Filmas: "Paralelinės mamos" / "Madres paralelas"

 

Sveiki,

Buvo laikas, kada tikrai sirgau ispanų kino legendos Pedro Almodovaro filmais. Žiūrėjau viską iš eilės, verčiau į lietuvių kalbą ir rekomendavau, tad nepraleidžiu progos pasižiūrėti kaskart naujausių jo kino darbų. Paskutinis darbas, kurį mačiau, berods buvo „Skausmas ir šlovė“, kuris reziumavo P. Almodovaro kino pagrindinius leitmotyvus bei jo asmeninio gyvenimo gaires, pastarasis lyg ir patiko, tačiau nepasakyčiau, kad itin, nors kino kritikai negailėjo šiam kino filmui pagyrų. Naujausias jo filmas „Paralelinės mamos“ (ispan. Madres paralelas) (2021) tęsia P. Almodovaro mėgstamą moterų gyvenimo atsitiktinumo, intrigų, bendrystės bei pavydo temas.

Istorija pasakoja apie dvi motinas, kurios vienu metu pagimdo dukras. Galiausiai po gimdymo, prabėgus tam tikram laikui, Džanisė pastebi, kad jos vaikas nepanašus nei į ją, nei į jos tėvą, nei į nieką iš jos giminės, nes turi tam tikrų etninių bruožų. Galiausiai ji padaro motinystės testą, kuris patvirtina jos įtarimus, tad ji nusprendžia susirasti Aną, su kuria kartu gimdė, ir su ja susidraugauti... Kuo viskas pasibaigs? Ar ji pasakys tiesą? Ko Džanisė iš tikrųjų siekia prisigretindama prie Anos? Šie esminiai klausimai yra tie, kurie išlaiko intrigą. Pagrindinį vaidmenį atlieka Almodovaro mūza Penelope Cruz, dėl kurios, manau, daugelis kino gurmanų ims ir pažiūrės šį filmą.

Moterų vaikų ir sukeitimo tema primena įprastinius Lotynų Amerikos muilo operos elementus. Almodovaras ir toliau kuria savo filmą tarsi jis vyktų tam tikrame lėlių namelyje, jis pagalvoja apie ryškias interjero detales, rūbus, mėgsta vaizduoti stambiu planu aktorių veidus, nevengia aistringo intymumo. Šįkart istoriją, sakyčiau, bandoma paįvairinti ispanų istoriniais siužetiniais vingiais. Džanisė tyrinėja savo šeimos istoriją, ji žino, kad jos seneliai buvo nušauti kaime esančiuose laikuose, ji nusamdo savo meilužį, kad šis su darbuotojais aptiktų šiuos palaikus. Iš tikrųjų iki diktatoriaus Franko atėjimo, vykstant revoliucijai, vyko daug masinių žudynių, kurios paliete ištisas ispanų šeimas... Džasinei labai svarbi istorinė tiesa ir jos nužudyto senelio istorija, tačiau pati savo santykius su meilužiu, buvusia meiluže Ana mezga labai laisvamaniškai.

Almodovaro kaip visada neįrėmina savo veikėjų į vienus seksualinius įsipareigojimo rėmus, todėl ir šioji muilo opera atrodo labiau kaip pasaka, nei apeliuoja tikruosius žmogiškuosius instinktus ir psichologiją. Man sunku vertinti filmo visumą, nes jaučiu, jog kažkur per dešimtmetį dingo mano paties susižavėjimas P. Almodovaro kinu. Kol žiūri, atrodo, vėl esi Almodovaro spalvotame aistringame pasaulyje, kur vienintelis veikiantis veikėjų tiesos variklis yra aistra gyventi ir patirti dvasišką bei kūnišką ryšį su kitais, tačiau, atrodo, Almodovaro nieko naujo nepademonstruoja, kaip vien tik vis tą pačią kibirkštį tik vis kituose muilo operos siužetiniuose vingiuose. Pavyzdžiui, giminingasis pagal temas ir pasakojimo pobūdį prancūzų režisierius F. Ozonas man paskutiniu metu atrodo įdomesnis, nes labiau eksperimentuoja žanrais, temomis, atmosfera, o Almodovaro išlieka savo sukurto kino rėmuose.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geismo įstatymas" / "La Ley del Deseo"

Sveiki,

Dar nematytų pačių seniausių Pedro Almodovaro filmų visgi dar yra ir net pas mane. Vienas iš tokių – „Geismo įstatymas“ (ispan. La Ley del Deseo) (1987), kuris absoliučiai, dabar net juokinga ir ydinga nacionalinė klišė, bet tokia jau tiesa – netinka absoliučiai heteroseksualiems lietuvių vyrams žiūrėti, pasislėpusiems nuo žmonų. Juokas juokais, tačiau tai vienas labiausiai atviriausių „gėjiškų“ Almodovarų filmų, nors jis ir šiaip labai mėgsta tam tikras LGBTQ temas, prisiminkime transeksualumo motyvą filmuose „Blogas auklėjimas“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“... Šiame filme šis motyvas taip pat yra.

„Geismo įstatymas“ labiau drama nei komedija, nors komiškų elementų nemažai. Filmas pasakoja apie režisierių ir scenaristą, kuris sėdasi rašyti scenarijų naujam savo filmui ir ima žaisti laiškų sistema, siuntinėdamas juos savo meilužiui... Beregint atsiranda nauji veikėjai ir scenarijus susilieja su realiu režisieriaus gyvenimu ir gyvenimas pranoksta patį scenarijų. Šiame filme, kaip ir daugelyje P. Almodovaro juostų, yra viskas, kas yra štampai ir klišės. „Geismo įstatymas“ – skanus melodraminių, muilo operų šablonų rinkinys, kuris režisieriui tampa kaip naujo kūrinio instrumentai. Skoningai devinto dešimtmečio ryškiomis spalvomis, seksualinėmis įvairovės sklaidomis Almodovaro kuria savotišką išdykavimą, pasityčiojimą iš perdėtos aistros, meilės sampratos, prieraišumo, pavydo ir keršto, kurie tampa įprastiniais telenovelių intrigos instrumentais, o jo filme virsta charakteringu teatru.

Kas jau kas, bet man šis P. Almodovaro filmas patiko. Paskutiniuoju metu man kur kas mažiau patiko jo paskutinieji darbai, kurie nors ir tokiu pat stiliumi sukalti, bet iš esmės idėjiškai nusmukę, turiu galvoje „Aš tokia susijaudinusi“ ir „Chuljetą“. Laukiu šiemet pasirodysiančio „Skausmas ir garbė“, kuriame režisierius sujungs daugelio savo buvusių filmų scenas į vieną filmą ir sukvies savo kultinius aktorius. Na, o „Geismo įstatymas“ lieka įsimintinu filmu, kuriame amžinai jaunas Antonio Banderesas iš besaikės aistros leidžiasi žudyti, nė racionaliai nesuvokdamas, kuo viskas gali pasibaigti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Madam" / "Madame"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prancūzų kilmės režisierė Amanda Sthers sukūrė tai, ką aš vadinu klasikine prancūzų komedija – „Madam“ (pranc. Madame) (2017). O aš taip mėgstu prancūziškas komedijas! Susikvietusi anglakalbius aktorius vietinėje prancūziškoje artistokratiškoje aplinkoje ji kuria socialinėmis klišėmis grįstą komediją, kurioje išryškėja absurdiška klasių atskirties kultūra.

Iš tikrųjų filmas neilgas – pusantros valandos prancūziškų linksmybių į valias. Kuriozinė banali situacija: kad prie stalo nebūtų trylika asmenų, prietaringoji aristokratė laikinai pasodina savo tarnaitę, kuri sujaukia visus veikėjų gyvenimus. Iš pažiūros kvaila ir sentimentali tarnaitė užkariauja aristokrato širdį, tačiau jai jau greitai tenka rinktis – arba paklusti ponios liepimams, arba mesti darbą ir pasirinkti mylimąjį...

Tai vienas iš tų filmų be jaukios pabaigos, kur reikia pačiam nuspręsti, ką jūs visoje šioje istorijoje įžvelgėte? Gal moters išsilaisvinimą? Gal skaudžią patirtį? Gal netgi numanomą laimingą pabaigą? Smagiausia tai, kad režisierė išvengė numanomos „tiesos atskleidimo“ pompastikos, nereikalingų ir klišinių judesių – sakyčiau, nestandartinis žingsnis ir jis man labiau patiko nei muilo operų akimirkos, kai paaiškėja, kad aristokratė viso labo tėra tik tarnaitė. Didelis dėmesys aktorei Toni Collette, tačiau dar šarmingesnė ir įdomesnė buvo ispanų aktorė Rossy de Palma. Kažkaip žiūrėjau ir neprailgo, o ir nuteikė pozityviai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys ties nervų krizės riba" / "Mujeres al borde de un ataque de nervios"

Sveiki visi,

Tęsiu Almodovaro savaitę ir lendu į dar senesnius jo kūrinius. Šįkart devinto dešimtmečio kūrinys „Moterys ties nervų krizės riba“ (Mujeres al borde de un antaque de nervios) (1988). Žinote, kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, taip ir su Almodovar‘o filmais. Šis filmas visgi kitoks, nei šviežesnės jo juostos. Visų pirma šis labai skiriasi savo scenarijumi, nors stilius labai atpažįstamas ir dvelkia sintetiniais-kičiniais personažais, tačiau čia kur kas viskas paprasčiau. Šiame filme, ne taip kaip kitur, apsieita be gėjų, lesbiečių, transvestitų ir transeksualų – visas dėmesys skirtas moterims ir jų išsunktoms emocijoms, kurios priveda prie visiško nervinio išsekimo – alpulys, neapgalvoti drastiški sprendimai, isterija, meilė, neapykanta viskas tiesiog verte verda personažuose, kaip ir daugelyje genijaus filmų.

Šįkart filmas apsiribojo mažesnėmis erdvėmis – didžioji dalis veiksmo vyksta spalvingame moters bute. Daug anekdotinių situacijų, pvz. miego piliulių sukratymas į pomidorų sultis, kurių prisigeria visi personažai ir taip išsisprendžia jų bėdos. Ypatingai smagios detalės – telefonai, juostelės autoatsakiklio klausymas, supleškėjęs čiužinys, kiemelis su vištomis ir triušiais... viskas labai gražu, netgi sakyčiau, sudėta daug plastiko, o buto sienos, kaip visada, ryškios ir spalvingos. Man patinka! Šis filmas tai tarsi lėlių žaidimas namelyje, todėl žavus, lengvas... Taip, tai vienas iš lengvesnių Almodovarų darbų su stulbinamais ispanų aktoriais. Šokas buvo išvysti tokį jaunutį, tokį traputį Antonio Banderas‘ą. Labai pakerėjo Carmen Maura, kurią galėjome išvysti „Sugrįžime“ (2006), suvaidinusią netikėtai iš mirties prisikėlusią motiną.

Filmas apie moteris... Bet toli gražu ne tik moterims. Kai kam gali pasirodyti kiek lėkštokas, tačiau filmas vykęs, pelnęs net penkis „Gojos“ apdovanojimus, nominuotas „Oskarams“ ir, žinoma, sulaukęs tarptautinio pripažinimo. Žavus, lengvas perliukas, pasiskaninimui, manau, daugeliui kinomaniakų tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela