Knyga: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai"

 Robert James Waller. „Madisono apygardos tiltai.“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – p. 157.

 

„Senos svajonės – geros svajonės, jos neįsigyvendino, bet džiaugiuosi, kad jų turėjau (p. 49).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Nepamenu, kada iki antros nakties skaityčiau knygą ir likus iki pabaigos 30-40 puslapių taip ilgai ir skausmingai... verkčiau! Amerikiečių rašytojo Robert James Waller (1939-2017) romanas Madisono apygardos tiltai (angl. The Bridges of Madison County) mane nunešė labai toli... Taip toli, kad nesitikėjau, kad šis iš pirmo žvilgsnio gal net sentimentalokas romanas taip smarkiai mane paveiks.

 

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, o jo pirmąjį leidimą anuomet išleido leidykla Tyrai 1996 metais, po to Jotema dar 2010 metais, o dar vėliau – Alma littera savo Pegaso kolekcijos serijoje nr. 12 perleido 2017 metais. Būtent šį leidimą įsigijau vos už kelis eurus vienoje knygų išpardavimo mugėje. Prieš kokį 12-15 metų buvau matęs paties Clint Eastwood 1995 metų ekranizaciją, kurioje jis pats su legendine aktore Meryl Streep atliko pagrindinius vaidmenis. Tiesa, tas filmas anuomet man įsiminė, netgi labai patiko, tik jį vertė kiek kitokiu pavadinimu Medisono grafystės tiltai. Lietuvių kalboje terminas county (JAV administracinis vienetas) dažniausiai verčiamas žodžiu „apygarda“. Nors istoriškai žodis „grafystė“ yra tiesioginis angliško žodžio county atitikmuo (kilęs iš feodalinės sistemos, kur valdo grafas), kalbant apie šiuolaikinę JAV administracinę sistemą, „apygarda“ yra kur kas tikslesnis ir labiau įprastas terminas.

 

Taigi, romaną įsigijau, pasidėjau ir pamiršau. Tik visai atsitiktinai važiuodamas į darbą įsimečiau paskaitymui, nes žinojau, kad darbe bus daug laiko, o dėl to, kad nedidukė ši knyga, todėl maniausi, smagiai ją paskaitinėsiu, o jeigu nepatiks – neskaitysiu. Pradėjau ją vėlai darbe, o užbaigiau jau antrą nakties. Taigi, vienos paros skaitinys visada pasiteisina, nes kūrinys be didelio pertrūkio atsiveria emociškai ir užtikrintai. Mėgstu tokias netikėtas ir emocingas literatūrines patirtis, jos iš esmės sugrąžina tikėjimą literatūra.

 

Madisono apygardos tiltai paties autoriaus parašyti per 11-12 dienų, labai greitai 1991 metais ir išleisti JAV rinkoje nedideliu 5000 tiražu. Niekas nesitikėjo, kad knyga taps tikru bestseleriu, o ją išpopuliarino patys skaitytojai, kalbėdami be perstogės apie šią ypatingą knygą. Pats autorius Robert James Waller ilgą laiką yra gyvenęs Ajovoje, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį jis praleido šioje valstijoje ir turi nemažai sąsajų su pagrindiniu romano veikėju Robertu Kinkeidu. Rašytojas dirbo Šiaurės Ajovos universitete, kur dėstė vadybą bei ekonomiką ir kurį laiką ėjo verslo mokyklos dekano pareigas. Kaip ir Kinkeidas, taip ir Walleris domėjosi Madisono apygardos dengtais tiltais, mėgėjiškai juos fotografavo, o įkvėptas to kraštovaizdžio ėmė dėlioti mintyse galimą nebe pirmos jaunystės meilės istoriją. Iš tos minties ir atsirado idėja parašyti apie atskalūną („paskutinį koubojų“) Robertą Kinkeidą ir italų imigrantę, seniai ištekėjusią už amerikiečių fermerio Frančeską Džonson.

 

Romanas autoriui atnešė ne tik didelį populiarumą, bet ir turtus. Deja, 1997 metais teko išsiskirti su 36 metus pragyventa žmona, galiausiai vesti kitą. Autorius 2017 metais pralaimėjo kovą su reta kraujo vėžio forma ir mirė garbingo amžiaus, palikęs ne tik šį romaną, bet ir kitus garsius savo kūrinius, tačiau būtent Madisono apygardos tiltai tapo pačiu populiariausiu jo literatūriniu kūriniu. Skaitant pirmuosius puslapius, nesunku suprasti kodėl, nes jis tarsi sukuria fikciją, jog istorija priklauso ne jam, o Frančeskos palikuonims, kurie kreipėsi į jį, norėdami įprasminti mirusios mamos meilės istoriją. Taigi bevardis autorius sėdasi ir parašo romaną, remdamasis išlikusiais Frančeskos užrašais, laikraščio iškarpomis ir vaikų liudijimais...

 

O istorija apima veikėjų visą gyvenimą, tačiau pati meilės konkreti istorija trunka viso labo 4 dienas. Ji papasakota iš kelių perspektyvų, bet visada jautriai ir įtaigiai. Tai, kaip minėjau, senų ir gyvenime daug mačiusių žmonių istorija. Frančeska – dviejų vaikų motina ir fermerio žmona lieka 4 dienoms viena namuose, kol vieną popietę pasiklausti kelio įvažiuoja Robertas Kinkeidas, žurnalo fotografas, fotografuojantis dengtus Madisono apygardos tiltus. Frančeska pasiūlo avantiūrą, ji pati parodo paklydėliui tiltą, savo ūkį, supažindina su šunimi ir pakviečia alaus... Atrodo, kad kurį laiką niekas nevyksta, tačiau vyksta iš esmės visą jųdviejų gyvenimą pakeisianti meilės, aistros ir traukos istorija.

 

Iš vienos pusės, nesu skaitęs nieko erotiškesnio. Autorius toks švelnus senstelėjusiųjų aistrai ir meilei, kad pro akis negali nepraslysti taiklios erotinę įtampą žadinančios teksto detalės. Ir ne vien tik apie moterį, bet ir apie vyrą: „Kitaip nei vietiniai žmonės, mintantys daugiausia bulvėmis su mėsa ir padažu, kai kurie iš jų – tris kartus per dieną, atrodė, lyg Robertas Kinkeidas nevalgytų nieko, išskyrus vaisius, riešutus ir daržoves. „Tvirtas, - pagalvojo ji. – jis atrodo tvirtas, fiziškai.“ Pastebėjo, koksai siauras jo užpakalis, aptemptas džinsų, - kairėje užpakalinėje jų kišenėje ji matė piniginės kontūrus, o dešiniojoje – skarelę, - ir kaip lengvai vaikščioja, be jokio nereikalingo judesio (p. 42).“

Robert James Waller

 

Visgi Frančeskos požiūris į atėjūną nėra atsitiktinis, ji, kaip ir daugelis pokario moterų, nugrimzdusi į gyvenimišką santuokos ir vaikų auginimo rutiną, yra pamiršusi, ką reiškia būti geidžiama moterimi. Nors ji myli savo vyrą, tačiau jaučia, kad santuokoje ji nėra laiminga, tačiau niekada nėra apie tai su niekuo kalbėjusi. „Vienas dalykas – nuspėjamumas, visiškai kitas – baimė ką nors keisti. O Ričardas bijojo permainų, bet kokių permainų jųdviejų santuokoje. Apie tai išvis nenorėjo kalbėti. O ypač nenorėjo kalbėti apie seksą. Erotika, pagal jo mąstyseną, tam tikra prasme pavojingas ir nepadorus reikalas (p. 89).“

 

Ar tai romanas vien tik apie romaną, kuris kyla iš pamiršto moteriškumo? Nemanau. Autorius visa tai ne tik išreiškia erotiškai, bet ir sudvasina, sutaurina, atšlieja nuo buitinio meilės romano, atvirai mistifikuodamas įvairiomis Visatos ir fotografavimo apie šviesą ir objektą teorijomis ir geba papasakoti apie abejones ir tikrumą. Vieną akimirką besimylėdamas Robertas Frančeskai ištaria: „Štai kodėl esu šioje planetoje šiuo metu, Frančeska. Ne tam, kad keliaučiau ar fotografuočiau vaizdus, bet tam, kad mylėčiau tave. Dabar tai suprantu. Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau tavęs link (p. 105).“ Nieko nuostabaus, kad įsimylėjėlių kalba lyriška, kone poetinė. Turint galvoje, kad Frančeska turi literatūrinį išsilavinimą, o provinciali Madisono kaimynystė niekada neatliepė jos poetinio mąstymo, Robertas jai tampa kaip ateivis, apsireiškimas. Tekste ne kartą jis palyginamas su šamanu, kadangi geba apkerėti.

 

„Kai aš baigsiu su tuo tiltu, kurį šiandien matėme, jis neatrodys visai taip, kaip jūs tikitės. Būsiu padaręs iš jo kažką nuosava, parinkdamas objektyvus ar fotografavimo kampą, arba bendrą kompoziciją, o tikriausiai – visus šiuos dalykus derindamas... Aš nefotografuoju daiktų tokių, kokie jie yra, o mėginu paversti kažką, kas atspindėtų mano asmeninį suvokimą, mano dvasią. Mėginu surasti vaizde poeziją (p. 56).“ Galiausiai visa tai tampa paradoksu – Kinkeido tikrasis objektas (Madisono tiltai) nukrypsta į subjektę Frančeską. Rašytojas tarsi pritaiko ezoterinius modelius, t. y. Roberto išskirtinis požiūris pasaulį ir į Frančeską atveria niekada neatvertą aistrą, sielų giminystę ir bendrystę.

 

Didžiausia šio pasakojimo tragedija yra ta, kad Frančeska neįstengia surizikuoti ir palikti savo šeimos, nors yra kaip niekad tikra, kad Robertas yra jai skirtasis. Ji dėl pareigos atsisako dvasinės meilės ir likusius dešimtmečius slapta nugyvena mylėdama vyrą, su kuriuo viso labo nugyveno tik 4 žmogiškojo gyvenimo dienas. Žinoma, romano pabaiga apie barstomus pelenus aplink Madisono tiltą labai melodramatiška, tinkanti ekranizacijai, bet šiame puikiame romane labai veikia. Autorius tarsi visada yra ant sentimentalumo ribos, bet jos neperžengia, nes visame pasakojime bando sukurti filosofinį magišką dvasinės ir fizinės traukos filosofinį matmenį, kuris išteisina veikėjus nuo buitinio aistros paklydimo. Istorija vaizduoja septinto dešimtmečio vidurį, dar prieš pat Seksualinės revoliucijos pradžią, kai vos tik atsirado The Beatles, tad iš moterų, tokių kaip Frančeska, visuomenė tikisi besąlyginio atsidavimo. Tai viena iš logiškai pasirinktų strategijų, kodėl Frančeska sudvejoja ir pasilieka su vyru ir vaikais, nes pareiga šeimai yra svarbiau už tikrąją meilę, kitaip sakant, tai romanas kartu ir apie pasirinkimus, nulemtus sociumo laikmečio tendencijų.

 

Romanas vis dar sukrečia šiandien, labai jį rekomenduoju. Literatūrinės raiškos atžvilgiu pasakojimas taip pat nėra lėkštas, jis dinamiškas, atveriantis lakoniškai tiek moterišką, tiek vyrišką perspektyvas, panaudoti laiškai, turi rėminę pasakojimo kompoziciją... Visgi labiausiai pribloškia jautrus ir švelnus knygos turinys, kuriame autorius pabrėžia laiko trapumą ir neišvengiamą būtinybę rinktis tarp trumpalaikės aistros bei saugaus, tačiau emociškai išblėsusio gyvenimo modelio. Galiausiai romanas tampa odė pasirinkimui aukoti savo jausmus dėl kitų žmonių gerovės, įrodant, kad tikra meilė kartais pasireiškia per tylų atsiskyrimą: pasaulyje, kuriame viskas yra abejotina, toks tikrumas pasitaiko tik kartą per gyvenimą. Labai rekomenduoju dar neskaičiusiems!

 

Maištinga Siela

Knyga: Khaled Hosseini "Tūkstantis saulių skaisčių"

 Khaled Hosseini. „Tūkstantis saulių skaisčių“ – Vilnius: Alma littera, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš daugel metų, kada įvairioms knygoms buvau nuolaidesnis ir skaitydavau labiau epinius pasakojimus, o ne „akrobatinę“ literatūrą, labai mėgau sukrečiančias istorijas. Tuo metu leidykla Jotema buvo išleidusi afgano rašytojo Khaled Hosseini (g. 1965) romaną Bėgantis paskui aitvarą, kuris anuomet, tiesą sakant, smarkiai sukrėtė. Po to pasirodė dar dvi Tūkstantis saulių skaisčių (angl. A Thousand Splendid Suns) ir kita knyga Ir aidėjo kalnai. Pirmąsias dvi neseniai perleido kita leidykla – Alma littera, na, o Tūkstantis saulių skaisčių į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, kuriam, manau, su šiuo kūriniu, kaip ir bet kuriuo azijietišku pasakojimu, reikėjo nemažai padirbėti, nes rašytojas į tekstą įterpia daug kultūrinių sąvokų, kurių neretai ne tik lietuvių, bet ir anglų kalboje nėra atitikmenų.

Užtrukau daugiau nei dešimtmetį, kol vėl grįžau prie K. Hosseini kūrybos. Jeigu Alma littera nebūtų perleidusi šio romano, manau, niekada taip ir nebūčiau skaitęs, tačiau vedinas epinio pasakojimo alkio vėl ryžausi perskaityti ką nors sukrečiančio ir primenančio kinematografinę juostą. Pats rašytojas nėra itin produktyvus, viso labo per du dešimtmečius parašė vos keturis romanus, tačiau visi jie įvertinti goodreads.com puslapyje per 4 žvaigždutes, o tai yra labai daug. Mano tai antroji skaityta jo knyga, kuri vėl nukelia į Afganistaną, man tolimą ir sunkiai suvokiamą šalį. Iš populiariosios spaudos ir žinių susidarau įspūdį, kad tai kančių, prievartos ir fanatiško tikėjimo žemė. Tiesą sakant, skaitant knygą, tai tampa dar akivaizdžiau, tačiau per pasakojimą paaiškėja, kodėl Afganistanas yra toks, koks jis yra.

Romane pasakojama apie dviejų skirtingų kartų moteris. Pirmoji iš jų yra Marjama, nesantuokinė verslininko duktė, auginama užmiesčio skurdžiame namuke, primenančiame pašiūrę, savo žvairos motinos. Ją kas savaitę lanko tėvas, o mergaitė svajoja pamatyti pasaulį, bet tas lemta tik po tragiškos motinos mirties. Negalėdama būti santuokine savo tėvo dukra, ji labai greitai ištekinama už daug vyresnio vyro ir išvežama į tolimus kraštus – Kabulą, kur tampa ne tik savo smurtaujančio vyro nuosavybe, bet ir besikeičiančio Afganistano sostinės istorinių įvykių liudininke ir auka.

Reiktų paminėti, kad romane svarbus yra Afganistano istorinis laikas. Dideli perversmai, pradedant karu su Sovietų Sąjunga bei vidiniais šalies karais, galiausiai į valdžią ateina ekstremistai „išvaduotojai“, gyvenę pabėgėlių gyvenimus ir kentę žiaurumus, todėl norėdami įvesti tvarką, jie tampa iš esmės šalies diktatoriais-smurtautojais. Būtent jie realiu Marjamos gyvenimo laiku ir įveda burkų dėvėjimą, moterų atleidimus iš darbo ir visišką jų nusavinimą. „O su burka, savo nuostabai sumojo ji, iš tiesų patogu. Lyg žiūrėtum pro vienos krypties langą – tu matai, tavęs nemato. Iš burkos vidaus ji buvo stebėtoja, atitverta nuo tiriančių svetimų akių, ir jau nebesijaudino, kad žmonės iš vieno žvilgsnio perpras visas gėdingas jos praeities paslaptis (p. 85).“ Stebino ir tų įstatymų paradoksalumas, nes iš vienos pusės jis nuasmenina moteris, jas įrėmina, tačiau būtent per Marjamos paveikslą paaiškėja, jog tai vienintelis būdas išlikti neutraliai ir saugiai. Kita vertus, Marjama patyrusi persileidimų ir negalėdama vyrui padovanoti sūnaus, yra laikoma prasta žmona, su kuria reikia elgtis kaip su šunimi. Namų patriarchalinis smurtas toks didelis, kad stebina, jog neįmanoma nuo jo nei apsisaugoti, nei pabėgti, nei pasiskųsti...

Netrukus istoriją papildo paralelinė Leilos, Marjamos kaimynės, istorija. Leila perpus jaunesnė už Marjamą ir gyvena pasiturinčioje ir saugioje mokytojo šeimoje, lanko mergaičių mokyklą ir yra įsimylėjusi vienakojį savo kaimyną, kuris ją gina nuo berniūkščių. Netrukus miestą perima ekstremistai ir mergaitėms draudžiama eiti į mokyklą, dar baisiau – Leila per sprogimą netenka savo šeimos ir likusi vienui viena tampa Marjamos vyro antrąja žmona. Iš tikrųjų tie kariniai sprogimai aprašomi labai įtaigiai, sunku patikėti, kad Kabule žmonės tiesiog gyveno savo namuose, kai miestas kasdien apšaudomas ir sprogdinamas. Kai kurie aprašomi siužetiniai vingiai šokiruoja, pvz.: „Vėliau Leila sužinojo, kad tą siaubingą dieną Nila, Gitės mama, lakstė ten ir atgal ta gatve, kur Gitė buvo užmušta, rankiodama į prikyštę dukters kūno gabalėlius ir isteriškai klykdama. Po dviejų savaičių ant vieno stogo bus surasta beyranti dešinė Gitės koja, apauta nailonine kojine ir minkštu purpuriniu sportbačiu (p. 195-196).“

Khaled Hosseini

Nepavydėtinas Leilos ir Marjamos susitikimas tampa tikriausiai šio romano labiausiai jaudinančia pasakojimo ašimi. Autorius visą romaną pasakoja iš moterų ir mergaičių perspektyvos, suteikdamos empatijos ir supratingumo dėmenį visoje šioje sudėtingoje istorijoje. Iš pradžių Marjama nekentusi Leilos ir jos vaiko pamažu tampa prieš smurtaujantį vyrą josios sąjungininke. Vyro paveikslas tradicinis ir smurtaujantis, patriarchalinis, tikriausiai įkūnijantis prasto vyraujančio afgano portretą, kokių šalyje būta ne vienas ir ne du. Net šokiruoja, kai prie vakarienės stalo jis leidžia kalbėti apie pirmąją ir antrąją žmoną kaip apie automobilius: toji nurašyta Marjama jau bezdalas, o naujoji kol kas mersedesas. Iš esmės primena viduramžius. Vyrui moterys yra panašios į namų verges ir gimdymo mašinas, o ko labiausiai nori vyras? Ogi sūnaus, kad galėtų perduoti visą savo patirtį...

Netrukus Kabulą uzurpuoja Talibanas ir įveda nepaprastai griežtus reikalavimus, netgi absurdiškus. „Privalote visą laiką likti namie. Moterims nedera be tikslo bastytis po gatves. Jeigu kur nors išeisite, jus turi lydėti mahramas, vyriškos lyties giminaitis. Jeigu gatvėje būsite nutverta viena, būsite nuplakta ir pasiųsta namo (p. 300).“ Dėl bado Leila laikinai atiduoda savo pirmagimę į vaikų prieglaudą, tačiau ją lankyti gali tik ji viena, rizikuodama savo gyvybe, nes Talibanas tik ir ieško, ką pramogai prikulti...

Iš tikrųjų romanas dvisluoksnis. Vienoje pusėje mes matome trijų pastarųjų dešimtmečių iki 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro akto Afganistano sunkų ir varginantį valdžios pasikeitimų virsmą, o iš kitos – paprastų piliečių, labiau moterų, sunkų gyvenimą tos besikeičiančios sistemos viduje, kada kaskart moterims vis mažiau ir mažiau galimybių ne tik ištrūkti, bet ir išlikti gyvomis. Nors knyga fokusuojasi į dviejų moterų gyvenimus, manau, jos atspindi daugelį afganių gyvenimą. Knyga parašyta 2007 metais ir Kabulas kurį laiką po rugsėjo 11 dienos dėl JAV įsikišimo ir politikos buvo atsigavęs, bet jau žinome, kad Afganistane šiuo metu politinės jėgos vėl pasikeitusios ir, deja, vėl į radikaliųjų religinių fanatikų pusę. Pats autorius, kaip teigia knygos pabaigoje, daug dirbo savanoriu UNHCR‘e, kuris padeda karo pabėgėliams, todėl jam puikiai žinomos tautiečių istorijos, nors pats ilgą laiką gyvena JAV ir turi vakarietišką išsilavinimą.

Nepaisant niūrios istorijos, kuri ir stebina, ir šokiruoja, visgi nepaliauju galvoti apie dokumentinę Christina Lamb Mūsų kūnai – jų karo laukas knygą, kurioje kur kas žiauriau ir tiesmukiau atskleidžiami Afganistano karų padariniai moterims. Baisiausia, kad aukos užmėtomos akmenimis, nes jos pernelyg susitepusios grįžti pas vaikus ir vyrus. Viena iš romano veikėjų pasiaukoja būti sušaudoma, kad išgelbėtų kitą. Tai didžiausia draugystės kaina, nepamatuojama jokiais matais, bet kelia niūrią nuostabą, koks turi būti tas baisus gyvenimas, kad šitaip pasiaukotum vienintelei, kuri per pastaruosius kelis dešimtmečius parodė prielankumą ir supratingumą? Tai knyga apie draugystę ir atramą žiauriame pasaulyje, kuris kaip koks Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimas įtaigiai liudija tenai už kalnų Afganistane esamų žmonių tikrovės patirtis, kurios kaip distopija perteikia skirtingas prigimtis apie žmonių žvėrišką žiaurumą ir tuo pat metu švelnumą ir atjautą.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: John Banville "Jūra"

John Banville. „Jūra“ – Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.

Sveiki, skaitytoja,

Kiek žinote knygų, kurių pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu, rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir skaityti gurmaniškos literatūros.

Buvau įmestas į jūrą ir kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.

Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?

Skaitant nuolat ne be pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios knygos kaip Jūra kažin ar itin bus aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.

Rašytojas John Banville.

Jūra tampa ne tik geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to, autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą  primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei, bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?) humoro formą.

Grįžtant prie teksto, nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi susinaikinimo bedugnės – Jūra, žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.

Taip, knyga nei kažkuo įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai, senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti, kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Jeffrey Eugenides "Midlseksas"

Jeffrey Eugenides. „Midlseksas“. – Vilnius: Jotema, 2006.

Sveiki, skaitytojai, 

Sunkiai pastebėtas ir įvertintas Lietuvoje graikų kilmės amerikiečių rašytojo Jeffrey Eugenides romanas Midlseksas, už kurį autorius 2002 metais pelnė Pulicerio premiją. Galbūt Lietuvos skaitytojų auditorija per maža, kad būtų pastebėta apskritai kokia nors reikšminga knyga, jeigu apie ją neparašoma kokiame nors leidinyje. Su J. Eugenides tiek aš, tiek tie, kurie skaitė Jotema leidyklos išleistą jo romaną Jaunosios savižudės, gali pasakyti, kad yra susipažinę su šiuo autoriumi ir jo literatūrine kūrybine galia neabejoja. 

Apie tokią stulbinamai plačią, kone panoraminę-edukacinę knygą kaip Midlseksas apskritai sunku kalbėti. Nori nenori pradedama ieškoti literatūrinių analogų ir čia galėtume paminėti tikriausiai Salman Rushdie, kurio visa kūryba pritvinkusi tirštos indų tautos kultūros, taip lygiai ir J. Eugenides Midlseksas. Tačiau graikų kultūros perteklius nėra autoriaus savitas bruožas, lyginant su Jaunosiomis savižudėmis, šis rašytojas labai universalus, jis ieško vis naujų jam įdomių temų ir savitos pasakojimo formos. Jeigu Jaunosios savižudės buvo pasakotojas mistifikuotas, pati istorija atrodė intriguojantis stebėsenos trileris, tai Midlseksas nepalyginamai kitoks tiek pasakojimu maniera, tiek pačia knygos struktūra ir kitais teksto parametrais. Knygos tokios skirtingos, kad net sunku be pavardės pasakyti, kad jas galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus, tačiau abi kokybiškos, savitos, išskirtinės ir, velniai griebtų, mes jas turime lietuviškai!

Kalbant apie Midlseksą, pirmiausia baisios skaitytojui turėtų atrodyti teksto apimtys – jos išties didelės, kas lemia teksto gylį, epinį pasakojimo savitą polėkį. Knygoje pasakojama apie tris graikų kartas, giminės saga nuo Smirnos sudeginimo su 200 tūkstančiais piliečių XX amžiaus pradžioje, iki šių dienų. Pasakotojas yra Kelas, kažkada gimęs kaip mergaitė Kaliopė ir iki jo brandos giminės nė neįtarė, jog jų vaikas hermafroditas. Būtų galima numanyti, kad knyga kelia lytinės tapatybės problemas, tačiau tai tėra tik vienas iš svarbiausių aspektų, nes autorius neapsiriboja vien nagrinėdamas, ką reiškia augti Amerikoje, septintame-aštuntame dešimtmečio Detroite ir jaustis kitokiu, nei mano apie tave aplinkiniai. Rašytojui svarbūs graikų emigracijos ir integracijos etapai, pramonės evoliucija, Pasaulinis karas, seksualinė revoliucija ir kiti Amerikoje vykstantys procesai, kurie smarkiai keičia graikų emigrantų kartas. Knyga tampa turtinga ir gyva, netgi vietomis dokumentiška, nes joje inkliuziškai papasakojama autoriui svarbius procesus. 

Gali kai kas visgi turėti priekaištų, kad autorius pernelyg „užsimala“ vienu pasakojimu, apleisdamas kitą, pernelyg daug dėmesio skiria Detroito miesto atmosferai, užuot nagrinėjęs ir bandęs intriguoti skaitytoją įdomiais personažais. Manau, autoriui buvo svarbu savo veikėjus perkelti į jo paties išgyventą Detroitą, į jo įsivaizduojamos-numatomos-perfrazuotos giminės istoriją. Niekur internete neradau, kad knygą būtų galima pavadinti autobiografine, nėra net užuominos apie dalinę autobiografiją, tačiau knyga tokia gyva, jog atrodo, kad autorius rašo apie save. Tam tikrai yra pagrįstų įrodymų, nes autorius, kaip ir Kelas, yra graikų kilmės, gyveno Detroite, mokėsi Europoje, todėl žino ir išmano graikų emigrantų kultūrą ir pasaulėžiūros niuansus. Galbūt Kelas visai realus autoriaus prototipas, tiek Kelas, tiek J. Eugenides yra literatūros žmonės, tačiau nederėtų sutapatinti veikėjo ir autoriaus, juolab, kad jis nėra patvirtinęs šio fakto.

 Rašytojas Jeffrey Eugenides.

Knygos ant mano stalo.

Grįžtant prie knygos, sakyčiau, ji man buvo tiesiog labai gera literatūra, kurioje yra visko daug. Svarbiausiai - edukacinių niuansų, daug fiziologinių medicininių terminų, nuorodų į tam tikrus mokslininkus, straipsnius apie lytiškumą ir kt. Stipri ir literatūrinė autoriaus pusė, jis gana unikaliai perteikia pasaulio vaizdus, laikydamas giminės sagos chronologijos, tačiau nuolat įterpdamas dabarties laiką, kaip atskaitos tašką. Knyga vietomis tampa kone dar ir istorinė, ypač įtikinamai pavaizduotas Smirnos sudeginimas, abejinga to meto politika ir tos keistos nevienareikšmiškos giminių istorijos, paženklintos laikmečio tendencijų. Kai kada knyga priartėja netgi prie trilerio, kai Miltonas su kunigu Maiku lenktyniauja prie Kanados sienos, o kai kada tekstas pats tampa mechaniniu ritmu, žyminčių pramonės revoliucijos užgimimą, kai senelis Leftis pradeda dirbti automobilio Fordo įmonėje. 

Autorius, nepamiršdamas graikų kultūros, subtiliai perteikia ir Antikos didybę, siedamas Kaliopės prigimties virsmą su Antikos mitologija, įveda ir savotiškų magiško realizmo elementų, kai senelė Dezdemona šaukšteliu nėščiosioms neklysdama nustato lytį. Šalia to veriasi gana romantiškai karo fone užgimusi brolio ir sesers meilė, incestas davė pagrindą genetiniams pokyčiams, tačiau Kaliopės-Kelo atvejis nėra vienintelis, pasaulyje nemažai hermafroditų, autorius išskleidžia dokumentiškai ir jų garbinimą tam tikrose kultūrose, tarsi duodamas veikėjo virsmo vadžias. Na, ir drįstu pasakyti, jeigu man akis badė lietuviškų kabučių deficitas tekste, tai Jonas Čeponis pasistengė išnašose paaiškinti nemažai dalykų skaitytojams.

Ilga istorija kaip tik gali būti ilgos pasakos, tačiau Midlseksas nėra nuobodus skaitalas, kai kas kūrinį laiko pasauliniu literatūros šedevru ir su tuo beveik būčiau linkęs sutikti. Knyga išties įspūdinga, joje sugula daug giminės paslapčių, kokių būna nemažai tarp mūsų pačių pažįstamų. Tos paslaptys kartais tokios nepatogios, kad gal kai kam norėsis užversti knygą tik įpusėjus, tačiau knyga kartu ir diagnostinė, ji skenuoja jus, jūsų kantrybę, tolerancijos ir jautrumo ribas, tad jeigu kartais neįveiktumėte, arba būtų tiesiog per daug, tada galite sau pasakyti, kad ne knyga prasta, bet tiesiog literatūra Jus pramušdama įveikė.

Jūsų Maištinga Siela