Dienos citata: Honoré de Balzac apie Paryžių, jo paslaptis ir socialinį daugiasluoksnį gyvenimą

 

Sveiki!

 

„Paryžius – tai vandenynas. Meskite ten zondą ir niekada nesužinosite jo gylio.“ Onorė de Balzac.

 

Ši citata pirmą kartą nuskambėjo viename garsiausių Onorė de Balzako romanų „Tėvas Gorijo“ (Le Père Goriot), parašytame 1834 m. Šiuo kūriniu autorius pradėjo savo fundamentalų ciklą „Žmogiškoji komedija“, o citata tapo savotišku įvadu į jo filosofinį požiūrį į miestą. Palygindamas Paryžių su vandenynu, Balzakas siekė pabrėžti ne tik miesto didybę, bet ir jo pavojingumą, paslaptingumą bei beribiškumą. Tuo metu Paryžius sparčiai augo, tapdamas socialinių kontrastų, intrigų ir anonimiškumo centru, kuriame individas galėjo lengvai pasiklysti arba paskęsti, kaip ir atviroje jūroje.

 

Metafora apie zondą ir nesužinomą gylį reiškia, kad joks žmogus, net ir didžiausias tyrinėtojas, negali iki galo perprasti Paryžiaus visuomenės sandaros, jos paslapčių ir moralinių labirintų. Balzakas Paryžių matė ne kaip statinį pastatų rinkinį, o kaip gyvą, kunkuliuojantį ir chaotišką organizmą, kuriame po kiekvienu paviršiumi slepiasi dar gilesni sluoksniai – nuo aukščiausios aristokratijos salonų iki tamsiausių skurdžių kvartalų. Kiekvienas bandymas „išmatuoti“ miestą, t. y. jį suprasti ar sukataloguoti, pasmerktas nesėkmei, nes Paryžiaus „vandenys“ nuolat keičiasi, o jo gylis slepia tiek neapsakomą grožį, tiek kraupias tragedijas.

 

Šis pasakymas taip pat atspindi paties Balzako, kaip rašytojo-realisto, ambiciją ir kartu nusižeminimą prieš tikrovę. Nors jis pasišventė detaliai aprašyti kiekvieną Paryžiaus kampelį, jis pripažino, kad miestas visada liks bent šiek tiek nepažinus. Rašytojui Paryžius buvo negailestingas mechanizmas, kuriame pinigai ir ambicijos kūrė stiprias sroves, galinčias iškelti žmogų į viršūnę arba negailestingai nutraukti į dugną. Tai perspėjimas skaitytojui: įžengus į Paryžiaus gyvenimą, pateksite į stichiją, kurios taisyklių iki galo nesupranta net patys jos dalyviai.

 

Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Notre Dame Cathedral - deganti Paryžiaus šv. Dievo Motinos katedra

Sveiki,

Pamačius naujieną apie degančią Paryžiuje šv. Dievo Motinos katedrą galvoje kilo trys mintys.

 Pirmoji: velnias, jaučiuosi kaip anuomet per Rugsėjo 11-osios išpuolį. Antroji: Viktoro Hugo knygos „Paryžiaus katedra“ liepsnoja kartu su šia šventove. Trečioji: prisiminimas, kaip mokiausi šeštoje klasėje prancūzų kalbą ir kaip ant seno vadovėlio chrestomatiškai buvo išpiešta fasadinė šios katedros rožė (vitražas). Tuokart buvo keista, kad Notre Dame pažodžiui veržiama „mūsų ponia“, mokytoja liepė versti „Dievo Motinos katedra“... Taigi liepsnoja Mūsų Ponia.

Visgi gaila. Kažkaip galvoju, kas manyje pačiame suformavo tokį gailestį, tokį kultūrinį tapatybės jausmą, kad, velnias, juk tai liepsnoja dalis Europos t. y. ir manęs paties, juk tai ne vien prancūzų palikimas, nes toji katedra... Juk ji augo kartu su prancūzų kalbos vadovėliu, su animacija, travel kanalu, galų gale su V. Hugo romanu, matytais spektakliais, miuziklais, G. Paškevičiaus daina... „....mano varpas dar galingas...“ – šitaip dainoje erekciją sumaišyti su Notre Dame įvaizdžiu buvo man, mokiniui, tikra jėga.

Aišku, kad gaila. Juk šią vasarą ketinau pirmąkart apsilankyti Paryžiuje ir nepamatysiu (ir mes visi ilgai dar nepamatysime) tos Paryžiaus dalies... Kurioje kiekvienas galėtume nors akimirką pasijausti kaip Kvazimodas.

Jūsų Maištingas Siela