Filmas: "Gera mergaitė" / "Babygirl"

 

Sveiki,

 

Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl) (2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo asmeninę nuomonę.

 

Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones, pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už nuodėmes, nes ji suklydo...

 

Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus, sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį, kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu, kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą, tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.

 

Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson, kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija, paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas. Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) – socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau, regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose išrašytos ir pavaizduotos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras" / "Puss in Boots: The Last Wish"

 

Sveiki,

Itin sėkmingo animacinio projekto „Šreko“ kūrėjai 2011 metais pristatė visiškai naują savo kūrinį „Batuotas katinas Pūkis“, kuris beregint tapo itin populiarus. Po vienuolikos metų pertraukos filmas sulaukė oficialaus tęsinio „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (angl. Puss in Boots: The Last Wish) (2022). Žinoma, per tą dešimtmetį būta ir mini trumpų video filmukų bei 77 serijų serialo apie tą patį Pūkį, tačiau daug kas tikėjosi ir pageidavo, kad šis sėkmingas projektas (kaip ir anuomet „Šrekas“) turėtų pirmtako vertą tęsinį.

Tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus nemačiau jokio animacinio filmo, kuris mane nors kiek nustebintų, tad iš šiemet „Oskarui“ kaip geriausias metų animacinis filmas nominuotas Pūkio tęsinys kėlė nemažai lūkesčių, juolab kad anuomet debiutinis filmas man labai patiko. Antrojoje šios serijos dalyje pasakojama apie tą patį katiną Pūkį, kuris staiga sužino, jog iš devynių gyvenimų jam liko paskutinysis. Bėgdamas nuo legendinės šlovės ir gelbėdamas savo kailį, Pūkis stengiasi kačių prieglaudoje gyventi paprasto katino gyvenimą, tačiau netrukus jį suranda Auksaplaukė su juokingomis meškomis žudikėmis. Negana to, jis sužino, jog yra galimybė vėl tapti didžiu, tik reikia surasti žemėlapį, kuris atveda prie norus pildančios žvaigždės. Tik ką daryti, kad tą žemėlapį ką tik jam iš po nosies nugvelbė prie altoriaus kažkada palikta katytė Kitė? Gal jam padės netikėtai naujas draugas šunelis Peritas?

Iš esmės filmas, nors vietomis ir linksmas, nuviliantis. Pagrindinė Pūkio problema – sirgimas didybės manija, jis dėl savo arogancijos ir šlovės anuomet daug ką įžeidė, o labiausiai buvusią savo sužadėtinę. Galiausiai paaiškėja, jog tai filmas apie Pūkio vertybių transformaciją, tikrąją kolektyvinės draugystės jėgą, kuri išryškėja istorijos pabaigoje. Naratyvas, švelniai tariant, nuvalkiotas iki begalybės. Ta pati pasakos formuluotė t. y. pagrindinis veikėjas konkurencingai leidžiasi su herojais į kelionę dėl egoistinių paskatų, turi įvykdyti misiją, įveikti kliūtis, tačiau pabaigoje susivokia, jog viso šito iš tikrųjų jam ir nereikėjo, nes viskas slypi ne išorėje, o vidinėse įsitikinimuose. Žinoma, filmas fokusuojasi į šeimas ir jaunuosius žiūrovus ir pateikti daugiau keistesnių nuotykių ir kelionės virsmo netikėtumų pasakojime būtų rizikinga, tačiau laikytis vis to paties diskurso, manau, yra tiesiog pataikavimas masiniam žiūrovui. Filmas visumoje šiek tiek nuviliantis, nebuvo įdomus ir šmaikštumas, pvz., to storulio nykščio mirkymas į pyragus ar šaudymas iš vienaragių ragų kulkų, ar kalbantis zirzlus didaktikas vabzdys. Filmas toks tvarkingas, kad pernelyg nuobodus pasidaro, todėl pajutau, jog pradėjau įpusėjus filmui dairytis laikrodžio ir tikrinti, kada jis baigsis.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žudiko žmonos asmens sargybinis" / "Hitman's Wife's Bodyguard"

Sveiki,

Dar viena šios vasaros veiksmo komedija ir, galima sakyti, veiksmo filmų apie asmens sargybinius parodija pavadinimu „Žudiko žmonos asmens sargybinis“ (angl. Hitman's Wife's Bodyguard) (2021). Tai yra 2017 metų pirmosios dalies „Žudiko asmens sargybinis“ tęsinys, todėl, tikriausiai, jeigu jums patiko pirmoji dalis, tai nusprendėte ar nuspręsite žiūrėti ir naujausią filmo dalį, kuriame pasirodo tie patys pagrindiniai aktoriai: Ryan Reynolds, Salma Hayek, Samuel L. Jackson...

 

Mano viena didžiausių problemų yra ta, kad aš sunkiai atsimenu holivudinių populiarių filmų siužetus. Gal dėl to, kad per daug žiūriu kino filmų ir atsiminti visko neįmanoma? Gal dėl to, kad tie filmai daugiau ar mažiau vienas į kitą panašūs ir jų palikti emociniai įspaudai lieka blankūs, arba bent greitai išgaruojantys? Sunku pasakyti, bet tikriausiai tai yra viskas viename. Mirk, bet net keliais sakiniais negalėčiau atpasakoti, kas vyko pirmojoje dalyje, nors tikrai pamenu, kad žiūrėjau kino salėje ir aktorių šypsenėles bei grimasas pamenu lyg per tirštą rūką. Kodėl apie tai rašau? Nes tikriausiai greitu metu tas pats nutiks ir super kino kritikų prastai įvertinta antrąja filmo dalimi.

 

Istorija pasakoja apie asmens sargybinio licenciją netekusį asmens sargybinį, kuris paskatintas savo psichoterapeutės susiruošia atostogų į Europą. Žinoma, viskas išeis grynu šnipštu ir nors mūsų herojus nenorės imtis ginklo į rankas, jam teks suvesti sąskaitas su savo tariamu tėvu, susidėti su blogiukais, kurie bet ką išvestų iš proto ir galiausiai, kaip jau galite įtarti, išgelbėti pasaulį nuo masinės terorizmo atakos... Viskas tolygiai pagal šabloninius tokio tipažo filmus, tik šįkart viskas anekdotinių situacijų lygmenyje. Tiesą sakant, dėl humoro nesiginčysiu, buvo migdančių vietų ir buvo tokių, kuriose kikenau įsikandęs kumštį. Kad ir kaip komedija viską parodijuotų, ji negali iššokti aukščiau bambos, nes filmas absoliučiai neoriginalus, nudrožtas pagal kiek įmanoma atpažįstamus istorijos vyksmo šablonus, kad net žinai, ką veikėjai vienas kitam pasakys, kada bus kulminacija, kada bus paguodžiantis pasikalbėjimas prie sūpynių... Žodžiu, filmas kaip vienadienė meilužė: čia jis yra labai linksmas ir lengvai įtraukiantis, o kitą akimirką imi ir galvoji, o kas man iš to filmo?

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"

Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geismo įstatymas" / "La Ley del Deseo"

Sveiki,

Dar nematytų pačių seniausių Pedro Almodovaro filmų visgi dar yra ir net pas mane. Vienas iš tokių – „Geismo įstatymas“ (ispan. La Ley del Deseo) (1987), kuris absoliučiai, dabar net juokinga ir ydinga nacionalinė klišė, bet tokia jau tiesa – netinka absoliučiai heteroseksualiems lietuvių vyrams žiūrėti, pasislėpusiems nuo žmonų. Juokas juokais, tačiau tai vienas labiausiai atviriausių „gėjiškų“ Almodovarų filmų, nors jis ir šiaip labai mėgsta tam tikras LGBTQ temas, prisiminkime transeksualumo motyvą filmuose „Blogas auklėjimas“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“... Šiame filme šis motyvas taip pat yra.

„Geismo įstatymas“ labiau drama nei komedija, nors komiškų elementų nemažai. Filmas pasakoja apie režisierių ir scenaristą, kuris sėdasi rašyti scenarijų naujam savo filmui ir ima žaisti laiškų sistema, siuntinėdamas juos savo meilužiui... Beregint atsiranda nauji veikėjai ir scenarijus susilieja su realiu režisieriaus gyvenimu ir gyvenimas pranoksta patį scenarijų. Šiame filme, kaip ir daugelyje P. Almodovaro juostų, yra viskas, kas yra štampai ir klišės. „Geismo įstatymas“ – skanus melodraminių, muilo operų šablonų rinkinys, kuris režisieriui tampa kaip naujo kūrinio instrumentai. Skoningai devinto dešimtmečio ryškiomis spalvomis, seksualinėmis įvairovės sklaidomis Almodovaro kuria savotišką išdykavimą, pasityčiojimą iš perdėtos aistros, meilės sampratos, prieraišumo, pavydo ir keršto, kurie tampa įprastiniais telenovelių intrigos instrumentais, o jo filme virsta charakteringu teatru.

Kas jau kas, bet man šis P. Almodovaro filmas patiko. Paskutiniuoju metu man kur kas mažiau patiko jo paskutinieji darbai, kurie nors ir tokiu pat stiliumi sukalti, bet iš esmės idėjiškai nusmukę, turiu galvoje „Aš tokia susijaudinusi“ ir „Chuljetą“. Laukiu šiemet pasirodysiančio „Skausmas ir garbė“, kuriame režisierius sujungs daugelio savo buvusių filmų scenas į vieną filmą ir sukvies savo kultinius aktorius. Na, o „Geismo įstatymas“ lieka įsimintinu filmu, kuriame amžinai jaunas Antonio Banderesas iš besaikės aistros leidžiasi žudyti, nė racionaliai nesuvokdamas, kuo viskas gali pasibaigti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taurių riteris" / "Knight of Cups"

Sveika, 

Daugelis tikriausiai buvo nusivylę pažiūrėję Terrence Malick filmą „Taurių riteris“ (angl. Knight of Cups) (2015), kurį gan drungnai pasitiko tiek kino kritikai, tiek žiūrovai. Su „Gyvenimo medis“ pasisekimu naujasis filmas tikriausiai reikalavo arba tokio pat aukšto istorijos išdėstymo lygio arba dar geresnio darbo. Režisierius visgi nesistengė žengti tuo pačiu keliu, bet labiau išplėsti savo vaizduojamas erdves ir taip išskaidyti istoriją į fragmentus, kad filmas tampa kone vientisas meditacinis asociacijų su metaforomis ir simboliais koliažas. Nepratusiems prie tokio kino, gali kilti netgi pasipiktinimas, ką tokios mega žvaigždės kaip Christian Bale, Natalie Portman ir Cate Blanchett veikia tokioje neaiškioje juostoje.

Visgi nedrįsčiau smerkti paties filmo, nes jis man tiko ir patiko. Apskritai esu linkęs vengti meditatyvaus kino, nes retai juose randu tai, kas mane sudrebintų ir sukrėstų, o švelnūs paviršiai manęs kine nevilioja. „Taurių riteris“ filmas, pavadintas viena iš Taro kortos pavadinimu, mums sufleruoja apie gyvenimo taurės pripildymo paieškas, kurias per moteris renka Christian Bale kuriamas personažas. Apskritai temos gana aštrios ir gilios – beprasmybėje prasmės paieškos toli gražu nelabai tinka meditatyvaus pobūdžio kinui, bet tai ir nėra meditacinis kinas. Visų pirma, režisierius kuria pasivaikščiojimą po žmogaus pasąmonę, nors daug kas skundėsi, kad nėra nuoseklios linijos, tačiau yra reikšmių tvarka ir juntami ryškūs gyvenimo etapai, kurias žymi skirtingos moterys. Labiausiai sukrečia vengiama kine tema – vyriškumas per tėvystės paieškas. Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo negimusiu sūnumi, kuris tyvuliuoja jo sąmonėje kaip projekcija ir visas sutiktas moteris pasakotojas tempiasi į vandenį – gyvybės įsčias, bet nė viena negali padovanoti jam sūnaus, o nuolat skrendantis lėktuvas, reikšmingas kadras nuolat asocijuojasi, – Froidai, atleisk, – su pasiklydusiu spermatozoidu, nauja gyvenimo kelio pradžia, tačiau tuo pačiu veikėjas atsisveikina su senu savo paties tėvu. Apskritai tai vyriškas subtilus kinas apie vyro sąmonę, jo ligas, potraukį, neišsemiamą vienatvę, kuri atskleidžiama simboliais, metaforomis, bet labiausiai stebina netikėta intuityvi režisieriaus parinktas garsų ir kadrų dermės judesys, būdingas ankstesniems jo darbams.

Visgi filmas nepralenkė „Gyvenimo medžio“, kuris, tiesą sakant, mane prieš ketvertą maždaug metų kone skausmingai sukrėtė. „Taurių riteris“ siūlo kiek kitokią įstoriją, tačiau taip pat impulsyviai užkabina mano mėgiamas temas, o režisieriaus genialumas koliažiškai konstruoti pasąmoninį ne tik kameros ir garso dermės judesį, bet ir nuolat kadruose įžvelgti ir su veikėjo išgyvenimais bei įvykiais susieti sunkiai įvardijamas būsenas ir nuojautas. Iš esmės daug neužbaigtų meilės istorijų, tik jų išimti fragmentai veikia kaip veikėjo mąstymo-prisiminimo forma, leidžianti žiūrovo sąmonėje prasitęsti įvykiams. Kitaip sakant, T. Malick yra pasąmonės architektas kine, kuris savo filmais duoda impulsą žiūrovui, sukurdamas aplinkybes ir jausmą, o jau įvykių tęsinius susikuria pats žiūrovas. Žinoma, toks filmas ne komercinis, aiškumo ir tikslumo trokštantys žiūrovai turėtų nusivilti, bet... Mane asmeniškai labai nudžiugino.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rubė Sparks" / "Ruby Sparks"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Rubė Sparks“ (angl. Rube Sparks) (2012). Tai režisierių Jonathan Dayton ir Valerie Faris darbas, kurie labiau galbūt žinomi iš filmo „Mažoji Mis“ (2006). Nors „Mažosios Mis“ dar nemačiau, bet susigundžiau kino kritikų rekomendacijomis ir pažiūrėjau „Rubė Sparks“ – itin įdomus ir žaismingas filmo pavadinimas, sakyčiau.

Taigi... Originalus scenarijus, savita režisūros forma ir pateikimas tikriausiai yra šio filmo stipriausios pusės. Ir visgi, bent manęs, filmas „nekabino“. Kino kūrėjams iš tikrųjų pavyko sukurti tai, kas iš esmės skiriasi nuo paprastų komedijų – nerodyti to, kaip žmogus turi jaustis vienu ar kitu gyvenimo momentu. Jausmų falsifikaciją sumažina fantastinis ir neįtikinamas elementas, kad knygos herojė pasirodo gyva ir valdoma plunksnos, kitaip sakant, „lydekai paliepus, man panorėjus...“ Nors iš kitos pusės gal ir naivoka, kad galima įžiūrėti amžiną norą suprasti, ko vyrai nori iš moterų ir ko šios nori iš vyrų ir tai, kad niekada nebus santykių tobulos harmonijos, jas koreguoja įvairios situacijos, bet galima ieškoti kompromiso.

Pagrindinį filme vaidmenį sukūrė talentingasis Paul Dano, kuris man nėra itin patrauklus fizine prasme aktorius, tačiau tenka pripažinti, kad jo pasirenkami vaidmenys ir filmai būna išties neblogi. Aktorius su ambicijomis ir... Nors gal dėl savo ganėtinai neholivudinės išvaizdos negaunantis superherojinių vaidmenų, bet jam tai tik į naudą. Rubės Sparks vaidmenį atliko man iki tol „neužkliuvusi“ aktorė Zoe Kazan, kuri, beje, šiam filmui parašė scenarijų. Su šia aktore viskas kaip ir gerai, bet baisiai man priminė savo išvaizda Saoirse Ronan.

Iš esmės filmas tikrai neblogas, bet kažkaip žiūrėjau nenuosekliai, ne itin įdėmiai. Gal ir dėl to, kad pats filmas nesugebėjo manęs įtraukti. Įdomi ir „kabinanti“ filmo pradžia lyg ir žadėjo kažko įdomaus, bet po to viskas išsirutuliojo į „Mano žmona – ragana“ versiją, nelabai vykusį „Kerėtojos“ prototipo mechanizmą, todėl beliko tik atsidusti: „O, jei galėtume atsukti laiką atgal...“

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela