Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Mathias Enard – aistringasis orientalistas prancūzų rašytojas

 

Sveiki, mieli skaitytojai, praeiviai ir literatūros gerbėjai!

 

Tęsiu pernai pradėtą tokį visiškai atsitiktinai „Maištingos sielos“ pasaulio garsiausių rašytojų skiltį, kuriame pristatau reikšmingiausius ir man bent jau asmeniškai įdomiausius pasaulio rašytojus, o šiandien dėmesį skirsiu garsiam šiuolaikiniam prancūzų rašytojui Mathias Enard, kurio trys knygos „Kompasas“, „Vagių gatvė“ ir „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ pasirodė lietuviškai, visas jas į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido „Baltos lankos“.

 

ANKSTYVASIS BŪSIMO RAŠYTOJO MATHIAS ENARDO GYVENIMAS

 

Mathias Enardas gimė 1972 m. sausio 11 d. Niore, nedideliame Prancūzijos vakarų miestelyje, esančiame netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Jis augo viduriniosios klasės šeimoje, kurią pats vėliau apibūdino kaip „labai prancūzišką“. Nors savo vaikystę rašytojas prisimena kaip puikią ir ramią, gimtasis Nioras jam atrodė gana pilka, nuobodi ir ne itin įkvepianti vieta, kurioje, jaunojo Mathiaso akimis, nieko ypatingo nevyko. Šis provincijos ramumas tapo savotišku impulsu jo ankstyvajam smalsumui – norui pabėgti iš pažįstamos aplinkos ir atrasti tai, kas svetima bei tolima.

 

Nuo pat jaunų dienų M. Enardas pasižymėjo kaip itin žingeidus ir į išorę orientuotas vaikas. Užuot domėjęsis vietinėmis aktualijomis, jis visa galva pasinerdavo į knygas, kurios nukeldavo jį į tolimus kraštus. Paauglį ypač domino kelionių aprašymai, reportažai ir romanai apie svetimas kultūras. Šis literatūrinis smalsumas anksti suformavo jo svajonę tapti rašytoju, tačiau jis juto, kad prieš pradedant rašyti, jam pirmiausia reikia sukaupti patirties ir pažinti pasaulį ne tik iš puslapių, bet ir tiesiogiai.

 

Jaunystėje jis jautė didelę trauką ne tik literatūrai, bet ir menui bei kalboms. Būdamas aštuoniolikos, M. Enardas paliko gimtąjį miestą ir išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti šiuolaikinį meną prestižinėje „École du Louvre“. Visgi vien meno istorijos jam nepakako – troškimas peržengti Europos ribas ir suprasti Rytų civilizacijas paskatino jį lygiagrečiai imtis arabų ir persų kalbų studijų Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO). Šis pasirinkimas buvo sąmoningas būdas nutolti nuo to, kas įprasta, ir pasinerti į visiškai naują kalbinę bei kultūrinę erdvę.

 

Ankstyvąją jo asmenybę stipriai formavo ir kelionės, kurios tuo metu dar nebuvo tokios paprastos kaip šiandien. M. Enardas prisimena vaikystės išvykas į Ispaniją, kai dar egzistavo griežtos sienos, ir savo pirmąją kelionę į tuometinę Rytų Vokietiją, kur susidūrimas su ginkluotais kareiviais ir griežta pasienio kontrole paliko neišdildomą įspūdį. Tokios patirtys ugdė jo supratimą apie politines ribas, istorines įtampas ir kartu stiprino norą tas sienas kirsti tiek fiziškai, tiek intelektualiai.

 

Prieš pasukdamas profesionalaus rašytojo keliu, M. Enardas tapo tikru „pasaulio piliečiu“. Studijų metais jis daug laiko praleido Artimuosiuose Rytuose – Irane, Egipte, Libane ir Sirijoje. Būdamas aštuoniolikos, 1990-aisiais, jis netgi dirbo Raudonojo Kryžiaus savanoriu karo draskomame Beirute. Šis laikotarpis jam buvo ne tik akademinių žinių gilinimas, bet ir intensyvus gyvenimo būdas: jis gyveno Teherane ar Damaske, į Paryžių grįždamas tik laikyti egzaminų, o vėliau dvejus metus mokė prancūzų kalbos mažame Sirijos kaimelyje.

 

Šis jauno žmogaus gyvenimo tarpsnis buvo paženklintas nuolatinio mokymosi, vertimo praktikos ir betarpiško ryšio su Rytų kultūra kūrimo. Iki tol, kol pasirodė pirmieji jo literatūriniai tekstai, M. Enardas spėjo susiformuoti kaip eruditas, puikiai valdantis kelias kalbas ir turintis neįkainojamos patirties konfliktų zonose bei egzotiškose visuomenėse. Tai buvo ilgas pasirengimo laikotarpis, per kurį jis kaupė informaciją, pojūčius ir istorijas, vėliau tapusias pamatine jo kūrybos dalimi.

 

RAŠYTOJO MATHIASO ENARDO LITERATŪRINIS PAKILIMAS IR GYVENIMAS

 

Pirmieji rimti Mathias Énardo literatūriniai bandymai pasirodė jau subrendus, po ilgų klajonių po Artimuosius Rytus. 2003 metais debiutavęs romanu „Tobulas šūvis“ (pranc. La Perfection du tir), jis iškart atkreipė kritikų dėmesį. Šiame kūrinyje, pasakojančiame apie pilietinio karo snaiperį, rašytojas panaudojo savo asmeninę patirtį iš Beiruto, tyrinėdamas smurto mechanizmus ir individo nužmogėjimą. Knyga buvo priimta kaip itin stiprus ir negailestingas debiutas, laimėjęs „Prix des cinq continents de la francophonie“ bei „Prix Edmée-de-La-Rochefoucauld“, kas suteikė autoriui pasitikėjimo tęsti kūrybinį kelią.

M. Enardo knygos lietuviškai mano bibliotekoje.

 

Tikrasis proveržis įvyko 2008 metais, kai pasirodė romanas „Zona“ (pranc. Zone). Tai buvo drąsus literatūrinis eksperimentas – beveik penkių šimtų puslapių kūrinys, sudarytas iš vieno nesibaigiančio sakinio. Rašydamas šią knygą, Énardas siekė perteikti Viduržemio jūros regiono istorijos traumų ir smurto srautą, o toks stilius reikalavo iš autoriaus didžiulės disciplinos bei erudicijos. Kritikai šį kūrinį lygino su Jameso Joyce’o modernizmu, o autorius buvo įvertintas prestižinėmis premijomis, įsitvirtindamas kaip vienas intelektualiausių savo kartos prancūzų rašytojų.

 

Vėlesnė kūryba tik dar labiau gilino jo pagrindines temas: Rytų ir Vakarų santykį, kultūrinį vertimą bei istorijos svorį. 2010 metais išleistas kūrinys „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ meistriškai interpretavo neišlikusį Mikelandželo projektą Konstantinopolyje, o 2015-aisiais pasirodęs romanas „Kompasas“ (pranc. Boussole) tapo autoriaus kūrybos viršūne. Už šią melancholišką, muzikos ir orientalizmo kupiną knygą jis buvo apdovanotas garbingiausia Prancūzijos literatūrine premija – Goncourt’ų premija. Šis įvertinimas pavertė jį pasaulinio garso autoriumi, kurio darbai verčiami į dešimtis kalbų. Knyga pateko į trumpąjį Tarptautinio Bookerio sąrašą.

 

Énardo kūrybinis metodas pasižymi milžinišku pasiruošimu ir akademiniu preciziškumu. Jis rašo lėtai, dažnai siedamas grožinę literatūrą su giliomis istorinėmis studijomis. Autorius teigia, kad jo tikslas yra „pastatyti tiltus“ tarp kultūrų, kurios politiškai dažnai supriešinamos. Jo kūriniuose gausu nuorodų į arabų poeziją, persų meną ir Europos intelektualinį paveldą, todėl skaitytojas privalo būti pasirengęs ne tik sekti siužetą, bet ir mokytis kartu su pasakotoju.

 

Asmeninis rašytojo gyvenimas bėgant metams tapo sėslesnis, tačiau išliko glaudžiai susijęs su Viduržemio jūros erdve. Po ilgų metų gyvenimo Damaske, Teherane ir Romoje, Énardas įsikūrė Barselonoje. Nors apie savo šeimą ir privatų gyvenimą jis kalba itin santūriai, žinoma, kad jis yra tėvas ir aktyviai dalyvauja Katalonijos kultūriniame gyvenime. Gyvendamas Barselonoje, jis jaučia sveiką distanciją nuo Paryžiaus literatūrinio „burbulo“, o tai jam leidžia išlaikyti nepriklausomą ir kritišką žvilgsnį į Prancūzijos visuomenę bei jos kolonistinę praeitį.

 

Jo pažiūros per pastaruosius dešimtmečius išliko nuosekliai humanistinės. Énardas dažnai pasisako prieš ksenofobiją ir radikalizmą, pabrėždamas, kad Vakarų kultūra yra neatsiejama nuo Rytų įtakos. Jis neslepia nusivylimo dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje, kurią laiko savo „antrąja tėvyne“. Viešojoje erdvėje jis vertinamas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip intelektualas-tarpininkas, padedantis Europai geriau suprasti Islamo pasaulio sudėtingumą ir grožį.

 

Paskutiniuoju laikotarpiu autoriaus kūryba atsigręžė į kiek asmeniškesnes ir vietines temas, ką iliustruoja jo romanas „Metinis banketas duobkasių brolijoje“ (pranc. Le Banquet annuel de la Confrérie des fossoyeurs). Čia jis sugrįžta į savo vaikystės peizažus Puatu regione, tačiau net ir prancūzišką kaimą jis aprašo per jam būdingą istorinę bei filosofinę prizmę. Tai rodo rašytojo evoliuciją – nuo egzotiškų kraštų ieškojimo iki gebėjimo matyti visą pasaulio istoriją savo gimtojoje žemėje.

 

Visuomenė Mathias Énardą šiandien mato kaip šiuolaikinį klasiką, kurio balsas yra būtinas norint suprasti sudėtingą XXI amžiaus geopolitinę tikrovę. Jis išlieka kuklus, dažnai pabrėždamas, kad rašymas jam pirmiausia yra būdas gyventi kitus gyvenimus ir mokytis. Jo autoritetas literatūros pasaulyje yra neginčijamas, o jo darbai tapo studijų objektais universitetuose, nagrinėjančiuose postkolonizmą ir tarpkultūrinį dialogą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius"

 Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.

 

„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi mylimąjį silpstant (p. 98).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus, leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972) susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019), įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos, 2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą, aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį. Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (pranc.  Parle-leur de batailles, de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų knygų vertėja Violeta Tauragienė?

 

Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M. Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase. Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą, kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją, apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.

 

Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.

 

Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą. Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis, bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.

Mathias Enard

 

Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato, kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“   

 

Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto, iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“

 

Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje, šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna. Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui, kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos sąmonėje.

 

M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju, kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.

 

Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Kompasas"

Mathias Enard. „Kompasas“ – Baltos lankos: Vilnius, 2019. – 432 p.

Sveiki,

Šiemet, prieš Vilniaus knygų mugę, vienas laukiamų kūrinių buvo prancūzų rašytojo Mathias Enard (g. 1972) romanas Kompasas (pranc. Boussole), kuris 2015 metais pelnė prestižiškiausią prancūzų literatūros Goncourt‘ų premiją. Vis pagalvodavau po Vytauto Bikulčiaus Literatūroje ir mene publikuoto straipsnio apie kasmetinį prancūzų literatūros derlių, ar kokia leidykla neapsiims išversti būtent šį kūrinį. Kadangi knyga nelengva ir apimtis didelė, vis pamanydavau, kad tikriausiai niekas nesiims versti. Kai sužinojau, kad jos visgi ėmėsi mano viena mėgstamiausių vertėjų Violeta Tauragienė, vis neramiau ėmiau laukti. Strategiškai tokią knygą, žinoma, išmintingiausia paruošti prieš pat Vilniaus knygų mugę.

2017 metais knyga pateko ir į trumpąjį Man Booker Internacional sąrašą ir tikriausiai jeigu ne D. Grossmanas su kūriniu Užeina karta arklys į barą (šį taip pat gerą kūrinį turime išsileidę lietuviškai), manau, visai pelnytai šioji premija galėjo atitekti M. Enardui. Turėčiau padūsauti, kad apie tokį grandiozinį kūrinį kaip Kompasas galima kalbėti ištisas dienas ir į internetinę recenziją vargu ar įmanoma sutraukti esmingiausius kūrinyje esančius dalykus, bet beskaitydamas kaip niekad galvojau, kad kuo platesnė tema, tuo lengviau kondensuoti ją į recenziją – tai išskirtinai retas atvejis.

Istorija pasakoja apie mirtina liga sergantį muzikologą Francą, kuris būdamas vienišas užsirūko opijaus savo namuose Vienoje ir, kol veikia šis narkotikas, jis apmąsto savo gyvenimą, aistrą tyrinėti muziką ir literatūrą, apie keliones į Rytus ir, žinoma, savo meilę Sarą. Lyriškame pasakojime, kuris savo pasakojimo sodrumu ir technika primintų Marcel Proustą, M. Enard „šokinėja“ laiko erdvėje ir brėžia pačiais keisčiausiais ir paradoksaliausiais rakursais – dievaži, kaip pasakotojas-kompasas – vienoje plotmėje pagrindinio veikėjo prisiminimuose, kitoje – geografiniame, istoriniame ir kultūriniame žemėlapyje. Visa tai perteikta nepaprastai glaudžiai ir tankiai kondensuotame intelektualiame intervale.  

Nemanau, kad knygą gali paskaityti bet kuris, kadangi bent jau šiokių tokių žinių apie muziką ar literatūrą – nori to, ar ne – vis vien reikia turėti. Rašytojas puikiai išmano arabų kalbas, pats didelę dalį savo gyvenimo buvo paskyręs moksliniam darbui, todėl tos žinios, panašiai kaip K. Sabaliauskaitė berašydama Silva Rerum apie baroko epochą, jis panaudoja Kompase. Nuolat susidurdavau su žinių stygiumi, ypač kalbant apie Rytų kultūros asmenis, nes knygoje apstu istorinių asmenybių, susijusių su muzika, literatūra ir politika, tokiais atvejais užsimerkdavau kaip prieš istorijos vadovėlį ir pasitelkdavau fantaziją, tad tie gausingi vardai tiesiog tapdavo chrestomatiniais literatūriniais veikėjais – dar vienu įrankiu, perteikti orientalisto kaip ligos (ar gyvenimo būdo) būseną. Per laiko paradigmą, maišant rytų ir vakarų mentalitetą, bandoma aprėpti pasauliniame kontekste virsmo priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu papasakoti Europos ir Artimųjų Rytų istoriją bei pagrindinio veikėjo gyvenimą.

Taip, kai kada tekstas tampa išskirtinai mokslinis, iš romanistinio kalbėjimo patoso pasakotojas lengvai persiorientuoja į eseistinio ir netgi sauso enciklopedinio kalbėjimo manieras, todėl pasakojimas toli gražu nėra tolygus. Kai kada suabejočiau, ar apskritai skaitau romaną, veikiau kokį mokslinį lyginamosios istorinį literatūros traktatą, tačiau itin didelių apibendrinimų autorius nedaro ir visada „išveda“ skaitytoją per tam tikrą žiūros tašką į filosofinį teksto lygmenį. Nejučia beskaitydamas imi pats diskutuoti ir suvokti rytų ir vakarų nesąmoningą priešinimą, kurį pamasina skirtinga istorinė patirtis, religiniai karai, buvusios imperijos ir pasauliniai karai... Toje tirštoje raizgalynėje pasakotojas per Sarą pateikia ne vieną kartą prieitą išvadą, kad Europa ir Artimieji Rytai nedalomi, nes abu turi bendrą kultūrinį substratą. Turi būti gana užkietėjusiu orientalistu, kaip Sara ir pagrindinis veikėjas Francas, kad tai suvoktum.

Mathias Enard

Kitą vertus tas mokslinis pasakotojo kalbėjimas nėra joks trūkumas, priešingai, tai tik dar viena spalva, kompaso rodyklė, kuri įsilydo į bendrą iš esmės lyrišką pasakojimą. Be to, Franco ir Saros meilės istorija, jų bendri pažinoti mokslininkai Teherano laikais, sukuria fiktyvųjį romano audinį, kuris persikloja su istoriniais faktais. Iš esmės knyga parašyta net keliais lygmenimis ir savo ambicijomis ir aprėptimi gali drąsiai lygiuotis, o kai kur net pranoksta, pavyzdžiui, katalonų rašytojo Jaume Cabre populiarų romaną Prisipažįstu, bet pastarasis kur kas labiau prieinamas masiniam skaitytojui, nei, tarkim, Kompasas.

Nebesigilinant į pasakotojo virsmą ir sąmonės srautą primenantį teksto minčių šuorus, viena iš pagrindinių turtingo teksto elementų yra ypatingas autoriaus gebėjimas lyriškai ir poetiškai perteikti mintį. Kai kurias vietas išparceliavus, galima sulipdyti gana grakščius ir įdomius atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, man patikusiame epizode, kai Sara su Francu vaikšto po Monparnaso kapines Paryžiuje: „Teofilis Gotjė, geraširdžio Heinriko Heinės draugas, – kiek tolėliau, ir Maksimas Diu Kanas, lydėjęs Floberą į Egiptą, patyręs malonumą su Kučuk Hanim, ir didysis krikščionis Ernestas Renanas; tikriausiai naktimis tarp tų sielų vyksta daug slaptų ginčų ir gyvų pokalbių, perduodamų per klevų šaknis ir per žaltvyksles, – tylūs požeminiai koncertai, kuriuos lanko uoli velionių minia (p. 316).“

Tarp nuostabių įvairiabriaunių – filosofinių, kultūrinių, istorinių, sociologinių – pasakojimo pjūvių, vienas labiausiai asmeniškai žaviausių dalykų buvo gebėjimas perteikti keliautojo kaip visiško pamišėlio, bėgančio nuo savęs ir nuo praeities, būsenas. Kelionių alkis, tas įsivaizduojamas laukimas patirties, kuri neretai šiek tiek nuvilia nei pats pasirengimas, kai galvoje ir numanomi potyriai dar tik įvyks. „Smagu įsivaizduoti Sarą kaip jauną mergaitę visiškai žemiškame Paryžiaus 16-osios apygardos bute, svajojančią, gulinčią su knyga rankoje, akis įsmeigusią į lubas, įsivaizduojančią, kad išplaukia į Saigoną, – ką ji regėjo tomis keistomis valandomis, tame kambaryje, kur norėtum patekti kaip vilkolakis, kad nutūptum it kiras ar žuvėdra ant medinio lovos krašto, ant okeaninio lainerio turėklo vakarui jį sūpuojant tarp Adeno ir Ceilono? <...> ... o ką mes žinome apie keliones, kai mums tik septyniolika, – mėgstame jų garsą, žodžius, žemėlapius, o paskui visą gyvenimą mėginame surasti tikrovėje tas vaiko iliuzijas (p. 227)“.

Galima sakyti, kad visas romanas apie Rytus, bandant juos sulydyti su Vakarais, padaryti vientisą pasaulį, tačiau visą laiką tai pasakojama per europietišką mentalitetą. Ir visai nesvarbu, kad tai daro austras Francas, man, kaip lietuviui, iš esmės irgi europiečiui, kurie irgi labai skirtingi, irgi labai nacionalistiškai susiskaldę, bet vis tiek nesunku susitapatinti ir matyti iš vakarų pusės bendrą Rytų pasaulį. Juk šiaip ar taip, ką mes patys žinome apie Rytus? Tą patį, ką siūlo atlasai, travel TV kanalas, kelionių gidai, istorijos vadovėliai... Visa tai Kompasas, kuris veda prie to, kad Rytai yra ne tik geografinė zona, bet ir kiekvieno nusilenkimas Dievui ir kartu sau, tam tikra mąstymo ir net likimo forma. Sara iš esmės randa Rytuose naują egzistencijos raktą – budizmą, ji iškeliauja į tolimuosius Rytus – Kiniją, Indiją, Tibetą, o Francas tarsi lieka artimųjų ir viduriniųjų Rytų apakintas, toji patirtis (iš esmės meilės patirtis Rytuose), jį fiziškai ir dvasiškai palaužia. Rytai pavojingi Francui ir kartu tai lyg kelionių opijus, priklausomybė, kiekvieno iš mūsų (ne)pasirenkamas likimas.

Nepaprastas romanas, kuris visomis prasmėmis yra lėta meditacija, mąsli gyvenimo filosofija, paliekantis sunkiai nusakomą, bet tokį asmeninį prisilietimą prie reflektuoti gebančio skaitytojo, kad Kompasas iš esmės tampa kiekvienam iš mūsų tam tikru literatūriniu ir gyvenimišku testu. Be galo sodri, sudėtinga ir savojo skaitytojo belaukianti knyga, kurios galbūt visi ir neįveiks, o įveikusieji vis dar bandys supaisyti, ką įveikė – kaip aš dabar – visgi tai galinga literatūra, kurią galima laikyti šedevru. Nedaug tokių knygų mano kelyje pasitaiko, nors ir nebuvo lengva skaityti. Tai pakili ir mūsų egzistenciją bei suvokimą apie pasaulio raidą ir mūsų kiekvieno vietą tame pasaulyje apibendrinanti literatūra, kurią vertą bent kartą gyvenime perskaityti. Taip jau nutinka, kad pats likimas tokią knygą atsiunčia žmogui galbūt tik vieną vienintelį kartą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus knygų mugė 2019: kava, karbonadai, malalietkos, eunuchai, knygos ir triusikų snygis

Sveiki,

20-oji, bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko, kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.

Ko vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti, esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors kitaip galima?

Deja, nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie „skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“ mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet, priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,  žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų mugės karčiausių naujienų?

Dalinuosi grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Laukiamiausios Vilniaus knygų mugėje 2019 knygos: M.Enard "Kompasas", M.P.E.Martynenko "Praeis" ir kt.

Sveiki,

Štai apsisuko knygų metų ratas. Man kažkodėl Naujieji knygų metai nesutampa su mūsų kalendoriniais, veikiau tai Vilniaus knygų mugė, kuri žymi pačias naujausias ir kokybiškiausias metų knygas, išverstas arba jau parašytas lietuvių autorių. Kaip ir kasmet leidyklos stengiasi ką nors pristatyti naujo ir pritraukti skaitytojus.

Šiemet jau esu nusižiūrėjęs tai, kas mane labiausiai domins iš tų pačių karščiausių naujienų. Vienas iš tokių yra „Baltų lankų“ išleistas Goncourt‘ų premijos laureato Mathias Enard „Kompasas“, kurią vertė puikioji Violeta Tauragienė. Taip pat labai laukiu norvegų rašytojo Roy Jacobsen romano „Neregimieji“ tęsinio „Balta jūra“. Nors nebuvau labai apžavėtas, tačiau, manau, vis tiek laukiu kito norvego K. O. Knausgardo „Mano kova. Mylintis žmogus“ antrosios dalies.

Latvių literatūros žvaigždės Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – taip retai beskaitau kaimynų literatūros, kad gal jau verta sugrįžti? Graham Swift esu susidomėjęs „Vandenų žeme“, bet žiūriu, kad „Baltos lankos“ jau ruošia išleisti jo kitą romaną „Motinų sekmadienis“. Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ – puikus goodreads.com reitingas intriguoja, kaip ir knygos anotacija apie gerą ir intelektualią istoriją. Na, ir iš lietuvių rašytojų Mariaus Povilo Elijaus Martynenko naujausią knygą „Praeis“, kuris, manau, po šios tikrai taps jau šios kartos kultiniu rašytoju. Nepaisant kritikos jam, man jis patinka.

Tai tikriausiai ir mano pirmojo pusmečio skaitinių žemėlapis, nors paskutiniomis dienomis stengiuosi prisikasti prie jau susikaupusių dar neperskaitytų kūrinių.

Jūsų Maištinga Siela