Booker 2010-2019 premija įvertintos knygos lietuviškai

Sveiki,

 

Esu didžiulis Booker Prize ir Booker Prize International gerbėjas, todėl kaskart labai džiaugiuosi, jeigu kokia lietuviška leidykla apsiima išleisti knygą. Pastarojo dešimtmečio Booker Prize knygos išverstos ganėtinai greitai, tiesa, ne visos. Dalijuosi pastebėjimais.

 

2010 m. Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (vertė Aurelija Bivainytė, Metodika, 2012).

2011 m. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, Baltos lanos, 2016).

2012 m. Hilary Mantel „Įveskite kaltinamuosius“ (vertė Gintaras Kaminskas, Sofoklis, 2019).

2013 m. Eleanor Cotton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2018).

2014 m. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos, 2017).

2015 m. Marlon James „A Brief History of Seven Killings“

2016 m. Paul Beatty „The Sellout“

2017 m. George Saunders „Linkolnas bardo“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2018).

2018 m. Anna Burns „Pienininkas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2019).

2019 m. Margaret Atwood „The Testamens“ ir Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ (vertė Akvilina Cicėnaitė, Alma littera, 2020).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Julian Barnes apie prisiminimų ir patyrimo skirtumus

Sveiki,

Šioji citata iš pirmojo britų rašytojo Julian Barners „Booker“ premija apdovanoto romano „Pabaigos jausmas“ puslapio.

Mane visada žavėjo atminties ir patyrimo neatitikimas. Galbūt anuomet žavėjo, bet dabar truputį gąsdina, kaip faktus iškraipo laikas ir naujos patirtys, kaip skirtingai žmonės toldami nuo įvykių gali ir geba interpretuoti tuos pačius kadaise patirtus įvykius tarsi būtų iš skirtingų planetos vietų.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad gyvename savo praeities sukurtoje versijoje, savo versijoje apie praeitį, kurią manome patyrę, nors viskas anuomet iš tikrųjų buvo kitaip. Todėl sutinku su mintimi, kad mes nesame tai, kas mums nutinka, mes esame tai, kuo renkamės čia ir dabar būti.

Jūsų Maištinga Siela

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Julian Barnes knygos "Flobero papūga", "Pabaigos jausmas", "Laiko triukšmas" ir "Gyvenimo lygmenys"

Sveiki,

Vienas mėgstamiausių tarp lietuvių užkietėjusių intelektualų ir literatūros gurmanų grožinės verstinės literatūros baruose tikriausiai yra britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946). Jis laikomas britų romanų architektu, bent taip teigiama atgaliniame viršelyje. Ilgai galvojau, ką tai galėtų reikšti, kaip tai pasireiškia jo literatūroje? Tiesa, dar liko neskaityta „Flobero papūga“, o iš trijų skaitytų čia pavaizduotų romanų man iki šiol taip ir neaišku, kuo jis toks novatoriškas.

Visų pirma sutinku su tuo, kad jis geras rašytojas, kruopštus, jį lengva skaityti ir priimti, išvengiant banalaus turinio. Apskritai tariant, tai rašytojo talentas yra paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, tačiau juk kiek britų rašytojų kuo puikiausiai galėtų pretenduoti į „romano architekto“ krėslą. Jau vien ką reiškia J. Barnes draugas Ian McEwan bei kiti dar gyvi britų klasikai.

Nepaisant etiketės, kuri, pripažinkime, yra veikiau reklaminiai motyvai, manyčiau, kad daugiau ar mažiau turėtume sulaukti visos J. Barnes literatūros lietuviškai. Nors man raiška, idėjomis ir viskuo kitu artimesnis J. M. Coetzee, bet manau, kad progai pasitaikius grįšiu prie „Flobero papūgos.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Laiko triukšmas"

Julian Barnes. „Laiko triukšmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvoje britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946) išties turi ištisą būrį gerbėjų. Kasmet pasirodo vis po kokią nors šio rašytojo kūrinį, o iš nuogirdų supratau, kad bus bandoma prisikviesti rašytoją į Vilniaus knygų mugę. Mano paties santykis su šiuo rašytoju kaskart vis svyruoja. Prieš metus įsigijau jo romaną Laiko triukšmas (angl. The Noise of Time), bet kurį laiką laikiau užmestą, nes vis „iššokdavo“ kiti kūriniai. Tiesą sakant, net nebemaniau, kad kada perskaitysiu, kadangi nublanko tie kadaise suskaityti kūriniai Gyvenimo lygmenys ir Pabaigos jausmas.

Nepasakyčiau, kad J. Barnes kūryba itin paveiki, tačiau tą skaitymo akimirką galima sulįsti kaip vinutei į lentą. Išties J. Barneso kūrybą gera skaityti – lėti, neskubūs, gyvenimiškos patirties ir filosofijos pripildyti sakiniai tiesiog plaukia. Laiko triukšmas – ne išimtis. Grįžti prie J. Barnes kūrybos paskatino neseniai paskelbta geriausia ir kokybiškiausia 2017 metais išleista verstinė knyga, kuria ir tapo Laiko triukšmas. Vertėja Nijolė Regina Chijenienė išties verta aukščiausių pagyrų, tačiau, žvelgiant, bent mano akimis, į praėjusiais metais išleistų knygų stirtas, nemanau, kad būčiau skyręs pirmą vietą Laiko triukšmui.

Tam įtakos turėjo perskaityta rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos knyga Imagas, kuri iš esmės aprėpia Tarybų Sąjungos laikotarpį ir vaizduoja trijų vyrukų atskirus likimus, blaškomus veidmainiško komunistinio režimo. Jeigu L. Ulickajos Imagas yra grandiozinis epinis pasakojimas, išplėtotas ir itin sodrus, tai J. Barnes šalia jos atrodo ganėtinai santūriai – taupus, susikoncentravęs į realiai egzistavusį kompozitorių Dimitrijų Šostakovičių (1906-1975) ir iš esmės, kas šiaip J. Barnes būdinga, atrodo fragmentiškas. Trys pasakojimo centrai – kas dvylika metų per keliamuosius metus D. Šostakovičius apmąsto besikeičiančią Sovietų Sąjungą, savo paties gyvenimą, muziką ir politinius užkulisius. J. Barnes dar patrauklus ir dėl to, kad jo kūrinio apimtys „patogios“ šiuolaikiniam skaitytojui, bijančiam, kad nuo storos knygos nutirps rankos.

Laiko triukšmas – biografiniais motyvais parašytas kūrinys. Stebina abejotinos temos pasirinkimas – komunistinio režimo laikotarpio atskleidimas, kurį aprašo britų rašytojas. Tai tas pats, sakytume, kas lietuviui rašytų apie kokio nors Musolinio politikos apgaubtą Italiją, nors italų kultūra tolima ir atsieta nuo lietuvių, veikiau knyginė ir dokumentinė, kaip britui žinot apie Sovietų Sąjungą. Turint galvoje, kad J. Barnes kruopštus rašytojas, jau po kelių puslapių aišku, kad jo suvokimas apie komunistinį režimą gana išsamus ir aiškus. Nieko nesiskiriantis nuo L. Ulickajos matymo, tad kas abejoja, kad britas negalėjo deramai atskleisti komunistinio pasaulio, tas gali mesti abejones į šalį.

Romanas daugiasluoksnis ir apimantis ne vien tik politinį kontekstą. Istorija „išspinduliuoja“ Dimitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo filosofiją, požiūrį į muziką ir savo padėtį toje veidmainiškoje mėsmalėje. Gyvenant prie Stalino, kompozitoriaus opera smarkiai sukritikuojama tuometiniame laikraštyje Pravda ir nuo tada pagrindinis veikėjas laukia kulkos į kaktą. Gyvendamas su pasmerkimo baime, jis tikisi greitos mirties, tačiau nutinka taip, kad aplinkiniai kompozitoriai miršta kaip muselės, o jis vis pergyvena kitus. Mirties ir režimo patirta trauma taip smarkiai paveikia veikėją, kad „kulto garbinimo laikotarpis“ nulemia ne tik jo likimą, bet ir visą gyvenimo kokybę, santykį su žmona Nita, meiluže ir vaikais.  

Julian Barnes

Neretai pasakotojas taikliai, kone sentencijomis pateikia veikėjo siaubingą patirtį režime, aprėpdamas nesuderinamą politinį veidmainiškumą ir bendražmogiškas vertybes: „Tironija reikalauja mylėti partiją, valstybę, Didįjį vadą ir Vairininką, liaudį. O meilė vienam žmogui –  buržuazinė ir siaura – atitraukia nuo tokių didžių, kilnių, nesavanaudiškų, besąlygiškų „meilių“. Šiais laikais žmonėms nuolat gresia pavojus netekti dalies savęs. Kuo labiau terorizuojami, tuo greičiau jie pavirs kažkuo kitu, kažkuo mažesniu ir menkesniu – vien dėl savisaugos instinkto. Taigi jis ne tik nerimavo, bet kartais nežmoniškai bijojo – bijojo, kad meilės dienos eina į pabaigą (p. 101)“.

Nemažai autorius skiria dėmesio ir tiems instrumentams, kabos kodui, kuris padėjo D. Šostakovičiui laviruoti toje politinėje arenoje. Ypač daug pasakojama apie ironijos svarbą tuometinėje realybėje. Akivaizdu, kad kompozitoriui visa ko atsvara buvo muzika ir tik turėdamas absoliučią klausą, jis gebėjo kurti ir girdėti tai, kas anuomet politikų galvoms nelabai patiko. Iš esmės kaip Marinos Stepnovos romanuose, taip ir Laiko triukšme, pagrindinis veikėjas yra be galo talentingas, tačiau jo talentą gniuždo režimas. Kaip ištverti nepakeliamą kančią, kada negali savęs realizuoti? Štai, ką mąsto veikėjas apie tiesos ir melo peripetijas: „Kas gali pasipriešinti laiko triukšmui? Tik ta muzika, kuri mūsų viduje, mūsų muzika, kurią kai kas geba paversti tikra muzika. O ši, jeigu tik yra tokia galinga, tikra ir tyra, kad užgožia laiko triukšmą, per šimtmečius virsta istorijos šnabždesiu (p. 142)“.

Iš tikrųjų Laiko triukšmas, bent man, netikėtas J. Barneso temos pasirinkimas. Kiekviena jo knyga labai skirtinga, nors esama bendrų ir tik autoriui būdingų pasakojimo ir kalbos, pasaulio regėjimo ir pasaulėžiūros, filosofijos tendencijų. Galima pasidžiaugti, kad Laiko triukšmą turėtų puikiai perskaityti vidurinės kartos ir vyresnieji skaitytojai, kurie dar jaučia posovietinio režimo paliktą traumą. Galbūt vakarams L. Ulickajos literatūra nepasiekiama, užtat J. Barnes nuveikė puikų darbą, jis ne tik sukūrė D. Šostakovičiaus portretą, bet leido vakarų skaitytojams priminti istoriją ir kur link kartais galima nueiti, norint, kad pasaulis būti geresnis. Reikia manyti, kad niekada neprireiks „sielos inžinierių“ ir kad žmogus iš prigimties yra laisvas, o ne molio gabalas, spardomas ir mindomas, kaip įsivaizduoja tironas. Išties gera J. Barnes knyga – ir literatūra, ir istorijos priminimas, žinoma, ir taiklus perspėjimas šalims, einančioms nacionalizmo keliu.

P. S. Pridedu pasiklausyti ko gero man pačiam žinomiausią D. Šostakovičiaus valsą, kuris taip kadaise tiko S. Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ (1999) takeliui.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: John Banville "Jūra"

John Banville. „Jūra“ – Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.

Sveiki, skaitytoja,

Kiek žinote knygų, kurių pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu, rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir skaityti gurmaniškos literatūros.

Buvau įmestas į jūrą ir kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.

Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?

Skaitant nuolat ne be pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios knygos kaip Jūra kažin ar itin bus aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.

Rašytojas John Banville.

Jūra tampa ne tik geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to, autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą  primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei, bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?) humoro formą.

Grįžtant prie teksto, nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi susinaikinimo bedugnės – Jūra, žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.

Taip, knyga nei kažkuo įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai, senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti, kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.

Jūsų Maištinga Siela 

Julian Barnes "Flobero papūga" / "Flaubert's parrot"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: nuo W. Faulkner "Triukšmas ir įniršis" iki Mindaugo Kvietkausko "Uosto fuga"

Sveiki, 

Apetitas knygoms kyla bevalgant ir paskutiniu metu pasiekiau absurdišką knygiaus stadiją, kada netgi pirkdamas gerai „pamatuotą“ knygą jau nebesu tikras ar ją perskaitysiu dėl laiko stokos. Tačiau vis tikiesi, gal kada prireiks, gal kontekste knyga bus vertinga ir vieną dieną prie jos grįši. Paskutiniųjų mėnesių pirkiniais džiaugiuosi ir dalijuosi su Jumis. Kai kurias tikrai skaitysiu ir pristatysiu bei dalysiuosi recenzijomis su Jumis. Kaip matote, nemažai dėmesio skirsiu moderniesiems XX amžiaus klasikams, dalis šiuolaikinei elitinei literatūrai ir labai mažai lietuvių autoriams benuskyla, matyt, yra dėl ko...

Kad šis įrašas netaptų eiliniu Maištingos Sielos pabambėjimu dėl laiko stokos, tai paguosiu save ir kitus knygius mintimi, kad tikriausiai ir nereikia suskaityti visos pačios aukščiausios literatūros, nes tam vis tiek neužtektų gyvenimo. Kad ir kaip bebūtų, literatūra yra svarbi, bet nepamirškime, kad be knygų egzistuoja dar ir mūsų pačių gyvenimas, kuris yra kur kas svarbesnis, nei stirtos knygų šalia lovos.

Su geriausiais linkėjimais –

Jūsų Maištinga Siela