Knyga: Joan Didion "Maginio mąstymo metai"

 

Joan Didion. „Maginio mąstymo metai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 208.

 
Sveiki, mieli skaitytojai ir internautai praeiviai!
 
Šią vasarą „įkrito“ gan nelengvas amerikiečių rašytojos Joan Didion (1934-2021) skaitinys Maginio mąstymo metai (angl. The Year of Magical Thinking), kurią į lietuvių kalbą išvertė prityrusi ir mano pamėgta vertėja Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Baltos lankos. Knygą, kaip ir daugelis, įsigijau ištiktas japoniškai vadinamo tsundoku efekto, t. y. kai pirkinių krepšelyje atsiranda beperkant knygų, kurių nemanai, kad skaitysi, bet gal... Tuos visus gal stengiuosi paskutiniu metu suvaldyti ir vis tiek kaip nors suskaityti, tad šitaip perskaičiau nedidukę atsiminimų J. Didion knygą Maginio mąstymo metai, kuri pačios autorės parašyta 2005 metais ir yra skirta jos asmeniniam pastarųjų metų netekties apmąstymui: prieš pat Naujuosius metus, 2003 m. gruodžio 30 dieną, netikėtai miršta Joanos vyras, irgi garsus rašytojas bei scenaristas John Gregory Dunne, sulaukęs 71-erių metų, tuo pat metu ligoninėje už gyvybę kovoja jųdviejų dukra Quintana Roo Dunne.
 
Joan Didion dirbo ne tik žurnalistinį darbą, bet ir rašė eseistiką, grožinę literatūrą. Lietuvoje jos kūryba verčiama pirmąkart ir Maginio mąstymo metai tikriausiai yra žinomiausia jos knyga, už kurią ji gavo Nacionalinį JAV knygos apdovanojimą (National Book Award), o vėliau buvo apdovanota Nacionaliniu humaniškųjų mokslų medaliu, kurį įteikė tuometinis prezidentas Barackas Obama. Galbūt anuomet J. Didion nebuvo itin populiari, tačiau dėl savo šaltai intelektualios (mes sakytume „rimtosios literatūros“) ji buvo labiau žinoma būtent tarp intelektualiųjų skaitytojų. Maginio mąstymo metai – tai gedėjimo literatūra, parašyta gana spėriai po sunkių anuomet autorei metų, kai ji bandė suvokti savo gedulą po vyro mirties. Knygoje jautriai ir pagaviai perteikiamas gedulo suvokimo ir priėmimo procesas, kuris, regis, neturi nei pradžios nei pabaigos. Tiesą sakant, tai ganėtinai slogi, nors ir gerai parašyta knyga.
 
Sudėtinga vertinti akivaizdžiai nuogą patirčių apmąstymų literatūrą. Tokie tekstai ir knygos nepaprastai paveikūs ir suasmeninti. Skaitydamas bandai suvokti literatūros schemą, mąstymo pobūdį arba jo nebuvimą, tad ir Maginio mąstymo metai yra trūkinėjanti, smarkiai fragmentuota, cikliškai grįžtanti į Joanos Didion vyro mirimo namuose aplinkybes, bandoma analizuoti techniškai, analitiškai ir emocionaliai visus menkiausius to lemtingo vakaro momentus, bandant suprasti ten galimai buvusius ženklus, perspėjimus, nuojautą, bet galiausiai autorė suvokia, kad šis ciklinis procesas tėra tik vieno lemtingo įvykio atsikimo permalimas, gedulo sukurtas šleifas, kuriame autorė turi išgedėti savo patirties procesą. „Iki tol pajėgiau tik sielvartauti, bet ne gedėti. Sielvartas buvo pasyvus. Sielvartas vyko. Gedulas, dorojimasis u sielvartu, reikalavo dėmesio. Iki šiol atrodė neatidėliotina užgniaužti dėmesingumą bet kam, slopinti mintis, išskirti šviežio adrenalino, kad pajėgčiau įveikti tos dienos krizę. Ištisą sezoną vieninteliai žodžiai, kuriuos iš tiesų sau leidau girdėti, buvo tas įrašas: „Svei-ki atvykę į U-C-L-A. (p. 134).“
 
Iš tikrųjų autorei šio teksto rašymas yra autoterapinis procesas, o skaitytojui apskritai tai galimybė suvokti sielvarto ir gedėjimo proceso schemas. Didion ne tik nagrinėja lemtingą vakarą, bet ir simbolines mirčių ir netekčių šeimos datas, ieško tarsi tam tikro algoritminio paaiškinimo, o šios datos išties labai stebina net patį skaitytoją, nes galima patikėti, kad skaičiuose išties yra tam tikro dėsningumo. Autorė prisimena savo santuoką, kaip su vyru atostogaudavo, kaip dviese savo darbo  kambariuose rašydavo savo tekstus, nes abu buvo vieno amato žmonės ir todėl beveik neišskiriami. Retrospektyviai apžvelgia ir užfiksuoja tam tikras frazes, kurios tampa atsikartojančiomis tekste ir kurios kinta, įgauna pranašiško ir maginio svorio vien dėl to, kad pati autorė yra gedėjimo cikle. Tekste taip pat gausu aliuzijų, nuorodų į kitus, dažniausiai amerikiečių, pvz., Williamo Faulknerio, tekstus apie mirtį ir gedėjimą.
 
„Jei 1987-ųjų pabaigoje nebūčiau neteisingai interpretavusi raudonos mirksinčios šviesos, ar šiandien galėčiau sėst į automobilį, važiuoti į vakarus San Visentės greitkeliu ir atrasti Johną prie namo Brentvudo Parke? Stovintį baseine? Skaitantį „Sofi pasirinkimą“? (p. 124).“ Kaip ir daugeliui gedinčiųjų, taip ir šios knygos pasakotojai svarbu kurti prielaidas, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip? Tai tam tikras lyg ir savęs kaltinimas, simbolių ir lemties numatymas, kuris, man regis, šiuo atveju yra neįprasta aukos pozicija, o būtinas gedėjimo ritualas, t. y. brėžti galimus kitus gyvenimų ir santykių scenarijus. Kartais geresnius, o kartais prastesnius už esamus.

Joan Didion

 
„Ir kam aš vis stengiuosi pabrėžti, kas normalu, o kas ne, jei niekas išvis nebuvo normalu? (p. 79).“ Knyga, nors ir skrodžia gedulo temą iš gedinčiosios perspektyvos, mums, kurie įprastai gyvenime dar nesusidūrėme, bet būtinai susidursime su brangiausiųjų netektimis, pats gedulas atrodo susakralintas ir paveiktas religinių įsitikinimų. Kaip gedi amerikiečiai, o kaip lietuviai, manau, skiriasi. Visai neseniai teko socialiniuose tinkluose perskaityti negailestingų tautiečių komentarų, kurie bandė gėdinti moterį, kad ši po kiek daugiau nei metų nuo pirmojo vyro mirties vėlei susituokė ir džiaugiasi gyvenimu. Tas įsitikinimas, kad mes tai jau tikrai žinome, kiek turi žmogus gedėti ir kokius sprendimus priimti, pakerta. Gedulas yra unikalu ir intymu, kad neabejotinai kiekvienas su netektimis tvarkosi pagal savo asmenybės principus.
 
Knygoje stebino ir sudėtinga rašytojos dukters situacija, kuri kelis kartus išsikapstė iš mirties patalo. Deja, knygoje to nėra užfiksuota, nes ji pasirodė 2005 metais, bet, deja, Joan Didion dukra po atsinaujinusių komplikacijų pasaulį paliko 2005 m. rugpjūčio 26 dieną. Žinau, kad autorė vėliau parašė ir daugiau knygų gedėjimo ir netekties tema. Autorė teigia, kad gedului reikia ne tik aplinkinių žmonių paramos, bet ir erdvės bei laiko susivokti pačiai, tačiau artimųjų palaikymas, skambučiai, atvykimai į ligoninę ar į namus yra nepaprastai svarbūs. „... norėtųsi tikėti laukinių gyvių atsparumu savigailai, bet prisiminkite delfinus, kurie partneriui mirus atsisako maitintis. Pagalvokime apie žąsis, kurios ieško paprasto partnerio tol, kol pačios nustoja orientuotis ir miršta. Gedintieji iš tikrųjų turi svarbių priežasčių, netgi svarbų poreikį gailėtis savęs. Vyrai išeina, žmonos išeina, įvyksta skyrybos, tačiau tie vyrai ir žmonos po savęs palieka nesutraukytus asociacijų tinklus, kad ir kokios skaudžios tos asociacijos būtų. O išgyvenusieji mirtį iš tiesų lieka vieni. Ryšiai, kurie sudarė jų gyvenimą – tiek svarbūs ryšiai, tiek iš pažiūros (kol nenutrūko) nereikšmingi, – viskas išnyko (p. 177).“
 
Nepalioviau skaitydamas šiuos Joan Didion atsiminimus lyginti su prancūzų rašytojos Brigitte Giraud Goncourt‘ų literatūrine premija įvertintu autobiografiniu romanu Gyvenk greitai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023), kurioje autorė po beveik 20 metų po vyro netekties taip pat apmąsto tą lemtingą mylimojo netekties momentą ir iš to kilusias būsenas. Knygos, nors ir skirtingai parašytos stilistiškai, jos turi nepaprastą jausminį sąlytį, mąstymo schemas, pasikartojimą, būdingus, matyt, netektį išgyvenantiems. Tikiu, kad jeigu dar skaityčiau ką nors panašaus, atrasčiau daugiau bendrųjų panašumų. Iš tikrųjų Maginio mąstymo metai neturi nieko maginio – tai veikiau metafora, kuri žymi tam tikrą kitokio gyvenimo potyrį, asmens išmetimą iš natūralaus ir įprasto pasaulio, kuris lieka už tam tikros stiklinės sienos. Reikia mokytis vėl gyventi iš naujo, o tai yra nepaprastai sunku ir sudėtinga, kai tavo gyvenimo dalis yra tarsi amputuota ir nuolat kyla emocinis skausmas. Nors knygą vienaip perskaitys gedintys, kitaip negedintys ar tik susimąstantys apie netektis, tačiau labiausiai šioji literatūra, manau, reikalingiausia buvo pačiai autorei.
 
Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela

Knyga: Jón Kalman Stefánsson "Dangus ir pragaras"

 

Jón Kalman Stefánsson. „Dangus ir pragaras“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 208.

„Žodžiai turi magiškų galių, jie gali nužudyti Dievą, gali išgelbėti gyvybes ir jas pragaišinti. Žodžiai yra strėlės, kulkos, mitologiniai paukščiai, persekiojantys Dievą, žodžiai yra daugybės tūkstančių metų senumo žuvys, gelmėse susiduriančios su baisybėmis, jie tinklai, pakankamai talpūs, kad pagautų pasaulį, o ir dangų, tačiau kartais žodžiai yra visiškai niekas, nunešioti skarmalai, per kuriuos šaltis eina kiaurai, niekam tikę įtvirtinimai, kuriuos mirtis ir bėda be vargo peržengia (p. 193).“

Sveiki, skaitytojai!

Esate pastebėję, kad šiauriečiai žmonės yra ne tik santūresni ir uždaresni, bet ir labiau linkę į privatumą ir vienatvę? Kaskart šis stereotipas iškyla, kai pradedu skaityti rimtąją grožinę skandinavišką literatūrą. Štai lietuviai, kurie dažnai svetur taip pat apibūdinami kaip gana uždari, rašo kitaip nei skandinavai. Tą patį pasakyčiau ir apie britus, kurie labiau panašūs į amerikiečius savo literatūra, nei į skandinavus, nors irgi yra perpūsti Šiaurės jūros ir geografiškai stoja skersai kelio tarp norvegų ir islandų. Šie stereotipai, manau, ne iš piršto laužti, nes tautos charakteris ir filosofija vienaip ar kitaip pasireiškia literatūros tradicijoje ir iš tradicijos kylančioje šiuolaikinėje literatūroje, tad nieko čia blogo nėra. Islandų rašytojo Jón Kalman Stefánsson (g. 1963) romaną Dangus ir pragaras (isl. Himnaríki og helvíti) būčiau praleidęs pro akis, tačiau kažkur perskaičiau (tikėtina, kad Baltų lankų vyriausiosios redaktorės Saulinos Kochanskaitės metines leidyklos rekomendacijas, kurios dažnai sutinka su mano literatūriniu skoniu), tad pasitikėdamas įsigijau šią knygą ir, tiesą sakant, nepasigailėjau nuo pat pirmojo puslapio.

Knygą versta ne iš kokios antrinės verstinės knygos egzemplioriaus, o tiesiogiai iš islandų kalbos ir tai atliko Rasa Barauskienė. Kiek Lietuvoje mokančių sudėtingą islandų kalbą? Tikriausiai vienetai ir jie dirba literatūros srityje. Argi nenuostabu? Vertimas kaip ir paties rašytojo tekstas kaip kokia skandinaviška poezija, primenanti šiek tiek estų herojinį epą Kalevą. Buvau pasiilgęs tokios santūrios ir šiaurietiškos knygos, kurios istorija taip greitai skaitytųsi ir įtrauktų. Paskutinįkart, žinoma, skaičiau nobelisto norvego Jon Fosse Trilogiją (Aukso žuvys, 2025), kuri turi stebėtinai labai panašių pasakojimo elementų su knyga Dangus ir pragaras, jeigu nežinočiau, kad tai norvego ir islando skirtingi kūriniai, sakyčiau, kad juos galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus.

Nors autorius buvo 2017 nominuotas Tarptautiniam Bookeriui už mums, lietuviams, nežinomą kol kas romaną Žuvys neturi kojų, tačiau labiausiai pasaulyje autorius išgarsėjo dėl Trilogijos apie berniuką, o romanas Dangus ir pragaras yra pirmoji šios trilogijos dalis. Nežinau, ar šiuo metu leidykla ruošia kitas dalis, nes jau praėjo kone dveji metai nuo šio romano pasirodymo ir kol kas apie tęsinius nekalbama, bet paminėsiu, kad yra ir kitos dvi dalys: Angelų liūdesys ir Žmogaus širdis. Pirmosios dalies siužetas tik iš pažiūros atrodo romus ir nesudėtingas: atokiame Islandijos žvejų kaimelyje, sakyčiau, XIX amžiau antrojoje pusėje. Pagrindinis veikėjas – jaunas berniukas, kurio vardas tekste niekada neminimas. Jo geriausias draugas Baurduras žūsta jūroje per audrą, nes užsimiršęs (skaitydamas Miltono Prarastąjį rojų) namuose paliko savo neperšlampamą apsiaustą, todėl žvejyboje jį perpučia ledinis vėjas, jis sušlampa ir mirtinai sušąla. Berniukas, apimtas sielvarto, iškeliauja į pavojingą kelionę per sniegą ir ledą, nešinas ta lemtinga knyga, norėdamas ją grąžinti, o galbūt – ir pats pasitikti mirtį...

Knyga pritrenkiančiai graži, nors ir atšiauri. Santykiai mistifikuojami, atrodo, kad islandiškas šaltis taip šaldo tų žmonių kūnus, kad dažnai jie nebeatskiria tikrovės nuo iliuzijos, todėl retsykiais atrodo, jog viskas vyksta kaip sapnas. Veikėjai apspangę ne tik nuo šalčio, bet ir nuo poezijos, gražių žodžių, kurie tampa šiluma atšiauriai tikrovei. Labiausiai romane stebino vyrų pasiryžimas keliauti valtimis į žvejybą mirtinomis sąlygomis. Tie žvejai, užaugę prie šaltos jūros, bet stebina, kad beveik nė vienas nemoka plaukti. XIX amžius, žmonės skęsta kiekvieną sezoną ir žvejai neapmokyti ne tik išsikapanoti, bet realiai neturi net neperšlampamų, kaip tekste minima, neįkainojamų amerikoniškų batų. Nors tikriausiai nėra ko stebėtis, Islandija tuo metu skurdi, visuomenė kaimeliuose daro ką gali, todėl visur tvyro religinis pamaldumas. Tiek vyrai, tiek moterys užsiima ritualais ir užkalbėjimais, žegnojimais, kad tik niekas nenumirtų, žegnoja valtis, irklus ir net tinklus, tad racionalumą ir pasiruošimą žūklei pergali tik inertiškas bei ritualinis tikėjimas, kuris iš nūdienos perspektyvos atrodo radikaliai pražūtingas.

Stebino veikėjų suskirstymas į tuos, kurie trokšta žinių ir literatūros ir tuos, kurie niekina skaitančiuosius. Ar skaitymas Miltono poezijos ko nors išmokino paskenduolį Baurdurą? Tik tai, kad literatūra kaip ir religija gali apmaudžiai pražudyti, todėl negalima pasikliauti vien gražiais žodžiais. Tą lyg ir turėjo suprasti bevardis berniukas, kuris gal platoniškai buvo įsimylėjęs patį Baurdurą, o gal siejo jį su savimi kaip vyresnį brolį ar tėvą, kurio jam trūko, tad tas įsipareigojimas ir netekties šokas, kurį autorius bando potekstėje perteikti kaip berniuko kaltės jausmą dėl išdavystės, nes galiausiai berniukas pasirenka neprisijungti prie draugo pomirtiniame pasaulyje, o toliau pabandyti gyventi. Kitą vertus, reikia tokių knygų apie vyrišką draugystę, tai labai gražu, čia autorius visa tai sutaurina.

Yra tokių gražų literatūrinių pasažų, kuriuos autorius kuria, kaip minėjau, literatūriškai apjungdamas vietovės kultūrinius elementus, filosofiją ir religiją, sukuria savotišką krikščionišką ir pagonišką mąstymo skandinavišką variaciją. „Žuvys nėra vien tuntas šaltakraujų stuburinių gyvūnų, gyvenančių vandenyje ir kvėpuojančių žiaunomis, žuvys yra daug daugiau. Dauguma Islandijos gyvenviečių pastatytos ant menkių kaulų, tie kaulai yra svajonių skliautų pilioriai (p. 65).“

Jón Kalman Stefánsson

Tiesa, antroji knygos dalis patiko kiek mažiau. Berniukas patenka į miestelį pas itin blogos reputacijos našlę Geirtrūdą, kuri lesina varnas, o prabangiuose iš vyro paveldėtuose namuose elgiasi kaip laisvo elgesio merginos bordeliuose (primena H. Wassmo Dinos knygos ištarmes, kuriant moters charakterį). Čia vėl man išniro prisiminimai iš skaityto Kim Leine Amžinybės fiordo pranašai (Kitos knygos, 2019), kuriame vaizduojama atšiaurioji Grenlandija ir kultūrinė dramatiška kaita. Autorius Danguje ir pragare perteikia sudėtingą Islandijos reformacijos pradžią, nes kas gi yra Geirtrūda, jeigu ne vien tik atvykėlė maištininkė, kuri nepriimama vietinių moterų, nes yra kitoniškos kultūros, kurios misija griauti senąją tvarką. Iš esmės antrojoje dalyje romanas tampa socialinių įtampu romanu, o konfrontacijoje atsiduria kitatautė Geirtrūda ir pastoriaus žmona su moterų sambūriu.

Geirtrūda ir jos aklasis globojamas kapitonas, turintis 400 knygų, (o į šią biblioteką netrukus taikysis berniukas), ženklina islandų modernizacijos pradžią: žinios ateina iš pasaulinės literatūros ir mokslo, o šiai  uždarai ir vien maldomis bei prietarais pasikliaujančiai visuomenei labiausiai reikia šviestis, tačiau dėl tų pačių prietarų ir tradicijų laikymosi visuomenė slopina galimus modernizacijos procesus. Rašydamas šias eilutes pagalvojau apie mūsų dalį lietuvių, kurie niekaip negali nuslopinti troškimo laikytis tariamų šeimos maršo ir apipintų mitų apie tariamas tradicines vertybes įsitikinimų ir gintis nuo susikurtų demonų.

Knygoje mirtis romantizuojama kaip daug geresnė tikrovės būsena už gyvenimą, nes po mirties gi viskas atleidžiama, kita vertus, tai pagrįsta, nes jūreiviai (jauni ir jau patyrę) skendo jūroje kaip musės, tad vaizduojamoje tikrovėje nebuvo šeimos, kuri nebūtų netekusio kokio nors artimojo. „Du įgulos nariai nuskendo, kūnų taip ir nesurado, jie prisijungė prie didžiulio būrio jūrininkų, klajojančių vandenyno gelmėse, šnekučiuojančių vienas su kitu apie lėtą laiko tėkmę, laukiančių kažkieno senovėje jiems pažadėto paskutinio šaukimo, laukiančių, kol Dievas juos ištrauks, sužvejos juos į savo žvaigždėtą vandenyną, išdžiovins šiltu pūstelėjimu, leis jiems sausutėlėmis kojomis vaikštinėti po dangaus karalystę (p. 162).“

Labai patiko knygos pabaiga, tokia perteikianti visos knygos esmę. Berniukas aptarnauja kavą geriantį aklą kapitoną, kuris visas savo prisiminimais tebegyvena audringoje jūroje, nebeskiria tikrovių, o šalia alų maukia kitas užgrūdintas jūreivis, kurio sąmonė tamsėja su kiekvienu bokalu, kad nebegali prisiminti net savo žmonos vardo, tačiau puikiai įsivaizduoja, jog yra drauge su alku kompanionu jūroje. Tam tikra prasme knyga apie gyvenimo paveiktą būvį, kuris transformuoja tikrovę į iliuzijų pasaulį, apie tam tikrą islandišką jūreivio filosofiją ir ribinių patirčių ir mirties baimės priveiktų individų sąmonę, sutraumuotus jūreivius, kurių trauma pergali net pačią mirties baimę, o adrenalinas, kadaise patirtas jūroje, žvelgiant mirčiai į akis, tampa jų dvasios įspaudu, nauja jaudinančio gyvenimo prasmė. Niekas iš jų grįžę į krantą nebegali gyventi normalaus gyvenimo, todėl jie nusideda, tampa smurtingi, plempia alų arba yra nubaudžiami paties likimo tapti neregiais. Berniukas stebi jų netikrą laivą Užeigoje ir tikriausiai pradeda suprasti, kad toji Miltino poezija, gali ne tik pražudyti kaip kad draugą, bet ir išgelbėti nuo visiško gyvenimo aklumo, pačių žvejų susikurto vidinio pragaro. Žaižaruojantis įvairiausiomis spalvomis šis romanas, gebantis iškelti ir išlaikyti skaitytoją iš gelmių virš jūros paviršiaus, kitaip sakant, tarp pragaro ir dangaus. Rekomenduoju!

Maištinga Siela

Knyga: Aurora Venturini "Pusseserės"

 Aurora Venturini. „Pusseserės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 176.

 

„Didžiulė melancholija persmelkusi mano paveikslus padarė juos vertingesnius, nes žmones šiek tiek guodžia kai pamato savo atspindį sielvarte (p. 175).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Argentinos literatūra tiesiog užvaldė mane pastaruosius kelerius metus. Ar kas pastebėjo, kaip pagausėjo Lotynų Amerikos literatūros? Nieko iki šiol nebuvau girdėjęs apie argentiniečių literatūrinę sensaciją Aurora Venturini (1922-2015), kurios nedidelis romanas Pusseserės (isp. Las Primas) ją labai išgarsino. Venturini šį romaną 2007 metais pateikė literatūriniam konkursui Premio Nueva Novela, kurį organizavo dienraštis Página/12. Ji laimėjo pirmąją vietą būdama 85-erių metų. Aurora Venturini buvo neeilinė asmenybė, derinusi ekscentrišką charakterį su intelektualiniu gyliu: ji artimai bičiuliavosi su Eva Perón bei Paryžiaus egzistencialistais, tokiais kaip J. P. Sartre’as, o tarptautinio pripažinimo fenomenaliai sulaukė tik sulaukusi 85-erių. Jos gyvenimas priminė jos pačios kūrybą – maištingas, kupinas tamsaus humoro ir drąsos laužyti bet kokias literatūrines bei socialines normas, todėl ji tapo savotiška lotynų amerikiečių literatūros legenda.

 

Venturini romane Pusseserės pagrindinė veikėja silpnaprotė Juna, kaip ir pati autorė, augo La Platos mieste, moterų apsuptyje, ir turėjo polinkį į meną, tačiau romane ši šeimos aplinka paverčiama šiurpiu, fiziologinių ir psichinių ydų kupinu pasauliu. Nors autorė neigė, kad tai tiesioginis jos šeimos portretas, ji pripažino, kad kūrinio emocinis pamatas ir provincijos dvasia kilo iš jos pačios patirties ir stebėjimų. Galima sakyti, kad tai yra emocinė autobiografija, kurioje tikri prisiminimai išdidinami iki košmariško, tamsaus humoro kupino absurdo, siekiant apnuoginti visuomenės tamsiąsias puses.

 

Pati autorė tikina, kad jos pačios seserys visos turėjo psichinių problemų, todėl tai, kas iš esmės vaizduojama Pusseserėse yra atėję iš jos pačios gyvenimo. Romaną iš ispanų kalbos išvertė Alma Naujokaitienė, išleido Baltos lankos. Įdomu, kad knyga turi pratarmę, t. y. kitos argentiniečių rašytojos Marianos Enriquez, lietuviams žinomos iš apsakymų rinkinių Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018) ir Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (Sofoklis, 2022). Recenzentė, apibendrindama Venturini kūrinį ir jos asmenybę, sako: „rodydama savo randus kaip moteris pabaisa, susikūrusį save su ironija, giedros burleskos forma (p. 10). Nežinau, kiek pačią M. Enriquez paveikė Venturini kūryba, bet jos apsakymai turi tam tikrų panašumų su Pusseserėmis.

 

Romane pasakojama apie gausią moterų šeimą. Centre – auganti Juna, kuriai diagnozuota silpnaprotystė, bet šeimoje auga ir metais jaunesnioji Betina, kuri prikaustyta prie kėdės, jos galūnės neišsivysčiusios, jai nuolat bėga seilės ir beveik nepakalba. Motina – klasikinė bjauri mokytoja, auklėjanti vaikus liniuote tiek mokykloje, tiek namie ir slepia panieką šeimą palikusiam vyrui. Mergaitės auga ir dailės mokykloje pastebimas Junos piešimo talentas. Neįtikėtina, bet Juna netrukus uždarbiaus už savo unikalius dailės kūrinius, kuriuos įkvėpė šeimoje matomos nelaimės ir smurtas (man akivaizdžios sąsajos su meksikiečių Frida Kahlo).

 

Visgi knyga parašyta beprotiškai tiesmuku stiliumi. Kadangi ją rašo išpažintine ir šiek tiek dienoraštį primenančiu būdu pati Juna, ji nesilaiko taisyklingos skyrybos. Lietuviškame vertime palikta netaisyklinga sintaksė, kai kurių žodžių vartosena taip pat netaisyklinga, nes netaisyklingumas atspindi Junos negebėjimą ir betarpišką mąstymo būdą. Nepaisant to, skaitymas neapsunksta, o silpnaprotės tapatybė tampa kaip Hamleto kaukė kur kas paprasčiau ir tiksliau byloti esamą tiesą. Pamažu Junos kalba kinta, iš mažumės tapdama devyniolikmete suaugusia, ji nuolat tobulėja, pildo savo rašymą įvairiomis sąvokomis iš žodyno.

 

Aplinka, kurioje gyvena Juna yra kur kas daugiau nei toksiška, ji tiesiog nesveika. Dvi šeimos paženklintos apsigimimų, nes nemokėjo susitvarkyti gyvenimo. Juna nekenčia sesers Betinos, nes ji seilėjasi, dvokia, nelaiko šlapimo ir tuštinasi kada panorėjusi. „Kai atidaviau išpieštą kėdę vargšelei Betinai visada manęs bijojusiai nes kišdavau šaukštą jai į akį, į ausį ir kur pakliūva kol pasiekdavau burną įmurkdydavau veidą į sriubos dubenį ir visada troškau kad numirtų ji tirtėjo ir verkšleno kol suprato kad neturiu blogų ketinimų <...> (p. 121).“ Smurtas ir neapykanta bei irzlumas kurį laiką yra pagrindinė šeimos varomoji jėga ir elgesio modelio esminis bruožas. Tačiau pasakotoja neužsiima sentimentalumu, ji to ilgą laiką net nesuvokia ir priima kaip savaiminę duotybę, natūralumą, todėl tekstas išties atrodo šiurkštus, ciniškas ir tiesmukas, bet jis pateisinamas, kadangi tokia yra Juna. Bet iš to kyla ir ironija, komiški sprendimai: „Tada jie iškvietė seselę ta suleido raminamųjų ir teta užmigo ant sofos atvira burna, iš kurios iškrito dirbtiniai dantys, pakėliau juos nuo grindų ir išmečiau į unitazą (p. 48).“ Visa Junonos šeima ir situacijos primena makabriškąją Adamsų šeimynėlę, atrodo, veikėjai bejėgiai susilaikyti ne tik nuo smurto, bet ir nuo seksualinių įgeidžių. Pati baisiausia gėda ir nelaimė – dar vienas nėštumas, nes, kaip žinia, apsigimėliai gimdo panašius genetiškai į save, o tai problema ir našta.

 

Juna suartėja su pussesere lilipute Petra, kuri gatvėje užsiiminėja prostitucija. Po Petros sesers Karinos mirties (miršta jauna po nelegalaus ir prastai atlikto aborto), Petra labai šviečiasi lytiškumu ir šviečia Juną. Galiausiai pusseserių Petros ir Junos santykiai tampa esmine šios knygos ašimi, autorė pagaliau plėtoja pagrindinę pasakojimo liniją ir pasakoja tariamą silpnaprotės ir gudrios liliputės draugystę: „Petra stipriai mane apkabino ir sušuko kokio velnio mes gimėme... gimėme nes įsimylėjėlių porai kilo aistra bet nenaudojo prezervatyvų atsakiau o aš visada juos naudosiu pareiškė ji kad nereikėtų auginti išsigimusių vaikų šiame ir taip jau išsigimusiame ir šlykščiame pasaulyje mudviem ašaros liejosi upeliais kaip niekad nebūtume pagalvojusios aš pritūpiau nes kitaip tas vienintelis apkabinimas niekada nebūtų įvykęs ašaros sustiprino ir suvilgė tirštėjančias sutemas ir abiem palengvėjo (p. 105-106).“

Aurora Venturini

 

Knyga tokia keista ir makabriška, kad tas visų internete skaitytojų aptariamas nejaukumas retsykiais panašus į parodiją. Pavyzdžiui, dailės mokytojas Chosė, kuris gyvena kartu su Junos šeima, yra per prievartą ir šantažą sutuokiamas su nuo jo vaiko besilaukiančia Betina. Nepalioviau galvoti: kaip čia su tais argentiniečiais yra? Lyg ir suvokia, kad už seksualinius dalykus su nepilnamečiais baudžiama (nors istorija ir pasakojama daugmaž apie šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį), bet galvoju, kad su žmonėmis tikrai kažin kas negerai, juk namie du pedagogai, dvi mokytos galvos, tačiau nei motina, nei priglaustas mokytojas nesugeba suvaldyti situacijos. Tai ko vertas tas mokslas? Betinos ir Chosė santuoka, kuriam Chosė visiškai net nesipriešina, tampa keistai šiurpia liliputės ir silpnaprotės pergale – kaip tai įmanoma? Šis romano siužetinis vingis nustebino, kėlė šypsnį, nes nežinau, ar įtikino. Visgi tai fikcija, ji makabriška ir sąmoningai hiperbolizuota sukelti įspūdį, kad sprendimus gali priimti ir visuomenės paribio žmonės.

 

Visgi Juna mane nustebino savo mąslumu, nes savarankiškai turėdama galimybę save realizuoti kaip menininke, ji jaučia, kad gali visuomenę apgauti, pergalėti savo negalią ir įdėjusi daug pastangų tapti bent jau iš dalies normalia kaip ir visi. Jau vien tas noras ir supratimas yra pagirtinas (beveik kaip Tara Westover savo autobiografinėje knygoje Apšviestoji), o tai primena Miunhauzeną, kuris pats už pakarpos su ranka ištraukė save iš klampios pelkės. „Pastangos reiškė ne mažmožius o bemieges valandas įsikniaubus į knygas ne tik apie literatūrą ir vaizduojamąjį meną bet ir apie anatomijos mokslą ir pokalbius su patyrusiais anomalijų specialistais toks buvo mano gyvenimas o kiekviena pamoka ar susitikimas su mokiniais ir mokytojais reikalavo didžiulio triūso, iš pradžių būdavo baimė vėliau palengvėjimo atodūsis nes niekas nežinojo apie mano bėdas galbūt jas užgoždavo mano paveikslai metai iš metų vis labiau vertinami ir aptarinėjami pirmuosiuose puslapiuose kartu su kitais labai vertingais paveikslais. Tačiau baimė palūžti manęs niekada neapleido nes buvau išsigimusios ir suluošintos genties atžala (p. 156-157).“ Tai bene šviesiausias ir refleksyviausias romano pasakojimo momentas.

 

Pagrindinė romano Pusseserės idėja – tai brutali moters emancipacijos kelionė, kurioje menas ir kalba tampa vieninteliais įrankiais, leidžiančiais išsiveržti iš fiziškai bei psichiškai degradavusios aplinkos, kurioje gyvena Juna. Aurora Venturini per pagrindinės veikėjos paveikslą teigia, kad intelektualinis tobulėjimas yra vienintelis būdas nugalėti skurdo ir smurto pažymėtą lemtį. Autorė meistriškai dekonstruoja grožio ir normalumo sąvokas, parodydama, kad už visuomenės atstumtųjų „monstriškumo“ slepiasi gilus žmogiškumas ir troškimas būti pripažintam. Galiausiai knyga pabrėžia, kad asmeninė transformacija įmanoma tik per negailestingą tiesą ir gebėjimą savo skausmą paversti kūryba. Knyga intensyvi, nepatogi, tamsi ir makabriška, pasiruoškite priimti visą nepatogų kūniškumą, visus to kūniškumo trykštančius sekretus (gali priminti šiek tiek Marieke Lucas Rijneveld knygą Vakaro nejauka), kita vertus, atsveria Junos intuityvi nuojauta ir instinktyvus troškimas siekti daugiau, kad mokslas ir menas gali ją išreikšti ir apsaugoti. Autentiškai parašytas romanas, paskaitomas kiekvienam, tačiau patiks, manau, ne visiems.

 

Maištinga Siela 

Knyga: Mathias Enard "Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius"

 Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.

 

„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi mylimąjį silpstant (p. 98).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus, leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972) susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019), įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos, 2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą, aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį. Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (pranc.  Parle-leur de batailles, de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų knygų vertėja Violeta Tauragienė?

 

Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M. Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase. Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą, kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją, apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.

 

Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.

 

Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą. Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis, bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.

Mathias Enard

 

Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato, kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“   

 

Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto, iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“

 

Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje, šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna. Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui, kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos sąmonėje.

 

M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju, kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.

 

Maištinga Siela

Knyga: Giuseppe Tomasi di Lampedusa "Gatopardas"

 

Giuseppe Tomasi di Lampedusa. „Gatopardas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 352.

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsųjį italų vienos knygos autorių Giuseppe Tomasi di Lampedusa (1896–1957) pirmąkart išgirdau viename Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kuriame ji dalijosi savo geriausiomis gyvenimo knygomis. Pasimiršo. O pasirodo, kad šio rašytojo knyga į lietuvių kalbą išversta Algimanto Vaišnoro dar giliu sovietmečiu, 1963 metais, pakartotas to paties vertėjo leidimas 2007 metais, o abu variantai vadinosi Leopardas. Antrąkart knygos vertimu rūpinosi Lina Gaučytė, kuri pasitelkė ir papildomus knygos tekstus, įskaitant ir autoriaus įsūnio Gioacchino Lanza Tomasi nemažą įžanginį žodį apie „paklydusias“ teksto dalis ir jam žinomus knygos rašymo kontekstus, tad galima sakyti, kad Gatopardas (ital. Il Gattopardo) yra tikriausiai tiksliausias variantas, parengtas pagal jau visus viešai žinomus Lampedusos tekstinius variantus.

Internete daug diskusijų sukėlė Gatopardo pavadinimo variantas, tačiau knygos pradžioje gana išsamiai paaiškinama, kad toks gyvūnas italų kultūroje neegzistuoja, jis tėra hibridinis-mitinis-fikcinis aristokratijos ženklas (pavaizduotas ant knygos viršelio), turintis panašumų su leopardu. Autorius pristatomas kaip Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis, kuris pasakoja apie XIX a. antrosios pusės kunigaikštį doną Fabricijų Saliną ir jo šeimą. Istorija prasideda 1860-aisiais, Italijai neramiais laikais, kai iš esmės Giuseppe Garibaldi vienydamas ir jungdamas vietines kunigaikštytes užima su raudonmarškiniais Siciliją ir Neapolį, o po metų įkuria Italijos karalystę. Tuo metu Sicilija kartu su vaizduojamais Salinomis buvo prancūzų Burbonų dinastijos įtakoje, tačiau netrukus šalies geopolitinė, politinė ir iš esmės luominė sistema pasikeis. Donas Fabricijus – paskutinis savo giminės gatopardas, tas senasis aristokratijos atstovas, kuris vertina prašmatnumą, geba įžvalgiai skirti tai, kas vertinga, madinga, tauru ir tas, kas, liaudiškai sakant, mužikiška.

Fabricijus turi meilužę, tačiau gerbia žmoną, savo neveiksniu sūnumi Paolo jis nusivylęs, o jautrioji ir santūrioji duktė Končeta laukia mylimojo pusbrolio Tankredo dėmesio, tačiau šis susižavi provincijos kylančio turtuolio dukra Andželika. Tankredas, atrodo, Fabricijui pats svarbiausias žmogus, nors sūnėnas labai kandus ir šelmiškas, jam netrūksta nuotykių dvasios, todėl kurį laiką prisideda prie Garibaldžio maištininkų, kai tuo pat metu tikrasis Fabricijaus sūnus tyli ir klusniai vykdo tėvelio paliepimus.

Iš tikrųjų knygos audinys labai neskubus. Gatopardo neperskaitysi kaip paviršutiniškai aistringo istorinio nuotykių romano apie egzotiškąją Siciliją. Toli gražu ne. Tačiau aistros ir išraiškingumo šiai knygai tikrai netrūksta, ji spinduliuoja aristokratiška pasakojimo dvasia, o neskubrūs ir mąslūs sakiniai iš esmės perteikia Salinos dinastijos aristokratijos saulėlydį, didžiules Italijos ir visos Europos permainas. Didžioji teksto dalis papasakota iš senstelėjusio dono Fabricijaus perspektyvos, kuris jautriai, ironiškai ir neslėpdamas egzistencinio liūdesio ir nerimo dėl ateities permąsto savo kaip aristokratiškosios kultūros atstovo gyvenimo pabaigą, suteikdamas svarbių akcentų italų tautiniam, išskirtinai sicilietiškojo pasaulio, dėmeniui.

Štai vienas gražiausių, mano galva, tekstinių dono Fabricijaus pamintijimų: „Miegoti, brangusis Ševalėjau, – siciliečiai trokšta miegoti ir jie visada nekęs norinčių juos pažadinti, net jeigu būtų žadinami norint įteikti pačias gražiausias dovanas; kalbant tarp mūsų, labai abejoju, kad naujosios karalystės bagaže mums būtų skirta daug dovanų. Visas siciliečių elgesys grįstas sapnais, net ir tada, kai kalbama apie žiauriausią žiaurumą: mūsų jausmingumas trokšta užmaršties, mūsų šūviai ir peilių dūriai – mirties, trokštame valingo nejudrumo, kitaip tariant, vėlgi mirties, savo tingesio, savo šerbetų su gelteklėmis arba citrinomis; iš pradžių mes susimąstę, bet tai tik tuštuma, norinti įminti nirvanos paslaptis. Iš čia mūsuose ir kyla kai kurių asmenų viršenybė, savivaliauja pusiau pabudusieji, iš čia ir garsusis siciliečių meno ir intelektualinių apraiškų vėlavimas šimtmečiu: naujienos mus traukia tik tada, kai jaučiame, kad jos jau mirusios, nebegali įpūsti gyvybingų srovių; iš čia ir neįtikėtinai šiandien – kaip mums, šiuolaikiškai – besikuriantys mitai, juos galėtume garbinti, jeigu jie  iš tiesų būtų kilę iš senovės, tačiau tai ne kas kita kaip pragaištingi bandymai sugrįžti į praeitį, taip traukiančią mus kaip tik tuo, kad yra mirusi (p. 216-217).“

Giuseppe Tomasi di Lampedusa

Kitą vertus, nors donas Fabricijus nacionalistas ir palaiko senojo pasaulio gyvavimą, tačiau kartu jis ir liūdno vaizdo riteris, tragiškas mąstytojas ir herojus, nes: „Esu senosios klasės atstovas, mane negrįžtamai paveikė Burbonų režimas, ir nors nesu prie jo prisirišęs, su juo mus sieja padorumo saitai. Priklausau tai nelemtai kartai, išgyvenančiai senųjų ir naujųjų laikų sandūrą ir abejuose besijaučiančiai nejaukiai (p. 217).“ Iš tikrųjų Lampedusai per Fabricijų pavyksta rekonstruoti prarastą aristokratiškąjį laiką ir filosofiją. Pradedant gausiomis rūmų interjero, anuometinės aristokratiškos virtuvės, maisto patiekimo, rūbų ir etikos aprašymų, kuriuos donas Farbricijus Salina nuolat vertina, tad tekstas iš esmės dokumentalus ir faktografiškas, nes Lampedusa remiasi savo aristokratiškos aplinkos patirtimi ir autentika, tad tekste nemeluojama, jis įtaigus. Akylesni skaitytojai gali mėgautis išskirtinai subtiliai perteiktomis Fabricijaus ironiškomis pasaulėžiūros formomis.

Kitas romano sluoksnis – Tankredo ir Andželikos meilės istorija, kurią donas Fabricijos projektuoja kaip kokį socialinį architektūros modelį. Stilingai perteikta Andželikos ir Tankredo „gaudynių“ po nesibaigiančias rūmų menes ir kambarius istorija byloja apie jaunatvišką erotizmą ir, žinoma, šiek tiek apie dono Fabricijaus pavydą sūnėnui, nes jis ir pats trokšta jaunučių Andželikos lūpų. Ši istorijos linija nesudėtinga, primena kostiumų melodraminį serialą, tačiau šioji istorija papasakota pagaviai ir kitoniškai iš dono Fabricijaus perspektyvos, o ne aistromis ir flirtų pulsuojančių jaunuolių.

Mane labiausiai stebino tai, kad Salinos turėjo nuosavą kunigą Pironė, pastarasis atlieka šeimos santarvės ir dievobaimingumo, dorovės palaikytojo funkciją, savitas giminės nuodėmklausys, o nuodėmes šiems didikams išsakyti periodiškai buvo nuolatos privaloma. Kunigas kaip koks nuosavas nuodėmių išpirkėjas, kišeninė bažnyčia, nuolatos važiuoja karietomis, jis taip pat kartu su didikais sukilimo metu pasitraukia į provinciją. Tačiau tikruoju metraštininku ir visų tiesų suvokėju knygoje galima laikyti don Fabricijaus šunį Bendiką, kuris itin svarbus ir mylimas šioje visoje istorijoje. Kiek apmaudu, kad iš jo donas Fabricijus vėliau pasidarys iškamšą ir dar jį laikys, kol kandžių sukapotos bus vieną dieną kaip ir visas aristokratų laikų šlamštas, kažkada buvęs nepamainoma vertybe, išmestas pro langą. Šis simboliškas intarpas su Bendiku, kuris pabaigoje išmetamas tarsi atgyja, man labai gražus, nes jis tampa viso kūrinio metafora: kas yra visa ta gatopardo istorija, jeigu ne pasibaigusio laiko iškamšos iliuzija, kad tokiais pasakojimais galima susigrąžinti prabėgusį laiką?

Knyga sodri, itališka, aristokratiška. Mąslus ir giliamintiškas pasakojimas man priminė šiek tiek Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant pasakojimo būdą. Manau, kad pačia bendriausia prasme knyga yra apie laiką, kaip jis keičiasi ir kas nutinka su žmonėmis, kurie bando susitaikyti su pokyčiais. Knyga apie gyvenimą ir mirtį, esminius ir kertinius egzistencinius suvokimus, netgi apie turtuolių iliuzijas, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo, nors ir kandžios bei ironiškos, atspindinčios aristokratijos aroganciją, bet kartu ir labai melancholiškos bei liūdnos, nes visa tam lemta sužydėti ir galų gale nuvysti. Puiki ir tauri knyga, kurią delsiau perskaityti, o galiausiai patyriau nemažą malonumą skaitydamas ir pasinerdamas į gerą lietuvišką vertimą, sakinių harmoniją. Viena iš tų, kurią užvertęs pagalvoji: pabuvai išvykęs į kitą epochą ir kūnu, ir siela.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela