Knyga: Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys"

Julian Barnes. „Gyvenimo lygmenys“. – Vilnius: Baltos lankos, 2015.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Pažintį su britų rašytoju Julian Barnes iš tiesų norėjau pradėti nuo jo knygos Pabaigos jausmas (2013), tačiau taip nutiko, kad rinkoje šios knygos jau nebeliko, tad griebiau jau prie išpardavimo ribos likusį Gyvenimo lygmenys (angl. Levels of Life) egzempliorių. Pagalvojau: na, kas nenorės perskaityti knygos, ant kurios viršelio užrašyta – „Šią knygą skaityti yra privilegija, parašyti – stebuklas“? Ne, negalėjau atsispirti.

Gyvenimo lygmenis gana netikėtas knygos pavadinimas, kuris iki šiol man lieka mįslė netgi perskaičius kūrinį. Pavadinimas primena vadovą, kaip gyventi laimingai, o tokių knygų prikimšti pilni knygynai. Visgi knygoje kalbama plačiąja prasme tik apie vieną išskirtinį gyvenimo lygmenį, kurį galima įvardyti kaip gyvenimo etapą, tam tikrą periodą – gyvenimas su sielvartu, praradus gyvenimo partnerį. Ar sielvartas yra procesas ar būsena? Autorius labai įdomiai samprotauja, bet pirmiausia, pradedant kalbėti apie šį kūrinį, verta užsiminti apie knygos struktūrą.

Romaną sudaro trys gana lakoniški skyriai, tačiau jų istorijos gana atšliejusios viena nuo kitos. Pirmuosiuose dviejuose skyriuose autorius kuria gana į Alessandro Baricco panašiu grakštumu stiliumi istoriją apie pirmuosius keliautojus oro balionu XIX amžiuje. Šiame pasakojame panaudojamos istoriškai žinomos pavardės, miestai, įvykiai, netgi citatos iš archyvų. Gana lakoniškais sakiniais J. Barnes konstruoja ilgesio ir neįmanomo siekimo pasakojimą, kuris mistifikuojamas kaip žmonijos pasikėsinimą į patį Dievą, kaip kilimą į erdvę, naują žmonijos sąmonės etapą ir, žinoma, technikos revoliuciją. 

Autoriui svarbu išreikšti įspūdį – tai rašytojas ekspresivystas, kur jausmas ir įspūdis „eina“ greta ir sukuria pasakotojo kaip gido įspūdį, tačiau šalia viso to, svarbios meilės istorijos. Ir būtinai nelaiminga istorija, juk šiaip ar taip knyga yra apie sielvartą. Neatsitiktinai paminėjau italų rašytoją A. Baricco, kuris savo pirmuosiuose romanuose puikiai sukelia keistas ilgesio ir nesvarumo būsenas, tarsi žodžio magas – tą nesvarumo būseną, kai pasakojimas tampa tarsi legendos perpasakojimas, kažkoks ilgesingai ypatingas peizažas, kuriame veikėjai sistemingai suverti kaip žemuogės ant smilgos. Tokie veikėjai, o ypač jų charakteriai ir veiksmai proporcingi laimės būsenai, kitaip sakant, jų pasirinkimai, „likimo matrica“ juos valdo ir veda, kaip vėjas balioną, į sielvarto lygmenį. Pasakojamas iš esmės laimingas veikėjų periodas, tačiau jų galutinis tikslas yra „sudužti“, patirti netektį, kurią patęsia paskutinis knygos skyrius Gelmės netektis. Tik aprėpus visą romaną, galima suvokti, jog šis grožinis pasakojimas yra autoriaus sąmoningai konstruojama teorija apie sielvartą.

 Rašytojas Julian Barnes.

Gelmės netektis parašyta visai kitu stiliumi ir yra asmeniškas Julian Barnes apsinuoginimas prieš skaitytoją. Veikiau norėtųsi šį skyrių pavadinti eseistika, nei romano skyriumi. Autorius labai jautriai aprašo savo sielvartą po žmonos netekties. Susidūrimai su draugais, pažįstamais, buitimi, namais – viskas staiga autoriui pakinta, o pirmasis asmuo ir savo tapatybės neslėpimas dar labiau tekstą paverčia intymiu išpažinties aktu. 

Rašytojas sieja savo patirtis su pirmąja romano dalimi, remiasi nesvarumo būsenomis, oro balionai ir vėjai tampa galinga knygos metafora, bet neapleidžia jausmas, ar knygos eklektiškumas nėra pernelyg didelis. Kyla natūralus klausimas, ar nederėjo iš tos knygos išplėtojus parašyti du skirtingus kūrinius? Kitą vertus, autorius atgalinėje knygos viršelyje įvardijamas kaip „idėjų romano renesanso architektu“. Ir iš tikrųjų knygos struktūra ir sumanymas kiek netikėtas, vertas pamąstymų, todėl kelia nuostabą, kad tokia maža ir greitai perskaitoma knyga palieka šitiek daug vietos turinio ir kūrinio analizei bei vertinimui. 

Tiesa, paskutinis knygos skyrius „išsilieja“ kaip nirvana, todėl autoriaus sakiniai tampa „aštrūs“ ir tikslūs. Neretai skaitant šį skyrių, susidarydavo įspūdis, kad sakiniai kone virsta sentencijų sangrūdomis, jas drąsiai galima „atplėšti“ nuo teksto ir cituoti įvairiomis progomis – ir tai bus J. Barnes žodžiai!

Kai pabaigiau skaityti šią knygą, skubiai užsirašiau tokį staiga kilusį sakinį: „Maža grakšti knygelė, tačiau ši knygelė apie neaprėpiamai milžinišką netekties sielvartą. Tai – teisinga knyga“ Po šio romano neapleidžia jausmas, kad autorius padarė ne tik išpažinties aktą, tačiau suteikė skaitytojui progą patirti sielvarto pasidalijimo su bendruomene jausmą. Jeigu esate ką nors gyvenime netekę, o tai gyvenant neišvengiama, tai ši knyga tarsi mums visiems gražus priminimas apie sielvartą per autoriaus empiriką, kuri sudėta į tekstą tampa lengvai atpažįstama ir identifikuojama lyg sielvartas būtų kiekvieno iš mūsų. Autorius su Gyvenimo lygmenimis sukūrė bendrakultūrinį paguodos lauką, o šis tekstas tapo tiltu, jungiančiu mus visus, kuriuos aplanko sielvartingas netekties jausmas. Tai knyga, kuri galingai sudrumsčia egzistencijos vandenis ir leidžia kartu su autoriumi permąstyti ir iš naujo įvertinti kiekvieno iš mūsų sielvarto vietą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela