Filmas: "Motinos sekmadienis" / "Mothering Sunday"

 

Sveiki,

 

Populiaraus britų rašytojo Graham Swift romano „Motinų sekmadienis“, kuris gerai buvo įvertintas ir Lietuvoje, sulaukė ekranizacijos, kuri Lietuvoje buvo verčiama pavadinimu „Motinos sekmadienis“ (angl. Mothering Sunday) (2022). Kadangi buvau skaitęs šį juvelyrinį romaną, magėjo sužinoti, kaip visą autentišką G. Swifto literatūrinę atmosferą perteikė kinas.

 

Istorija pasakoja apie XX amžiaus pradžios britų dvaro aristokratų kultūrą, o dėmesio centre atsiduria jauna tarnaitė Dženė. Kas bent kiek matė serialą „Dauntono abatiją“ ar bent jau „Dienos likučių“ ekranizaciją, tas žino, kokia griežta, reikli buvo tarnystės kultūra kilmingiesiems. Taigi Džeinė yra kartu ne tik būsima garsi rašytoja, bet ir kilmingo jaunuolio, kuris ruošiasi vesti aikštingą aristokratę, meilužė. Vėliau Džeinę savo jaunystės istoriją pavers literatūriniu bestseleriu, tą mes praktiškai jau sužinome pirmojoje filmo dalyje, nes pasakojimas smarkiai fragmentuotas ir nesilaiko sinchroninio laiko, kaip, beje, ir pats romanas... Taigi mes sekame Džeinės istoriją, jos kiek naivius, Emą iš G. Flobero romano „Ponia Bovari“ erotinius patyrimus, todėl gal reiktų prie visko pridėti, kad visgi filmas turi nemažai erotikos.

 

Nesileisiu į dideles turinio analizes, nes visgi rekomenduočiau gurmanams pirmiausia skaityti knygą, ji verta dėmesio, o filmas visgi pavyko toks, koks pavyko. Siužetas itin paprastas, netgi, sakyčiau, primityvokas, nes žiūrovas patenka į jau kine visokiausiais rakursais ištyrinėtą britišką po karalienės Viktorijos epochos Britaniją. Vienos vasaros meilės nuotykis ir apmaudi bei skaudi likimo pamoka, todėl visa istorija iš esmės laikosi dėl režisierės Evos Husson pastangų poetiškai perteikti Swifto jautrumą, kurios jaučiamos, bet...

 

Visgi filmas labai estetiškai sukaltas, čia didelis dėmesys laikmečio britiškos kultūros detalėms, jautriai erotikai, puikiai perteikia anuometinį susisluoksniavusią visuomenę, todėl filmas toks pavykęs poetine prasme, gražus ir dailus kaip ką tik ištrauktas iš orkaitės iškilęs pyragėlis. Didelis stambaus masto kadrai, dėmesys aktorių sukurtų veikėjų jausmams perteikti. Visgi tai labai britiškas filmas, visi triukai ir estetinės pastangos smarkiai atpažįstami ir nestebina. Gražūs ir tvarkingi laiko fragmentuotų scenų perėjimai tikrai patiks romantinių ir nebanalių filmų gerbėjams, tačiau iš mano varpinės žiūrint filmo režisūra imituoja britišką kostiuminių dramų šablonus, todėl filmas labiau asocijavosi ne su Swifto literatūrinės galios paveika, kiek su britų filmų standartais. Tai nėra blogas filmas, tačiau norintiems sukrečiančių ir mąslesnių klausimų, deja, teks šiek tiek nusivilti.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Mano geriausių TOP 5 įsigytų knygų iš sendaikčių, internautų ir skaitytų knygų knygynų

 Sveiki,

Pastaruoju metu, atslūgus pandemijai, pastebėjau, kad pasikeitė ir mano tam tikri įpročiai. Nebevaikštau į sendaikčių parduotuves, nieko nebenusiperku skaitytų knygų knygynuose. Gal tiesiog toks metas? Dar tiksliai nežinau, kodėl. Šiuo metu sočiai užtenka ir naujų knygų, kurias nespėju suskaityti, tad kam dar?

Visgi noriu pasidalyti savo sėkmės istorija lankantis ir perkant skaitytą literatūrą. Perbėgęs per savo namų bibliotekos lentynas išsirinkau savo TOP 5 knygų glėbelį, kurias įsigijau knygų komisuose arba sena.lt tinklapyje. Šios knygos ir jų teikiamas turinys neišblėso ir per tiek laiko, o dažną naujai pasirodžiusią knygą pranokdavo šviesmečiais. Nežinau, ar jums tiks ir patiks šios knygos, nes literatūra kaip ir seksas, vieniems patinka aistringai ir vis kitaip, o kiti mėgsta lėtą ir švelnų tempą. Suprantate, apie ką aš, tad į šią rekomendacijas už gryną pinigą nežiūrėkite.

5. Ian McEwan „Šeštadienis“.

Man regis, tai ko gero geriausia šio britų autoriaus knyga. Viskas, ką po to bandžiau iš jo repertuaro skaityti, įskaitant ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“, nebekėlė nei susižavėjimo, nei sentimentų. Visgi šios knygos pavadinimą išgirdau viename – nepatikėsite! – amerikiečių vaidybiniame filme apie mokytoją, kuris buvo pamišęs dėl literatūros. Kažkaip užstrigo ir ėmiau žiūrėti šios knygos, tačiau tiražas lietuviškas buvo jau kadaise išpirktas. Man pasisekė, kad šią puikią knygą radau skaitytų knygų parduotuvėje.

4. Wiesław Myśliwski „Akiratis“.

Anuomet, kai skaičiau šią knygą, maniau, kad laikau ne knygą, o literatūrinę bombą. Nežinau, kokie pegasai paskatino mane ją įsigyti, tačiau tai buvo vienas geriausių metų skaitinių. Turiu įsigijęs dar keletą šio puikaus lenko rašytojo knygų, tik niekaip neprisiverčiu perskaityti, o kad jis patiks lėtokos, tirštos ir tikroviškos lektūros skaitytojams, manau, nereikia nė diskutuoti.

3. Graham Swift „Vandenų žemė“.

Prieš kelerius metus griebiau šio autoriaus viską, kas išversta į lietuvių kalbą. Pirmasis jo trumputis romanas, įkritęs man į rankas, buvo „Motinų sekmadienis“. Grakšti ir poetiška, rimta ir graudi... tačiau tai, ką radau šioje iš kažkokio internauto nupirktoje knygoje „Vandenų žemė“, mane pribloškė. Absoliučiai mano autorius, o „Vandenų žemė“ man jo repertuare yra kol kas geriausias kūrinys!

2. Toni Morrison „Mylima“.

Manau, kad apie tokią knygą reikia tik tylėti, tačiau mane šokiravo, kad po 20 metų pertraukos visai neseniai nauju viršeliu perleido šią T. Morrison nuostabiai sukrečiančią knygą, o dar labiau nustebino, kad pasirodė ganėtinai drungni ir kritiški lietuvių atsiliepimai. Nesąmonė! Knyga, žinoma, sunki, sukrečianti, juk pasakojama apie juodaodžių vergijos laikus, tad ir romantikos nesitikėkite. Juodiji magija, vaiduokliai, sadistinės scenos gal ir gali gąsdinti, tačiau literatūros visumos prasme viskas čia suveržta ir prisukta kaip grakščioje muzikinėje dėžutėje. Retai sakau, bet tai šedevras, o šią knygą įsigijau, nes galvojau, kad pažiūrėsiu ekranizaciją. Perskaičiau knygą ir ekranizaciją pamiršau, nes žinau, kad filmas bus daug prasčiau.

1. Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai“.

Iš tikrųjų visas šis TOP 5 yra nesąmonė, nes neįmanoma šių penkių knygų išreitinguoti. Sunku pasakyti, kodėl „Dienų pavyzdžiai“ nr. 1, gal dėl to, kad iš šių tikriausiai skaityta paskutinioji ir ji pritrenkė. Tai trijų atskirų istorijų skirtingais žanrais ir kalibrais perteikianti W. Witmano poeto pranašišką poezijos eilutę. Tai taip literatūriška, aistringa, daugiasluoksniška ir be galo literatūriška. Iki šiol dedu prie savo mėgstamiausių knygų topo. Po jos jau teko pirkti ir W. Witmano „Žolės lapus“, nes labai paveikė.

Štai tokios kartais netikėtos „dėvėtų“ knygų dovanos nutinka užsukus į skaitytų knygų parduotuvę. Ne viskas, kas sena, yra turinio prasme nebeaktualu.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: rašytojas Graham Swift apie fikcijos ir tikrovės sankirtą literatūroje

Sveiki,

Galvodamas, kas iš tikrųjų grožinę literatūrą daro gerą, manau, privardinčiau daugybę rašymo elementų, tačiau iš esmės visa instrumetuotė. Labai taikliai literatūros magiją įvardijo britų rašytojas Graham Swift savo interviu lietuviškam portalui 15min.lt Būtent tikrovės ir fikcijos sankirta, kitaip sakant, fikcijos virtimas alternatyvia tikrove skaitytojo sąmonėje yra tikros, nemarios ir tvarios literatūros matas. Kitaip sakant, tik skaitydamas įtaigią istoriją ir tikėdamas ja kaip tiesa, paverti kūrinį tikresniu galbūt net už patį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Graham Swift apie grožinės literatūros vertę ir nepavaldumą laikui

Sveiki,

Neseniai pasirodė A. Ožalo interviu su garsiu britų rašytojų Graham Swift: „Gyvenimas būtų liūdnas, jei jame nebūtų to, ką galėtume pavadinti magija“. Pastarasis rašytojas vėl verčiamas į lietuvių kalbą ir jis, prisipažinsiu, man labai patinka! Nutariau pasidalyti šia citata iš interviu, kuri iš esmės paantrina mano mintijimams apie geros literatūros vertės matą t. y., kad literatūra nėra pavaldi laikui. Geras kūrinys, knyga neapibrėžia laikmečio kaip koks aktualijų laikraštis, ji, kitaip sakant, nesensta, jame veikia vaizduojami amžinieji kitimo dėsniai, kurie aktualūs visais laikais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Cunningham "Dienų pavyzdžiai"

Michael Cunningham. „Dienų pavyzdžiai“ – Vilnius: Alma littera, 2007. – p. 384.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Taip! Pergalingai visada norisi sušukti pradedant rašyti recenziją apie itin gerą knygą. Periodinėje spaudoje itin trūksta gyvų, emocionalių recenzijų, visi rašo pagal vieną kurpalių ir iš tikrųjų bijo subjektyvių ir emocionalių vertinimų, kurie recenzentą leistų nors trumpam palaikyti ne itin akademišku ir rimtu. O gal iš tikrųjų apie mėgstamą literatūrą galima kalbėti tik rūškanu veidu, šiek tiek iš distancijos, kad nepasirodytum kokiu nukvakusiu ar, neduok-tu-diev, kokia knygų žiurkė, kuri varvina seilę dėl kiekvienos geresnės knygos. Taip. Tikriausiai kritikuoti recenzentus yra pati blogiausia recenzijos pradžia apie itin tikrai gerą, kuri lietuviškai pasirodė prieš trylika metų. Vertėja Aurelija Jucytė išvertė amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) romaną Dienų pavyzdžiai (angl. Specimen Days). Romanas originalų kalba pasirodė 2005 metais, iškart po to, kai po garsiausio jo kūrinio Tos valandos autorius maudėsi šlovės spinduliuose, pelnęs tikriausiai garsiausią šalies literatūrinį apdovanojimą – Pulitzerio premiją.

Tiesą sakant, prieš gerus metus pagaliau perskaičiau ir knygą Tos valandos, kurią buvau visiškai atsitiktinai laimėjęs vienoje Facebook grupėje. Nuo tada prasidėjo mano susipažinimas su šiuo rašytoju, apie kurį ne ką buvau girdėjęs, nors britų režisieriaus Stephen Daldry pagal jo knygą ekranizuotą filmą Valandos žiūrėjau kokius tris kartus. Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Dienų pavyzdžiuose autorius kuria pasakojimo tripliką, todėl šioje knygoje iš esmės yra trys knygos viename, kiekvienai skirta maždaug po 120 puslapių ir, žinokite, to užtenka, nes siužetai suregzti gerai, istorijos įtaigios, rafinuotos, labai skirtingos. Bijantiems chaoso ir nesuderinamo, manau, nereikėtų bijoti, visos trys knygos dalys turi jungčių, netgi, jeigu norite, ir tuos pačius personažus, tik iš skirtingų epochų. Kompozicijos atžvilgiu knyga kiek primena David Mitchell‘o ambicingąjį romaną Debesų žemėlapis, kuriame iš gyvenimo į gyvenimą persikūnijantys mylimieji vis bando būti kartu, tokią panašią strategiją taiko ir M. Cunninghamas.

Visų pirma pradėsiu vėlgi nuo vertinimų, kad šioji knyga man pasirodė įtaigesnė ir įdomesnį už Tos valandos – matyt, kai pastarąją skaičiau, buvau smarkiai veikiamas ekranizacijos. Nors autorius vėl naudoja panašų metodą – išmone sukurtus veikėjus „kryžmina“ su realiai egzistavusiomis istorinėmis asmenybėmis. Jeigu anoje knygoje dėmesio centre buvo rašytoja Virginia Wolf, tai čia mes turime poetą Waltą Whitmaną (1819-1892) – vieną garsiausių ir moderniausių amerikiečių poetų, dar laikomu ateities pranašu. Tikriausiai akylesnis skaitytojas pastebės ir ryškias LGBT sąsajas. Pats Michael Cunningham yra atviras gėjus rašytojas, Virginia Wolf buvo biseksuali, o Walt Whitman taip pat visą gyvenimą mylėjo vaikinus. Bet anaiptol LGBT tema knygose nenagrinėjama, tačiau žinant šį faktą, skaitant jaučiamos tam tikros LGBT rašytojų paralelės, aliuzijos į autobiografijas ir jaučiama tai, kad šiam rašytojui svarbu išreikšti pagarbą savo, – kaip čia pasakyti? – orientacijos, o kartu dvasiniu lygmeniu jaučiamu simpatijų homoseksualiems rašytojams, kurie savo laikmečiu turėjo apsimetinėti ir slėpti prigimtį.

Nepaisant to, visa tai M. Cunninghamo kūrybą daro tik dar įdomesnę! Priešingai nei Tos valandos, Dienų pavyzdžiai turi aiškią struktūrą. Trys skirtingos istorijos – Mechanizmo gelmėse, Vaikų Kryžiaus žygis, Beveik grožis – yra atsiejamos skirtingų epochų. Būtent laikmetis yra toji skiriamoji šių istorijų dalis, nes kiekvieną istoriją skiria maždaug 150 metų ir yra parašyta skirtingais literatūros žanrais, tačiau jų veiksmas vyksta Niujorke – praeities, dabarties ir ateities.

Pirmoji istorija pavadinta Mechanizmo gelmėse mus nukelia į XIX amžiaus vidurį, kada Niujorke sparčiai vystosi pramonės revoliucija. Šeimos sunkiai verčiasi, kad galėtų išgyventi. Daugelis šeimos vyrų dirba fabrikuose labai sunkų ir alinantį darbą, kuris ne tik kenkia sveikatai, bet gali ir pražudyti palindus po mašinomis... Čia mes turime tam tikrą meilės trikampį, kada trylikametis smulko sudėjimo Lukas fabrike užima vyresniojo brolio Saimono darbo vietą. Berniukas dirba metalo korpusų fabrike prie tos pačios mašinos, kuri įtraukė jo brolį. Po sunkių alinančių darbų spoksant į mašiną, kuri nužudė jo brolį, jis susitinka su Katerina, senmerge tampančia brolio sužadėtine. Jis slapta myli Kateriną, tačiau jai yra per jaunas, o namuose jo laukia neįgalus tylenis tėvas, vaikų netekusi ir iš proto besikraustanti motina. Lukas yra jų paskutinė viltis, tačiau berniukui trūksta meilės, kaip vėliau sužinome, jis yra apsigimęs, turi tam tikrų išvaizdos (tikriausiai ir protinių) ydų, kurie jį bjauroja. Jis panašus į gnomą.

Šis pasakojamas, anot daugelio internete paliktų komentarų, laikomas stipriausia knygos dalimi, tad nesunku suprasti kodėl. Pirmoji istorija papasakota Č. Dikenso maniera – elegiškas, realistiškas ir slegiantis pasakojimas apie baisius ir žmogų luošinantį pramonės laikus. Nepaisant realumo įspūdžio, daug šioje istorijoje įneša dėl apsigimimo iracionali berniuko Luko mąstymo forma, kuri sutinka su pasakotojo balsu. Lukas brangina W. Whitmano knygą Žolės lapai, gali ją cituoti ištisai vien savo kalbos sraute, tačiau pats nelabai supranta, ką iš tikrųjų šie žodžiai reiškia. Galiausiai neretai būna, kad cituojamos eilės tiesiog genialiai „įkrenta“ į jo natūralų kalbos srautą ir liudija skaudžią tiesą, pavyzdžiui, jis mylimą Katerina pavadina prostitute, kai ši nori parduoti Luko padovanotą dubenėlį ir grąžinti pinigus. Atpažįstamas varguolių gyvenimas, neįmanoma meilė, sunkios darbo valandos, dusinantys mechaniniai prietaisai, su kuriais žmogaus darbo jėga nebegali konkuruoti, epochos mąstymas ir ligos, nesaugumas... Būtent sukurtas didmiesčio kontekstas lemia Mechanizmo gelmėse slogią ir įtaigią atmosferą, nuo kurios nesinori atsiplėšti, atrodo, autoriui pavyko sukurti ir teksto ritmą, primenantį variklio mechanizmą, todėl šis pasakojimas itin meniškai išreikštas ir paveikus.

Michael Cunningham

Antroji knygos dalis vadinasi Vaikų Kryžiaus žygis nukelia mus į Niujorką, praėjus keleriems metams po Rugsėjo 11-osios įvykių. Dėmesio centre – pareigūnė Ketė, kuri, kaip suprantame, yra Katerinos atitikmuo iš ankstesniojo pasakojimo. Ketė priiminėja skambučius ir atrenka, kuriuos reikėtų pareigūnams ištirti. Galiausiai jai paskambina dabarties Luko atitikmuo iš ankstesnės istorijos ir jis vėlgi kalba W. Whitmano eilėmis, pasako, kad bus susprogdinti žmonės. Iš esmės šioji istorija papasakota jau pusiau kaip detektyvas, kuriame tyrinėjami paslaptingų teroristinių beglobių kamikadzių vaikų grupuotė. Labai įtaigiai išreikštas juodaodės Ketės dvasinis pasaulis – tuštoki santykiai su plevėsa baltuoju Saimonu, kuris lytiškai susijaudina, nes ji yra pareigūnė, nevalyvas butas, dvasinė tuštuma, kaltės jausmas. Čia turime ir šiuolaikinį Niujorką, Centrinį parką, pastatus, kurie jungia su miesto praeitimi ir čionai jau mirusiais žmonėmis. Nieko neprikibsi, parašyta išties išmoningai ir, jeigu įtemptai skaitėte pirmąją knygos dalį, čia taip pat rasite aliuzijų ir panašių istorijos jungiamųjų detalių, pavyzdžiui, teroristiniai sprogimai siejasi su Katerinos fabriko gaisru, vėlei atsiradęs dubenėlis, kurį Ketė padovanoja iš sendaikčių krautuvėlės meilužiui Saimonui...

Viena gražiausių knygoje scenų, manding, buvo, kai Ketė pabėga su svetimu vaiku bėga iš Niujorko, kad mirtų arba susikurtų naują gyvenimą: „Bet kol kas, galvoji ji, mes dar galime laikytis išvien. Lemtingą akimirką juk galima atidėlioti: valandų valandas, mėnesių mėnesius, galbūt ir metų metus. Galbūt ji ir toliau norės būti jo motina, nors ir paaiškėtų, kad toks sprendimas lemtingas. Be to, dar gali būti ir taip, kad jis netykos progos smogti duonriekiu peiliu ar nužudyti ją pagalve, miegančią; galbūt jam šaus į galvą žudyti ją lėtai, po truputį, kaip nuo neatmenamų laikų visuomet elgiasi vaikai. Tam tikra prasme jis jau ją pražudė, argi ne taip? Juk tai jis užbaigė ankstesnįjį jos gyvenimą ir įstūmė į šitą, naująjį, į šitą beprotišką atgimimą, tai jo dėka jie dabar dundėdami lekia traukiniu į pasaulio platybių painiavą, kur niekad nesibaigia nuolat atsikartojantis griūties ir atkūrimo procesas, kur gausu kietų lyg akmuo mažyčių pažadų, kur knibžda savininkai ir darbininkai, kur nė vienas prieglobstis nėra amžinas – ir niekas netrunka amžinai. Ir mirti yra visai ne tai, ką daugelis vaizduoja, ne tai ir kur kas geriau (p. 247).“

Trečioji knygos dalis pavadinta Beveik grožis pasakoja apie įvykius po maždaug 150 metų, kada Niujorke gyvenimas visiškai pasikeitęs ir primena šiek tiek Luco Bessono filmą Penktasis elementas. Mieste slampinėja reptilijos, vadinamos nadiečiais, kurie atlieka juodžiausius darbus, mat juos ištrėmė jų planetos karalius už maištą. Taip pat esti ir kiborgai, tai žmogus sukryžmintas su mechanika – štai toks yra pagrindinis šios dalies veikėjas Simonas, kuris vėlgi atitiktų buvusių Saimonų prototipus. Jam suintaliuoti W. Whitmano eilių fragmentai, galiausiai jis įsimyli ateivę Kateryną, kuri yra buvusių knygos kalių pareigūnės Ketės ir fabriko darbuotojos Katerinos atitikmuo. Mokslinės fantastikos stiliumi parašyta pabėgimo ir neįmanomos meilės tarp skirtingų rasių ir prigimčių kai kada man priminė net S. Spielbergo filmą Dirbtinis intelektas, kada žmogiškumo nestokojantis kiborgas galiausiai tampa kur kas žmogiškesniu už pačius žmones ir pats nesupranta, kas jo mechaninėje (sieloje?) vyksta. Vėlgi veikėjų sprendimai, tam tikri veiksmai smarkiai „ataidi“ iš ankstesniųjų knygos dalių ir susidaro toks įspūdis, kad rašytojui pavyko sukurti laikmečiams nepavaldžią amžinai mylinčių sielų ilgesio šokį, pranokstantį bet kokias formas ir ribas. Galbūt ir tas dubenėlis, keliaujantis kosmosu į nežinomą planetą, per šimtmečius sugėręs „prasilenkiančių“ įsimylėjėlių istorijų, yra tvarus liudijimas apie žmogaus nemirtingumą.

Nepaprasta Dienų pavyzdžių knyga, kuri tikrai įeis į geriausių šiais metais skaitytų knygų penketuką. Tai knyga parašyta ir sukurta man itin patinkančiu stiliumi – netrūksta nei išmonės, nei literatūrinio meistriškumo, rašytojas geba kalbėti apie vieną realybės plokštumą, o iš tikrųjų kalba apie amžinybę ir meilės badą. Jeigu reiktų kokio nors literatūrinio Michael Cunningham atitikmens, manau, jį priskirčiau prie neseniai atrasto Graham Swift kūrybos, truputį ir David Mitchell, (nors ne visa jo kūryba man patinka). Bet kokiu atveju, tai unikaliai jautrus ir paveikus rašytojas, kuris turi literatūrinių ambicijų, idėjų, kuriuos geba įgyvendinti su nestokojančiu emociniu intelektualumu; šiuo atveju – byloti paties W. Whitmano pranašiškomis eilėmis apie kolektyvinę žmonių sąmonę kaip apie amžinybės garantą kaskart – kaip tiems žolės lapeliams – atgimti iš naujo vien tam, kad bandytum nugyventi geresnį gyvenimą ir galbūt atpirkti ankstesniųjų gyvenimų nesėkmes. Labai keista, kad lietuviškai turime vos dvi M. Cunninghamo knygas. Manau, su aistra ir nuolankumu savo idėjai parašytas toks kūrinys Dienų pavyzdžiai, neturėtų būti praleistas literatūros gurmanų. Tai išties labai labai gerai parašyta knyga, kurios visuminis vaizdinys kelia nepaprastą susižavėjimą, kad dar šitaip literatūra gali kelti nostalgišką tikėjimą geresniu pasauliu ir gyvenimu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Regimybės"

Graham Swift. „Regimybės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 176 p.

Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) yra tapęs tikra klasika. Jo romanas Vandenų žemė (1983) jau seniai įtrauktas į britų mokyklinę programą kaip vienas svarbiausių romanų, pasirodžiusių po Antrojo pasaulinio karo ir, tiesą sakant, mano akimis, tai geriausias kol kas skaitytas šio rašytojo kūrinys. Lietuvių kalboje turime keturis jo kūrinius. Šiemet originalo kalba pasirodęs nė 200 puslapių nesiekiantis juvelyrinis romanas (norėtųsi sakyti „romaniukas“)  Regimybės (angl. Here We Are) dar net pusmečiui neprabėgus lietuviškai išverstas labai greitai – per kelis mėnesius nuo pasirodymo! Iš anglų kalbos vertė patikima gurmaniškos grožinės literatūros vertėja Rasa Drazdauskienė. Nežinau, ar vertėja, ar leidykla nusprendė kūrinio pavadinimą pakeisti į Regimybės, nors turėjo skambėti Štai ir mes. Paprastai nemėgstu, kai originalus pavadinimas pakeičiamas dėl rinkos dėsnių ar dėl to, kad skamba klaidingai, nepatraukliai, tačiau šįkart lietuviškas pavadinimas kaip niekad geresnis už anglišką variantą.

Jau ne kartą esu išreiškęs pagarbą ir meilę G. Swifto kūrybai. Jis nuostabus, jautrus ir dvasiškai intelektualus rašytojas, kurį priskirčiau prie gurmaniškosios literatūros kūrėjų.  Šįkart net Regimybių atgaliniame viršelyje minimos literatūrinės sąsajos ir panašumai su Julian Barnes, Virginia Woolf, Kazou Ishiguro kūriniais. Nepastebėti neįmanoma ir panašumų su rašytoju Ian McEwan, o gerai apsiskaičiusieji britiškos literatūros, manau, suras dar ne vieną analogišką rašytoją savo literatūrine verte prilygstantį Grahamo Swifto kūrybai.

Kalbant konkrečiai apie Regimybes, kuriose pasakojama šešto dešimtmečio (taigi po karo pirmieji dešimtmečiai) britų iliuzionistų pasirodymų asmeninės istorijos. Galima sakyti, kad tai istorija, kaip būdinga G. Swifto kūrybai, primena rusiškąją lėlę matriošką. Viename sluoksnyje – meilės trikampis, kitame – sceninis gyvenimas, dar kitame – pokarinės visuomenės atšvaitas. Trys knygos veikėjai Ronis, Ivė ir Džekas – tai naujos kartos menininkai, kurie po karo teikia džiaugsmą visko mačiusiems ir mirties baimę patyrusiems žmonėms, štai pastarieji geidauja stebuklų. Veikėjai turi sceninius pseudonimus – Pablas, Eva, Robinsonas, kurie knygoje tampa atskirais tapatybių rėmais. Romano pasakotojas ne sykį, kalbėdamas apie realius ir išgalvotus įvykius, laviruoja tarp šių tapatybių, kalambūriškai žaidžia vardais ir kuria tą trapų realybės ir sceninės iliuzijos ryšį, kuris paprastam žiūrovui nematomas, o kartais, atrodo, kad nematomas ir patiems veikėjams, tačiau puikiai matomas skaitytojams.

Romane daugiausia vietos skiriama apgaulingai Ronio tapatybei. Jo biografinė istorija labai paprasta. Berniuką palieka atsaini ir motiniškų instinktų stokojanti motina Agnesė Doloresa prižiūrėti to meto provincialiems turčiams Erikui ir Penelopei, kol baigsis karas. Berniuko sąmonėje įsirėžė vienas esminis vaikystės įvykis. Jūreivis tėtis jam padovanoja margaspalvę papūgą, kurią motina parduoda nė neatsiklausiusi berniuko. Iš berniuko atimamas paukštis, tam tikra tėvo simbolika, pažadas, kad viskas bus gerai. Vėliau šis margaspalvis paukštis Pablas tarsi sugrįžta vaivorykštės pavidalu į magiškus Ronio ir Evos pasirodymus. Veikėjas žino, kad jokie fokusai nebesugrąžins tėvo, tačiau tam tikri simboliai sukuria iliuzijas, leidžiančias Roniui patikėti, kad per juos galima bent akimirkai susigrąžinti tai, kas prarasta. Tokių simbolių, pasikartojančių dėsnių Regimybėse ir apskritai G. Swifto kūryboje yra labai daug.

Kaip ir romane Motinų sekmadienis, taip ir čia, autorius gręžiasi į senatvę. Garbaus amžiaus sulaukusi Ivė, kuri išduoda Ronį ir išmaino jį į kitą scenos partnerį Džeką, gręžiasi po 49 metų į praeities įvykius su tam tikru apmaudu, jog ji galbūt pasirinko visgi neteisingai. Tiesą sakant, visame romane tos priežastys, kodėl Ivė-Eva renkasi Džeką, o ne Ronį taip iki galo nėra aiškios. Dėl to, kad Ivės motinai labiau patiko Džekas? Dėl to, kad Ronio vaikystės istorija sukėlė abejonių? Dėl to, kad pati išsigando laimės? Sunku pasakyti, kodėl vieni žmonės išsižada laimės: ar jie jaučiasi pernelyg neverti, ar jie suabejoja, jog pasirinks blogai? Tas susidvejinimo ir abejonių motyvas naudojamas romane įvairiausiose lygmenyse ir tampa tam tikru regimybių metodu kalbėti apie matomus ir neregimus dalykus gana dviprasmiškai. Istorijos pabaigoje senutė Ivė nueina miegoti ir tarsi patiria dar vieną regimos ir neregimos realybių plonytę voratinklio ribą – mirties ir gyvenimo, fizinio ir metafizinio potyrio lygmenis. Fokusas tampa ne tik veikėjų pragyvenimo šou, bet ir pasakotojo instrumentu nusakyti pasekmių ir priežasčių elementus, nulemiančius veikėjų likimus.

Graham Swift

„Tamsoje ir būdamas, ir nebūdamas žiūrovu, jis kartais pajusdavo, koks plonytis, koks dirbtinis yra tas prabangus, kerintis jį gaubiantis pastatas. Prabangus? Uždekite visas šviesas ir netrukus, jis puikiai žinojo, pasimatys, koks jis aptriušęs, koks nudrengtas, koks melagingas. Kaip viskas čia priklauso nuo vaizduotės pastangų. Kartais jam pasirodydavo, kad per žiūrovų aikčiojimus ir muistymąsi girdėti, kaip girgžda ir juda pats pirsas, nelyginant didžiulis į dugną grimztantis laivas. Bet gal tik dėl to, kad jis pats jautėsi skęstantis (p. 96).“ Dažnai išorinis vaizdinys ir atmosfera siejami su kokio nors veikėjo vidine būsena, todėl G. Swiftas kuria dar vieną ploną realybių audinį: išorinis pasaulis atliepia veikėjų vidinę būseną.

Kalbant apie prozos struktūrą, ji apgaulingai dinamiška. Retsykiais pasakotojas „šokinėja“ tarp laikų, nuo vieno veikėjo biografijos pereina prie kito, bet visumoje pasakojimas harmoningas, ramus ir mąslus. Bendroji knygos atmosfera visgi susieta su karo ir pokario žmonių būsenomis, tuo slaptingu magišku virsmu, kada prabudus iš siaubo tenka statyti gyvenimą ant pelenų iš naujo tiek fiziniame plane, tiek dvasiniame. Virsmas, transformacija – tai magijos triukas, kuris romane ir magiškas, ir nemagiškas; regimas ir neregimas. Autorius meistriškai laviruoja šiuo dvilypumu ir visada skaitydamas tikiesi būti smarkiai apgautas, tačiau tai tik dar vienas rašytojo fokusas – nesuteikti to, ko tikisi žiūrovas, o šiuo atveju – knygos skaitytojas. Pasakotojas išlaiko paslaptis iki paskutinio romano puslapio, suteikdamas vilties, kad magija, kad ir kaip ji būtų suprantama kaip triukų ar akių dūmimo visuma, visgi egzistuoja už racionalių pasaulio vaizdinių. Stebuklai esti už šou elementų tol, kol žmogus tiki, visai kaip Ivė, kuri senatvėje bando teisingai išberti vyro pelenus – tai ir neaišku, ar ji visą gyvenimą mylėjo vien tik Ronį, o gal ir Džeką – abu vienodai ir kartu šiek tiek skirtingai? Galiausiai pats geriausias dalykas, kad į tokius klausimus pasakotojas nepateikia konkrečių atsakymų, nes pateikus racionalius apibendrinamus būtų sutrikdytas pats stebuklas – nežinoti, kas ir kaip vyksta su mūsų jausmų pasauliu.

Nereikia pamiršti, kaip sakė burtininkas Erikas mažajam Roniui, kad yra burtų lazdelė ir nėra burtų lazdelės. Interpretacija galima tokia: tikrasis stebuklas vyksta, kai priverti tikėti žmogų, jog šiame gyvenime viskas įmanoma, o lazdelė be vidinės žmogaus galios paveikti stebintįjį yra niekinė, tik medžio sudžiūvusi šakelė. Akivaizdu, kad didžiausios šios knygos magas tampa pasakotojas ir už pasakotojo esantis G. Swift talentas fokusuoti literatūrine burtų lazdele taupiai ir lengvai. Nors rašytojo tekstą apibūdinčiau kaip eleginį, minorinio tono pasakojimą, kur nebūna laimingų pabaigų, tačiau būna gražios ir jaudinančios pabaigos. Tai autorius, kuris sukuria vidinį pasakojimo ritmą, tam tikrą nutrūkstantį ir susijungiantį kaskart vis kitaip pasakojimo metodą, sudurstytą iš asociacijų ir pasikartojimo aido, todėl kartais atrodo, kad skaitai tam tikrą verlibru užrašytą prozos variantą.

Skaitydamas ieškojau sąsajų, su kuo dar galėčiau palydinti Regimybes. Tas viešasis šou spektaklis man priminė D. Grassman Užeina kartą arklys į barą bei, sakykime, Christopherio Nolano filmą Prestižas, kuriame du magai kovoja ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vienos moters, tačiau Graham Swift visa tai daro kur kas subtiliau, švelniau, plastiškiau ir taupiau. Gražus romanas, kurį galima perskaityti per vieną vakarą, bet galima skaityti ir visą savaitę, tad kiekvienas išgyvens jį savaip. Na, o aš šį kūrinį atsiminsiu kaip dar vieną kruopštų, gerai idėjiškai perteiktą pasakojimą, pasižymintį autoriaus išmone, jautrumu ir elegantiška literatūros laikysena.

Jūsų Maištinga Siela

Netrukus Baltos lankos išleis Graham Swift knygą "Regimybės"

Sveiki,

Tikriausiai kažkas tikrai skaito mano blogo įrašus arba man tiesiog labai sekasi, arba tiesiog... sutapimas! Prieš daugiau nei mėnesį labai labai užsinorėjau, kad būtų išversta daugiau britų subtilaus rašytojo Graham Swift („Motinų sekmadienis“, „Vandenų žemė“, „Į dienos šviesą“) daugiau knygų. Ir šast! Netrukus „Baltos lankos“ išleis mažutę, net 180 puslapių nesiekiančią dar vieną šio rašytojo desertą, vadinkite tai „Rafaelo“, bet net ir „Rafaelo“ tėra tik riešutas beskoniame kreme, o štai G. Swift kūryba – vai tai tai... Ko man ir reikia!

Knyga vadinsis „Regimybės“, kuri originalo kalba pasirodė pernai. Matyt, leidykla orientuojasi maždaug į „Motinos sekmadienio“ apimtis ir tai, kas leidžiama per paskutiniuosius metus. Vis tikiuosi, kad koks vertėjas ar leidykla visgi ruošis pagaliau išversti Bookeriu 1996 metais įvertintą jo romaną „Last Orders“.

Trumpas būsimos knygos aprašas:

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times

„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian

„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent

„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.

Knyga: Patrik Svensson "Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija"

Patrik Svensson. „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Su paslaptingu ungurių atsiradimo ir gyvenimo istorija pirmąkart susidūriau skaitydamas Graham Swift romaną Vandenų žemė. Jau tada ungurių klausimas atrodė mažų mažiausiai keistas: kaip šiuolaikiniai žmonės, kurie sutvėrė internetą, milijonines oro skraidymo linijas niekaip negali išsiaiškinti, kaip atsiranda, dauginasi ir kiek gyvena unguriai. G. Swift, tiksliau jo pasakotojas, romane teigia, kad kai žmogus atsakys į visus gyvenime kylančius klausimus „kodėl?“, tada šis pasaulis nustos egzistuoti. Galima tą suprasti pažodžiui, bet tikriausiai tai filosofinė mintis, kada grius ribas turintis žinojimo pasaulis, tačiau švedų rašytojas Patrik Svensson (g. 1972), kuris savo veikale Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija (šved. Ålevangeliet) nagrinėja ungurio klausimą, G. Swift mintį perfrazuoja gana funkcionaliai ir praktiškai: jeigu nesirūpinsime kitų rūšių išlikimu, įskaitant ir paslaptingųjų ungurių, vieną dieną žmonija kaip rūšis pati prieis liepto galą.

Apie ungurius ir žmones knyga pristatoma kaip tarptautinis bestseleris, kaip viena perkamiausių negrožinės literatūros knygų Švedijoje, tačiau visą tekstą skaičiau absoliučiai kaip grožinį literatūros kūrinį. Autorius šiuo veikalu pasiekia absoliutų žanrų sulydimą į tai, kas emocionaliai paveiku, teikia ir žinių, ir filosofinio džiaugsmo. Struktūriškai knyga nėra sudėtinga, ji primena biskvito pyragą su uogienės pertepimais: kas antras skyrius skirtas autoriaus autobiografinei fikcijai, jo praeities apmąstymais, ypač apie vaikystėje patirtus nuotykiais su tėvu, kada jie Švedijoje atokiai žvejodavo ungurius, o kiti skyriai skirti iš mokslinės perspektyvos, nagrinėjant ungurių klausimą kaskart vis kitokiu nors požiūriu.

Autoriui pavyko stilistiškai suderinti mokslinį stilių su grožinės literatūros skyriais. Tikriausiai to stiliaus lengvumo perteikimui didelį indelį įdėjo vertėja Alma Braškytė. Paskutiniu metu mokslinės knygos dvelkia beletristika, Apie ungurius ir žmones nėra išimtis. Iš vienos pusės taip jaučiamas asmeninis autoriaus santykis su ungurių tema, o iš kitos – tai universalus būdas kalbėti paskutiniu metu apie itin skvarbiai besismelkiančią klimato kaitos ir nykstančių rūšių problemą literatūroje. Moksliniai faktai žinių visuomenėje nebėra pajėgūs sukrėsti, todėl natūralu, kad daugelis mokslininkų ir tiriamosios žurnalistikos rašytojų stengiasi savo istorijas papasakoti asmeniškai, neprarandant individualaus santykio, tačiau teksto neapsunkinant perdėtais mokslinių straipsnių, citatų gausa. Būtent literatūrinė gelmė šios knygos pusė būtų, sakyčiau, stipresnė pusė.

Nepaisant literatūriškumo, autorius leidžia sau daug ką perfrazuoti, neretai šios pažintinės su ungurio klausimu teksto dalys primena esė žanrą, kur iškeliama aktualizacija, dabarties santykis su praeitimi. Autorius laikosi sinchroninio laiko, nuo Aristotelio laikų žmoniją kamuojantis klausimas, tampa ir nemirtingumo simboliu, mat ungurys, kuris esti beveik visuose Europos gėlavandenių telkiniuose, atsiranda Sargasų jūroje, kuri yra kiek žemiau už Floridą ir neturi savo krantų. Maži stiklinukai, pirmosios stadijos unguriai, keliauja į Europą ir čia per upes patenka į ežerus, tvenkinius, netgi šulinius. Neįtikėtina ungurių kelionė, kurios paslaptys pranoksta daugelį detektyvų, šioje knygoje tampa išties jaudinančia mįsle.

Kol unguriai šį kelią įveikinėja, (nes ir tekstas primena tam tikrą kelionę, ungurio augimo, brendimo ir mirimo stadijas), supažindinama su ungurių paslaptimi. Didelę nuostabą kelia, pavyzdžiui, Zigmundo Froido sąsajos su unguriu prieš tampant žymiu psichoanalitiku. Jis iš tikrųjų nagrinėjo ungurius ir negalėjo įminti mįslės apie ungurių lytį, galimas daiktas, kad toji aistra išsiaiškinti realius faktus, mokslininką pakreipė tyrinėti pasąmonę ir žmogaus seksualumą. Galimas daiktas, jeigu ne unguriai, mes net neturėtume Froido. P. Svensson ir kitus žymius mokslininkus pristato knygoje, brėžia ungurių žymes žmonijos pasaulėžiūros žemėlapyje, kurios tokios nematomos, kad unguriai iš tikrųjų atrodo nereikšmingi, tačiau jie pakeitė žmonių istoriją.

Būtent tų sąsajų tarp ungurių ir žymių mokslininkų gyvenimo išryškinimas pateikia naują pasekmių ir priežasties istorinį vaizdinį, kuris ir stebina, ir jaudina skaitytojus. Stebina ir tai, kad didelė dalis unguriais susidomėjusių mokslininkų ir tyrėjų irgi turi panašių dėsnių. Vienas iš jų – jų pačių pažeistas santykis su gimdytojais, pradedant Aristoteliu ir baigiant pasakotojo tėvo atsiradimo kilme. Tarsi tyrinėti pasaulio istoriją, ungurių klausimą ir kitus dalykus, yra viena sąlygiškai būtinoji priežastis, (tikriausiai įrašyta mūsų pasąmonėje), suprasti ir suvokti savo pačių kilmės istoriją ir priežastį. Knyga siūlo du kelionės maršrutus per pažinimą: savo dvasinį, individualų ir ungurių nuo Sargasų jūros iki mūsų vandens telkinių.

Patrik Svensson

Paskutiniu metu Lietuvoje regime, kaip gamtininkai ir žalieji stengiasi protestais atkreipti dėmesį, kad mūsų medžiotojai linksminasi žudydami gyvūnus, kad medžiotojų požiūris į sezoninį „malonumą“ yra grindžiamas kaip žmogaus būtinoji sanitarinė veikla. Esu absoliučiai žaliasis, tačiau regėjau ir tikrai neblogų medžiotojų, kurie tikrai nėra jokie alkoholikai sadistai, tačiau jų argumentuose kažko trūko, negalėjau niekaip suprasti, kodėl jiems taip svarbu ritualinė gyvulių medžioklė (daugelis iš jų turi tiesioginį priėjimą prie įstatymų kūrimo, todėl žalieji mažai turi šansų ką pakeisti). Ir štai P. Svensson knygoje randu aiškų atsakymą: „Ne jie mano, jog tiesa jų pusėje. Nes jie tiksliai žino, kad kaip tik taip iki jų elgėsi jų protėviai ir kad būtent toks ungurių gaudymo būdas tinkamas, be to, tas užsiėmimas duoda pajamų, daro juos tuo, kas jie yra. Tai formuoja jų tapatybę (p. 90).“ Būtent medžiotojo tapatybė, sąjunga su panašiais į save, kurie anksti ryte keliasi ir važiuoja į mišus, yra bendrystės išraiška ir jie bijo, kad neteks šios medžiotojo tapatybės, kurią bando išsaugoti įstatymiškai. Manau, gyvūnų gyvybės kaina yra per didelė tokiai tapatybei palaikyti.

Galiausiai autorius svarsto ir pačiais abstrakčiausiais, bet esmingiausiais filosofiniais klausimais, kaip antai gyvenimas ir mirtis. Žmogaus gyvenimas akivaizdžiai gretinamas su ungurio, jie turi gyvenimo tarpsnio panašumų ir autorius juos randa, išryškina, tačiau visada tekste tvyro neatsakytas klausimas, jog ne viską žinome apie ungurius (kaip ir apie save pačius). Galiausiai pasakotojo tėvas miršta, o vaikystėje sužvejotas ungurys, (kuris vienu šaltiniu, pasirodo, gali išgyventi ir 150 metų), įmestas į kibirą po kelių akimirkų prisikelia. Čia autoriaus aliuzija į Jėzų Kristų, ungurį kaip nemirtingumo, gyvenimo paslapties neįminimo raktą, simbolį, kuris kartu brėžia žmogaus žinojimo ir tikėjimo ribas. Tikėti stebuklo tikėjimo galia ir pačiu stebuklu yra du skirtingi dalykai; galiausiai autorius priveda šiuos stebėjimus prie savo netekties patirčių apmąstymo, tai tampa skaudžia gyvenimiška pamoka, susitaikant su tėvų, savo ir savo vaikų trumpalaikiškumu. „Tai nebūtinai susiję su Dievu. Metafizika – greičiau mėginimas aprašyti tikrąją būties prigimtį, visą tikrovę. Sakoma, kad esama skirtumo tarp būties ir būties savybių. Taip pat teigiama, jog šiuodu klausimai yra atskiri. Ungurys yra. Visų pirma – egzistencija. Tačiau kas jis yra – visiškai kitas dalykas (p. 31).“ Kaip ir žmogus.

Antrojoje knygos dalyje jaučiama, kad autorius stipriai tekstą aktualizuoja ir pradeda ryškinti socialinę žinią pasauliui: unguriai nyksta. „Remiantis patikimais duomenimis, atplaukiančių stiklinių ungurėlių Europoje šiandien siekia vos penkis procentus kiekio, buvusio praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Iš šimto mažyčių perregimų stiklo lazdelių, kasmet atplaukiančių į upę, kai buvau vaikas, šiandien tokį kelią teįveikia daugių daugiausia saujelę (p. 198)“. Tekste minima ir amerikiečių mokslininkė Elizabeth Kolbert ir jos Pulitzerio premija įvertintas veikalas Šeštasis išnykimas (Baltos lankos, 2018), kuris iš esmės paantrina ungurių nykimą kaip nematomą (ar nenorimą matyti) rūšių išmirimo grėsmės pranašą. Visa toji paslaptinga ungurių istorija iš esmės yra ir apie mus pačius kaip civilizaciją, kuri toli gražu, kad ir kaip gintume savo įstatymus, šeimas, sakytume, kad mylime vienas kitą, klijuotume Valentino dienos proga širdeles ir kitaip vaizduotume taikius gyventojus, mes iš tikrųjų žudome ungurius, žudome medžius, kasdien, kas sekundę smaugiame, skrodžiame, valgome vieni kitus ir tai... Tai yra baisu, taip baisu, kad apsimetame, jog tai priklauso ne nuo mūsų, kad tokia ekonomika, tokia santvarka, taip darė mūsų protėviai ir visaip kitai gename tą žudymo vaizdinį iš savo galvos.

Apie ungurius ir žmones – tai išminties knyga, kurioje lengvu stiliumi perteikiama žmogaus ir ungurių gyvenimo istorija, o jos yra veikiamos panašių dėsnių. Autorius turtingais istorinius, filosofiniais, moksliniais, metafiziniais, biblijiniais ir individualiosios patirties pjūviais perteikia trapų Žemės planetos kaip vieno organizmo pasaulį, kuriame esame vieni nuo kitų priklausomi. Gal ir kiek liūdna, kad pasakotojo tėvas knygos pabaigoje miršta nuo vėžio, gal kiek ir simboliška, nes būtent žmonija atrodo kaip šios planetos auglys, pasaulio bamba, kuri naikina viską savo kelyje. Jautriai, asmeniškai ir kiekvienam iš mūsų P. Svensson nori pasakyti kasdien vis dažniau girdimas frazes, kad ne apie ekonomikos atsinaujinimą reiktų galvoti, ne apie koronoviroso grėsmės atmetimą ir grįžimą prie tų pačių kenksmingų, toksiškų gyvenimo modelių, bet keisti save kaip protaujančią rūšį, visų pirma dvasiškai, keisti galų galiausiai požiūrį į save, kitus ir išteklių panaudojimą, jų atsinaujinimą. Tai labai sunku, nes žmonės nelinkę keistis, bet gyvenimo patirties ir istorinė atmintis sako, kad labiausiai padeda keisti, kad ir kaip bebūtų skaudu, būtent nelaimės ir tragedijos. Labai gera knyga, sakyčiau, net ne apie ungurius ir žmones, o apie viską.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Į dienos šviesą"

Graham Swift. „Į dienos šviesą“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – 296 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pernai vienas didžiausių mano literatūrinių atradimų buvo britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) kūryba. Po Motinos sekmadienis (2019, Baltos lankos) greitai perskaičiau Vandenų žemė (2009, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o šį, paskutinį lietuviškai dar neskaitytą kūrinį tausojau, netgi turėjau įtarimų, kad tai prastokas rašytojo darbas, nes internete nėra beveik jokių platesnių įrašų apie šią kiek daugiau nei prieš 11 metų išleistą romaną pavadinimu Į dienos šviesą (angl. The Light of Day), kuri originalo kalba pasirodė 2003 metais ir pateko į ilgąjį Man Booker literatūros sąrašą. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Audronė Šolienė.

Istorija pasakoja apie senstelėjusį buvusį policininką Džordžą Vebą, kuris nušalintas nuo pareigų dirba privataus detektyvo darbą. Pasakojimas yra apie vieną jo gyvenimo dieną, tačiau per ją iš esmės atskleidžiamas visas jo gyvenimas. Tokį pasakojimo juvelyrinį būdą naudojo kitas garsus britų rašytojas Ian McEwan viename geriausių savo kūrinių Šeštadienis. Lėtas ir mąslus, asociacijomis ir nuotrupomis pasižymintis pasakojimas yra iš vienos pusės gana šabloniškas ir banalus, kadangi turime klasikinę žmogžudystės istoriją, kurioje viskas atskleidžiama nuo pat pradžių – moteris, isteriškai įsimylėjusi savo vyrą, nenori jo prarasti, todėl kreipiasi į detektyvą, kad šis padėtų sekti jos vyrą ir meilužę, karo pabėgėlę Kristiną iš Kroatijos. Ir be žmogžudystės, galima sakyti, daugiau nieko neįvyksta, nes pasakotojas, kuris ir yra tas pats detektyvas, prisimena savo vaikystę, tėvų laidotuves, analogišką klientės situaciją savo šeimos aplinkoje. Romanas, kuris turi iš esmės visus banaliausius pop romano siužetinius elementus, lyg ir turėtų būti pasmerktas dūlėti kokioje nors nepastebimoje knygų komiso sandėlio krūvoje, tačiau tas, kas žino, kaip rašo Graham Swift, – o rašo jis labai gerai – tas gali patvirtinti seną gerą tiesą, kad kartais nesvarbu, ką rašai, svarbiau – kaip rašai.

Romanas turi visus atbaidančius dalykus, kurių nemėgsta aštrių, dinamiškų, šokiruojančių ir populiariosios literatūros skaitytojai, kurie knygą vertina iš to, ar penki pirmieji puslapiai „užkabina“. Tokiems skaitytojams romanas gali pasirodyti „per lėtas“, „sukasi siužetas apie nieką“. Ką gi, kadangi skaitote ne šiaip romaną, o literatūriškai „svarke suvirintą“ tekstą, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas pasakojimo tonui ir poetiškai raiškai, tad nesitikėkite pataikavimo. Smagu, kad vertėjai Audronei Šolienei pavyko perteikti tą neskubaus pasakotojo išpažinties toną, kuris sudaro visos istorijos intymią atmosferą ir įspūdį, jog skaitytojas įsibrovė į vienišo vyro vidinį pasaulį, kuriame sueižėjusios sienos ir dvelkia baisia vienatve.

Pasakojimo technika – tai svarbiausias šios knygos privalumas. Koliažiniu principu sudurstyta istorija turi analogiškų situacijų žemėlapį, todėl nenuoseklumas tampa itin dideliu literatūriniu privalumu. Tarkim, Vebo istorija su padėjėja Rita ir kliente, kurią jis sužavi savo kulinariniais sugebėjimais, analogiškai lyginama su Napoleono III ir jos žmonos ištrėmimu. Istorinių įvykių ir asmeninio gyvenimo sugretinimas išryškina romano pagrindinę mintį: kas verčia mus pasirinkti ir priimti nelengvus gyvenimiškus sprendimus ir kiek tuose pasirinkimuose yra spontaniško aistringo pasirinkimo ir kiek šalto proto, apsaugančio mus nuo tragedijos?

Graham Swift

Autoriaus proza apskritai pasižymi niūriai perteikta nuotaika, jo literatūra gana gyvenimiška, egzistencialistinė. Į dienos šviesą, sakyčiau, būtų labiau panašus į Motinų sekmadienis variantą ir dėl stiliaus, ir dėl vienos dienos įvykių vaizdavimo perspektyvos. Geriausias jo romanas Vandenų žemė kur kas platesnio užmojo knyga, ji išskleidžia visuomenės pokyčių panoramą, neatsiejamą nuo britų kraštovaizdžio, epochų kaitos, todėl Į dienos šviesą atrodo kur kas paprastesnė, siauresnė knyga, tačiau toli gražu ne prasta, toli gražu.

Vienas paveikiausių romanų elementų yra autoriaus mokėjimas perteikti emocinį intelektą per pasakotojo toną. Analizuojant veikėjo biografiją, detektyvas atrodo kaip apšepęs, brutalus mačistas, bent tokį įspūdį turėtų susidaryti skaitytojas, tačiau visa jo kalbėsena liudija absoliučiai priešingus vyriško pasaulio elementus. Detektyvas ilgai svarsto apie gėlių parduotuvę, apie suolelį parke, kurį jis įrengė tėvų atminimui, nevengia kalbėti kulinarinėmis temomis ir save laiko puikiu virtuvės šefu, kur savo sugebėjimus demonstruoja  lesbietei dukrai. Tačiau jo nevaržo dukters prigimtis, kaip, atrodo, nevaržo pasaulio pokyčiai ir galimybė prarasti dar ir detektyvo reputaciją, prarasti vienintelę savo mylimąją Ritą, kuri, anot pasakotojo, ji netrukus ir paliks vienui vieną.

Viena įspūdingiausių aprašytų simbolinių scenų buvo apie miestelį, kurio niekaip pats negaliu ištarti (Čizlherstas!), kur žmonės patenka į tamsų urvą, slėpdamiesi nuo Antrojo pasaulinio karo lėktuvo atakų. 10 tūkstančių žmonių grįžta į urvus tarsi pirmykščiai žmonės ir slepiasi patys nuo savęs, nuo to, ką žmogus daro su pasauliu, kaip kad kiekvienas iš mūsų, kaip ir Džordžas Vebas, kuris turėtų pasikliauti logika, sveika nuovoka, vis vien nieko neišsaugo ir net nesistengia išsaugoti, todėl atrodo, kaip nuolat jis yra grimztantis į tamsą, į savo urvą ir apmaudą.

Labai trapus romanas, kurio grožis yra subtiliuose nutylėjimuose ir neišrašytuose pasakojimuose, kurie idėjiškai jungiasi į tylią istoriją, Dieve, tikrai ne žmogžudystės ar viską prarandančio pono Vebo istoriją, sakyčiau, jungiasi visa toji istorija į gyvenimo laikinumo ir pažinimo patyrimą: pažinti savo nuopuolį ir rasti tam pateisinimą, kad galėtum gyventi ramia sąžine, o tai tolygu kautis su savimi pačiu ir laimėti. Nepasižymėjau šįkart nė vienos citatos, nes viskas, ką paimčiau iš knygos, būtų ne tai, ką suvokiu, ir ne tai, ką autorius savo subtiliu pasakojimu sako, o sako jis viską už teksto, per jausmą, būseną, asociacijas, tai, ką sukelia šis puikus rašytojas yra literatūrinis katarsis, dėl kurio Graham Swift priimu į geriausių rašytojų panteoną.

P. S. Ir dar – išverskite daugiau šio rašytojo knygų į lietuvių kalbą, susimildami!

Jūsų Maištinga Siela

Graham Swift - tai ką būtina išversti į lietuvių kalbą: Motinų sekmadienis, Vandenų žemė, Į dienos šviesą

Sveiki,

Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) be jokios abejonės yra vienas iš didžiausių mano literatūrinių atradimų pernai. Šiandien turime tris romanus lietuviškai „Motinų sekmadienis“ (Baltos lankos), „Į dienos šviesą“ (Alma littera) ir „Vandenų žemė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Jau baiginėju skaityti šį nuostabų autorių ir netrukus paskelbsiu paskutinę „Į dienos šviesą“ recenziją, bet vis dar galvoju, kad galėtume šį puikų gurmaniškos kokybės autorių išsiversti į lietuvių kalbą. Visų pirma, labai trūksta Booker premija įvertinto jo romano „Last Odres“, už kurį 1996 metais autorius pelnė Booker premiją. Taip pat šiemet pasirodys jo naujausias romanas „Here We are“, kuris tikriausiai daug ką žada užkietėjusiems rašytojo gerbėjams.

Šis įrašas ne šiaip sau, o tiems, kurie ieško itin aukštos, subtilios literatūros, kur forma, literatūrinis skonis, trapumas eina išvien lėtoje pasakojimo eigoje. Galgi atsiras iš vertėjų, kas ryšis išversti dar jo knygų?

Jūsų Maištinga Siela