Sveiki!
„Paryžius – tai vandenynas. Meskite ten
zondą ir niekada nesužinosite jo gylio.“ Onorė de Balzac.
Ši citata pirmą kartą nuskambėjo viename garsiausių
Onorė de Balzako romanų „Tėvas Gorijo“ (Le Père Goriot), parašytame 1834
m. Šiuo kūriniu autorius pradėjo savo fundamentalų ciklą „Žmogiškoji komedija“,
o citata tapo savotišku įvadu į jo filosofinį požiūrį į miestą. Palygindamas
Paryžių su vandenynu, Balzakas siekė pabrėžti ne tik miesto didybę, bet ir jo
pavojingumą, paslaptingumą bei beribiškumą. Tuo metu Paryžius sparčiai augo,
tapdamas socialinių kontrastų, intrigų ir anonimiškumo centru, kuriame
individas galėjo lengvai pasiklysti arba paskęsti, kaip ir atviroje jūroje.
Metafora apie zondą ir nesužinomą gylį reiškia, kad
joks žmogus, net ir didžiausias tyrinėtojas, negali iki galo perprasti
Paryžiaus visuomenės sandaros, jos paslapčių ir moralinių labirintų. Balzakas
Paryžių matė ne kaip statinį pastatų rinkinį, o kaip gyvą, kunkuliuojantį ir
chaotišką organizmą, kuriame po kiekvienu paviršiumi slepiasi dar gilesni
sluoksniai – nuo aukščiausios aristokratijos salonų iki tamsiausių skurdžių
kvartalų. Kiekvienas bandymas „išmatuoti“ miestą, t. y. jį suprasti ar
sukataloguoti, pasmerktas nesėkmei, nes Paryžiaus „vandenys“ nuolat keičiasi, o
jo gylis slepia tiek neapsakomą grožį, tiek kraupias tragedijas.
Šis pasakymas taip pat atspindi paties Balzako, kaip
rašytojo-realisto, ambiciją ir kartu nusižeminimą prieš tikrovę. Nors jis
pasišventė detaliai aprašyti kiekvieną Paryžiaus kampelį, jis pripažino, kad
miestas visada liks bent šiek tiek nepažinus. Rašytojui Paryžius buvo
negailestingas mechanizmas, kuriame pinigai ir ambicijos kūrė stiprias sroves,
galinčias iškelti žmogų į viršūnę arba negailestingai nutraukti į dugną. Tai
perspėjimas skaitytojui: įžengus į Paryžiaus gyvenimą, pateksite į stichiją, kurios
taisyklių iki galo nesupranta net patys jos dalyviai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą