidrumas ir dorovinė rimtis veikia kaip
stabilus pamatas, neleidžiantis šiuolaikiniam žmogui prarasti savo tapatybės
vertybių chaose. Maironio žodis jai yra gyvas ryšys su pamatiniais būties
dalykais – istorija, gamta bei mirties ir prisikėlimo paslaptimi, todėl jo
poezija tampa ne praeities reliktu, o nuolatiniu atgaivos šaltiniu.
Galiausiai literatūrologė
akcentuoja, kad prie Maironio kūrybos grįžtame būdami dvasiškai išsekę, nes
būtent čia randame tai, kas tikra ir amžina. Jos požiūriu, Maironis sugeba
peržengti laiko barjerus ir pasiūlyti autentišką dvasinę kaitrą, kuri sujungia
tautą su jos likimu ir grąžina prarastą dvasinę pusiausvyrą. Taip V.
Zaborskaitė įtvirtina mintį, kad klasika yra ne tik literatūros istorija, bet
ir gyvybiškai būtinas moralinis orientyras kiekvienai kartai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą