Sena nuotrauka: Kaunas, Laisvės alėja, 1968 (nuotrauka V. Bujausko)

 

Lietuvos gamtos grožis fotografijose (fotografas – V. Stumbrys)

Sveiki,

 

Pamačiau fotografo Virginijaus Stumbrio šias nuotraukas ir... tiesiog negaliu nepasidalyti! Jos buvo patalpintos viename iš socialinių tinklų, tad prieinamos viešai, vadinasi, galima ir visiems pasidžiaugti.

 

Šiaip dažnai ir daug fotografijų talpinama apie Lietuvos grožį, bet šitas (ir kitose) iškart pajutau kaip savas. Lietuvos gamtos peizažai, spalvos, kompozicija – tris kartus VAU!

 

Galima pasižiūrėti daugiau, eFoto.lt autorius turi paskyrą, galite atrasti daugiau neįtikėtinų nuotraukų: https://www.efoto.lt/user/virginijus_stumbrys

 

Jūsų Maištinga Siela

Fotografija: 10 populiariausių homoseksualių fotografų, kurie savo fotografijoje vaizdavo gėjų erotiką

 

Sveiki, įdomieji skaitytojai,

 

Šis įrašas skirtas besidomintiems menu, o tiksliau – fotografija. Šiandien čia pristatau 10 svarbiausių ir labiausiai fotografams padariusių homoseksualių fotografų.

 

1.Robertas Mapplethorpe'as (Robert Mapplethorpe)

 

Robertas Mapplethorpe'as (1946–1989) yra vienas žinomiausių ir kartu kontraversiškiausių XX a. fotografų. Jo svarbiausi darbai apima nuogų kūnų, gėlių ir įžymybių portretus, tačiau ypač žinomas jis tapo dėl savo atvirų S&M subkultūros ir gėjų erotikos fotografijų, kurios išgarsino jį kaip drąsų menininką, nebijantį peržengti to meto socialinių tabu. Priklausydamas Niujorko pogrindinei menininkų bendruomenei, jis artimai draugavo su Patti Smith ir Andy Warholu. Įdomus faktas, kad Mapplethorpe'as siekė įamžinti gėjų kūną su tokiu pat estetiniu tobulumu, koks būdingas klasikiniams meno kūriniams, tuo suteikdamas gėjų erotikai naują, aukštosios dailės statusą.

 

2.Herb Rittsas (Herb Ritts)

 

Herb Rittsas (1952–2002) buvo pasaulinio garso mados ir portretų fotografas, kurio stiliui būdingas skulptūriškumas, švarios linijos ir saulės nutviekstos vietovės. Nors didžiąją karjeros dalį dirbo su garsiausiais modeliais ir aktoriais, jo homoseksualumas atsispindėjo kuriant gėjų erotiką ir aktus, kuriuose jis idealizavo vyrišką kūną, dažnai įkvėptas antikinės estetikos. Svarbiausi jo darbai buvo publikuojami žurnaluose „Vogue“, „Vanity Fair“ ir „Rolling Stone“, taip pat knygose. Įdomus faktas – Rittsas aktyviai prisidėjo prie lėšų rinkimo AIDS tyrimams, būdamas vienas iš pirmųjų garsenybių fotografų, atvirai kalbėjusių apie šią epidemiją.

 

3.Bruce'as Weberis (Bruce Weber)

 

Bruce'as Weberis (g. 1946) yra JAV fotografas ir režisierius, garsėjantis savo juodai-baltomis nuotraukomis, kuriose mados elementai persipina su gėjiška estetika ir erotika. Jo darbai, ypač sukurti „Calvin Klein“ ir „Abercrombie & Fitch“ prekės ženklams, formavo devintojo ir dešimtojo dešimtmečio jaunimo kultūros veidą. Weberio fotografijose vyriškas kūnas vaizduojamas natūralioje aplinkoje, dažnai su šunimis ar šeimos nariais, sukuriant švelnų, intymų ir nostalgišką įspūdį. Įdomus faktas – Weberis ilgą laiką buvo vienas paklausiausių mados fotografų, o jo „prekės ženklas“ tapo atpažįstamas visame pasaulyje.

 

4.George'as Plattas Lynesas (George Platt Lynes)

 

George'as Plattas Lynesas (1907–1955) buvo amerikiečių mados ir meno fotografas, dirbęs Niujorke ir Paryžiuje. Jis garsėjo puikiais portretais ir aktais. Nors komercinėje fotografijoje vaizdavo žvaigždes, savo privačioje kūryboje jis fotografavo jaunuolius, sukūręs vieną iš pirmųjų ir subtiliausių gėjų erotikos archyvų. Svarbiausi jo darbai – stilizuoti aktai ir klasikiniai portretai, kuriuose atsispindėjo Europos siurrealistų įtaka. Lynesas priklausė aukštuomenės ratams, artimai bendravo su Jeanu Cocteau, Man Ray'umi ir kitais to meto menininkais. Įdomus faktas – dėl homoseksualumo ir slaptos erotinės kūrybos jis patyrė persekiojimus ir tragiškai baigė savo gyvenimą.

 

5.Peteris Hujaras (Peter Hujar)

 

Peteris Hujaras (1934–1987) buvo Niujorko menininkas, kurio nespalvotos fotografijos išsiskiria gilumu ir pažeidžiamumu. Jis fiksavo to meto menininkų, translyčių asmenų, gėjų bendruomenės ir savo draugų intymius portretus, kurie dažnai tapdavo atviro, bet neprovokuojančio seksualumo išraiška. Hujaro fotografijos, publikuotos knygoje „Portraits in Life and Death“, garsėja nuoširdumu ir gebėjimu atskleisti žmogaus esybę. Jis priklausė Niujorko pogrindinei menininkų bendruomenei, ypač artimai bendravo su Candy Darling ir Davidu Wojnarowicziumi. Įdomus faktas – Hujaro darbai sulaukė didelio pripažinimo tik po jo mirties, o dabar yra itin vertinami už jų istorinę ir meninę svarbą.

 

6.Horstas P. Horstas (Horst P. Horst)

 

Horstas P. Horstas (1906–1999) buvo vokiečių kilmės mados fotografijos legenda, dirbęs „Vogue“ žurnalui. Nors jo darbai laikomi mados klasika, jie pasižymi subtilia, beveik paslėpta gėjų erotika, atspindinčia to meto estetinius kodus. Jo garsiausi darbai yra nuotraukos su antikinės skulptūros pozomis ir nuogi vyrai, kuriems būdinga šviesos ir šešėlio žaismė. Horstas P. Horstas priklausė Paryžiaus ir Niujorko aukštosios mados ir meno bendruomenėms, artimai bendravo su tokiomis asmenybėmis kaip Coco Chanel. Įdomus faktas – jis buvo vienas pirmųjų mados fotografų, sąmoningai įtraukusių gėjišką estetikos sampratą į komercinę erdvę, padarydamas ją priimtina plačiajai auditorijai.

 

7. Duane'as Michalsas (Duane Michals)

 

Duane'as Michalsas (g. 1932) yra amerikiečių fotografas, žinomas dėl savo inovatyvių, naratyvinių fotografijų serijų, kuriose nuotraukos sujungiamos su ranka rašytu tekstu. Jo darbai dažnai nagrinėja egzistencines, filosofines ir asmenines temas, o homoseksualumo problematika užima svarbią vietą jo kūryboje. Michalso fotografijos, vaizduojančios porų meilę ir intymumą, atvirai ir nuoširdžiai fiksavo gėjų gyvenimą, atspindėdamos ne tik seksualumą, bet ir emocinį ryšį. Įdomus faktas – jis yra vienas iš nedaugelio fotografų, kuris atsisakė didinti savo nuotraukas, manydamas, kad maži formatai skatina žiūrovą labiau įsigilinti į siužetą ir tekstą.

 

8.Jackas Piersonas (Jack Pierson)

 

Jackas Piersonas (g. 1960) yra šiuolaikinis amerikiečių menininkas, dirbantis su fotografija, skulptūra, piešiniais ir instaliacijomis. Jo fotografija dažnai tyrinėja gėjų patirtį, melancholiją ir nostalgiją. Piersonas naudoja senas nuotraukas ar asmeninius kadrus, sukuriant intymų ir autobiografinį pasakojimą. Jo darbai yra priskiriami vadinamajai „Boston School“ grupei, į kurią įėjo tokie fotografai kaip Nan Goldin. Jie kartu kūrė nuotraukas, vaizduojančias draugų, homoseksualų ir translyčių asmenų gyvenimą. Įdomus faktas – Piersono kūryboje dažnai naudojami neidealizuoti, lyg netyčia užfiksuoti vaizdai, kurie atspindi tikrą, o ne sukonstruotą, gėjų bendruomenės kasdienybę.

 

9. Ryanas McGinley (Ryan McGinley)

 

Ryanas McGinley (g. 1977) – vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių fotografų. Jo darbai dažnai vaizduoja nuogus, jaunus žmones gamtoje, keliaujančius ir besielgiančius laisvai, be suvaržymų. McGinley fotografijoms būdingas natūralumas ir energingumas. Nors jo kūryba nėra išskirtinai gėjų erotika, dauguma modelių yra jauni vyrai, o laisvumo, nuogumo ir kūniškumo temos yra atvirai nagrinėjamos, todėl jis yra vertinamas kaip svarbus šiuolaikinės gėjų erotikos atstovas. Įdomus faktas – McGinley yra jauniausias fotografas, surengęs personalinę parodą Whitney muziejuje Niujorke.

 

10. Tom of Finland (Touko Laaksonenas)

 

Touko Laaksonenas (1920–1991), geriau žinomas kaip Tom of Finland, nors ir nebuvo fotografas, jo įtaka gėjų erotikos fotografijai yra milžiniška. Jis kūrė hiperbolizuotus, seksualizuotus, raumeningų vyrų piešinius, kurie tapo ikoniški ir suformavo gėjų odos ir motociklininkų subkultūros estetiką. Jo darbai garsėja detaliais piešiniais, seksualine energija ir fetišo elementais. Tom of Finland piešiniai tiesiogiai įkvėpė daugelį fotografų ir menininkų, tapdami gėjų vizualinio pasakojimo dalimi. Įdomus faktas – jo darbai buvo slepiami dešimtmečiais, bijant persekiojimo, tačiau po to tapo vienu svarbiausių gėjų kultūros simbolių, simbolizuojančių laisvę ir pasitikėjimą savimi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 108: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

 

Nuor. Marta Pļaviņa. Moteris iš nugaros, 1920–1930. From the collection of the Aizkraukle Museum of History and Art

Sveiki,

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, pamaniau sau šiandien mąstydamas ir galvodamas apie laiką. Skaitau Sal Rachele knygą „Sielos integracija“ ir ten tiek daug kalbama apie laiko linijas ir įvairias perspektyvas. Kas mane pažįsta, žino, kad dažnai sakau, kad reikia būti ČIA IR DABAR. Pasirodo, pagal Sal Rachele linijinio laiko perspektyvoje egzistuoja praeitis, dabartis ir ateitis, tačiau ir laiko linijos, intervalai, kuriuos nulemia mūsų mintys, intencijos ir veiksmai. Ypač veiksmai. Aukštesnių dimensijų perspektyvoje viskas vyksta dabar kiekvienam iš mūsų, t. y. DABAR tu gimsti, tu verki, valgai, patyri kaulo lūžį, pirmąją kelionę į užsienį, gauni pirmąjį pažymį, dalyvauji laidotuvėse ir vestuvėse, guli tiesiog prie jūros... Visumoje Visatos burbule viskas jau vyksta tame pačiame mirksnyje.

Dažnas klausimas, ar tada mes turime laisvą valią ką nors pakeisti, jeigu jau viskas yra? Pasirodo, žinoma, kad taip. Tik šuoliais į kito laiko perspektyvą. Nors apie laiką skaitau šiaip aiškiai tik dabar, bet noriu pasakyti, kad visada panašiai laiką ir įsivaizdavau, tarsi toji knyga paliudytų tai, ką ir taip prigimtinai žinojau esant. Tik mes fiziniuose rėmuose, įrėminti, bet toli gražu ne kokie bejėgiai. Kitaip sakant, galima iš eterinės erdvės daryti korekcijas ir transformacijas, kurios nulemia mūsų savijautą ir emocijas, kai kas tai vadina karmos keitimu, kai kas gijimu, kai kas sielos integracija. Pakeitus laike padarytus įspaudus galima keisti ir gerinti DABARTIES perspektyvą linijiniame laike, tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, ar ne? Per tiek metų sulaukiu tiek daug bylojimo apie šiuos dalykus, o šios knygos daugiau ar mažiau tarpusavyje „susikalba“, tad nesame bepročiai atmesdami populiariausius mokslo siūlomus variantus ir pasinerdami į dimensijų daugiamatį variantiškumo perspektyvą.

Kelis kartus skaitydama užmigau. Šitaip va veikė teksto energija. Būtinai apie tai dar parašysiu, šiandien tai geriausia šios dienos manoji patyrimo dalis.

Tiesa, labai graži latvių fotografės Marta Pļaviņa (1896-1959) nuotrauka, kuria dalijuosi. Jos nuotrauka „Mergina iš nugaros“ (1920-1930) tapo tutiline fotografija parodoje „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“, kuri šiuo metu vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Ta nuotrauka vis daroma ir daroma to laiko ir akimirkos atkarpoje, kai mūsų dar net nebuvo.

Jūsų Maištinga Siela

Fotografiska Tallinn magazine #5 2024: Toomas Volkmann (Elis Jurkatam)

 

Sveiki,

Drąsūs tie estai, kai pagalvoji... Nors ko norėti, jie visada buvo progresyvesni, nes protestantai ir mažiau tikintys dogmomis. Nemokamas kelte iš Talino į Švediją dalijamas žurnalas Fotografiska Tallinn magazine apie estų fotografiją džiugina šiek tiek surūgusias ir apgirtusias lietuvių akis. Tikiu, kad ne vienas tokį šmurkštelėjo į kišenę ar rankinę, kad galėtų piktintis užsidarę kajutėje arba parvežti kaip pasipiktinimo reliktą namiškiams. Bus ir tokių, kurie tiesiog džiaugsis. Dalijuosi vienu atviresniu straipsniu iš leidinio, kuriame apie Toomas Volkmann fotografiją.

Maištinga Siela

Fotografiska Tallinn magazine 2024: Berliiniin! Margit Aasmäe (estų fotografija)

 

Asmenybės: fotografas Peter Hujar, nuotraukos, aktai, LGBTQ+

 

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsų amerikiečių fotografą Peter Hujar (1934-1987) neteko, kaip ir apie daugelį XX amžiaus menininkų, nieko kalbėti. Gal dėl to, kad garsių fotografijų darbais nelabai domiuosi. Labiau jų darbai ir gyvenimai ateina iš kontekstų: filmai, performansai, dokumentika... Štai su Peter Hujar susipažinau visiškai netikėtai nagrinėdamas neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleistą Hanya Yanagiharos romano „Mažas gyvenimas“ viršelį, kuris ir anglų kalbos daugelyje leidimų taip pat turi tą patį vaizdą. Pasirodo, kad viršelyje darytas Peter Hujar autoportretas, kuris vadinasi ne kokia nors kančia ar verkiantis vyras, bet... „Vyro orgazmas“. Nuotrauka daryta 1969 metais.

Peter Hujar tik po mirties imtas vadinti vienu garsiausių amerikiečių aktų ir nespalvotų portretų autoriumi, o dar vėliau – vienu talentingiausiu. Žinoma, kad Peter Hujard kilo iš Ukrainos išeivių giminės, jo motina dirbo padavėja (ir kaip filmuose būna!) ją besilaukiančią paliko vyras. Berniukas augo ūkyje, kur visi šnekėjo tik ukrainietiškai, vėliau jis su motina apsigyveno pas jos antrąjį vyrą, bet sulaukęs brandos ir savarankiškumo, paliko namus iš išvyko į Niujorką. Paskatintas mokytojos jis pamėgo fotografiją, netrukus Niujorke susirado meilužį ir, kaip daugelis anuomet pradedančiųjų menininkų, įsiliejo į tą jūrą, kurioje plaukiojo ir mūsų Jonas Mekas.

Peter Hujar gyveno aktyvų homoseksualo gyvenimą, o jo fotoaparato blykstė, kaip matote iš darbų, dažniausiai buvo nukreipta į apsinuoginusius vyrus. Tai portretų ir aktų fotografas, kuris galiausiai 1987 metais, kaip ir daugelis to meto homoseksualių menininkų, mirė nuo AIDS. Kol buvo gyvas, buvo menkai kam įdomus ir žinomas, nes buvo tiesiog socialinių paribių, LGBTQ+ fotografas. Šiandien jo darbai eksponuojami ir saugomi muziejuose. Jo darbus ir gyvenimą galėčiau palyginti su Patti Smith mylimuoju fotografu Robert Mapplethorpe (1946-1989).

Kviečiu pasižiūrėti į Peter Hujar darbus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: August Strindberg paveikslas The Town - Augustas Strinbergas ir jo paveikslas Miestas

 Sveiki,

Kaip visada pas Marių Buroką ant Facebooko sienos galima rasti ne tik apie Baltarusiją, bet ir labai įdomių dalykėlių. Dailė ir fotografijos – vienos iš jų. Šįkart noriu pasidalyti švedų rašytojo ir dramaturgo August Strindberg (1849-1912) paveikslą „The Town“, kurį rašytojas nutapė su atsidavusia impresionistų dvasia 1903 metais. Šaltas, šiaurietiškas, pilkas ir niūrus paveikslas, kuriame pavaizduotas begalinis milžinas dangus, slegiantis mažytį blizgantį ir vilties ištroškusį miestą. Nerandu daugiau žodžių, kai toks pas mus lapkritis tik prasidėjo, o šis paveikslas ir yra visa to išraiška.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Baltarusija bunda arba Aleksandro Lukašenkos saulėlydis

Sveiki,

Nuomonių apie Baltarusijoje vykstančių įvykių pasaulyje ir Lietuvoje yra pačių įvairiausių; vieni peikia Aleksandrą Lukašenką, kiti sako, kad neturėtume visiškai kištis į kaimyninės šalies politiką, dar kiti mielai patys sudalyvautų masiniame mitinge Minske.

Pamenu prieš kokius penkerius metus įvykius Ukrainoje. Žinoma, Baltarusijoje padėtis yra kitokia, nes Lukašenka neturi liaudies viešo palaikymo ir laikosi vien buko užsispyrimo ir iliuzijos, kad Vakarai „atvežė“ tūkstančius protestuotojų per prievartą. Nušvilpiamas diktatorius. Žmonės daužomi iki komos gatvėse. Visoje toje klaikioje suirutėje man įdomiausia yra Baltarusijos pareigūnų laikysena. Ne viename vaizdo įraše matoma, kaip penkiese aršiai agresyvūs vyrai buldogai „kala“ parkritusius žmones su tokiu įniršiu ir pasimėgavimu, kad iš tikrųjų imi tikėti visais tais holivudiniais bukais filmais apie policininkus sadistus, kurie muša saviškį, o mintyse pagalvoji: ne, realybėje žmogus žmogų šitaip nekankintų, juk tai jų pačių kraujas (ot, naivuolis!). Bet kankina! Vieno bepročiaus įsakymu. Niekada nemaniau, kad Hitleris galėjo vienu skambučiu sunaikinti milijonus žydų net nepažiūrėjęs jiems į akis. Juk tuos budelio darbus daro tie patys baltarusiai.

Visoje toje kloakoje man patiko ES pirmininkės pasakymas, kad sankcijos turėtų būti taikomos ne Baltarusijai, o jos diktatoriui ir tiems pareigūnams sadistams, kad paprasti piliečiai, paleisti išniekinti iš izoliatorių, neturėtų būti traiškomi dar ir aplinkinių šalių politikos. Kaip tai padaryti? Neturiu žalio supratimo.

Ne ką mažiau įspūdingai atrodo ir Rusijoje, Saknt Peterburge, surengtas viešas performansas bundančiai Baltarusijai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: ruduo, sąmoningumas, gyvenimo ir visatos dėsniai, stebuklai

Sveiki,

Sekmadienio rytą sutikau nuolat šią visą savaitę socialiniame sraute išmetamą rudenišką fotografiją, į kurią ilgai spoksodavau, bet taip ir nepaskaitydavau, kas prie jos parašyta...

O parašyti aukso vertės žodžiai, kurie prikrovė mano sekmadieninę dieną pozityvios energetikos! Praktiškai į šiuos žodžius sutelpa visa pozityvioji filosofija, krikščioniška, islamiška ir budistinė tiesa, kurios taip retai kartais žmogus tepasiekia reikalaudamas iš kitų, mažai duodamas ir vis alkanomis akimis žiūrėdamas į gyvenimą kaip į skolą, naštą, neišsipildžiusią svajonę. Negaliu nepasidalyti šiais žodžiais, kurie įprasmina tai, ką paskutiniuosius metus taip mokiausiai sau priimti ir įtvirtinti. Kartais dar nepavyksta. Kartais išvis nusiviliu ta paprasta gyvenimo prasmės ir džiaugsmo tiesa, bet visada grįžtu prie to ir žinau, kad nieko daugiau gyvenimas ir nebegali pasiūlyti, tik tuos paprastus Visatos dėsnius, kurių laikantis iš tikrųjų gyventi darosi labai gera.

Dalijuosi iš facebook grupės „Mintys materializuojasi“ citata:

„Laimingai gyventi - tai turėti mažiau poreikių ir daugiau potyrių, daugiau svajonių ir mažiau lūkesčių. Nieko nepriimti asmeniškai. Rūpintis savo vidiniu gyvenimu ir suprasti, kad išoriniame - tik pasekmės. Padaryti daugiau, nei iš mūsų tikimasi ir mažiau tikėtis iš kitų. Išmokti dėkinga širdimi priimti viską, ką duoda gyvenimas ir dėkoti už tai, ko pavyksta išvengti. Daugiau juoktis iš savęs ir mažiau skųstis kitais. Dvigubai daugiau duoti ir neparduoti gyvenimo džiaugsmo nei už gerą darbą, nei už aprūpintą, saugią santuoką. Nuspręsti, į ką verta žiūrėti rimtai ir su sveika humoro doze žvelgti į visa kita. Suprasti, kad mums niekas nieko neskolingas ir vertinti brangiausią dovaną, kokią esame gavę - Gyvenimą.“

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Frida Kahlo (Frida Kalo) 1919 metais

Sveiki,

Manau, kad meksikiečių dailininkė Frida Kahlo (1907-1954) yra viena labiausiai mistifikuojamų moterų asmenybių XX amžiuje. Ji didelis įkvėpimas, o jos gyvenimas jau seniai tapo pavyzdžiu bei filmu... Dar prieš visas vedybas, prieš visą nelaimingą autoavariją, visas dažų paletes, suluošinimą, politinius įsitikinimus matome Frida Kahlo šioje fotografijoje dar net ne paauglę, dar visai vaiką. Vis dar negaliu atsistebėti sustingusios fotografijos galia, gebėjimą išsaugoti momentą prieš visus įvykius, kurie pakeičia žmogų visiems laikams.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos nuotrauka: Notre Dame Cathedral - deganti Paryžiaus šv. Dievo Motinos katedra

Sveiki,

Pamačius naujieną apie degančią Paryžiuje šv. Dievo Motinos katedrą galvoje kilo trys mintys.

 Pirmoji: velnias, jaučiuosi kaip anuomet per Rugsėjo 11-osios išpuolį. Antroji: Viktoro Hugo knygos „Paryžiaus katedra“ liepsnoja kartu su šia šventove. Trečioji: prisiminimas, kaip mokiausi šeštoje klasėje prancūzų kalbą ir kaip ant seno vadovėlio chrestomatiškai buvo išpiešta fasadinė šios katedros rožė (vitražas). Tuokart buvo keista, kad Notre Dame pažodžiui veržiama „mūsų ponia“, mokytoja liepė versti „Dievo Motinos katedra“... Taigi liepsnoja Mūsų Ponia.

Visgi gaila. Kažkaip galvoju, kas manyje pačiame suformavo tokį gailestį, tokį kultūrinį tapatybės jausmą, kad, velnias, juk tai liepsnoja dalis Europos t. y. ir manęs paties, juk tai ne vien prancūzų palikimas, nes toji katedra... Juk ji augo kartu su prancūzų kalbos vadovėliu, su animacija, travel kanalu, galų gale su V. Hugo romanu, matytais spektakliais, miuziklais, G. Paškevičiaus daina... „....mano varpas dar galingas...“ – šitaip dainoje erekciją sumaišyti su Notre Dame įvaizdžiu buvo man, mokiniui, tikra jėga.

Aišku, kad gaila. Juk šią vasarą ketinau pirmąkart apsilankyti Paryžiuje ir nepamatysiu (ir mes visi ilgai dar nepamatysime) tos Paryžiaus dalies... Kurioje kiekvienas galėtume nors akimirką pasijausti kaip Kvazimodas.

Jūsų Maištingas Siela

Šios dienos nuotrauka: žmogus kaip galaktika - visi esame unikalūs

Sveiki,

Dabar nebežinau, ant kurio draugo fecebooko sienos aptikau šią pasidalyta fotografija, tačiau ji sukėlė nemažai minčių apie tai, kad kiekvienas iš mūsų esame kaip atskira ne tik vaikščiojanti galaktika, bet galgi net Visata. Tiek minčių kasdien praplaukia pro mūsų protą, kiek banaliausių arba net genialiausių programų veikia mūsų veiksmus, kalbėseną, būsenas.

Taip, mes iš tikrųjų galaktikos... Net skamba panašiai: galva-galaktika. Taigi, jeigu žinome, kad galaktikų tokių pat identiškų niekada Visatoje nebūna, vadinasi, per septynis milijardus esančių žmonių šioje Žemėje taip pat nėra nė vieno tokio pat – panašių yra. Vieni galvos galvoja „spirališkai“, kiti bus kamuoliniai, dar kiti – išsibarstę ir paskendę ūkuose. Tokie mes štai esame unikalūs.

Jūsų Maištinga Siela