Knyga: Graham Swift "Regimybės"

Graham Swift. „Regimybės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 176 p.

Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) yra tapęs tikra klasika. Jo romanas Vandenų žemė (1983) jau seniai įtrauktas į britų mokyklinę programą kaip vienas svarbiausių romanų, pasirodžiusių po Antrojo pasaulinio karo ir, tiesą sakant, mano akimis, tai geriausias kol kas skaitytas šio rašytojo kūrinys. Lietuvių kalboje turime keturis jo kūrinius. Šiemet originalo kalba pasirodęs nė 200 puslapių nesiekiantis juvelyrinis romanas (norėtųsi sakyti „romaniukas“)  Regimybės (angl. Here We Are) dar net pusmečiui neprabėgus lietuviškai išverstas labai greitai – per kelis mėnesius nuo pasirodymo! Iš anglų kalbos vertė patikima gurmaniškos grožinės literatūros vertėja Rasa Drazdauskienė. Nežinau, ar vertėja, ar leidykla nusprendė kūrinio pavadinimą pakeisti į Regimybės, nors turėjo skambėti Štai ir mes. Paprastai nemėgstu, kai originalus pavadinimas pakeičiamas dėl rinkos dėsnių ar dėl to, kad skamba klaidingai, nepatraukliai, tačiau šįkart lietuviškas pavadinimas kaip niekad geresnis už anglišką variantą.

Jau ne kartą esu išreiškęs pagarbą ir meilę G. Swifto kūrybai. Jis nuostabus, jautrus ir dvasiškai intelektualus rašytojas, kurį priskirčiau prie gurmaniškosios literatūros kūrėjų.  Šįkart net Regimybių atgaliniame viršelyje minimos literatūrinės sąsajos ir panašumai su Julian Barnes, Virginia Woolf, Kazou Ishiguro kūriniais. Nepastebėti neįmanoma ir panašumų su rašytoju Ian McEwan, o gerai apsiskaičiusieji britiškos literatūros, manau, suras dar ne vieną analogišką rašytoją savo literatūrine verte prilygstantį Grahamo Swifto kūrybai.

Kalbant konkrečiai apie Regimybes, kuriose pasakojama šešto dešimtmečio (taigi po karo pirmieji dešimtmečiai) britų iliuzionistų pasirodymų asmeninės istorijos. Galima sakyti, kad tai istorija, kaip būdinga G. Swifto kūrybai, primena rusiškąją lėlę matriošką. Viename sluoksnyje – meilės trikampis, kitame – sceninis gyvenimas, dar kitame – pokarinės visuomenės atšvaitas. Trys knygos veikėjai Ronis, Ivė ir Džekas – tai naujos kartos menininkai, kurie po karo teikia džiaugsmą visko mačiusiems ir mirties baimę patyrusiems žmonėms, štai pastarieji geidauja stebuklų. Veikėjai turi sceninius pseudonimus – Pablas, Eva, Robinsonas, kurie knygoje tampa atskirais tapatybių rėmais. Romano pasakotojas ne sykį, kalbėdamas apie realius ir išgalvotus įvykius, laviruoja tarp šių tapatybių, kalambūriškai žaidžia vardais ir kuria tą trapų realybės ir sceninės iliuzijos ryšį, kuris paprastam žiūrovui nematomas, o kartais, atrodo, kad nematomas ir patiems veikėjams, tačiau puikiai matomas skaitytojams.

Romane daugiausia vietos skiriama apgaulingai Ronio tapatybei. Jo biografinė istorija labai paprasta. Berniuką palieka atsaini ir motiniškų instinktų stokojanti motina Agnesė Doloresa prižiūrėti to meto provincialiems turčiams Erikui ir Penelopei, kol baigsis karas. Berniuko sąmonėje įsirėžė vienas esminis vaikystės įvykis. Jūreivis tėtis jam padovanoja margaspalvę papūgą, kurią motina parduoda nė neatsiklausiusi berniuko. Iš berniuko atimamas paukštis, tam tikra tėvo simbolika, pažadas, kad viskas bus gerai. Vėliau šis margaspalvis paukštis Pablas tarsi sugrįžta vaivorykštės pavidalu į magiškus Ronio ir Evos pasirodymus. Veikėjas žino, kad jokie fokusai nebesugrąžins tėvo, tačiau tam tikri simboliai sukuria iliuzijas, leidžiančias Roniui patikėti, kad per juos galima bent akimirkai susigrąžinti tai, kas prarasta. Tokių simbolių, pasikartojančių dėsnių Regimybėse ir apskritai G. Swifto kūryboje yra labai daug.

Kaip ir romane Motinų sekmadienis, taip ir čia, autorius gręžiasi į senatvę. Garbaus amžiaus sulaukusi Ivė, kuri išduoda Ronį ir išmaino jį į kitą scenos partnerį Džeką, gręžiasi po 49 metų į praeities įvykius su tam tikru apmaudu, jog ji galbūt pasirinko visgi neteisingai. Tiesą sakant, visame romane tos priežastys, kodėl Ivė-Eva renkasi Džeką, o ne Ronį taip iki galo nėra aiškios. Dėl to, kad Ivės motinai labiau patiko Džekas? Dėl to, kad Ronio vaikystės istorija sukėlė abejonių? Dėl to, kad pati išsigando laimės? Sunku pasakyti, kodėl vieni žmonės išsižada laimės: ar jie jaučiasi pernelyg neverti, ar jie suabejoja, jog pasirinks blogai? Tas susidvejinimo ir abejonių motyvas naudojamas romane įvairiausiose lygmenyse ir tampa tam tikru regimybių metodu kalbėti apie matomus ir neregimus dalykus gana dviprasmiškai. Istorijos pabaigoje senutė Ivė nueina miegoti ir tarsi patiria dar vieną regimos ir neregimos realybių plonytę voratinklio ribą – mirties ir gyvenimo, fizinio ir metafizinio potyrio lygmenis. Fokusas tampa ne tik veikėjų pragyvenimo šou, bet ir pasakotojo instrumentu nusakyti pasekmių ir priežasčių elementus, nulemiančius veikėjų likimus.

Graham Swift

„Tamsoje ir būdamas, ir nebūdamas žiūrovu, jis kartais pajusdavo, koks plonytis, koks dirbtinis yra tas prabangus, kerintis jį gaubiantis pastatas. Prabangus? Uždekite visas šviesas ir netrukus, jis puikiai žinojo, pasimatys, koks jis aptriušęs, koks nudrengtas, koks melagingas. Kaip viskas čia priklauso nuo vaizduotės pastangų. Kartais jam pasirodydavo, kad per žiūrovų aikčiojimus ir muistymąsi girdėti, kaip girgžda ir juda pats pirsas, nelyginant didžiulis į dugną grimztantis laivas. Bet gal tik dėl to, kad jis pats jautėsi skęstantis (p. 96).“ Dažnai išorinis vaizdinys ir atmosfera siejami su kokio nors veikėjo vidine būsena, todėl G. Swiftas kuria dar vieną ploną realybių audinį: išorinis pasaulis atliepia veikėjų vidinę būseną.

Kalbant apie prozos struktūrą, ji apgaulingai dinamiška. Retsykiais pasakotojas „šokinėja“ tarp laikų, nuo vieno veikėjo biografijos pereina prie kito, bet visumoje pasakojimas harmoningas, ramus ir mąslus. Bendroji knygos atmosfera visgi susieta su karo ir pokario žmonių būsenomis, tuo slaptingu magišku virsmu, kada prabudus iš siaubo tenka statyti gyvenimą ant pelenų iš naujo tiek fiziniame plane, tiek dvasiniame. Virsmas, transformacija – tai magijos triukas, kuris romane ir magiškas, ir nemagiškas; regimas ir neregimas. Autorius meistriškai laviruoja šiuo dvilypumu ir visada skaitydamas tikiesi būti smarkiai apgautas, tačiau tai tik dar vienas rašytojo fokusas – nesuteikti to, ko tikisi žiūrovas, o šiuo atveju – knygos skaitytojas. Pasakotojas išlaiko paslaptis iki paskutinio romano puslapio, suteikdamas vilties, kad magija, kad ir kaip ji būtų suprantama kaip triukų ar akių dūmimo visuma, visgi egzistuoja už racionalių pasaulio vaizdinių. Stebuklai esti už šou elementų tol, kol žmogus tiki, visai kaip Ivė, kuri senatvėje bando teisingai išberti vyro pelenus – tai ir neaišku, ar ji visą gyvenimą mylėjo vien tik Ronį, o gal ir Džeką – abu vienodai ir kartu šiek tiek skirtingai? Galiausiai pats geriausias dalykas, kad į tokius klausimus pasakotojas nepateikia konkrečių atsakymų, nes pateikus racionalius apibendrinamus būtų sutrikdytas pats stebuklas – nežinoti, kas ir kaip vyksta su mūsų jausmų pasauliu.

Nereikia pamiršti, kaip sakė burtininkas Erikas mažajam Roniui, kad yra burtų lazdelė ir nėra burtų lazdelės. Interpretacija galima tokia: tikrasis stebuklas vyksta, kai priverti tikėti žmogų, jog šiame gyvenime viskas įmanoma, o lazdelė be vidinės žmogaus galios paveikti stebintįjį yra niekinė, tik medžio sudžiūvusi šakelė. Akivaizdu, kad didžiausios šios knygos magas tampa pasakotojas ir už pasakotojo esantis G. Swift talentas fokusuoti literatūrine burtų lazdele taupiai ir lengvai. Nors rašytojo tekstą apibūdinčiau kaip eleginį, minorinio tono pasakojimą, kur nebūna laimingų pabaigų, tačiau būna gražios ir jaudinančios pabaigos. Tai autorius, kuris sukuria vidinį pasakojimo ritmą, tam tikrą nutrūkstantį ir susijungiantį kaskart vis kitaip pasakojimo metodą, sudurstytą iš asociacijų ir pasikartojimo aido, todėl kartais atrodo, kad skaitai tam tikrą verlibru užrašytą prozos variantą.

Skaitydamas ieškojau sąsajų, su kuo dar galėčiau palydinti Regimybes. Tas viešasis šou spektaklis man priminė D. Grassman Užeina kartą arklys į barą bei, sakykime, Christopherio Nolano filmą Prestižas, kuriame du magai kovoja ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vienos moters, tačiau Graham Swift visa tai daro kur kas subtiliau, švelniau, plastiškiau ir taupiau. Gražus romanas, kurį galima perskaityti per vieną vakarą, bet galima skaityti ir visą savaitę, tad kiekvienas išgyvens jį savaip. Na, o aš šį kūrinį atsiminsiu kaip dar vieną kruopštų, gerai idėjiškai perteiktą pasakojimą, pasižymintį autoriaus išmone, jautrumu ir elegantiška literatūros laikysena.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Bėgūnai"

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 394 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar tik pernai džiaugėmės Man Booker Internetional laureate, mūsų kaimynų lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) sėkmė, šiemet jau turime laureatės romaną Bėgūnai (lenk. Bieguni) lietuviškai. Originalo kalba Lenkijoje šis kūrinys pasirodė 2007 metais, bet reikėjo kiek daugiau nei 10 metų, kad kūrinys būtų išties pastebėtas pasaulio skaitytojų. Pati autorė sako, kad Bėgūnus ji buvo beveik pamiršusi, gyvena naujais kūriniais ir literatūriniais sumanymais, todėl šios knygos sėkmę vertina kaip antrą romano atgimimą. Lenkijoje ji šiuo metu perleista, o ir angliškai ji jau sulaukė ne vienos leidimo versijos. Lietuviai turėjo keletą jos romanų išsivertę, bet tai buvo, mano supratimu, mažai pastebimi kūriniai, kurių nebeįmanoma rasti (nebent bibliotekose), tad tai dar vienas šansas leidykloms, kurios siekia kokybiškos literatūros, perleisti rimtą ir garsią autorę, kuri yra šiuo metu „ant bangos“. Kaip žinia, kitąmet turėtų pasirodyti ir kitas Olgos Tokarczuk romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris netikėti vėlei pateko į trumpąjį Man Booker Internationl 2019 sąrašą.

Bėgūnai tikriausiai tapo geidžiamiausiu šios vasaros sezono skaitomu kūriniu, nes ne paslaptis, kad ypač seku Man Booker‘ių laureatus, kuriuos paskutiniuoju metu lietuvių leidyklos itin verčia į lietuvių kalbą. Džiaugiuosi, kad ne vien laimėtojus, bet ir autorius iš šių apdovanojimų trumpųjų ir ilgųjų sąrašų (dabar leidykla Sofoklis netrukus pristatys Amos Oz romaną Judas, kuris buvo šiems apdovanojimams nominuotas 2017 m.).

Na, tenka pripažinti, kad palyginus su 2017 metų laimėtoju David Grossman Užeina kartą arklys į barą romaną su O. Tokarczuk 2018 metais – romanai nesulyginami nei literatūrinėmis užmačiomis, nei paties kūrinio polėkiu. Kur kas man artimesnis Bėgūnams variantas būtų tar šiemet Baltų lankų leidyklos išleistas prancūzų rašytojo Mathias Enard romanas Kompasas (tikrai net ne visiems skaitytojams gurmanams lengvai perskaitomas!), kuris beje buvo 2017 metų trumpajame The Man Booker Ineternational sąraše, tačiau tuokart laurai visgi atiteko D. Grossmano romanui.

Bėgūnui – tai chaotiškos, dinamiškos struktūros pasakojimas, sudurstytas iš skirtingų siužetinių linijų, kurios dažnai neturi užuomazgos ir neturi pabaigos, tačiau akylesniam skaitytojui tai nesudaro jokios problemos. Jau teko skaityti kai kurių lietuvių atsiliepimus, kad romanas pernelyg padrikas, neva neturi apskritai siužeto... Bėgūnai turi kur kas daugiau nei siužetą – tai literatūrinė idėja apčiuopti dvasinę veiksmų būseną, paties žmogaus judėjimo dvasinėje, mentalinėje ir fizinėje plotmėje būseną ir siekia išsiaiškinti judėjimo prasmę praeityje, dabartyje ir ateityje. Kaip pati autorė viename interviu sakė, kad chronologinis siužetas tokiai minčiai išreikšti netiko, dėl jai teko rinktis dėlioti istorijų koliažą. Ir iš tikrųjų knygoje pilna įvairių pasakotojų (moterų, vyrų, neapibrėžtų nei lytimi, nei amžiumi, kaimo jurgių ir absoliučiai moksliniu stiliumi pasakojimų).

Tekstas nuolat keičiasi, siužetinė linija nutrūksta ir ji gali „išnirti“ po 100 puslapių pasakojimų ir toliau tęsti nutrūkusią istorijos grandį. Daugiabalsinis pasakotojų gorgoniškumas įprasmina paties romano sumanymą. Anotacijoje minima sentikių sekta, kuri visą gyvenimą keliavo ir judėjo vien tam, kad blogis, velnias, šėtonas jų nepagautų (aliuzija ir į tokias kaip čigonų ir žydų tautas). Vienoje iš knygos pasakojimų atkarpų jauna moteris, auginanti neįgalų vaiką, pabėga viską palikusi į šalčiu sukaustytą miestą ir susipažįsta su kuoktelėjusia bename, kuri tiki, kad blogis tyko visur, todėl privalu visada judėti. Gal kiek netikėta sužinoti apie tokią sektą, religijos nešėjus, kurie buvo šalia Lietuvos, kur kas lengviau patikėti vienuoliais Indijoje, kurie visą gyvenimą praleidžia ant kojų, todėl jų sąnariai sutinę ir primena dramblio kojas. Šitokiu būdu vienuoliai maną, kad išlaiko pastovų ryšį su žeme ir savo dvasia...

Olga Tokarczuk

Tačiau knyga ne apie religiją, bet apskritai apie judėjimą. Knygoje išplėtojama keletą ryškesnių ir įdomesnių siužetinių linijų, kurios žanriniu požiūriu primena apsakymus t. y. saloje žmoną ir vaiką pametęs vyrukas, kuris žino, kad niekada jų neras, tačiau nepasiduoda ir toliau jos ieško;  XVII-XVIII amžių sandūroje atsiradusi žmogaus organų ir gyvūnų konservavimo viskyje, formaldehide manija, kur profesorius Filipas netekęs kojos ją užkonservuoja stiklainyje ir tai tampa jo filosofiniu prakeiksmu – turime tyrinėti savo skausmą (p. 181); šiuolaikinis donžuanas ir senųjų preparatų kolekcionierius, kuris nuvykta pas našlę ir vos neužmezga erotinio romano, kad gautų buvusio jos vyro tyrimo laboratorijos reikmenis ir užrašus... Tų įdomių siužetinių pasakojimų linijų yra ir daugiau, tarp jų įsiterpia trumpi trūkinėjantys ir tarp atskirų pasakojimų dalių kaip jungtys, esančios filosofinės pasakojimų dalys, pavyzdžiui, kelionių psichologijos naratyvas, kuriame stengiamasi oro uoste vykdyti paskaitą ir apibendrinti žmogaus aistrą kelionėms.

Jeigu reiktų išskirti kokią nors liniją, tikriausiai paveikiausia buvo tos istorinės gelmės pasakojimai apie preparatus ir žmonių iškamšas, kurios bendroje romano idėjos sąrangoje tik iš pradžių atrodo, kad brėžia neapčiuopiamą idėją tėkmėje tapti amžinu. Tai šėtoniška ir užginta žmonėms, nes pats judėjimas yra procesas, žmogaus prigimties esminis komponentas. Žmogaus kūnas tampa atskiru Žemės gaubliu, tyrinėjimo ir patyrimo pasauliu.

Romane bandoma fiziniu būdu aprėpti pasaulį, pasakojimai nuolat keičia savo geografinį tašką: veiksmas vyksta salose, Lenkijoje, Amsterdame, Australijoje ir t. t. Atrodo, kad ne tik ši geografinė plokštuma yra svarbi, bet ir istorinis gylis. Siužetai nusidriekia seniai į praeitį, daro esmines žmogaus suvokimus apie gyvenimą, laiką ir mirtį, todėl knyga atrodo išgaubta tiek geografinės plokštumos, tiek diachroninio laiko ir vėlgi tai pasitarnauja ne vien bendrai knygos energetikai ar paikam norui sudaryti sudėtingo romano įspūdį, bet ir paaiškinti žmonijos esmę, kartais metafiziškai tik nujaučiant, kartais moksliškai konstatuojant: „...žiūrėti į žmones kaip į linijas, plokštumas ir geometrinius kūnus (p. 183).“ Sunku nusakyti paliktą literatūrinį skonį, potyrį, kurį sukelia šio romano nepastovi minties gravitacija, ji tiesiog išsilydo į bendrą prasmių katilą, kuriame atsiranda per laiką, erdvę, kūną ir žemę keliaujančių žmonių visuma, kurį kažin kokiais biologiniais ir fizikiniais dėsniais bandoma perteikti nepaaiškinamus žmogaus evoliucinius procesus.

Autorė šmaikščiai ir lengvai užbaigia romaną mintimi, kad esame tie, kurie vienas kitą užrašome, o tai reiškia iš esmės ne patį užrašymą, bet požiūrių ir variantų gausybę, kurioje mūsų suvokimas apie save pasimeta, todėl kelionėje ieškodami savęs iš tikrųjų ieškome naujo kitame žmoguje nepatirto savo paties atspindžio, naujo varianto, kuris apie mus pačius praneštų ir patvirtintų, ką ir taip iš esmės seniai žinojom esant. Manau, visos knygos esmė būtų ne tiek ir filosofinė, kiek išreikštu dvasiniu tame gyvenimo ir laiko judėjime suvokimu, tokiu paprastu ir kukliu, bet reikalaujančiu nesuvokiamai daug laiko ir energijos, kad jis būtų patyrimiškai suvoktas: „...kaip teikia kelionių psichologija, yra dar trečias etapas – vainikuojantis, svarbiausias, tai etapas, kuris yra galutinis tikslas, – kur bekeliautume, visuomet keliaujame jo link. „Nesvarbu, kur esu“, man tas pats, kur esu. Esu (p. 380)“.

Bėgūnai, dabar net neabejoju, bus viena svarbiausių šiemet perskaitytų knygų, kuri kaip ir M. Enard Kompasas turi neapibrėžtumo, dvasinio polėkio veržtis į plačius pasaulio horizontus, mėgautis kelionėmis, judėjimu ir suteikti visam tam procesui filosofinį ir dvasinį matmenį. Intelektualiai švytinti ir paveiki knyga gali atrodyti kaip jūra be krantų, neapibrėžta savo siužetiniuose parametruose, bet ar reikia apibrėžti ir užbaigti tai, ką šiaip turi nuveikti skaitytojo sąmonė? Bėgūnai – knyga, kuri peržengia iš esmės net geros literatūros rėmus ir palieka techniškai sudėtingą, nepagaunamą ir iki galo nesudurstytą literatūrinį nuotykį, kuris garantuoja kur kas daugiau nei geros beletristinės knygos įspūdį; tokia knyga palieka dreifuojantį dvasinį potyrį, kad iš tikrųjų gyvenai ir pažinai tas istorijas ir staiga likai tų nestabilių kelionių prasmės esminiu suvokėju.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Mathias Enard "Kompasas"

Mathias Enard. „Kompasas“ – Baltos lankos: Vilnius, 2019. – 432 p.

Sveiki,

Šiemet, prieš Vilniaus knygų mugę, vienas laukiamų kūrinių buvo prancūzų rašytojo Mathias Enard (g. 1972) romanas Kompasas (pranc. Boussole), kuris 2015 metais pelnė prestižiškiausią prancūzų literatūros Goncourt‘ų premiją. Vis pagalvodavau po Vytauto Bikulčiaus Literatūroje ir mene publikuoto straipsnio apie kasmetinį prancūzų literatūros derlių, ar kokia leidykla neapsiims išversti būtent šį kūrinį. Kadangi knyga nelengva ir apimtis didelė, vis pamanydavau, kad tikriausiai niekas nesiims versti. Kai sužinojau, kad jos visgi ėmėsi mano viena mėgstamiausių vertėjų Violeta Tauragienė, vis neramiau ėmiau laukti. Strategiškai tokią knygą, žinoma, išmintingiausia paruošti prieš pat Vilniaus knygų mugę.

2017 metais knyga pateko ir į trumpąjį Man Booker Internacional sąrašą ir tikriausiai jeigu ne D. Grossmanas su kūriniu Užeina karta arklys į barą (šį taip pat gerą kūrinį turime išsileidę lietuviškai), manau, visai pelnytai šioji premija galėjo atitekti M. Enardui. Turėčiau padūsauti, kad apie tokį grandiozinį kūrinį kaip Kompasas galima kalbėti ištisas dienas ir į internetinę recenziją vargu ar įmanoma sutraukti esmingiausius kūrinyje esančius dalykus, bet beskaitydamas kaip niekad galvojau, kad kuo platesnė tema, tuo lengviau kondensuoti ją į recenziją – tai išskirtinai retas atvejis.

Istorija pasakoja apie mirtina liga sergantį muzikologą Francą, kuris būdamas vienišas užsirūko opijaus savo namuose Vienoje ir, kol veikia šis narkotikas, jis apmąsto savo gyvenimą, aistrą tyrinėti muziką ir literatūrą, apie keliones į Rytus ir, žinoma, savo meilę Sarą. Lyriškame pasakojime, kuris savo pasakojimo sodrumu ir technika primintų Marcel Proustą, M. Enard „šokinėja“ laiko erdvėje ir brėžia pačiais keisčiausiais ir paradoksaliausiais rakursais – dievaži, kaip pasakotojas-kompasas – vienoje plotmėje pagrindinio veikėjo prisiminimuose, kitoje – geografiniame, istoriniame ir kultūriniame žemėlapyje. Visa tai perteikta nepaprastai glaudžiai ir tankiai kondensuotame intelektualiame intervale.  

Nemanau, kad knygą gali paskaityti bet kuris, kadangi bent jau šiokių tokių žinių apie muziką ar literatūrą – nori to, ar ne – vis vien reikia turėti. Rašytojas puikiai išmano arabų kalbas, pats didelę dalį savo gyvenimo buvo paskyręs moksliniam darbui, todėl tos žinios, panašiai kaip K. Sabaliauskaitė berašydama Silva Rerum apie baroko epochą, jis panaudoja Kompase. Nuolat susidurdavau su žinių stygiumi, ypač kalbant apie Rytų kultūros asmenis, nes knygoje apstu istorinių asmenybių, susijusių su muzika, literatūra ir politika, tokiais atvejais užsimerkdavau kaip prieš istorijos vadovėlį ir pasitelkdavau fantaziją, tad tie gausingi vardai tiesiog tapdavo chrestomatiniais literatūriniais veikėjais – dar vienu įrankiu, perteikti orientalisto kaip ligos (ar gyvenimo būdo) būseną. Per laiko paradigmą, maišant rytų ir vakarų mentalitetą, bandoma aprėpti pasauliniame kontekste virsmo priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu papasakoti Europos ir Artimųjų Rytų istoriją bei pagrindinio veikėjo gyvenimą.

Taip, kai kada tekstas tampa išskirtinai mokslinis, iš romanistinio kalbėjimo patoso pasakotojas lengvai persiorientuoja į eseistinio ir netgi sauso enciklopedinio kalbėjimo manieras, todėl pasakojimas toli gražu nėra tolygus. Kai kada suabejočiau, ar apskritai skaitau romaną, veikiau kokį mokslinį lyginamosios istorinį literatūros traktatą, tačiau itin didelių apibendrinimų autorius nedaro ir visada „išveda“ skaitytoją per tam tikrą žiūros tašką į filosofinį teksto lygmenį. Nejučia beskaitydamas imi pats diskutuoti ir suvokti rytų ir vakarų nesąmoningą priešinimą, kurį pamasina skirtinga istorinė patirtis, religiniai karai, buvusios imperijos ir pasauliniai karai... Toje tirštoje raizgalynėje pasakotojas per Sarą pateikia ne vieną kartą prieitą išvadą, kad Europa ir Artimieji Rytai nedalomi, nes abu turi bendrą kultūrinį substratą. Turi būti gana užkietėjusiu orientalistu, kaip Sara ir pagrindinis veikėjas Francas, kad tai suvoktum.

Mathias Enard

Kitą vertus tas mokslinis pasakotojo kalbėjimas nėra joks trūkumas, priešingai, tai tik dar viena spalva, kompaso rodyklė, kuri įsilydo į bendrą iš esmės lyrišką pasakojimą. Be to, Franco ir Saros meilės istorija, jų bendri pažinoti mokslininkai Teherano laikais, sukuria fiktyvųjį romano audinį, kuris persikloja su istoriniais faktais. Iš esmės knyga parašyta net keliais lygmenimis ir savo ambicijomis ir aprėptimi gali drąsiai lygiuotis, o kai kur net pranoksta, pavyzdžiui, katalonų rašytojo Jaume Cabre populiarų romaną Prisipažįstu, bet pastarasis kur kas labiau prieinamas masiniam skaitytojui, nei, tarkim, Kompasas.

Nebesigilinant į pasakotojo virsmą ir sąmonės srautą primenantį teksto minčių šuorus, viena iš pagrindinių turtingo teksto elementų yra ypatingas autoriaus gebėjimas lyriškai ir poetiškai perteikti mintį. Kai kurias vietas išparceliavus, galima sulipdyti gana grakščius ir įdomius atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, man patikusiame epizode, kai Sara su Francu vaikšto po Monparnaso kapines Paryžiuje: „Teofilis Gotjė, geraširdžio Heinriko Heinės draugas, – kiek tolėliau, ir Maksimas Diu Kanas, lydėjęs Floberą į Egiptą, patyręs malonumą su Kučuk Hanim, ir didysis krikščionis Ernestas Renanas; tikriausiai naktimis tarp tų sielų vyksta daug slaptų ginčų ir gyvų pokalbių, perduodamų per klevų šaknis ir per žaltvyksles, – tylūs požeminiai koncertai, kuriuos lanko uoli velionių minia (p. 316).“

Tarp nuostabių įvairiabriaunių – filosofinių, kultūrinių, istorinių, sociologinių – pasakojimo pjūvių, vienas labiausiai asmeniškai žaviausių dalykų buvo gebėjimas perteikti keliautojo kaip visiško pamišėlio, bėgančio nuo savęs ir nuo praeities, būsenas. Kelionių alkis, tas įsivaizduojamas laukimas patirties, kuri neretai šiek tiek nuvilia nei pats pasirengimas, kai galvoje ir numanomi potyriai dar tik įvyks. „Smagu įsivaizduoti Sarą kaip jauną mergaitę visiškai žemiškame Paryžiaus 16-osios apygardos bute, svajojančią, gulinčią su knyga rankoje, akis įsmeigusią į lubas, įsivaizduojančią, kad išplaukia į Saigoną, – ką ji regėjo tomis keistomis valandomis, tame kambaryje, kur norėtum patekti kaip vilkolakis, kad nutūptum it kiras ar žuvėdra ant medinio lovos krašto, ant okeaninio lainerio turėklo vakarui jį sūpuojant tarp Adeno ir Ceilono? <...> ... o ką mes žinome apie keliones, kai mums tik septyniolika, – mėgstame jų garsą, žodžius, žemėlapius, o paskui visą gyvenimą mėginame surasti tikrovėje tas vaiko iliuzijas (p. 227)“.

Galima sakyti, kad visas romanas apie Rytus, bandant juos sulydyti su Vakarais, padaryti vientisą pasaulį, tačiau visą laiką tai pasakojama per europietišką mentalitetą. Ir visai nesvarbu, kad tai daro austras Francas, man, kaip lietuviui, iš esmės irgi europiečiui, kurie irgi labai skirtingi, irgi labai nacionalistiškai susiskaldę, bet vis tiek nesunku susitapatinti ir matyti iš vakarų pusės bendrą Rytų pasaulį. Juk šiaip ar taip, ką mes patys žinome apie Rytus? Tą patį, ką siūlo atlasai, travel TV kanalas, kelionių gidai, istorijos vadovėliai... Visa tai Kompasas, kuris veda prie to, kad Rytai yra ne tik geografinė zona, bet ir kiekvieno nusilenkimas Dievui ir kartu sau, tam tikra mąstymo ir net likimo forma. Sara iš esmės randa Rytuose naują egzistencijos raktą – budizmą, ji iškeliauja į tolimuosius Rytus – Kiniją, Indiją, Tibetą, o Francas tarsi lieka artimųjų ir viduriniųjų Rytų apakintas, toji patirtis (iš esmės meilės patirtis Rytuose), jį fiziškai ir dvasiškai palaužia. Rytai pavojingi Francui ir kartu tai lyg kelionių opijus, priklausomybė, kiekvieno iš mūsų (ne)pasirenkamas likimas.

Nepaprastas romanas, kuris visomis prasmėmis yra lėta meditacija, mąsli gyvenimo filosofija, paliekantis sunkiai nusakomą, bet tokį asmeninį prisilietimą prie reflektuoti gebančio skaitytojo, kad Kompasas iš esmės tampa kiekvienam iš mūsų tam tikru literatūriniu ir gyvenimišku testu. Be galo sodri, sudėtinga ir savojo skaitytojo belaukianti knyga, kurios galbūt visi ir neįveiks, o įveikusieji vis dar bandys supaisyti, ką įveikė – kaip aš dabar – visgi tai galinga literatūra, kurią galima laikyti šedevru. Nedaug tokių knygų mano kelyje pasitaiko, nors ir nebuvo lengva skaityti. Tai pakili ir mūsų egzistenciją bei suvokimą apie pasaulio raidą ir mūsų kiekvieno vietą tame pasaulyje apibendrinanti literatūra, kurią vertą bent kartą gyvenime perskaityti. Taip jau nutinka, kad pats likimas tokią knygą atsiunčia žmogui galbūt tik vieną vienintelį kartą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Saunders "Linkolnas bardo"

George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 384 p.

Sveiki,

Kadangi paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man Booker ir Man Booker International laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas bardo (angl. Lincoln in the bardo). Smagu, kad šį ir pernykštį international David Grossman Užeina kartą arklys į barą turime jau lietuviškai.

Linkolnas bardo (pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo. Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.

Beskaitant nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių plonytė bardo būsena kaip perėjimas, atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos sąvoka.

Visgi Linkolnas bardo man priminė klasikinį Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos Pragaro epizodą, kada poetas vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir prisirišimo tikrai ne ką mažiau.

Autorius pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias, suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent tokio stiprumo (p. 298)“.

George Saunders

Taip pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija, kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G. Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus, cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu, kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln, tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui į širdį (p. 260)“.

Visgi visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui. Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties autoriaus refleksyvaus impulso.

Šios istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.

Vis galvojau, kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų. Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.

Linkolnas bardo – originalios struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau prielaidą, kad 2017 metų bookeristai laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: David Grossman "Užeina kartą arklys į barą"

David Grossman. „Užeina kartą arklys į barą“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 192 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu tendencingai stengiuosi suskaityti Man Booker ir Man Booker International pačias naujausias išverstas knygas laimėtojus ar nominuotus šioms premijoms (dažnai tai itin aukštos literatūrinės vertės garantas), todėl dažnai akis užkliūva už anotacijoje ar net tame pačiame viršelyje pažymėtu šių premijų užrašų, ranka savaime griebia už knygos. Pernai Man Booker International literatūrinį prizą pelnė izraeliečių rašytojas David Grossman (g. 1954) su savo gana kuklios apimties romanu Užeina kartą arklys į barą (hebr. Sus echad nichnas lebar), kurį išvertė Olga Lempert.

Sofoklis apskritai pamažu sėkmingai verčia šiuolaikinę žydų literatūrą. Per pastaruosius metus iš šios leidyklos tai jau trečiasis mano skaitomas žydų romanas. Puikūs romanai ir Abraham B. Yehoshua Ponas Manis bei Zeruya Shalev Meilės gyvenimas garantavo, kad nebereikia bijoti prašauti ir su Man Booker International laimėtoju, nors toks knygos paikas pavadinimas man asmeniškai nelabai patiko.

Istorija pasakoja apie jau senstelėjusį Dovelį Grinšteiną, kuris pakviečia vaikystėje pažinotą draugą į savo stendapo vakarą. Nežinantiems, kas yra stendapas, pasakysiu, kad tai scenoje anekdotus „skaldantis“ žmogus, rampos šviesoje linksminantis publiką. Būtent šis vakaras tampa įsimintiniausia gyvenimo prasmę apmąstančiu epizodu tiek pačiam Doveliui, tiek jo draugui. Nors Dovelis yra pagrindinis vakaro linksmintojas ir būtent iš jo daugiausia srūva tiesioginės kalbos, tačiau tikrasis pasakotojas yra stebintysis iš baro salės, kuris visomis išgalėmis bando suprasti ne tik Dovelio gyvenimą, bet ir savo paties santykį su Doveliui ir galiausiai su savimi pačiu.

Išraiškingame pasakojime veriasi kelios esminės temos. Viena iš jų – vaikystėje patirtos traumos ir jų poveikis Dovelio gyvenime. Sudėtingi jo ir tėvo, ir psichiniu sutrikimu sergančios mamos santykiai paženklino Dovelio likimą. Taip pat fiziniai duomenys – strazdanotas, mažas, vaikystėje, kad jo niekas neužgautų, vaikščiojęs ant rankų ir stebinęs aplinkinius iš esmės tekste D. Grossmanas perteikia taip natūraliai jautriai, kad patikėti tiesiog neįmanoma. Šįkart veikia pasirinktas ypač vykęs strateginis pasakojimas – per humoro vakarą, praktiškai per kelias pasakojimo valandas, papasakoti ne tik savo asmeninę istoriją, bet dalinai aprėpti visų žydų ir tuo pačiu pasaulio žmonių brendimo, asmenybės tapsmo ir galiausiai santykių nebūvimo tragediją. Sakoma, kad viduramžiuose tik pilies juokdariai galėdavę sakyti karaliui tiesą, nes visa tai buvo priimama kaip juokas, panašiu principu veikia ir šioji Dovelio tragikomiška istorija. Tarp šmaikščių anekdotinių „užsklandėlių“, kuriais veikėjas bando sulaikyti iš baro sprunkančius klausytojus, jis su ritmiškais atotrūkiais pasakoja savo pragaišties istoriją.

David Grossman

Vienas esmingiausių prisiminimų Doveliui yra vasaros stovykla, kurioje vyresni berniukai iš jo šaipėsi ir nuolat mušdavo. Toji didžiulė akimirka, kai jam praneša, kad jo tėvai mirę (jis nežino, ar abu, ar tik motina), jis stengiasi suprasti praradimo skausmą, jį aprėpti, tačiau tas šokas toks didelis, kad visą jį per trūkčiojantį ir chaotišką pasakojimą gali pajusti ir pats skaitytojas. Teksto ritmas sudaro įspūdį, kad šis 57 metų vyras dar tebėra savivokoje, dar tebevažiuoja tuo automobiliu numanomos tiesos ir realaus gyvenimo priėmimo link. Ta kelionė tampa visa Dovelio gyvenimo kelionės parabole, nors jam 57 ir jis seniai išlipęs, tačiau viena labai didelė sielos dalis tebėra ten įstrigusi, praradimo, menkavertiškumo ir niekinimo kelionėje.

Kai kada atrodo, jog D. Grossmanas tuoj su siužetu padarys kažką nerealaus, kažkokią vieną dalį išduos ir tarp berniuko ir jį vežančiojo atsiras kažin kokia baisi intymaus išnaudojimo, pedofilijos praraja ir berniukas gaus dar vieną vaikystės traumą. Tą liudija berniuko ir vairuojančiojo pokalbis, anekdotai intymiomis temomis, tačiau tai tėra tik pasakotojo išgaubta netikro pavojaus sfera, kurioje gali nutikti bet kas ir tik subtilios ir taiklios detalės padeda šiam netvarumo ir nesaugumo jausmui įsigalėti: „...mano sėdynės apmušale buvo skylutė, į kurią beveik visą kelią laikiau įkišęs pirštą. Viduje buvo minkštas porolonas, o aš, nesijuokit, nepažinojau tokios medžiagos, nes mūsų namuose čiužiniai buvo šiaudiniai, ir visą kelią atrodė, kad tai stebuklinga medžiaga iš kito pasaulio, kuri mane saugo, ir jei tik ištrauksiu pirštą, viskas tuoj sutrupės (p. 149)“. Turint galvoje, iš kokios laiko perspektyvos pasakoja Dovelis savo prisiminimus, tos subtilios detalės tik sustiprina traumos, įsirėžusios į jo gyvenimą, katastrofos mastą.

Pasakojimo antraeiliai personažai išties pagyvina pasakojimą, kaip antai neūžauga moteris, atpažinusi jį iš vaikystės. Ilgą laiką taip ir neaišku, kodėl ji, daug kartų viešai pažeminta Dovelio, niekaip neišeina iš baro, tačiau vienijantis tapatus likimas galiausiai suveda pasakojimo gale visus galus. Iš esmės Užeina kartą arklys į barą yra tragedija ir joje nėra nė lašo komedijos, tik komedijos žanro forma, po kuria liejasi nenusisekusio gyvenimo nuoskauda, kylanti iš praeityje patirtų traumų gausos. Dinamiška romano fabula leidžia mėgautis intuityviai perteikta psichologinio ir kartu filosofinio matmens literatūra, kurią šiandien su malonumu galima skaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela