Asmenybė. Rašytojas Mathias Enard – aistringasis orientalistas prancūzų rašytojas

 

Sveiki, mieli skaitytojai, praeiviai ir literatūros gerbėjai!

 

Tęsiu pernai pradėtą tokį visiškai atsitiktinai „Maištingos sielos“ pasaulio garsiausių rašytojų skiltį, kuriame pristatau reikšmingiausius ir man bent jau asmeniškai įdomiausius pasaulio rašytojus, o šiandien dėmesį skirsiu garsiam šiuolaikiniam prancūzų rašytojui Mathias Enard, kurio trys knygos „Kompasas“, „Vagių gatvė“ ir „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ pasirodė lietuviškai, visas jas į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido „Baltos lankos“.

 

ANKSTYVASIS BŪSIMO RAŠYTOJO MATHIAS ENARDO GYVENIMAS

 

Mathias Enardas gimė 1972 m. sausio 11 d. Niore, nedideliame Prancūzijos vakarų miestelyje, esančiame netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Jis augo viduriniosios klasės šeimoje, kurią pats vėliau apibūdino kaip „labai prancūzišką“. Nors savo vaikystę rašytojas prisimena kaip puikią ir ramią, gimtasis Nioras jam atrodė gana pilka, nuobodi ir ne itin įkvepianti vieta, kurioje, jaunojo Mathiaso akimis, nieko ypatingo nevyko. Šis provincijos ramumas tapo savotišku impulsu jo ankstyvajam smalsumui – norui pabėgti iš pažįstamos aplinkos ir atrasti tai, kas svetima bei tolima.

 

Nuo pat jaunų dienų M. Enardas pasižymėjo kaip itin žingeidus ir į išorę orientuotas vaikas. Užuot domėjęsis vietinėmis aktualijomis, jis visa galva pasinerdavo į knygas, kurios nukeldavo jį į tolimus kraštus. Paauglį ypač domino kelionių aprašymai, reportažai ir romanai apie svetimas kultūras. Šis literatūrinis smalsumas anksti suformavo jo svajonę tapti rašytoju, tačiau jis juto, kad prieš pradedant rašyti, jam pirmiausia reikia sukaupti patirties ir pažinti pasaulį ne tik iš puslapių, bet ir tiesiogiai.

 

Jaunystėje jis jautė didelę trauką ne tik literatūrai, bet ir menui bei kalboms. Būdamas aštuoniolikos, M. Enardas paliko gimtąjį miestą ir išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti šiuolaikinį meną prestižinėje „École du Louvre“. Visgi vien meno istorijos jam nepakako – troškimas peržengti Europos ribas ir suprasti Rytų civilizacijas paskatino jį lygiagrečiai imtis arabų ir persų kalbų studijų Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO). Šis pasirinkimas buvo sąmoningas būdas nutolti nuo to, kas įprasta, ir pasinerti į visiškai naują kalbinę bei kultūrinę erdvę.

 

Ankstyvąją jo asmenybę stipriai formavo ir kelionės, kurios tuo metu dar nebuvo tokios paprastos kaip šiandien. M. Enardas prisimena vaikystės išvykas į Ispaniją, kai dar egzistavo griežtos sienos, ir savo pirmąją kelionę į tuometinę Rytų Vokietiją, kur susidūrimas su ginkluotais kareiviais ir griežta pasienio kontrole paliko neišdildomą įspūdį. Tokios patirtys ugdė jo supratimą apie politines ribas, istorines įtampas ir kartu stiprino norą tas sienas kirsti tiek fiziškai, tiek intelektualiai.

 

Prieš pasukdamas profesionalaus rašytojo keliu, M. Enardas tapo tikru „pasaulio piliečiu“. Studijų metais jis daug laiko praleido Artimuosiuose Rytuose – Irane, Egipte, Libane ir Sirijoje. Būdamas aštuoniolikos, 1990-aisiais, jis netgi dirbo Raudonojo Kryžiaus savanoriu karo draskomame Beirute. Šis laikotarpis jam buvo ne tik akademinių žinių gilinimas, bet ir intensyvus gyvenimo būdas: jis gyveno Teherane ar Damaske, į Paryžių grįždamas tik laikyti egzaminų, o vėliau dvejus metus mokė prancūzų kalbos mažame Sirijos kaimelyje.

 

Šis jauno žmogaus gyvenimo tarpsnis buvo paženklintas nuolatinio mokymosi, vertimo praktikos ir betarpiško ryšio su Rytų kultūra kūrimo. Iki tol, kol pasirodė pirmieji jo literatūriniai tekstai, M. Enardas spėjo susiformuoti kaip eruditas, puikiai valdantis kelias kalbas ir turintis neįkainojamos patirties konfliktų zonose bei egzotiškose visuomenėse. Tai buvo ilgas pasirengimo laikotarpis, per kurį jis kaupė informaciją, pojūčius ir istorijas, vėliau tapusias pamatine jo kūrybos dalimi.

 

RAŠYTOJO MATHIASO ENARDO LITERATŪRINIS PAKILIMAS IR GYVENIMAS

 

Pirmieji rimti Mathias Énardo literatūriniai bandymai pasirodė jau subrendus, po ilgų klajonių po Artimuosius Rytus. 2003 metais debiutavęs romanu „Tobulas šūvis“ (pranc. La Perfection du tir), jis iškart atkreipė kritikų dėmesį. Šiame kūrinyje, pasakojančiame apie pilietinio karo snaiperį, rašytojas panaudojo savo asmeninę patirtį iš Beiruto, tyrinėdamas smurto mechanizmus ir individo nužmogėjimą. Knyga buvo priimta kaip itin stiprus ir negailestingas debiutas, laimėjęs „Prix des cinq continents de la francophonie“ bei „Prix Edmée-de-La-Rochefoucauld“, kas suteikė autoriui pasitikėjimo tęsti kūrybinį kelią.

M. Enardo knygos lietuviškai mano bibliotekoje.

 

Tikrasis proveržis įvyko 2008 metais, kai pasirodė romanas „Zona“ (pranc. Zone). Tai buvo drąsus literatūrinis eksperimentas – beveik penkių šimtų puslapių kūrinys, sudarytas iš vieno nesibaigiančio sakinio. Rašydamas šią knygą, Énardas siekė perteikti Viduržemio jūros regiono istorijos traumų ir smurto srautą, o toks stilius reikalavo iš autoriaus didžiulės disciplinos bei erudicijos. Kritikai šį kūrinį lygino su Jameso Joyce’o modernizmu, o autorius buvo įvertintas prestižinėmis premijomis, įsitvirtindamas kaip vienas intelektualiausių savo kartos prancūzų rašytojų.

 

Vėlesnė kūryba tik dar labiau gilino jo pagrindines temas: Rytų ir Vakarų santykį, kultūrinį vertimą bei istorijos svorį. 2010 metais išleistas kūrinys „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ meistriškai interpretavo neišlikusį Mikelandželo projektą Konstantinopolyje, o 2015-aisiais pasirodęs romanas „Kompasas“ (pranc. Boussole) tapo autoriaus kūrybos viršūne. Už šią melancholišką, muzikos ir orientalizmo kupiną knygą jis buvo apdovanotas garbingiausia Prancūzijos literatūrine premija – Goncourt’ų premija. Šis įvertinimas pavertė jį pasaulinio garso autoriumi, kurio darbai verčiami į dešimtis kalbų. Knyga pateko į trumpąjį Tarptautinio Bookerio sąrašą.

 

Énardo kūrybinis metodas pasižymi milžinišku pasiruošimu ir akademiniu preciziškumu. Jis rašo lėtai, dažnai siedamas grožinę literatūrą su giliomis istorinėmis studijomis. Autorius teigia, kad jo tikslas yra „pastatyti tiltus“ tarp kultūrų, kurios politiškai dažnai supriešinamos. Jo kūriniuose gausu nuorodų į arabų poeziją, persų meną ir Europos intelektualinį paveldą, todėl skaitytojas privalo būti pasirengęs ne tik sekti siužetą, bet ir mokytis kartu su pasakotoju.

 

Asmeninis rašytojo gyvenimas bėgant metams tapo sėslesnis, tačiau išliko glaudžiai susijęs su Viduržemio jūros erdve. Po ilgų metų gyvenimo Damaske, Teherane ir Romoje, Énardas įsikūrė Barselonoje. Nors apie savo šeimą ir privatų gyvenimą jis kalba itin santūriai, žinoma, kad jis yra tėvas ir aktyviai dalyvauja Katalonijos kultūriniame gyvenime. Gyvendamas Barselonoje, jis jaučia sveiką distanciją nuo Paryžiaus literatūrinio „burbulo“, o tai jam leidžia išlaikyti nepriklausomą ir kritišką žvilgsnį į Prancūzijos visuomenę bei jos kolonistinę praeitį.

 

Jo pažiūros per pastaruosius dešimtmečius išliko nuosekliai humanistinės. Énardas dažnai pasisako prieš ksenofobiją ir radikalizmą, pabrėždamas, kad Vakarų kultūra yra neatsiejama nuo Rytų įtakos. Jis neslepia nusivylimo dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje, kurią laiko savo „antrąja tėvyne“. Viešojoje erdvėje jis vertinamas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip intelektualas-tarpininkas, padedantis Europai geriau suprasti Islamo pasaulio sudėtingumą ir grožį.

 

Paskutiniuoju laikotarpiu autoriaus kūryba atsigręžė į kiek asmeniškesnes ir vietines temas, ką iliustruoja jo romanas „Metinis banketas duobkasių brolijoje“ (pranc. Le Banquet annuel de la Confrérie des fossoyeurs). Čia jis sugrįžta į savo vaikystės peizažus Puatu regione, tačiau net ir prancūzišką kaimą jis aprašo per jam būdingą istorinę bei filosofinę prizmę. Tai rodo rašytojo evoliuciją – nuo egzotiškų kraštų ieškojimo iki gebėjimo matyti visą pasaulio istoriją savo gimtojoje žemėje.

 

Visuomenė Mathias Énardą šiandien mato kaip šiuolaikinį klasiką, kurio balsas yra būtinas norint suprasti sudėtingą XXI amžiaus geopolitinę tikrovę. Jis išlieka kuklus, dažnai pabrėždamas, kad rašymas jam pirmiausia yra būdas gyventi kitus gyvenimus ir mokytis. Jo autoritetas literatūros pasaulyje yra neginčijamas, o jo darbai tapo studijų objektais universitetuose, nagrinėjančiuose postkolonizmą ir tarpkultūrinį dialogą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius"

 Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.

 

„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi mylimąjį silpstant (p. 98).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus, leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972) susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019), įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos, 2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą, aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį. Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (pranc.  Parle-leur de batailles, de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų knygų vertėja Violeta Tauragienė?

 

Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M. Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase. Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą, kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją, apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.

 

Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.

 

Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą. Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis, bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.

Mathias Enard

 

Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato, kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“   

 

Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto, iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“

 

Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje, šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna. Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui, kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos sąmonėje.

 

M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju, kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.

 

Maištinga Siela