Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 14 d. – Kauno pilies žlugimas, pirmoji "Volvo", "Titanikas" susiduria su ledkalniu, sovietai palieka Afganistaną, Anglijos rožių karas ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 14 dieną.

1362 m. – Kauno pilies žlugimas. Po ilgos apgulties kryžiuočiai užėmė ir sugriovė Kauno pilį, kurią gynė Vaidoto Kęstutaičio vadovaujama įgula. Tai buvo vienas rimčiausių smūgių Lietuvai karų su ordinu laikotarpiu.

1920 m. – Pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje. Balandžio 14–15 dienomis vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs ir slapti rinkimai Lietuvos istorijoje, kuriuose dalyvavo net 90 % rinkėjų.

1989 m. – Įkurta „Caritas“. Lietuvoje įsteigtas katalikiškas moterų sambūris, vėliau tapęs viena didžiausių labdaros organizacijų šalyje.

1997 m. – Netektis mene. Mirė skulptorius Vytautas Kašuba, Nacionalinės premijos laureatas, kurio žymiausias darbas puošia Vilniaus širdį – tai paminklas Didžiajam kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 14 dieną.

1471 m. – Barneto mūšis. Anglijoje vyko vienas lemiamų „Baltosios ir Raudonosios rožių“ karų mūšių. Dėl tiršto rūko kariai per klaidą užpuolė savo sąjungininkus, o tai nulėmė karaliaus Eduardo IV pergalę.

1865 m. – Pasikėsinimas į Abrahamą Lincolną. Vašingtone, Fordo teatre, aktorius Johnas Wilkesas Boothas mirtinai sužeidė JAV prezidentą. Linkolnas mirė kitą rytą.

1894 m. – Pirmasis kino demonstravimas. Niujorke atidaryta pirmoji komercinė salė su kinetoskopais. Nors tai dar nebuvo projektorius (žiūrėti reikėjo po vieną per akutę), tai oficiali kino kaip verslo pradžia.

1912 m. – „Titaniko“ susidūrimas su ledkalniu. Maždaug 23:40 laivo laiku „Titanikas“ Atlanto vandenyne rėžėsi į ledkalnį. Laivas nuskendo po kelių valandų (jau balandžio 15-osios naktį), nusinešdamas apie 1500 gyvybių. Tarp keleivių buvo ir lietuvių (žymiausias – kunigas Juozas Montvila).

1927 m. – Pirmoji „Volvo“ mašina. Švedijoje, Geteborge, nuo konvejerio nuriedėjo pirmasis „Volvo“ automobilis, vadintas „Jakob“.

1935 m. – „Juodasis sekmadienis“ JAV. Centrines JAV valstijas užklupo viena baisiausių dulkių audrų istorijoje. Ji buvo tokia tiršta, kad žmonės nematė savo rankų priešais veidą, o reiškinys tapo „Didžiosios depresijos“ simboliu.

1988 m. – Žingsnis taikos link Afganistane. Ženevoje pasirašytas susitarimas, pagal kurį Sovietų Sąjunga įsipareigojo išvesti savo kariuomenę iš Afganistano.

2003 m. – Žmogaus genomo projektas. Oficialiai paskelbta apie sėkmingą žmogaus genomo sekvenavimo užbaigimą, kas tapo milžinišku šuoliu medicinos moksle.

Kas Lietuvoje ir pasaulyje gimė šią dieną?

Ana Ambrazienė (g. 1955) – viena garsiausių Lietuvos lengvaatlečių. 1983 m. ji pasiekė 400 m barjerinio bėgimo pasaulio rekordą, kuris tuo metu buvo stulbinantis pasiekimas Lietuvos sportui.

Visvaldas Matijošaitis (g. 1957) – verslininkas, „Vičiūnų grupės“ įkūrėjas ir ilgametis Kauno meras.

Christiaan Huygens (1629–1695) – olandų matematikas, fizikas ir astronomas. Jis atrado Saturno palydovą Titaną ir išrado švytuoklinį laikrodį. Tikras mokslo sunkiasvoris!

Peter Behrens (1868–1940) – vokiečių architektas ir dizaineris, laikomas modernaus pramoninio dizaino tėvu.

John Gielgud (1904–2000) – britų aktorius, vienas nedaugelio gavęs „EGOT“ statusą (laimėjęs „Emmy“, „Grammy“, „Oskarą“ ir „Tony“ apdovanojimus).

Rod Steiger (1925–2002) – „Oskaro“ laureatas, žinomas dėl vaidmenų filmuose „Ant kranto“ (On the Waterfront) ir „Nakties tvaksmu“ (In the Heat of the Night).

Adrien Brody (g. 1973) – jauniausias aktorius istorijoje (vyrų kategorijoje už pagr. vaidmenį), gavęs „Oskarą“ už geriausią pagrindinį vaidmenį (filmas „Pianistas“).

Sarah Michelle Gellar (g. 1977) – aktorė, amžiams likusi popkultūros istorijoje kaip Bafi iš serialo „Bafi, vampyrų žudikė“.

Robert Carlyle (g. 1961) – škotų aktorius, sužibėjęs filmuose „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting) ir „Viskas išskaičiuota“ (The Full Monty).

Abigail Breslin (g. 1996) – jaunosios kartos aktorė, išgarsėjusi dar vaikystėje filme „Mažoji mis“ (Little Miss Sunshine).

Princesė Beatričė (1857–1944) – jauniausia Jungtinės Karalystės karalienės Viktorijos dukra.

Maištinga Siela

Knyga: Khaled Hosseini "Tūkstantis saulių skaisčių"

 Khaled Hosseini. „Tūkstantis saulių skaisčių“ – Vilnius: Alma littera, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš daugel metų, kada įvairioms knygoms buvau nuolaidesnis ir skaitydavau labiau epinius pasakojimus, o ne „akrobatinę“ literatūrą, labai mėgau sukrečiančias istorijas. Tuo metu leidykla Jotema buvo išleidusi afgano rašytojo Khaled Hosseini (g. 1965) romaną Bėgantis paskui aitvarą, kuris anuomet, tiesą sakant, smarkiai sukrėtė. Po to pasirodė dar dvi Tūkstantis saulių skaisčių (angl. A Thousand Splendid Suns) ir kita knyga Ir aidėjo kalnai. Pirmąsias dvi neseniai perleido kita leidykla – Alma littera, na, o Tūkstantis saulių skaisčių į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, kuriam, manau, su šiuo kūriniu, kaip ir bet kuriuo azijietišku pasakojimu, reikėjo nemažai padirbėti, nes rašytojas į tekstą įterpia daug kultūrinių sąvokų, kurių neretai ne tik lietuvių, bet ir anglų kalboje nėra atitikmenų.

Užtrukau daugiau nei dešimtmetį, kol vėl grįžau prie K. Hosseini kūrybos. Jeigu Alma littera nebūtų perleidusi šio romano, manau, niekada taip ir nebūčiau skaitęs, tačiau vedinas epinio pasakojimo alkio vėl ryžausi perskaityti ką nors sukrečiančio ir primenančio kinematografinę juostą. Pats rašytojas nėra itin produktyvus, viso labo per du dešimtmečius parašė vos keturis romanus, tačiau visi jie įvertinti goodreads.com puslapyje per 4 žvaigždutes, o tai yra labai daug. Mano tai antroji skaityta jo knyga, kuri vėl nukelia į Afganistaną, man tolimą ir sunkiai suvokiamą šalį. Iš populiariosios spaudos ir žinių susidarau įspūdį, kad tai kančių, prievartos ir fanatiško tikėjimo žemė. Tiesą sakant, skaitant knygą, tai tampa dar akivaizdžiau, tačiau per pasakojimą paaiškėja, kodėl Afganistanas yra toks, koks jis yra.

Romane pasakojama apie dviejų skirtingų kartų moteris. Pirmoji iš jų yra Marjama, nesantuokinė verslininko duktė, auginama užmiesčio skurdžiame namuke, primenančiame pašiūrę, savo žvairos motinos. Ją kas savaitę lanko tėvas, o mergaitė svajoja pamatyti pasaulį, bet tas lemta tik po tragiškos motinos mirties. Negalėdama būti santuokine savo tėvo dukra, ji labai greitai ištekinama už daug vyresnio vyro ir išvežama į tolimus kraštus – Kabulą, kur tampa ne tik savo smurtaujančio vyro nuosavybe, bet ir besikeičiančio Afganistano sostinės istorinių įvykių liudininke ir auka.

Reiktų paminėti, kad romane svarbus yra Afganistano istorinis laikas. Dideli perversmai, pradedant karu su Sovietų Sąjunga bei vidiniais šalies karais, galiausiai į valdžią ateina ekstremistai „išvaduotojai“, gyvenę pabėgėlių gyvenimus ir kentę žiaurumus, todėl norėdami įvesti tvarką, jie tampa iš esmės šalies diktatoriais-smurtautojais. Būtent jie realiu Marjamos gyvenimo laiku ir įveda burkų dėvėjimą, moterų atleidimus iš darbo ir visišką jų nusavinimą. „O su burka, savo nuostabai sumojo ji, iš tiesų patogu. Lyg žiūrėtum pro vienos krypties langą – tu matai, tavęs nemato. Iš burkos vidaus ji buvo stebėtoja, atitverta nuo tiriančių svetimų akių, ir jau nebesijaudino, kad žmonės iš vieno žvilgsnio perpras visas gėdingas jos praeities paslaptis (p. 85).“ Stebino ir tų įstatymų paradoksalumas, nes iš vienos pusės jis nuasmenina moteris, jas įrėmina, tačiau būtent per Marjamos paveikslą paaiškėja, jog tai vienintelis būdas išlikti neutraliai ir saugiai. Kita vertus, Marjama patyrusi persileidimų ir negalėdama vyrui padovanoti sūnaus, yra laikoma prasta žmona, su kuria reikia elgtis kaip su šunimi. Namų patriarchalinis smurtas toks didelis, kad stebina, jog neįmanoma nuo jo nei apsisaugoti, nei pabėgti, nei pasiskųsti...

Netrukus istoriją papildo paralelinė Leilos, Marjamos kaimynės, istorija. Leila perpus jaunesnė už Marjamą ir gyvena pasiturinčioje ir saugioje mokytojo šeimoje, lanko mergaičių mokyklą ir yra įsimylėjusi vienakojį savo kaimyną, kuris ją gina nuo berniūkščių. Netrukus miestą perima ekstremistai ir mergaitėms draudžiama eiti į mokyklą, dar baisiau – Leila per sprogimą netenka savo šeimos ir likusi vienui viena tampa Marjamos vyro antrąja žmona. Iš tikrųjų tie kariniai sprogimai aprašomi labai įtaigiai, sunku patikėti, kad Kabule žmonės tiesiog gyveno savo namuose, kai miestas kasdien apšaudomas ir sprogdinamas. Kai kurie aprašomi siužetiniai vingiai šokiruoja, pvz.: „Vėliau Leila sužinojo, kad tą siaubingą dieną Nila, Gitės mama, lakstė ten ir atgal ta gatve, kur Gitė buvo užmušta, rankiodama į prikyštę dukters kūno gabalėlius ir isteriškai klykdama. Po dviejų savaičių ant vieno stogo bus surasta beyranti dešinė Gitės koja, apauta nailonine kojine ir minkštu purpuriniu sportbačiu (p. 195-196).“

Khaled Hosseini

Nepavydėtinas Leilos ir Marjamos susitikimas tampa tikriausiai šio romano labiausiai jaudinančia pasakojimo ašimi. Autorius visą romaną pasakoja iš moterų ir mergaičių perspektyvos, suteikdamos empatijos ir supratingumo dėmenį visoje šioje sudėtingoje istorijoje. Iš pradžių Marjama nekentusi Leilos ir jos vaiko pamažu tampa prieš smurtaujantį vyrą josios sąjungininke. Vyro paveikslas tradicinis ir smurtaujantis, patriarchalinis, tikriausiai įkūnijantis prasto vyraujančio afgano portretą, kokių šalyje būta ne vienas ir ne du. Net šokiruoja, kai prie vakarienės stalo jis leidžia kalbėti apie pirmąją ir antrąją žmoną kaip apie automobilius: toji nurašyta Marjama jau bezdalas, o naujoji kol kas mersedesas. Iš esmės primena viduramžius. Vyrui moterys yra panašios į namų verges ir gimdymo mašinas, o ko labiausiai nori vyras? Ogi sūnaus, kad galėtų perduoti visą savo patirtį...

Netrukus Kabulą uzurpuoja Talibanas ir įveda nepaprastai griežtus reikalavimus, netgi absurdiškus. „Privalote visą laiką likti namie. Moterims nedera be tikslo bastytis po gatves. Jeigu kur nors išeisite, jus turi lydėti mahramas, vyriškos lyties giminaitis. Jeigu gatvėje būsite nutverta viena, būsite nuplakta ir pasiųsta namo (p. 300).“ Dėl bado Leila laikinai atiduoda savo pirmagimę į vaikų prieglaudą, tačiau ją lankyti gali tik ji viena, rizikuodama savo gyvybe, nes Talibanas tik ir ieško, ką pramogai prikulti...

Iš tikrųjų romanas dvisluoksnis. Vienoje pusėje mes matome trijų pastarųjų dešimtmečių iki 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro akto Afganistano sunkų ir varginantį valdžios pasikeitimų virsmą, o iš kitos – paprastų piliečių, labiau moterų, sunkų gyvenimą tos besikeičiančios sistemos viduje, kada kaskart moterims vis mažiau ir mažiau galimybių ne tik ištrūkti, bet ir išlikti gyvomis. Nors knyga fokusuojasi į dviejų moterų gyvenimus, manau, jos atspindi daugelį afganių gyvenimą. Knyga parašyta 2007 metais ir Kabulas kurį laiką po rugsėjo 11 dienos dėl JAV įsikišimo ir politikos buvo atsigavęs, bet jau žinome, kad Afganistane šiuo metu politinės jėgos vėl pasikeitusios ir, deja, vėl į radikaliųjų religinių fanatikų pusę. Pats autorius, kaip teigia knygos pabaigoje, daug dirbo savanoriu UNHCR‘e, kuris padeda karo pabėgėliams, todėl jam puikiai žinomos tautiečių istorijos, nors pats ilgą laiką gyvena JAV ir turi vakarietišką išsilavinimą.

Nepaisant niūrios istorijos, kuri ir stebina, ir šokiruoja, visgi nepaliauju galvoti apie dokumentinę Christina Lamb Mūsų kūnai – jų karo laukas knygą, kurioje kur kas žiauriau ir tiesmukiau atskleidžiami Afganistano karų padariniai moterims. Baisiausia, kad aukos užmėtomos akmenimis, nes jos pernelyg susitepusios grįžti pas vaikus ir vyrus. Viena iš romano veikėjų pasiaukoja būti sušaudoma, kad išgelbėtų kitą. Tai didžiausia draugystės kaina, nepamatuojama jokiais matais, bet kelia niūrią nuostabą, koks turi būti tas baisus gyvenimas, kad šitaip pasiaukotum vienintelei, kuri per pastaruosius kelis dešimtmečius parodė prielankumą ir supratingumą? Tai knyga apie draugystę ir atramą žiauriame pasaulyje, kuris kaip koks Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimas įtaigiai liudija tenai už kalnų Afganistane esamų žmonių tikrovės patirtis, kurios kaip distopija perteikia skirtingas prigimtis apie žmonių žvėrišką žiaurumą ir tuo pat metu švelnumą ir atjautą.

Jūsų Maištinga Siela