Filmas: "Ką aš padariau, kad to nusipelniau?" / "¿Qué he hecho yo para merecer esto?"

Sveiki,

Dar vienas ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? (ispan. Que he hecho yo para merecer esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius. Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura, pasirodžiusi daugelyje jo filmų.

Iš tikrųjų filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė, dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t. Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema, ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis aplinkybėmis.

Visgi tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos, netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius ekspresyvius vaidmenis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geismo įstatymas" / "La Ley del Deseo"

Sveiki,

Dar nematytų pačių seniausių Pedro Almodovaro filmų visgi dar yra ir net pas mane. Vienas iš tokių – „Geismo įstatymas“ (ispan. La Ley del Deseo) (1987), kuris absoliučiai, dabar net juokinga ir ydinga nacionalinė klišė, bet tokia jau tiesa – netinka absoliučiai heteroseksualiems lietuvių vyrams žiūrėti, pasislėpusiems nuo žmonų. Juokas juokais, tačiau tai vienas labiausiai atviriausių „gėjiškų“ Almodovarų filmų, nors jis ir šiaip labai mėgsta tam tikras LGBTQ temas, prisiminkime transeksualumo motyvą filmuose „Blogas auklėjimas“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“... Šiame filme šis motyvas taip pat yra.

„Geismo įstatymas“ labiau drama nei komedija, nors komiškų elementų nemažai. Filmas pasakoja apie režisierių ir scenaristą, kuris sėdasi rašyti scenarijų naujam savo filmui ir ima žaisti laiškų sistema, siuntinėdamas juos savo meilužiui... Beregint atsiranda nauji veikėjai ir scenarijus susilieja su realiu režisieriaus gyvenimu ir gyvenimas pranoksta patį scenarijų. Šiame filme, kaip ir daugelyje P. Almodovaro juostų, yra viskas, kas yra štampai ir klišės. „Geismo įstatymas“ – skanus melodraminių, muilo operų šablonų rinkinys, kuris režisieriui tampa kaip naujo kūrinio instrumentai. Skoningai devinto dešimtmečio ryškiomis spalvomis, seksualinėmis įvairovės sklaidomis Almodovaro kuria savotišką išdykavimą, pasityčiojimą iš perdėtos aistros, meilės sampratos, prieraišumo, pavydo ir keršto, kurie tampa įprastiniais telenovelių intrigos instrumentais, o jo filme virsta charakteringu teatru.

Kas jau kas, bet man šis P. Almodovaro filmas patiko. Paskutiniuoju metu man kur kas mažiau patiko jo paskutinieji darbai, kurie nors ir tokiu pat stiliumi sukalti, bet iš esmės idėjiškai nusmukę, turiu galvoje „Aš tokia susijaudinusi“ ir „Chuljetą“. Laukiu šiemet pasirodysiančio „Skausmas ir garbė“, kuriame režisierius sujungs daugelio savo buvusių filmų scenas į vieną filmą ir sukvies savo kultinius aktorius. Na, o „Geismo įstatymas“ lieka įsimintinu filmu, kuriame amžinai jaunas Antonio Banderesas iš besaikės aistros leidžiasi žudyti, nė racionaliai nesuvokdamas, kuo viskas gali pasibaigti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys ties nervų krizės riba" / "Mujeres al borde de un ataque de nervios"

Sveiki visi,

Tęsiu Almodovaro savaitę ir lendu į dar senesnius jo kūrinius. Šįkart devinto dešimtmečio kūrinys „Moterys ties nervų krizės riba“ (Mujeres al borde de un antaque de nervios) (1988). Žinote, kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, taip ir su Almodovar‘o filmais. Šis filmas visgi kitoks, nei šviežesnės jo juostos. Visų pirma šis labai skiriasi savo scenarijumi, nors stilius labai atpažįstamas ir dvelkia sintetiniais-kičiniais personažais, tačiau čia kur kas viskas paprasčiau. Šiame filme, ne taip kaip kitur, apsieita be gėjų, lesbiečių, transvestitų ir transeksualų – visas dėmesys skirtas moterims ir jų išsunktoms emocijoms, kurios priveda prie visiško nervinio išsekimo – alpulys, neapgalvoti drastiški sprendimai, isterija, meilė, neapykanta viskas tiesiog verte verda personažuose, kaip ir daugelyje genijaus filmų.

Šįkart filmas apsiribojo mažesnėmis erdvėmis – didžioji dalis veiksmo vyksta spalvingame moters bute. Daug anekdotinių situacijų, pvz. miego piliulių sukratymas į pomidorų sultis, kurių prisigeria visi personažai ir taip išsisprendžia jų bėdos. Ypatingai smagios detalės – telefonai, juostelės autoatsakiklio klausymas, supleškėjęs čiužinys, kiemelis su vištomis ir triušiais... viskas labai gražu, netgi sakyčiau, sudėta daug plastiko, o buto sienos, kaip visada, ryškios ir spalvingos. Man patinka! Šis filmas tai tarsi lėlių žaidimas namelyje, todėl žavus, lengvas... Taip, tai vienas iš lengvesnių Almodovarų darbų su stulbinamais ispanų aktoriais. Šokas buvo išvysti tokį jaunutį, tokį traputį Antonio Banderas‘ą. Labai pakerėjo Carmen Maura, kurią galėjome išvysti „Sugrįžime“ (2006), suvaidinusią netikėtai iš mirties prisikėlusią motiną.

Filmas apie moteris... Bet toli gražu ne tik moterims. Kai kam gali pasirodyti kiek lėkštokas, tačiau filmas vykęs, pelnęs net penkis „Gojos“ apdovanojimus, nominuotas „Oskarams“ ir, žinoma, sulaukęs tarptautinio pripažinimo. Žavus, lengvas perliukas, pasiskaninimui, manau, daugeliui kinomaniakų tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela