Filmas: "Rouzų šeimos karas" / "The Roses"

 

Sveiki!

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų! Britų humoras man priimtinas ir suprantamas, nes su juo daugmaž esame susipažinę, neblogai atpažįstame, nes lietuviška tikrovė nuo britiškojo ne tiek, sakyčiau, ir skiriasi. Užtat visiškai nesuprantu azijietiško humoro.  Bet šįkart ne apie tai, o apie režisieriaus Jay Roach naujausią britišką komediją „Rouzų šeimos karas“ (angl. The Roses) (2025), kuriame nusifilmavo, galima sakyti, patys ryškiausi ir svarbiausi savo kartos britų kino aktoriai Olivia Colman ir Benedict Cumberbatch, dėl kurių, galima sakyti, ir pasirinkau šį filmą, nors turėjau įtarimo, kad filmas gal ir nesusižavės, tačiau bent jau pasimėgausiu britiško ir amerikietiško humoro kokteiliu. Reiktų dar paminėti, kad filmas – tai 1989 metų „Rožių karas“ (angl. The War of the Roses) perdirbinys, senesniojoje versijoje nusifilmavo Michael Douglas, Kathleen Turner ir Danny DeVito.

 

Nors filmas komedija, tačiau jame nemažai šeiminio tragizmo, įtampos, susijusios su socialinių vaidmenų pasiskirstymu šeimoje. Manau, šiandien ypač aktualu ir lietuvių šeimose, kur lytiniai socialiniai vaidmenys, nors dar labai gajūs, tačiau pamažu „tradiciniai“ nykstantys: moteris už vaikų ugdymą, tėvas už pinigus. Santuokoje du vaikus auginantys Ivė ir Teo svajoja apie ramų ir puikų gyvenimą. Vyras – sėkmingas architektas, kurio projektai iki tam tikros lemtingos tragedijos buvo gerbiami. Ivė – vidutinybė, tačiau jos restoranas suklesti tada, kai Teo ištinka profesinė nesėkmė ir jis atleidžiamas iš darbo. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir Teo pradeda auginti vaikus, rūpintis jų auklėjimu, kol žmona sėkmingai plėtoja restorano verslą, užsisėdi iki išnaktų vakarėliuose, leidžia knygas, dalyvauja pokalbių šou ir t. t. Galiausiai kiekvienas iš jų kažko atsisako ir netenka: Ivė – santykio su vaikais, o Teo – architekto ambicijų, tad akivaizdu, kad tai sukelia nemažai įtampos šeimoje, kuri galiausiai, vaikams išvykus į privačią mokyklą, naujai vien tik šeimai už žmonos pinigus vyro pastatytame name įvyksta dviejų sutuoktinių teroras, atviras psichologinis ir iš dalies fizinis vyro ir žmonos karas.

 

Filmas, kaip ir tikėjausi, nėra ypatingas. Taip, jis vizualiai pritaikytas komercinei pramogai, smagu žiūrėti aktorių naujuosius amplua, galvoti apie savo ar pažįstamų šeimų įtampas, tačiau filmas nieko naujo nepasiūlo, tik pramogą ir jau matytas daugelyje filmų panašias ištarmes. Komedija perauga į šeimos groteską, hiperbolizuota įtampa tampa susinaikinimo ir teroro prieš tai, ką tu gerbei ir mylėjai, ginklu. Tai primena šachmatų lentą, tikslūs ir pagalvoti psichologinio palaužimo žingsniai šiek tiek man primintų šeiminį „Ponas ir ponia Smitai“ variantą. O jau šeimos draugų, kurie „rūpinasi“ savo draugais vis užsukinėdami į jų puikiuosius namus, išvis tampa karikatūriniai ir nebenormalūs, neįtikinantys. Jeigu pagrindiniai veikėjai turi motyvo dar elgtis konkurencingai absurdiškai, tai, pavyzdžiui, komikės aktorės Kate McKinnon sukurtas Amy veikėjos perdėtas ir teatralizuotas gašlumas, man regis, nepridėjo šiaip jau britų humorui būdingos elegancijos ir subtilumo, tai labiau jau amerikietiškos ir gana tiesmukos juoko išraiškos.

 

Visgi nesigailiu pažiūrėjęs, buvo vietomis smagu, tačiau susižavėjimo filmas didelio nesukėlė. Absoliučiai kūrinys skirtas pramogai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vonka" / "Wonka"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pasigendu iš savęs entuziazmo žiūrėti spalvingas visai šeimai skirtas kino juostas, tad neatsilikdamas nuo mados stengiuosi bent jau iš inercijos pažiūrėti vieną kitą komercinį naują filmą, kad žinočiau, kas dedasi dabarties kino pasaulyje. O dedasi tai... kad nieko nauja jame iš tikrųjų nevyksta. Režisierius Paul King pateikė dar vieną praėjusio amžiaus vidurio perdirbinį apie šokolado fabriko įkūrėją, t. y. „Vonka“ (angl. Wonka) (2023). Pastaruoju metu tiek literatūroje, tiek kine vyksta senų dalykų atnaujinimas, perkūrimas, idėjų perrašymai ir miuziklas „Vonka“ nėra kokia išimtis.

 

Iš tikrųjų filmą dar žiūrėjau ir dėl garsiausių aktorių, kurie čia pasirodo. Aktorius Timothée Chalamet, suvaidinęs Vonką, prisipažino, kad filme nors viskas atrodo labai lengva ir svaiginančiai, tačiau niekada filmavimo aikštelėje nėra dirbęs sunkiau, nei prie Vonkos vaidmens. Tai liudija, kad komercinis filmas nors ir smagus bei pilnas klišių, tačiau jį padaryti gerai ir kokybiškai nėra taip lengva.

 

Iš tikrųjų filmas pavykęs. Negaliu palyginti su ankstesne versija, tačiau, manau, išlaikytas tas pats pasakos ir miuziklo motyvas. Vonka atvyksta į miestelį trokšdamas tiesiog žmonėms gaminti šokoladą ir teikti džiaugsmą. Išmokęs iš savo mamos šokolado recepto gudrybių, jis ima konkuruoti su miesto šokolado kartelio baronais, kurie Vonką, aišku, nori išstumti iš rinkos kaip priešą. Įdomus ir komiškas motyvas: bažnyčios kunigas savo išpažinčių budelėje turi slaptą liftą į požemius, kur ir įkurtas Ostino Paverso vertas blogiukų šokoladų bunkeris. Lengvos dainelės, smagūs ir spalvingi karnavališki veikėjai tiesiog perteikia viso filmo gana paprastą vienos linijos ir minties filmo esmę: geriausias ir skaniausias šokoladas yra tas, kuriuo gali nuoširdžiai pasidalyti su kitais, nes tik draugystė, pagarba ir meilė suteikia šokoladui papildomo ypatingo skonio. Aišku, filmas, nors ir maskaradinis, jis puikiai tinka šeimoms, ypač mažiesiems, bet jis visgi nišinis, nes pagal savo žanro specifiką (blogiukai prieš geruosius) yra nišinis ir skirtas masėms, tad nereiktų ieškoti kokio nors stebuklingo išskirtinumo, užtenka tiesiog juoktis ir mėgautis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Motinos sekmadienis" / "Mothering Sunday"

 

Sveiki,

 

Populiaraus britų rašytojo Graham Swift romano „Motinų sekmadienis“, kuris gerai buvo įvertintas ir Lietuvoje, sulaukė ekranizacijos, kuri Lietuvoje buvo verčiama pavadinimu „Motinos sekmadienis“ (angl. Mothering Sunday) (2022). Kadangi buvau skaitęs šį juvelyrinį romaną, magėjo sužinoti, kaip visą autentišką G. Swifto literatūrinę atmosferą perteikė kinas.

 

Istorija pasakoja apie XX amžiaus pradžios britų dvaro aristokratų kultūrą, o dėmesio centre atsiduria jauna tarnaitė Dženė. Kas bent kiek matė serialą „Dauntono abatiją“ ar bent jau „Dienos likučių“ ekranizaciją, tas žino, kokia griežta, reikli buvo tarnystės kultūra kilmingiesiems. Taigi Džeinė yra kartu ne tik būsima garsi rašytoja, bet ir kilmingo jaunuolio, kuris ruošiasi vesti aikštingą aristokratę, meilužė. Vėliau Džeinę savo jaunystės istoriją pavers literatūriniu bestseleriu, tą mes praktiškai jau sužinome pirmojoje filmo dalyje, nes pasakojimas smarkiai fragmentuotas ir nesilaiko sinchroninio laiko, kaip, beje, ir pats romanas... Taigi mes sekame Džeinės istoriją, jos kiek naivius, Emą iš G. Flobero romano „Ponia Bovari“ erotinius patyrimus, todėl gal reiktų prie visko pridėti, kad visgi filmas turi nemažai erotikos.

 

Nesileisiu į dideles turinio analizes, nes visgi rekomenduočiau gurmanams pirmiausia skaityti knygą, ji verta dėmesio, o filmas visgi pavyko toks, koks pavyko. Siužetas itin paprastas, netgi, sakyčiau, primityvokas, nes žiūrovas patenka į jau kine visokiausiais rakursais ištyrinėtą britišką po karalienės Viktorijos epochos Britaniją. Vienos vasaros meilės nuotykis ir apmaudi bei skaudi likimo pamoka, todėl visa istorija iš esmės laikosi dėl režisierės Evos Husson pastangų poetiškai perteikti Swifto jautrumą, kurios jaučiamos, bet...

 

Visgi filmas labai estetiškai sukaltas, čia didelis dėmesys laikmečio britiškos kultūros detalėms, jautriai erotikai, puikiai perteikia anuometinį susisluoksniavusią visuomenę, todėl filmas toks pavykęs poetine prasme, gražus ir dailus kaip ką tik ištrauktas iš orkaitės iškilęs pyragėlis. Didelis stambaus masto kadrai, dėmesys aktorių sukurtų veikėjų jausmams perteikti. Visgi tai labai britiškas filmas, visi triukai ir estetinės pastangos smarkiai atpažįstami ir nestebina. Gražūs ir tvarkingi laiko fragmentuotų scenų perėjimai tikrai patiks romantinių ir nebanalių filmų gerbėjams, tačiau iš mano varpinės žiūrint filmo režisūra imituoja britišką kostiuminių dramų šablonus, todėl filmas labiau asocijavosi ne su Swifto literatūrinės galios paveika, kiek su britų filmų standartais. Tai nėra blogas filmas, tačiau norintiems sukrečiančių ir mąslesnių klausimų, deja, teks šiek tiek nusivilti.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras" / "Puss in Boots: The Last Wish"

 

Sveiki,

Itin sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish) (2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77 serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.

Tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?

Iš esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema – sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo, nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas, pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Superišmanieji" / "The Mitchells vs the Machines"

Sveiki,

Seniai nemačiau visai šeimai skirto kokio nors linksmo animacinio filmo, todėl nusprendžiau pažiūrėti „Superišmanieji“ (angl. The Mitchells vs the Machines) (2021). Pastarasis filmas kuo puikiausiai įvertintas kino kritikų ir pačių žiūrovų. Istorija pasakoja apie eilinę amerikiečių šeimą, kuri turi bendravimo problemų dėl išmaniųjų įrenginių. Kai pandemija mus dar labiau „pririšo“ prie interneto ir prietaisų, tikriausiai net neabejojame, kad kur kas paprasčiau brūkštelėti chatu svarbią informaciją, o ne planuoti gyvą pokalbį. Filmas apie tai, kaip trūksta paprasto emocinio bendravimo ir šeiminio bendradarbiavimo.

Mičelų šeimyna gyvena netolimoje ateityje, kai vietoj išmaniųjų pateikiami išmanieji robotai. Galiausiai patys robotai netrukus sukyla prieš žmones (šita idėja jau sena klišė!) ir žmonėms tenka įrodinėti, kad turėdami žmogiškųjų faktorių yra vertesni egzistuoti ir pranašesni už dirbtinio intelekto robotus. Žinoma, filmas šmaikštus, šeimyna, kuri iš pažiūros apklijuota pačiomis prasčiausiomis santykių etiketėmis, tampa visos planetos gelbėtojais ir iš dalies primena kaukėtuosius „Nerealiuosius“.

Filmas, kaip jau supratote, prisodrintas išmaniųjų technologijų. Čia bandoma lyg ir projektuoti tą jau seniai girdimą gaidelę iš pedagogų, kad vaikams trūksta gyvo kontakto ir ryšio, supratimo, tikrų pojūčių. Net neabejoju, kad filmas taps tikru hitu, nes jo probleminis laukas šiuolaikiškas, atspindintis iš dalies tikrovę, bet išlaiko tą tradicinę pagrindinės minties sugestiją, kad joks prietaisas neatstos tikro bendravimo ir gyvai patirtų nuotykių. Iš tikrųjų filmas vykęs, subalansuotas po pandeminiam žiūrovui, kuris jaučia vis didesnę atskirtį ne tik nuo šeimos, bet ir tikrovės. Daug linksmų nuotykių, veiksmo, o ir klišinių momentų, kaip žinia, irgi neišvengta, bet visumoje tai pramoginis filmas su aiškia ir primityvia mintimi, kurią žiūrint vis dar galima pasikartoti kaip daugybos lentelę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "The Father"

 Sveiki skaitytojai,

Pradedu „Oskarams“ ir BAFTA nominuotų filmų peržiūras. Ir jau pastebėjau, kad savo sąskaitoje turiu pamatytus du filmus „Klajoklių žemė“ bei „Perspektyvi mergina“. Trečiasis filmas iš šio sąrašo tapo prancūzų režisieriaus Florian Zeller filmas „Tėvas“ (angl. The Father) su žymiais anglikonų šalių aktoriais. Aišku, tikriausiai vien dėl Anthony Hipkinso ir Olivios Colman daugelis ims ir pažiūrės filmą, nepaisydami, kad filmas apie slogią senatvę.

Filmas pasakoja apie dukters prižiūrimą tėvą, kuris iš savo buto yra perkraustomas pas dukrą dėl pamažu gilėjančios atminties erozijos. Pirmu smuiku šiame filme, žinoma, groja A. Hopkinsas, kuris sukūrė išties dar vieną itin įsimenamą vaidmenį: charizmatišką senuką, paskendusį savo prisiminimų, nuoskaudų ir laiko voratinklyje. Pastarasis veikėjas retsykiais blyksteli, ima šokti stepą, gurkšnoja viskį, o jau kitą akimirką lūkuriuoja ir bando suvokti susivėlusius vaizdinius. Būtent iš šio vaikėjo perspektyvos pasakojama paskutiniųjų metų įvykiai, kurie senuko gyvenime susivelia, susiveja, todėl sukuriamas toks įspūdis, kad žiūrovas tuose namuose yra iš dalies pats senukas, per kurį pateikiamas nykstančio pasaulio modelis. Darosi kraupiai šiurpu, kai nebegali atsekti, ar tai sąmokslo teorija, ar į butą įsibrovę vagys, ar visai nepažįstami žmonės, kurie staiga tampa tarsi mirusieji.

Iš kitos pusės mes regime dukrą Aną, kuri deda visas pastangas, kad neatiduotų tėvo į prieglaudą. Ji tėvą apgyvendina savo namuose, nuolat dėl jo kivirčijasi su gyvenimo draugu, aukojasi, bet tėvas viso šito nemato ir neįvertina, kadangi ilgėsi jaunėlės mirusios dukros, kuri kur kas gyvesnė jo atmintyje už altruistę Aną. Dukters pastangos, jos menkinimas, atsidavimas iš tikrųjų labai jaudina. Olivios Colman tai vienas puikiausių kine vaidmenų! Vien žiūrėti į jos dideles ir juodas akis, pilnas sielvarto, yra nelengva. Filmas žadina tam tikrą žiūrovui ateities senatvės baimę, nes tikriausiai blogiau už demenciją ar Alzhaimerio liga gali būti tik ilgas vėžinis susirgimas.

Visgi šiame subtiliai perteiktoje lokalioje erdvėje atminties koliažas labiau negu apie ligą kalba apie tėvo ir dukters santykius, kuriuos galime visumoje įvertinti tik turėdami sveiką protą ir atmintį. Dėl nykstančios veikėjo tapatybės kyla graudulys, kadangi, deja, neretai ir mes patys susiduriame su panašiomis patirtimis giminėje, čia galime iš dalies išgyventi pirmąsias atminties praradimo stadijas. Aišku, filmas klibina gana iš esmės skaudžią temą: kas geriau pasirūpintų tėvu, ar toji pilnu etatu dirbanti Ana ir jos nusamdyta slaugė, ar tam iš tikrųjų pritaikytos klinikos?

Labai man patiko šis filmas, išties labai sujaudino. Šiek tiek man priminė kantrų slaugos, rūpesčio ir meilės pritvinkusį Michael Haneke filmą „Meilė“ (2012), tik čia mes dar turime kiek kitokią slaugos perspektyvos dilemą: dukters pareiga ir tėvo prasiveržiančios pretenzijas, bet dėl to filmas nepasidaro lengvesnis. Aktorių duetas, pasakojimo perspektyva, nepadlaižiavimas masiniam žiūrovui holivudine didaktika leido šiuo gurmaniškai sąžiningu filmu mėgautis visapusiškai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Favoritė" / "The Favourite"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „Oskarų“ favoritas gan ironišku tose apdovanojimuose skambančiu pavadinimu „Favoritė“ (angl. The Favourite) (2018) yra vieno visuotinai žymiausių graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas. Na, režisierius, kas matė jo darbus „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (2017), tas sutiks, kad tai vienas provokatyviausių idėjine prasme filmų kūrėjų. Kai pirmą kartą pamačiau „Favoritės“ anonsą, pamaniau: na, štai, dar vienas puikus ir savitas režisierius pasidavė Holivudui ir sunaikino savo kūrybiškumo individualybę.

Visgi filmas „Favoritė“ tapo vienas geriausių kino kritikų vertinamų kino filmų šį sezoną. Tai istorija pasakojanti apie XVIII amžiuje Angliją valdžiusią karalienę Aną. Šiame filme ji smarkiai šaržuojama, nenuovoki, netgi tragiškai komiška. Netekusi net septyniolika naujagimių, skendinti lesbietiškoje prabangoje ir kenčia nuo podagros, persivalgymo ir depresijos. Šalį valdo apsukri ir įtakinga jos favoritė, kurią netrukus ima nustumti rūmų tarnaitė... Daug komiškų įvykių iš esmės atskleidžia kiek niūrią ir skaudžią karalienės Anos pasaulį ir visos Anglijos tragediją karuose su Prancūzija.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius ne tik, kad nepasidavė holivudiniams šablonams, bet ir atrado absoliučiai naujų pasakojimo spalvų. Filmas ypatingai ekspresyvus, bet ne toks teatrališkas, kurį būtų galima vadinti kiču arba eiliniu šablonu. Tai režisieriaus savita pasakojimo maniera, kuri turi intrigos ir provokacijos scenose atspalvį. Nepaprastai gerą darbą nudirbo aktorių trio – Olivia Coman, Emma Stone, Rachel Weisz. Man asmeniškai atradimas buvo aktorė Olivia Coman, kuri sukūrė puikią karalienę Aną ir ją tikriausiai ilgai dar prisiminsiu. Režisieriui stebuklingai šįkart pavyko išsisukti nuo savo aštrių socialinių perversijų, nes pati istorinė medžiaga dabar atrodo kaip perversija. Šįkart jis atranda pusiausvyrą tarp grotesko ir realios tragedijos, balansą tarp lėkštos erotikos ir politinio sau naudos siekimo. Man šis darbas išties labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lokas" / "Locke"

 Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos įtemptus filmus, kur per visą juostą mažoje uždaroje patalpoje veikia viso labo tik vienas aktorius. Tokie filmai sukelia įspūdį, kad filmas nepaprastai geras, o aktorius „superinis“? Teko matyti ne vieną tokį filmą, vienas iš tokių „Palaidotas gyvas“, kai vyrukas iš kapo duobės stengiasi su išsikraunančiu telefonu prisišaukti pagalbos, bet nežino, kur jis yra – situacija be išeities. Kur kas šiek tiek lengviau yra filme „Lokas“ (angl. Locke) (2013), kuriame veikėjas vardu Ivanas Lokas visą filmą važiuoja keliu pas gimdančią meilužę. Priešingai nei „Palaidotas gyvas“ herojus, Lokas turi pasirinkimą, bent jau mums atrodo, kad turi, nors juk nepasiginčysi su įsivaizduojamu tėvo vaiduokliu ant galinės automobilio sėdynės.

Iš tikrųjų, herojui, važiuojant į ligoninę, rūpi tik viena: nepasielgti taip, kaip kadaise pasielgė jo tėvas, palikdamas jį augti vieną. Tai savotiškas savo tėvo kaltės atpirkimo poelgis, tačiau jis sugriauna visą dabartinį gyvenimą – per pusantros valandos galutinai pašlyja idiliška santuoka, netenkamas nuostabus darbas, vaikai nebetiki tėvu... Viskas vyksta nesibaigiančiais ir trūkinėjančiais telefoniniais pokalbiais, kur trim frontais bandoma sulaikyti tyžtantį gyvenimą. Kartais net pikta ant personažo, kad jis per vieną valandą taip viską sumovė, juk galėjo daryti viską pavieniui, tačiau tada būtų jau nebeįdomu. Scenarijus tiesiog labai geras, dialogai, problemų sprendimai ir tuose sprendimuose išryškėjantys charakterių niuansai.

Aš Jums sakau, aktorius Tom Hardy yra kažkas nerealaus. Kiek tik bežiūriu su juo filmų, tiek vis pradedu aikčioti, kaip šita raumenų masė sugeba tiksliai vyriškai išreikšti emocijas. Visgi tai yra talentas ir man belieka tik nuleisti galvą ir pasakyti, kad šis vyrukas savo vaidyba „perspjauna“ visų mėgstamą, o mano akimis, šiek tiek statišką Ryan Gosling‘ą.

Žinoma, kai kam filmas gali pasirodyti šiek tiek statiškas, neįdomus dėl personažų stokos, klaustrofobiškumo, uždaras ir niūrus. Tame, žinoma, yra tiesos, bet kinomano akis, manau, neturėtų išvengti šio filmo, nes jame yra viskas, ko reikia geram filmui: vaidyba, scenarijus, kameros judesys, vidinė emocinė įtampa ir režisūra.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiranozauras" / "Tyrannosaur"

Sveiki visi,

Šiandien, toliau tęsiu kino manijos epopėją ir noriu trumpai pakomentuoti Didžiosios Britanijos vaidybinį filmą „Tiranozauras“ (Tyrannosaur) (2011 m.). Tai „Scanoramos“ – Europos šalių kino festivalio, kuris vyskta Lietuvoje, vienas iš perliukų. Filmas man iš esmės labai patiko, neslėpsiu iškart simpatijų, nors filmas gan niūrus, jo spalvos, nuotaikos, problematika ir viskas yra persmelkta gyvenimišku liūdesiu ir melancholija, tačiau jis turi ir kitokių žemės atspalvių. Vienas stipriausių filmo polių – ryškūs personažų charakteriai, ypač pagrindinio veikėjo, korio vaidmenį atliko Peter Mullan – tai piktas, bambantis dar ne senukas, bet jau prie senatvės artėjantis vyrukas, kuris turi nežabotą agresijos potencialą.

Filmas iškart deklaruoja organišką ir logišką įvykių paaiškinimą ir filmo eigoje sužinome, kad vyro agresija yra išaugusi iš vienatvės ir liūdesio vazonų. Šiaip pats filmo siužetas irgi žavus, jis kartu gyvenimiškas, bet neabejotinai gera režisūra padaro ir visai netikėtų vingių, kurių tikrai nesitiki iš tokios istorijos, po kuria dvelkia ir kriminaliniai niuansai. Filmas neabejotinai skirtas rimtesnei kino žiūrovų auditorijai, džiaugiuosi jį netyčia atradęs ir užgriebęs.

Ilgai spėliojau, kodėl filmas pavadintas „Tiranozauru“, tiesa, filmo viduryje buvo užsimenama, kad tai buvusios žmonos vaikščiojimo būvimo ir šešėlio rezultatas, prisiminimai, kurie persekioja pagrindinį veikėją ir tas būvimas, tas šniokštimas iš praeities ir buvusio laimingo gyvenimo kapo tvoskia kaip tiranozauras, jis paralyžiuoja pagrindinio herojaus esamą kasdienybę ir dėl to herojus tampa niūrus ir piktas, kitaip sakant, dvasinis tiranozauras doroja žmogaus dvasią ir niokoja jo gyvenimą. Taip, tai filmas apie dvasioje sulūžusį žmogų, kurio gyvenime pasitaiko silpna ir apsiginti negalinti moteris, kuri instinktyviai šliejasi prie jo ir bando atrasti prarastą saugumo jausmą. Galbūt tuo ir žavi, kad viskas perteikta realistiškai, žmonės viduje sutrūniję, bet iš paskutiniųjų bando būti stiprūs ir nepasiduoti, prisidengdami stiprybės ir slepiamos gėdos kaukėmis. Džiugu, kad filmas prikausto dėmesį per pirmąsias septynias minutes ir nereikia laukti, kol užuomazga imsis rutuliotis ir patrauks dėmesį, kitaip sakant, kibau kaip dinozauro nasrais į kino juostą ir jos nepaleidau. Manau, kad daugeliui šis filmas patiks, ypač kino gurmanams, kurie praleis su europietiško stiliaus kinu geras pusantros valandos. Geros žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geležinė ledi" / "The Iron Lady"

Sveiki visi,

Šiandien yra mažytė šventė, nes pagaliau pamačiau vieną iš labai ilgai lauktų filmų – „Geležinė ledi“ (The Iron Lady) (2011 m.) Vos prieš metus, kai sužinojau, kad šio sudėtingo vaidmens griebėsi žymi amerikiečių aktorių Meryl Streep, kažkodėl pagalvojau, kad bus tikrai nupilta įvairiausiais apdovanojimais. Lietuvos spaudoje taip pat mirgėjo įvairios, kontraversiškos nuomonės apie filmą, bet visi tik kaip susitarė sakė – Meryl Streep nepakartojama. Ir ką man belieka daryti, pažiūrėjus šį filmą? Taip pat linkčioti ir klaksėti akytėmis.

Kad Meryl Streep yra nuostabi, tą žino daugelis. Neveltui 18 kartų nominuota „Oskarui“ šiais metais ji, kaip dainuoja Britney Spears „Ooops... I did it again“ (Ups, ir vėl tai padariau) pergalingai, be kompromisų, kaip pasakytų pati Thatcher, laimėjo „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“ – svarbiausius kino industrijoje apdovanojimus, o Meryl Streep linksniuojamas vardas jau tapo ne tik geru garantu, kad filmas bus kokybiškas, bet ir jau tikra legenda. Nežinau, kiek ji gauna honoraro, tačiau man ji viena geriausių holivudinių aktorių per visą Holivudo gyvavimo istoriją. Bet užteks liaupsių M. Streep...

„Geležinė ledi“ kažkur buvo pavadinta vidutine drama su gera vaidyba, o Didžiojoje Britanijoje pasitikta kaip ir pati Margaretos Tečer (Margaret Thatcher) asmenybė gan prieštaringai. Man asmeniškai pats žaviausias kino žanras yra biografinė drama. Gal jos ne visada laimi geriausius apdovanojimus filmų kategorijoje, bet jau aktorių šansai pasireikšti ir maksimaliai įrodyti savo talentą ir gabumus ir neabejotini. Šis filmas man „susišaukė“ su „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, jo pasakojimo fabula labai jau artima, tačiau visgi „Geležinė ledi“ turi nusilenkti prieš „Rožinį gyvenimą“. Iš tikro drama kaip drama, man lyg ir viskas patiko, neblogas užpildymas, kompozicija, bet kalbant aplamai apie filmą, daugelis iš mūsų visgi kažko pasigenda ir sunku įvardyti ko. Kažkaip gal per daug akcentuojama Margaretos Tečer senatvė? Suprantu, retrospektyvinis pasakojimas dažnai pasiteisina, tačiau silpna, vieniša su savo vaiduokliais po namus besiblaškanti po didelius namus buvusi D. Britanijos premjerė pasirodė per daug sumenkinta. Aišku, filmas bandė parodyti viską nuo A iki Z, bet klausimas ar nepersistengė su ta senatve ir pernelyg dažnai „pertraukimais“ chronologijos eigoje?

Dramą visgi laikyčiau tikrai stipresne nei vidutiniška. Režisierė Phylida Lloyd labai rizikavo kurdama filmą apie itin reikšmingą asmenį ir dar politinį. Kai kuri biografinę dramą apie menininką, privalai kažkaip jį šiek tiek sumitinti, kažką išryškinti, kažką nukarpyti ir už tai niekas nepyksta. Su Margaret Tečer paveikslu taip padaryti vargu ar labai galima. O ir filme Margaret neatrodo saldus saldainiukas, kontraversiška asmenybė, kartais atrodo, kad per daug užsižaidė toje politikoje ir jaučiasi per daug galinga kitų kolegų akivaizdoje, ypač paskutiniaisiais savo valdymo metais. Darboholikė fanatikė, kuri šeimos interesus atstūmė į užkulisius ir sau prisiėmė didžios valdovės karūną, nenuostabu, kad senatvėj pakriko nervai. Bet... Iš kitos pusės ji įveikė krizę, išsprendė Argentinos klausimą ir tikrai naudingai bei drąsiai aukojosi savo šalies labui, neleisdama įsiplėksti nesantaikoms šalyje. Visgi režisierei pavyko išlaikyti Margaretos paveikslą kontraversišką, nevienspalvį – vieni gali ginti, kiti teisti.

Šiaip manau, kad filmą vis tiek vertą pažiūrėti ne tiek istorijos analitikams, bet kaip į asmenybės interpretaciją, kaip į meno kūrinį ir nepriekaištingą vaidybą! Režisierė daro šuolį. Nuo miuziklo šitaip skristi į sudėtingiausią, mano galva, žanrą ir beveik pataikyti. Niekas nėra tobulas, o meną irgi galima vertinti įvairiai, tai jau skonio reikalas. Viską vainikuoja Meryl Streep, todėl pridedu papildomą balą.

Mano įvertinimas: 9/10 
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela