Julian Barnes knygos "Flobero papūga", "Pabaigos jausmas", "Laiko triukšmas" ir "Gyvenimo lygmenys"

Sveiki,

Vienas mėgstamiausių tarp lietuvių užkietėjusių intelektualų ir literatūros gurmanų grožinės verstinės literatūros baruose tikriausiai yra britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946). Jis laikomas britų romanų architektu, bent taip teigiama atgaliniame viršelyje. Ilgai galvojau, ką tai galėtų reikšti, kaip tai pasireiškia jo literatūroje? Tiesa, dar liko neskaityta „Flobero papūga“, o iš trijų skaitytų čia pavaizduotų romanų man iki šiol taip ir neaišku, kuo jis toks novatoriškas.

Visų pirma sutinku su tuo, kad jis geras rašytojas, kruopštus, jį lengva skaityti ir priimti, išvengiant banalaus turinio. Apskritai tariant, tai rašytojo talentas yra paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, tačiau juk kiek britų rašytojų kuo puikiausiai galėtų pretenduoti į „romano architekto“ krėslą. Jau vien ką reiškia J. Barnes draugas Ian McEwan bei kiti dar gyvi britų klasikai.

Nepaisant etiketės, kuri, pripažinkime, yra veikiau reklaminiai motyvai, manyčiau, kad daugiau ar mažiau turėtume sulaukti visos J. Barnes literatūros lietuviškai. Nors man raiška, idėjomis ir viskuo kitu artimesnis J. M. Coetzee, bet manau, kad progai pasitaikius grįšiu prie „Flobero papūgos.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Pabaigos jausmas"

Julian Barnes „Pabaigos jausmas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Britų rašytojas Julian Barnes lietuvių skaitytojams gurmanams tikrai nėra svetimas. Nemažai jo kūrinių yra pasirodę lietuvių kalba, pačiam šią vasarą pavyko perskaityti jo trumpą, bet jaudinantį romaną Gyvenimo lygmenys, tačiau kažkodėl visi kaip susitarę man rekomendavo pradėti nuo Bookerio premija apdovanoto romano Pabaigos jausmas (angl. The Sense of an Ending), kuris 2011 metais atnešė šiam pripažintam rašytojui jau ketvirtą Bookerio apdovanojimą.

Tiesą sakant, šios knygos jau nebebuvo galima įsigyti prekyboje, todėl Baltos lankos, kaip retai ganėtinai nutinka, visgi perleido romaną ir tik dėl to jis dabar atsidūrė mano bibliotekoje. Julian Barnes jau nuo Gyvenimo lygmenų knygos man atsivėrė kaip itin juslingas ir subtilus rašytojas, kuriam svarbūs tarpusavio santykiai. Ir toli gražu ne pirmosios jaunystės, melodramatiškos aistros, o ta reali ir trapi egzistencija, kuri tampa individualiu žmogaus egzistencijos apmąstymo aktu. Pabaigos jausmas – tai romanas, kuris siužetiškai aprėpia vieno vyruko gyvenimą nuo jaunų dienų iki senatvės. Regis, autoriui turėtų rūpėti atskleisti gyvenimo etapus, laike besikeičiančiu veikėjo vertybių skale ir pasaulėžiūra – tokių knygų (ir gerų knygų!) yra begalės, todėl Bookerio premijos laureatui to neužtenka, jam svarbu, kaip veikia žmogaus atmintis – emocinė ir ta, kuria mes orientuojamės praeities įvykiuose. 

Pagrindinio veikėjo atmintis, atminties „pavedimas“ arba emocinės atminties nuslopinimas romane sukuria daugiasluoksnius įvykių žiūros ir vertinimo kampus. Idėja gal ir paprasta, tačiau grožinėje literatūroje, turiu galvoje Pabaigos jausme, tai išreikšta išties talentingai ir nebanaliai: kai mes esame jauni, viską veikiame ir vertiname kur kas aštriau, nei senatvėje. Romano pasakotojas itin atviras, pasakojama pirmuoju asmeniu ir akivaizdu nuo pat pirmųjų puslapių, kad iš senatvės pozicijos, su tam tikru patyrusio pasakotojo pozicija, todėl tiek jaunystės, tiek vidutinio amžiaus vyro veiksmai vertinami nuosaikiai, tarsi skaitytojas jaustų memuarų, išpažinties, autobiografinius istorijos niuansus, kurie tik dar labiau pritraukia skaitytoją prie pasakotojo kalbos.

 Rašytojas Julian Barnes.

Teksto kalba graži, nes ji minkšta, intymi, vyriškai jautri, bet išlaikytas britiškas orumas, atsisakant perdėto sentimentalumo. Tokį kalbėjimą, tik dar jautresnį galima rasti Julian Barnes knygoje Gyvenimo lygmenys. Tekstų stilius itin paprastas, tačiau dėl išpažinties ir autobiografiškumo įspūdžio „vingrus kaip upelis“, malonu skaityti jautrų tekstą, kurį papildo akivaizdi sąmoningai surėdyta romano kompozicija. Visų pirma pasakojimo laiko struktūra, kuri gana tradiciška – įvykiai dėstomi chronologiškai, tačiau jaučiama, jog tai praeitis, tam tikra pasakotojo retrospekcija, tačiau labiausiai žavi vidinė logišku mąstymu grįsta veiksmų ir pasekmių kompozicija. Tekstas „išverčia“ žmogaus atminties veikimo galią ir jo trūkumus, skirtingas dėl atsirandančių istorijos versijų. 

Įtaigiai lengva kalba pradėtas kūrinys gali priminti šiuolaikinę amerikiečių literatūrą, netgi tam tikrų aliuzijų į E. Remarko romaną Trys draugai, tačiau akivaizdu, kad savo teksto prasmių architektūrą mėgstantis kurti autorius, anksčiau ar vėliau romane pasuks visai kita linkme. Perskaičius Pabaigos jausmą iki galo, imama pirmiausia apmąstyti siužetą, kuris lyg ir primintų vidutiniškai sukurptą melodramą – jaunystės mergina Veronika, jaunystės draugas Adrianas, jo savižudybė, dabartinė šeiminė padėtis, sentimentai praeičiai ir beveik konstruojama kriminalinė kaltės ir atpirkimo, laiškų šantažo linija, kuri pažeria priešingai nei gali tikėtis skaitytojai, ne įprastą trileriui būdingą kulminaciją, bet staiga į pagrindinį veikėją atėjęs naujas suvokimas apie praeities įvykius. Taigi ir apie visą gyvenimą, kuris eina į pabaigą, staiga, pasirodo, jog viskas buvo nugyventi vidutiniškame nežinomybės rūke.

Pabaigos jausmas su visomis savo gelmėmis – išmoningas kūrinys, kur siužete atsiveria individo egzistencija, kuri iki galo ilgą laiką nesuvokta. Nesuvokimo skausmas kyla dėl to, kad žmogus yra besikeičiantis, o keičia jį įvairios patirtys, gyvenimo tarpsniai, įvairios aplinkybės. Romanas tarsi viso gyvenimo skaidrės, kurios blunka, išryškėja naujomis spalvomis, dar vėliau persimaino į kitus atspalvius. Gražus ir talentingai parašytas romanas, manau, patiks literatūros gurmanams, kurie ieško literatūroje ne tiesos ir Dievo paneigimo, ne maišto, o visiškai priešingų dalykų – realaus gyvenimo liudijimo, santykių ir žmogaus visumos veikimo gyvenime galimybių ir kartu ribotumo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys"

Julian Barnes. „Gyvenimo lygmenys“. – Vilnius: Baltos lankos, 2015.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Pažintį su britų rašytoju Julian Barnes iš tiesų norėjau pradėti nuo jo knygos Pabaigos jausmas (2013), tačiau taip nutiko, kad rinkoje šios knygos jau nebeliko, tad griebiau jau prie išpardavimo ribos likusį Gyvenimo lygmenys (angl. Levels of Life) egzempliorių. Pagalvojau: na, kas nenorės perskaityti knygos, ant kurios viršelio užrašyta – „Šią knygą skaityti yra privilegija, parašyti – stebuklas“? Ne, negalėjau atsispirti.

Gyvenimo lygmenis gana netikėtas knygos pavadinimas, kuris iki šiol man lieka mįslė netgi perskaičius kūrinį. Pavadinimas primena vadovą, kaip gyventi laimingai, o tokių knygų prikimšti pilni knygynai. Visgi knygoje kalbama plačiąja prasme tik apie vieną išskirtinį gyvenimo lygmenį, kurį galima įvardyti kaip gyvenimo etapą, tam tikrą periodą – gyvenimas su sielvartu, praradus gyvenimo partnerį. Ar sielvartas yra procesas ar būsena? Autorius labai įdomiai samprotauja, bet pirmiausia, pradedant kalbėti apie šį kūrinį, verta užsiminti apie knygos struktūrą.

Romaną sudaro trys gana lakoniški skyriai, tačiau jų istorijos gana atšliejusios viena nuo kitos. Pirmuosiuose dviejuose skyriuose autorius kuria gana į Alessandro Baricco panašiu grakštumu stiliumi istoriją apie pirmuosius keliautojus oro balionu XIX amžiuje. Šiame pasakojame panaudojamos istoriškai žinomos pavardės, miestai, įvykiai, netgi citatos iš archyvų. Gana lakoniškais sakiniais J. Barnes konstruoja ilgesio ir neįmanomo siekimo pasakojimą, kuris mistifikuojamas kaip žmonijos pasikėsinimą į patį Dievą, kaip kilimą į erdvę, naują žmonijos sąmonės etapą ir, žinoma, technikos revoliuciją. 

Autoriui svarbu išreikšti įspūdį – tai rašytojas ekspresivystas, kur jausmas ir įspūdis „eina“ greta ir sukuria pasakotojo kaip gido įspūdį, tačiau šalia viso to, svarbios meilės istorijos. Ir būtinai nelaiminga istorija, juk šiaip ar taip knyga yra apie sielvartą. Neatsitiktinai paminėjau italų rašytoją A. Baricco, kuris savo pirmuosiuose romanuose puikiai sukelia keistas ilgesio ir nesvarumo būsenas, tarsi žodžio magas – tą nesvarumo būseną, kai pasakojimas tampa tarsi legendos perpasakojimas, kažkoks ilgesingai ypatingas peizažas, kuriame veikėjai sistemingai suverti kaip žemuogės ant smilgos. Tokie veikėjai, o ypač jų charakteriai ir veiksmai proporcingi laimės būsenai, kitaip sakant, jų pasirinkimai, „likimo matrica“ juos valdo ir veda, kaip vėjas balioną, į sielvarto lygmenį. Pasakojamas iš esmės laimingas veikėjų periodas, tačiau jų galutinis tikslas yra „sudužti“, patirti netektį, kurią patęsia paskutinis knygos skyrius Gelmės netektis. Tik aprėpus visą romaną, galima suvokti, jog šis grožinis pasakojimas yra autoriaus sąmoningai konstruojama teorija apie sielvartą.

 Rašytojas Julian Barnes.

Gelmės netektis parašyta visai kitu stiliumi ir yra asmeniškas Julian Barnes apsinuoginimas prieš skaitytoją. Veikiau norėtųsi šį skyrių pavadinti eseistika, nei romano skyriumi. Autorius labai jautriai aprašo savo sielvartą po žmonos netekties. Susidūrimai su draugais, pažįstamais, buitimi, namais – viskas staiga autoriui pakinta, o pirmasis asmuo ir savo tapatybės neslėpimas dar labiau tekstą paverčia intymiu išpažinties aktu. 

Rašytojas sieja savo patirtis su pirmąja romano dalimi, remiasi nesvarumo būsenomis, oro balionai ir vėjai tampa galinga knygos metafora, bet neapleidžia jausmas, ar knygos eklektiškumas nėra pernelyg didelis. Kyla natūralus klausimas, ar nederėjo iš tos knygos išplėtojus parašyti du skirtingus kūrinius? Kitą vertus, autorius atgalinėje knygos viršelyje įvardijamas kaip „idėjų romano renesanso architektu“. Ir iš tikrųjų knygos struktūra ir sumanymas kiek netikėtas, vertas pamąstymų, todėl kelia nuostabą, kad tokia maža ir greitai perskaitoma knyga palieka šitiek daug vietos turinio ir kūrinio analizei bei vertinimui. 

Tiesa, paskutinis knygos skyrius „išsilieja“ kaip nirvana, todėl autoriaus sakiniai tampa „aštrūs“ ir tikslūs. Neretai skaitant šį skyrių, susidarydavo įspūdis, kad sakiniai kone virsta sentencijų sangrūdomis, jas drąsiai galima „atplėšti“ nuo teksto ir cituoti įvairiomis progomis – ir tai bus J. Barnes žodžiai!

Kai pabaigiau skaityti šią knygą, skubiai užsirašiau tokį staiga kilusį sakinį: „Maža grakšti knygelė, tačiau ši knygelė apie neaprėpiamai milžinišką netekties sielvartą. Tai – teisinga knyga“ Po šio romano neapleidžia jausmas, kad autorius padarė ne tik išpažinties aktą, tačiau suteikė skaitytojui progą patirti sielvarto pasidalijimo su bendruomene jausmą. Jeigu esate ką nors gyvenime netekę, o tai gyvenant neišvengiama, tai ši knyga tarsi mums visiems gražus priminimas apie sielvartą per autoriaus empiriką, kuri sudėta į tekstą tampa lengvai atpažįstama ir identifikuojama lyg sielvartas būtų kiekvieno iš mūsų. Autorius su Gyvenimo lygmenimis sukūrė bendrakultūrinį paguodos lauką, o šis tekstas tapo tiltu, jungiančiu mus visus, kuriuos aplanko sielvartingas netekties jausmas. Tai knyga, kuri galingai sudrumsčia egzistencijos vandenis ir leidžia kartu su autoriumi permąstyti ir iš naujo įvertinti kiekvieno iš mūsų sielvarto vietą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela