Kunigaikštis Vaidotas Kęstutaitis, Vytauto Didžiojo brolis ir Kauno pilies gynėjas: kas apie jį žinoma?

 

Sveiki, istorikai ir mėgėjai!

Šįkart skirsiu mažiau žinomiems Lietuvos kunigaikščiams, ir vienas iš jų, žinoma, yra Vaidotas Kęstutaitis. Jis buvo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės sūnus, didžiojo kunigaikščio Vytauto brolis. Nors rašytiniuose šaltiniuose jo vardas pasirodo rečiau nei brolių, Vaidotas priklausė pačiam valstybės valdymo elitui ir buvo tiesioginis Gediminaičių dinastijos narys, kuriam buvo patikėtos strategiškai svarbiausios valstybės gynybos pozicijos.

Ryškiausias Vaidoto gyvenimo puslapis neatsiejamas nuo Kauno pilies. 1362 metais, kai kryžiuočiai surengė didžiulį žygį prieš Lietuvą, būtent Vaidotas vadovavo Kauno pilies gynybai. Tai buvo pirmoji mūrinė pilis Lietuvoje, stovėjusi Nemuno ir Neries santakoje. Vaidoto vadovaujami kariai tris savaites vykdė neįtikėtiną pasipriešinimą prieš galingą vokiečių kryžiuočių ordiną, naudodami tuo metu pažangiausias gynybos priemones. Šis mūšis tapo pasiaukojimo simboliu, o Vaidotas – vienu iš nedaugelio tos epochos vadų, asmeniškai stovėjusių priešakinėse linijose.

Po tragiško Kauno pilies šturmo, kurio metu pilis buvo sugriauta, o didžioji dalis gynėjų žuvo, Vaidotas pateko į kryžiuočių nelaisvę. Visgi jo politinis vaidmuo tuo nesibaigė. Po kurio laiko jis grįžo į Lietuvą ir vėliau valdė Naugarduką – svarbų LDK gynybinį ir politinį centrą rytuose. Jo politika buvo orientuota į tėvo Kęstučio ir brolio Vytauto palaikymą vidaus kovose bei valstybės vientisumo išsaugojimą, tačiau jis niekada nesiekė aukščiausio sosto, likdamas ištikimu valstybės kariu.

Apie asmeninį Vaidoto gyvenimą, pomėgius ar šeimą žinoma nedaug, tačiau to meto metraščiai leidžia susidaryti kario ir diplomato paveikslą. Manoma, kad kaip ir visi to meto kunigaikščiai, jis buvo puikus raitelis ir medžiotojas, o jo kasdienybę formavo nuolatinė karinė parengtis. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad jis galėjo turėti sūnų Jurgį, tačiau plačios dinastinės šakos jis nepaliko, todėl jo vardas labiau asocijuojasi su asmenine drąsa, o ne su politiniu tęstinumu per palikuonis.

Vaidoto mirtis, kaip ir daugelis jo gyvenimo detalių, apgaubta paslapties – manoma, kad jis mirė apie 1401 metus. Šiandien apie jį svarbu žinoti tai, kad jis buvo ne tik „Vytauto brolis“, bet ir savarankiškas karinis strategas, kurio dėka Kaunas tapo nepalaužiamos dvasios simboliu. Jo asmenybė įkūnija tą Lietuvos istorijos laikotarpį, kai valstybė laikėsi ant individualių asmenybių valios, fizinės ištvermės ir besąlygiškos ištikimybės giminei bei tėvynei.

6 žinomi ir įdomūs faktai (ir hipotezės) apie Vaidotą Kęstutaitį.

Pateikiu 6 istoriškai žinomus faktus apie Vaidotą Kęstutaitį, kurie parodo jį ne tik kaip karį, bet ir kaip asmenybę su sudėtingu likimu.

Nors gimė greičiausiai Trakuose, Vaidotas yra istorikų tituluojamas pirmuoju žinomu „kauniečiu“, nes būtent jis 1362 metais vadovavo pirmosios mūrinės Kauno pilies gynybai ir jo vardas yra neatsiejamas nuo šio miesto gynybos pradžios.

Tai itin retas reiškinys LDK elitui, nes Vaidotas du kartus pabuvojo kryžiuočių nelaisvėje. Pirmą kartą jis pateko į nelaisvę po herojiškos Kauno pilies gynybos 1362 m. Antrą kartą kryžiuočiai jį sučiupo 1381 metais, kai šie puolė Algirdo ir Kęstučio valdomus Trakus, tačiau Vaidotui abukart pavyko ištrūkti.

Yra žinoma Vygando Marburgiečio „klaida“. Pagrindiniame šaltinyje apie Kauno gynybą (Vygando Marburgiečio kronikoje) Vaidotas ne kartą įvardijamas tiesiog „Kęstučio sūnumi“ arba „kunigaikščiu“, o vokiečių istorikai ilgą laiką painiojo jį su kitais broliais (pvz., Butautu), todėl jo vaidmuo Kauno gynyboje galėjo būti „atrastas“ tik vėliau, giliau analizuojant lotynišką vertimą.

Vaidotas vadovavo ne tik Kaunui, bet ir Naugardukui. Nors garsiausias kaip Kauno pilies gynėjas, vėliau jis valdė Naugarduką (dab. Baltarusijoje) – strateginį LDK centrą rytuose. Tai rodo, kad tėvas Kęstutis ir dėdė Algirdas juo pasitikėjo ir patikėjo ne mažiau svarbius regionus nei jo broliams Vytautui ar Butautui.

Kai kuriuose šaltiniuose (ypač vėlesniuose) minima, kad Vaidotas galėjo turėti sūnų Jurgį, kuris galėjo būti vienas iš pretendentų į valdžią arba tiesiog liko istorijos nuošalyje, netapęs galingu kunigaikščiu.

Egzistuoja istorikų hipotezė, svarstanti, ar Vaidoto galėjo ir nebūti. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai (pvz., Stephenas C. Rowellas) iškėlė drąsią hipotezę, jog Vaidotas kaip savarankiška asmenybė galėjo būti tiesiog Vygando Marburgiečio kronikos vertimo klaida, o kronikoje aprašomas „Kęstučio sūnus“ buvo tas pats maištingas Butautas, tik per klaidą lotyniškame vertime nurašytas kitu vardu. Tačiau dauguma Lietuvos istorikų vis dar laiko Vaidotą tikru Kęstučio sūnumi.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 14 d. – Kauno pilies žlugimas, pirmoji "Volvo", "Titanikas" susiduria su ledkalniu, sovietai palieka Afganistaną, Anglijos rožių karas ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 14 dieną.

1362 m. – Kauno pilies žlugimas. Po ilgos apgulties kryžiuočiai užėmė ir sugriovė Kauno pilį, kurią gynė Vaidoto Kęstutaičio vadovaujama įgula. Tai buvo vienas rimčiausių smūgių Lietuvai karų su ordinu laikotarpiu.

1920 m. – Pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje. Balandžio 14–15 dienomis vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs ir slapti rinkimai Lietuvos istorijoje, kuriuose dalyvavo net 90 % rinkėjų.

1989 m. – Įkurta „Caritas“. Lietuvoje įsteigtas katalikiškas moterų sambūris, vėliau tapęs viena didžiausių labdaros organizacijų šalyje.

1997 m. – Netektis mene. Mirė skulptorius Vytautas Kašuba, Nacionalinės premijos laureatas, kurio žymiausias darbas puošia Vilniaus širdį – tai paminklas Didžiajam kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 14 dieną.

1471 m. – Barneto mūšis. Anglijoje vyko vienas lemiamų „Baltosios ir Raudonosios rožių“ karų mūšių. Dėl tiršto rūko kariai per klaidą užpuolė savo sąjungininkus, o tai nulėmė karaliaus Eduardo IV pergalę.

1865 m. – Pasikėsinimas į Abrahamą Lincolną. Vašingtone, Fordo teatre, aktorius Johnas Wilkesas Boothas mirtinai sužeidė JAV prezidentą. Linkolnas mirė kitą rytą.

1894 m. – Pirmasis kino demonstravimas. Niujorke atidaryta pirmoji komercinė salė su kinetoskopais. Nors tai dar nebuvo projektorius (žiūrėti reikėjo po vieną per akutę), tai oficiali kino kaip verslo pradžia.

1912 m. – „Titaniko“ susidūrimas su ledkalniu. Maždaug 23:40 laivo laiku „Titanikas“ Atlanto vandenyne rėžėsi į ledkalnį. Laivas nuskendo po kelių valandų (jau balandžio 15-osios naktį), nusinešdamas apie 1500 gyvybių. Tarp keleivių buvo ir lietuvių (žymiausias – kunigas Juozas Montvila).

1927 m. – Pirmoji „Volvo“ mašina. Švedijoje, Geteborge, nuo konvejerio nuriedėjo pirmasis „Volvo“ automobilis, vadintas „Jakob“.

1935 m. – „Juodasis sekmadienis“ JAV. Centrines JAV valstijas užklupo viena baisiausių dulkių audrų istorijoje. Ji buvo tokia tiršta, kad žmonės nematė savo rankų priešais veidą, o reiškinys tapo „Didžiosios depresijos“ simboliu.

1988 m. – Žingsnis taikos link Afganistane. Ženevoje pasirašytas susitarimas, pagal kurį Sovietų Sąjunga įsipareigojo išvesti savo kariuomenę iš Afganistano.

2003 m. – Žmogaus genomo projektas. Oficialiai paskelbta apie sėkmingą žmogaus genomo sekvenavimo užbaigimą, kas tapo milžinišku šuoliu medicinos moksle.

Kas Lietuvoje ir pasaulyje gimė šią dieną?

Ana Ambrazienė (g. 1955) – viena garsiausių Lietuvos lengvaatlečių. 1983 m. ji pasiekė 400 m barjerinio bėgimo pasaulio rekordą, kuris tuo metu buvo stulbinantis pasiekimas Lietuvos sportui.

Visvaldas Matijošaitis (g. 1957) – verslininkas, „Vičiūnų grupės“ įkūrėjas ir ilgametis Kauno meras.

Christiaan Huygens (1629–1695) – olandų matematikas, fizikas ir astronomas. Jis atrado Saturno palydovą Titaną ir išrado švytuoklinį laikrodį. Tikras mokslo sunkiasvoris!

Peter Behrens (1868–1940) – vokiečių architektas ir dizaineris, laikomas modernaus pramoninio dizaino tėvu.

John Gielgud (1904–2000) – britų aktorius, vienas nedaugelio gavęs „EGOT“ statusą (laimėjęs „Emmy“, „Grammy“, „Oskarą“ ir „Tony“ apdovanojimus).

Rod Steiger (1925–2002) – „Oskaro“ laureatas, žinomas dėl vaidmenų filmuose „Ant kranto“ (On the Waterfront) ir „Nakties tvaksmu“ (In the Heat of the Night).

Adrien Brody (g. 1973) – jauniausias aktorius istorijoje (vyrų kategorijoje už pagr. vaidmenį), gavęs „Oskarą“ už geriausią pagrindinį vaidmenį (filmas „Pianistas“).

Sarah Michelle Gellar (g. 1977) – aktorė, amžiams likusi popkultūros istorijoje kaip Bafi iš serialo „Bafi, vampyrų žudikė“.

Robert Carlyle (g. 1961) – škotų aktorius, sužibėjęs filmuose „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting) ir „Viskas išskaičiuota“ (The Full Monty).

Abigail Breslin (g. 1996) – jaunosios kartos aktorė, išgarsėjusi dar vaikystėje filme „Mažoji mis“ (Little Miss Sunshine).

Princesė Beatričė (1857–1944) – jauniausia Jungtinės Karalystės karalienės Viktorijos dukra.

Maištinga Siela

Sena nuotrauka: Kaunas, Laisvės alėja, 1968 (nuotrauka V. Bujausko)

 

Kauno autobusų stotis 2012, stovėjimo aikštelė ir bilietų kasa iki renovacijos. Istorinė nuotrauka

 

Nuotr. P. Hadzinski

Sveiki, skaitytojai!

 

Kauno autobusų stoties istorija prasidėjo tarpukariu, kai 1936 metais Vytauto prospekte buvo atidaryta moderni ir tam laikmečiui itin pažangi stotis. Architekto Karolio Reisono suprojektuotas pastatas tapo svarbiu laikinosios sostinės logistikos centru, jungusiu Kauną su kitais Lietuvos miestais bei užsienio kryptimis. Tuometinė stotis išsiskyrė racionalia architektūra ir funkcionalumu, o bėgant dešimtmečiams ji atlaikė tiek karo negandas, tiek sovietinio laikotarpio transformacijas, išlikdama viena intensyviausių transporto arterijų šalyje.

 

Sovietmečiu stoties infrastruktūra buvo pritaikyta augantiems keleivių srautams, tačiau ilgainiui senieji pastatai nebeatitiko šiuolaikinių standartų ir technologinių poreikių. Nors stotis išlaikė savo strateginę vietą šalia geležinkelio mazgo, jos būklė reikalavo esminių pokyčių. Atkūrus nepriklausomybę, ne kartą svarstyta apie renovaciją, tačiau tikrasis lūžis įvyko 2015–2017 metais, kai senoji stotis buvo uždaryta kapitalinei rekonstrukcijai, o transporto eismas laikinai perkeltas į gretimas gatves.

 

Šiandieninė Kauno autobusų stotis yra viena moderniausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione, sėkmingai suderinanti istorinį paveldą su šiuolaikine architektūra. Rekonstrukcijos metu buvo išsaugotas senojo pastato fasadas, tačiau viduje įrengtos inovatyvios keleivių informavimo sistemos, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė ir prekybos centras. Šis objektas tapo puikiu pavyzdžiu, kaip senoji pramoninė ir transporto zona gali virsti estetiška bei patogia erdve, kuri kasdien aptarnauja tūkstančius keliautojų ir puošia miesto centrą.

 

Maištinga Siela

Kaunas prie Nemuno: kokia vietovardžio Kaunas reikšmė ir kilmė?

 

Sveiki,

 

Kauno miesto vardo kilmė, kaip ir daugelio senų Europos gyvenviečių, yra apipinta legendomis ir įvairiomis lingvistinėmis hipotezėmis. Nors tikslus ir vienareikšmis atsakymas iki šiol nėra rastas, populiariausios teorijos susijusios su asmenvardžiu, vietovardžiu ir hidronimu, atspindinčiu miesto įsikūrimo vietą dviejų didelių upių – Nemuno ir Neries – santakoje.

 

Viena iš labiausiai paplitusių ir seniausių hipotezių sieja miesto vardą su legendiniu asmenvardžiu. Pasak šios legendos, Kauną įkūrė romėnų kilmės didikas, vardu Kunas (arba Kunas Palemono sūnus), atvykęs į Lietuvą kartu su Palemono giminės atstovais. Nors ši legenda, greičiausiai, atsirado vėlesniais amžiais (siekiant įteisinti LDK didikų romėnišką kilmę), ji ilgą laiką buvo giliai įsišaknijusi tautos pasakojimuose. Kita panaši teorija teigia, kad vietovardis kilęs iš asmenvardžio Kaunas, kuris galėjo būti vietos, kurioje įsikūrė gyvenvietė, savininko vardas.

 

Lingvistiniu požiūriu, viena iš patikimiausių versijų Kauno vardo kilmę sieja su bendriniu žodžiu. Manoma, kad pavadinimas galėjo kilti iš baltiško šaknies žodžio, galbūt susijusio su šlapia, drėgna vieta ar srautu. Kai kurie kalbininkai teigia, kad jis gali būti kilęs iš žodžio kaušas (reikšmė – dubenėlis, įduba) ar kaunoti (reikšmė – kovoti, pulti, susikauti), galbūt atspindint Nemuno ir Neries vandenų susikirtimo, susidūrimo vietą, būdingą miesto geografinei padėčiai. Tačiau patikimiausiu variantu laikoma sąsaja su vandens telkiniu, kaip ir daugelyje senųjų vietovardžių.

 

Galiausiai, svarbu paminėti, kad miesto vardo, pirmą kartą paminėto 1361 m. Novakampen vardu (iš Naujo Kauno vokiečių kalbos variantas), galutinė kilmė lieka atvira diskusijoms. Nepaisant to, visos hipotezės – tiek legendos apie asmenvardį, tiek lingvistiniai aiškinimai apie santakos reikšmę – susipina į bendrą pasakojimą, įtvirtinant Kauną kaip svarbų, nuo seno vandens kelių apsuptą ir apibrėžtą Lietuvos centrą.

 

Maištinga Siela

Kaunas. Kokia Kauno "Akropolio" vidinio namo istorija?

 

Sveiki,

 

Kauno „Akropolio“ vieta Karaliaus Mindaugo prospekte iš tikrųjų kadaise priklausė dideliam pramoniniam kompleksui – buvusiam „Kauno audinių“ fabrikui. Šis fabrikas veikė ilgus metus ir buvo svarbi Kauno pramonės dalis. Pastatas, kurį matote nuotraukoje datuojamas maždaug 1914 m. (taigi, Pirmasis pasaulinis karas!) ir tapo integruotas į „Akropolio“ vidų. Visi komplekso pastatai, statyti dar XX a. pradžioje, turėjo ne tik istorinę, bet ir emocinę vertę miestiečiams, kurie prisiminė šią vietą kaip gamybos ir darbo centrą. Kai „Akropolis“ grupė įsigijo šią teritoriją, kilo didelis klausimas, ką daryti su senais, bet istorinę atmintį turinčiais pastatais. Vietoj paprasto griovimo, statytojai pasirinko kur kas sudėtingesnį, bet kūrybiškesnį sprendimą.

 

Priešingai nei buvo įprasta to meto statybose, buvo priimtas unikalus sprendimas – integruoti istorinius fasadus į naująją prekybos centro struktūrą. Vietoj to, kad būtų viskas sulyginta su žeme, dalis fabriko pastatų – jų sienos ir fasadai – buvo kruopščiai išsaugoti ir apjuosti naujais statiniais. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima suderinti modernią, komercinę architektūrą su kultūros paveldu. Šis žingsnis ne tik leido išlaikyti dalį Kauno pramoninės istorijos, bet ir suteikė prekybos centrui unikalų, atpažįstamą identitetą, skirtingą nuo bet kurio kito. Dabar lankytojai gali matyti, kaip stiklas ir betonas dera su šimtamečio raudono mūro plytomis.

 

Svarbu paminėti, kad šie pastatai niekada nebuvo gyvenamieji namai. Jie tarnavo kaip gamybiniai ir administraciniai pastatai, cechai ar biurai, reikalingi fabriko veiklai. Nors galbūt tam tikrais laikotarpiais juose dirbo tūkstančiai žmonių, jie nebuvo skirti gyventi.

 

Šiandien šie istoriniai fasadai atlieka kitokią, bet ne mažiau svarbią funkciją. Jie tapo savotiška interjero detale, kuri kuria išskirtinę atmosferą prekybos centro viduje. Nors viduje esantys pastatai jau nebenaudojami pagal pirminę paskirtį, jie tapo atskirų parduotuvių, restoranų ar kavinių fasadais. Prie jų įrengtos poilsio zonos ir suoliukai, leidžiantys lankytojams pailsėti ir pasigrožėti unikaliu architektūriniu sprendimu. Šis derinys ne tik primena apie Kauno praeitį, bet ir rodo, kaip kūrybiškai galima panaudoti senus statinius naujam tikslui, suteikiant jiems naują gyvenimą ir prasmę. Tai yra puikus pavyzdys, kaip galima atgaivinti apleistas pramonės zonas, paverčiant jas traukos objektais.

 

Maištinga Siela

Kaunas. Kauno herbas: istorija, kas pavaizduota, reikšmė ir prasmė, pašto ženklas, heraldika

 

Laba diena,

 

Kauno herbas – tai galingas miesto simbolis, atspindintis jo istorinę reikšmę, tvirtybę ir krikščioniškas tradicijas. Herbo raudoname skyde vaizduojamas sidabrinis stovintis tauras su auksiniu lotynišku kryžiumi tarp ragų. Tauras Lietuvoje nuo seno buvo garbintas kaip jėgos, garbės ir taurumo simbolis, kurį medžioti galėjo tik kunigaikščiai. Legenda pasakoja, kad šis gyvūnas, su kryžiumi ant ragų, įamžintas senovės lietuvių padavimuose. Tai pabrėžia Kauno tapatybę kaip vieno iš seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų.

 

Kauno heraldikos ištakos siekia XV a. pradžią, kai 1408 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas suteikė miestui Magdeburgo teises. Netrukus atsiradęs herbinis antspaudas jau turėjo bėgančio tauro atvaizdą. 1492 m. kunigaikštis Aleksandras patvirtino Kauno teises, o herbe atsirado riteriškas kryžius, kuris, manoma, simbolizavo įtakingą vokiečių bendruomenę. 1540 m. kryžius buvo pakeistas į lotynišką kryžių, įstatytą tarp tauro ragų – tai susiję su karalienės Bonos Sforzos veikla ir siekiu sustiprinti katalikybę bei naujas miesto privilegijas.

 

Kauno herbas patyrė daugybę pokyčių, priklausomų nuo politinių permainų. 1801 m. Rusijos imperijai užėmus Lietuvą, ant herbo atsirado dvigalvis erelis. 1843 m. Kauno herbas buvo suteiktas gubernijai, o jame dominavo rusiška atributika. 1935 m. Kauno miesto taryba patvirtino naują herbo etaloną, kurį sukūrė dailininkas J. Burba. Jame buvo vaizduojamas stovintis stumbras su kryžiumi tarp ragų. Sovietmečiu herbas vėl buvo pakeistas – 1969 m. dailininko Vytauto Banio sukurtame herbe stumbras neturėjo kryžiaus, o dėl ideologinių priežasčių buvo išbraukti ir kai kurie kiti simboliai.

 

Dabartinis Kauno herbas, patvirtintas 1993 m. birželio 30 d., atkuria istorinę tradiciją. Dailininkas Raimondas Miknevičius sukūrė etaloną su raudoname lauke stovinčiu baltu tauru su auksiniu lotynišku kryžiumi. 2009 m. gegužės 19 d. buvo patvirtintas ir didysis Kauno herbas, taip pat sukurtas Raimondo Miknevičiaus. Didysis herbas praturtintas papildomais elementais: jį supa skydininkas – burinis laivas, o virš skydo įrašytas lotyniškas šūkis „Diligite justitiam qui judicatis terram“ („Mylėkite teisumą, žemės valdovai“). Šūkis ir laivas susiję su šv. Mikalojaus, pirklių globėjo, kultu ir Kauno, kaip svarbaus prekybos ir laivybos centro, istorija. Mažasis ir didysis herbai atspindi ne tik miesto istoriją ir tradicijas, bet ir jo, kaip antrojo pagal dydį Lietuvos miesto, statusą.

 

Lietuvos paštas 1998 metais išleido 500 000 tiražo pašto ženklų su Kauno herbo atvaizdu.

 

Maištinga Siela

Jurgis Iljinas ir Aleksandra Gottschalk Iljinienė: Kauno tarpukario modernizmo istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Būna socialiniai tinklai visai nekenksmingi, kur nereikia kapotis ar ką nors įrodinėti, priešingai – sužinai daug dalykų apie praeitį ir istoriją. Labai noriu labiau patyrinėti Kauną, ypač jo tarpukario istorijas, tad visai atsitiktinai perskaičiau platų facebooke esantį Art Deco muziejaus puslapio įrašą. Pasirodo, niekur nebuvo matomos Jurgio Iljino ir jo žmonos Aleksandros Iljinienės fotografijos, tad (jeigu gerai suprantu) plačiau publikuota pirmąkart jų oficialiame puslapyje. Jiedu Kaune labiausiai žinomi dėl  Aleksandros Iljinienės namo, esančio Kaune, Donelaičio g. 19.

 

Taigi Kaune stovi namas, kuris mena ne tik tarpukario modernizmą, bet ir vienos šeimos – Iljinų – likimo vingius. Tai nebuvo tiesiog statinys; tai buvo Aleksandros Iljinienės svajonė, Jurgio Iljino dovana ir jų bendras prieglobstis, pastatytas atsigaunančios Lietuvos širdyje. Nors dažnai žinomas kaip Aleksandros Iljinienės namas, jis iš tiesų atspindi abiejų – inteligentiško inžinieriaus Jurgio ir jo elegantiškos žmonos Aleksandros – siekius ir viltis, susietas su nepriklausoma Lietuva. Jurgis Iljinas, aukštas geležinkelių pareigūnas, daug prisidėjęs prie šalies infrastruktūros kūrimo, 1933 metais įsigijo šį architekto Arno Funko suprojektuotą pastatą. Jis nestatė namą nuo pamatų, o perpirko jį, tarsi priglobdamas jau esančią viziją ir paversdamas ją savąja. Šis namas su savo moderniomis linijomis ir funkcionalumu buvo ne tik statuso simbolis, bet ir patogus, europietišką dvasią atspindintis būstas, kuriame Iljinai planavo ilgą ir ramų gyvenimą. Antras aukštas priklausė jiems, o pirmieji du butai apačioje buvo skirti nuomai, liudijantys ne tik apie šeimos finansinį stabilumą, bet ir apie pragmatišką požiūrį į gyvenimą.

 

Apie Iljinų kilmę žinoma mažiau nei apie jų veiklą ir pasiekimus. Tačiau akivaizdu, kad jie priklausė tai tarpukario Lietuvos inteligentijos kartai, kuri grįžo iš įvairių Rusijos imperijos kampelių ar Vakarų Europos su tvirta valia kurti ir statyti nepriklausomą valstybę. Jurgio profesija – inžinierius, atsakomybė už šalies geležinkelius, dalyvavimas universiteto kūrime – visa tai rodo gilias šaknis, siejančias jį su Lietuvos valstybingumo pamatais. Aleksandra, nors ir likusi vyro šešėlyje oficialiuose metraščiuose, neabejotinai buvo namų židinio saugotoja, kurianti atmosferą, leidusią Jurgiui atsidėti svarbiems valstybės darbams. Namas, be abejonės, buvo jų šeimos citadelė, vieta, kurioje jie jautėsi saugūs ir galėjo puoselėti savo lietuvybę, net jei jų pavardė skambėjo slaviškai. Tai buvo erdvė, kurioje jie matė savo ateitį ir Lietuvos augimą.

 

Įdomus faktas apie pačią Aleksandrą Gottschalk Iljinienę, kurį aptikau Art Deco muziejaus komentaruose: ji buvo Lenkijos vokietė liuteronė, gyvenanti Lietuvoje, sudariusi santuoką su Petrapilyje gimusiu lietuvių tautybės stačiatikiu.

 

Tačiau ramios ir jaukios ateities viltys buvo sudaužytos. 1940-ieji ir 1941-ieji metai Lietuvai atnešė tragediją, o Iljinų šeimai – neišvengiamą sprendimą. Sovietų okupacija, nacionalizacija ir represijos privertė daugelį inteligentijos atstovų palikti tėvynę. Iljinų namas buvo nacionalizuotas, o jie patys, palikę viską, kas buvo brangu ir per ilgus metus kurta, emigravo į Vokietiją. Šis žingsnis nebuvo lengvas, tai buvo plyšys gyvenime, atskyręs juos nuo tėvynės, nuo namų, nuo praeities. Apie Iljinų gyvenimą Vokietijoje žinoma nedaug, tarsi jų pėdsakai išblėstų svetimoje žemėje. Tikėtina, kad jie, kaip ir daugelis lietuvių išeivių, stengėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų, išlaikyti ryšį su tėvyne per bendruomenes ar laiškus, tačiau jų viešoji veikla, be abejo, sumenko. Jurgio inžinieriaus žinios galėjo būti pritaikytos naujoje aplinkoje, tačiau greičiausiai be to valstybinio lygmens, kurį jis turėjo Lietuvoje. Aleksandros, namų sielos, gyvenimas svetimoje šalyje, be savo namų sienų, turbūt buvo persmelktas ilgesio ir prisiminimų apie praeitį. Jų istorija yra daugelio lietuvių, priverstų palikti savo namus ir viltis dėl okupacijos, istorijos atspindys – tyli, bet skaudi liudija apie praradimų ir ilgesio kupiną egzistenciją svetimoje šalyje. Aleksandra Iljinienė ir Jurgis Iljinas liko Lietuvos istorijos dalimi per savo indėlį ir per namą, kuris net ir be jų savininkų vis dar stovi Kaune, primindamas apie vienos šeimos ir visos tautos likimo vingius.

 

Maištinga Siela

Parduotuvė "PUKI PUKI" Jonavos g. 47, Kaunas, LT-44131 (Pūkuotiems lepūnėliams)

Kauno Jonavos gatvės 47-uoju numeriu pažymėtame pastate įsikūrusi parduotuvė „Puki Puki“ yra tikras rojus pūkuotų bičiulių savininkams ir jų augintiniams. Ši specializuota parduotuvė siūlo platų prekių asortimentą šunims ir katėms, siekdama patenkinti visus jų poreikius – nuo aukščiausios kokybės maisto ir skanėstų iki patogių guolių, smagių žaislų ir būtiniausių priežiūros priemonių. Nesvarbu, ar ieškote naujo antkaklio, ar specializuoto maisto jautriam augintiniui, „Puki Puki“ komanda pasiruošusi padėti rasti geriausius sprendimus. Be fizinės parduotuvės, „Puki Puki“ aktyviai veikia ir internete per savo elektroninę parduotuvę PukiPuki.lt, užtikrindama patogų apsipirkimą ir nemokamą pristatymą visoje Lietuvoje, esant tam tikrai užsakymo sumai. Tai vieta, kur meilė gyvūnams virsta rūpesčiu ir profesionalumu, siekiant, kad kiekvienas augintinis gyventų laimingą ir sveiką gyvenimą.

 

Maištinga Siela

Dailė: Algis Kriščiūnas, paveikslas "American Gothic", Kaunas, Laisvės alėja, restoranas "Miesto sodas", tualetas (WC)

Sveiki,

Menas virš pisuaro jau nėra joks tabu. Kaip ir informaciniai A4 formato plastiku įlaminuoti informaciniai spalvingi tekstai apie prostatos vėžio grėsmę. Paskutinįkart smulkiomis raidėmis virš pisuaro (nepamenu kurioje užeigoje, gal kokiame prekybos centro vyrų tualete?) kabojo sexpazintys savo portalą reklamuojantys reklamos makleriai. Privinguriuota visokių moters užpakalių su juodomis nėriniuotomis kelnaitėmis, pretenzingai paryškinant raudonai žodį SEX. (Įdomu, kaip moterų kamurkėse? Netikiu, kad kabo koks stereotipinis Mergelės Marijos portretas, nors neretai reklamose gyvuoja stereotipas, kad kol vyras šlapinasi ir mato savo penį, tol galvoja apie seksą, o moterys leisdamos čiurkšlę mąsto... apie dorovę ir moralę). Pisuarais naudojasi ir devynmečiai, tad pats tas išmokti suaugusiojo viliojimo meno iš reklamų.

Visgi nustebino šis Algio Kriščiūno paveikslas, tiksliau klasika tapusios „American Gothic“ paveikslo adaptacija kabanti Kaune, Laisvės alėjoje įsikūrusio restorano „Miesto sodas“ bendrajame tualete. Tiesa, ne virš pisuaro, bet visgi pastebimai uždengė didžiąją sienos dalį. Paveiksle šmaikščiai parodoma kryptis į tualeto kabinas, ant šakės – tualetinio popieriaus rulonėlis. Mane nuo mažens gąsdino tos moters susiraukęs veidas, tokia tvirta ir viskuo nepatenkinta močia, tikra puritoniška katalikė (panašią įsivaizdavau senąją Vingienę iš Žemaitės „Marčios“), arba tariamai baisiai dorovinga, laikanti vyrą už atitinkamos vietos. Tikra new american world priešingybė kičiškai besišypsantiems ir perdėtai maloningiems šiuolaikiniams amerikiečiams, todėl ir gothic.

Visgi neprikibsi, tai buvo viena autentiškiausių ir labiausiai įsimintinų „Miesto sodų“ interjero detalių, prie kurio pasidariau atskirą asmenutę.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Danielius Dolskis, paminklas-skulptūra Kaune, Laisvės alėjoje

 

Sveiki,

Ko jau ko, bet Lietuvoje netrūksta paminklų. Tad dar vienas Laisvės Alėjoje. Nepaisant visko, manau, kad labai gerai, jog šis žmogeliukas čia stovi.

2007 m. lapkričio 11 d. Laisvės alėjoje, priešais „Metropolio“ restoraną už Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšas atidengta skulptoriaus Romo Kvinto sukurta žmogaus ūgio skulptūra D. Dolskiui. Dainininko atminimo įamžinimo iniciatoriumi buvo aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglių karuose – garbės reikalas, kieno didesnis ir geresnis falas

 

Sveiki,

 

Ką tokiu laiku galima kalbėti banaliau nei apie mus kraupiai dirginančių kasmetinių eglučių karų naujienas? Kasmet vis landžiau ir primygtiniau, kasmet vis įkyriau ir įžūliau mums brukamas tas „balsuok, kuri gražesnė“ niekalas. Tą daro visi didieji žinių portalai, įskaitant ir mano mėgstamą 15min.lt

 

Kai atrodo, jog viskas baigėsi ir toliau nebeįmanoma smukti žemyn, turiu galvoje, sukiršinami Kauno ir Vilniaus gyventojai, staiga įžiebti savo egles pradeda kitų miestų gyventojai ir prasideda tokios antraštės: „Kuklesnė, bet nuoširdesnė Dzūkijos Kalėdų eglė“. Nuokada kuklumas yra nuoširdumas? Ką tai sako apie mus pačius ir mūsų vertybes? Ogi viską ir nieko. Žiniasklaida manipuliuoja taip, kaip nori, Kalėdų egles paversdama būtina prestižine miesto garbės atributika, o jei miestas neskyrė daug dėmesio, vadinasi, miestas kažkoks... apsileidęs, nes eglučių karuose turi dalyvauti ir už savo miesto garbę atstovėti, supraskite, visi, kas save laiko konkurencingais miestais. Man tai primena mūsuose įsigalėjusį stereotipą, kad kuo didesnis pas vyrą falas, tuo vyras vyriškesnis; kuo prašmatnesnė eglutė, tuo miestas patriotiškesnis, geresnis, kūrybingesnis ir visoks kitoks -esnis.

 

Bet įdomu ir tai, kad visada tame banalybės cirke yra aktyvistų, kurie gina tas Kalėdų egles. Pirmąkart surengta eglučių mėgėjų akcija-atrakcija prieš eglučių heiterius, tiksliau tuos, kurie palaiko kitas eglutes, o kitas eglutes puola. Vilniaus eglė, tiksliau jos imitacinė konstrukcija, primenanti ne tik tortą (juk simboliška, Vilnius švenčia jubiliejų), bet ir vestuvinės suknelės pasijonius. Dar kiti, kuriems juokingi šie patriotiniai ir miesto šovinistiniai karai, guglina, tarkim, kokią 1968 metų katedros eglės nuotrauką ir primontuoja prie šiuolaikinės konstrukcijos rypuodami, kad dingsta vaikystėje suformuota tikroji Kalėdų dvasia, nes komercija pasiglemžia viską.

 

Nusibodusio kai kam Ukrainos ir Rusijos karo kontekste šis pas mus vykstantis reiškinys yra besiformuojantis lietuviškas paprotys, nes nei Rygos, nei Talino eglutės nėra tokios modernios ir puikios, kaip pas mus, todėl mūsų žaliaskarės įtraukiamos į gražiausių ir puikiausių top pasaulinių eglučių sąrašus, o tai juk beveik tas pats, kaip itin aukšta vieta „Eurovizijoje“. Ir viskas dėl tų varžytuvių, mūsų atsidavimo pompastiškoms iškilmėms ir isterija. O kad panikuojame dėl to, kad šiemet mažiau pompastikos, geras įrodymas buvo Vilniaus pirmosios šiųmetės eglės bandomasis įžiebimas, kurios spalvų girlianda buvo priskirta LGBTQ nava propagandai, nors ir galutinė versija, garbingi konspiracijos teoretikai netruko surasti sąsajų su Rusijos Kremliaus raudonaisiais kaskadiniais bokštais.

 

Tampame įnoringi net prabangai, nes eglučių isterijas pakursto ir mūsų didieji autoritetai influenceriai (vis dar be guglės nemoku padoriai šio žodžio užrašyti). Filmanavičiūtė sako aną, o Petruškevičius ir Juozukas negailėjo pastabų, nes jeigu kreipiasi žiniasklaida, reikia pateikti kokį nors vertinimą ir poziciją, geriausia, jeigu negali sukritikuoti konstrukcijų, imi kritikuoti kainą, nes eglutės kaina yra antras isteriškas dalykas, dėl kurio nesibijo tautiečiai klykti, nes už visų dekoracijų reikia paskaičiuoti ir plaunamų savivaldybės biudžetų kišenes, įžvelgti, kiek čia tos lemputės atsieis miestelėnam, kurie dėl padidėjusių elektros kainų rečiau varsto šaldytuvo dureles ir laukia, kada žuvį ir faršą galės laikyti, Sibiro anticiklonui atslinkus į girliandomis apjuostą Marijos Žemę, tiesiog balkone.

 

Kas baisiausia? Baisiausia, kad pats piktinuosi tuo neregėtu užgimusiu papročiu kritikuoti ir piktintis, apie tai kalbėti su cinizmo gaidele. Pažadu, jeigu kitąmet Lietuva neišnyks iš žemėlapio, dėl tų žaliaskarių kovų ir aistrų bus dar daugiau kalbų, pykčio ir šventinės isterijos (čia kaip pasaulio futbolo čempionate, greitai kauniečiai ir vilniečiai išgėrę karšto vyno bokalais gūrins vienas kitam nosis ir liesis čiurkšlėmis ne šventinis šampanas, o iš nosies čiaupų į viršų garuojantis garbės kraujelis. Nes juk svarbiausia, kieno didesnis ir geresnis!

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Erika Drungytė apie žurnalo "Nemunas" reikšmę

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo susižavėjimą Kauno žurnalu „Nemunas“, kuris tapo jau keleri paskutinieji metai mano mėnesiniu savotišku privalomuoju pirkiniu. Įsimesti „Nemuną“ prekybos centre šalia bananų, ar apelsinų, ar vyno butelio, ar nukainuotų kojinių ir jautiesi laimingas. Štai neseniai rašytoja Jurga Tumasonytė kalbino vyriausiąją „Nemuno“ redaktorę, vertėją ir poetę Eriką Drungytę, kuri pasidalijo savo santykiu su „Nemunu“.

 

Kažkur kaime iš tikrųjų yra skylamušiu išmušti ir susegti mano mamos kaupti sovietiniai „Nemunai“. Pavartęs nustėrau – kiek juose erotikos! Šių dienų „Nemunas“ nepaprastai geras, kokybiškas, įdomus, spalvotas. Neturintis analogiškų leidinių Lietuvoje. 1989 metais „Nemuno“ tiražas siekė net 70 tūkstančių egzempliorių!

 

Visą interviu su Erika Drungyte galite perskaityti straipsnyje: „Pirmąją knygą norėjau sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška“.

 

Jūsų Maištinga Siela