Filmas: "Dažytas paukštis" / "The Painted Bird"

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas, kai nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios, man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu, pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan Skarsgård.

 

Istorija mus nukelia į tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta, kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus. Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.

 

Filme metaforiškai pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti. Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa, Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų savo kančios kryžių.

 

Nors filmas turi M. Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas, pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir vokiečių esesininkų.

 

Vienas vaikelis, žinoma, visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną, šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir nusiteikite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Madam" / "Madame"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prancūzų kilmės režisierė Amanda Sthers sukūrė tai, ką aš vadinu klasikine prancūzų komedija – „Madam“ (pranc. Madame) (2017). O aš taip mėgstu prancūziškas komedijas! Susikvietusi anglakalbius aktorius vietinėje prancūziškoje artistokratiškoje aplinkoje ji kuria socialinėmis klišėmis grįstą komediją, kurioje išryškėja absurdiška klasių atskirties kultūra.

Iš tikrųjų filmas neilgas – pusantros valandos prancūziškų linksmybių į valias. Kuriozinė banali situacija: kad prie stalo nebūtų trylika asmenų, prietaringoji aristokratė laikinai pasodina savo tarnaitę, kuri sujaukia visus veikėjų gyvenimus. Iš pažiūros kvaila ir sentimentali tarnaitė užkariauja aristokrato širdį, tačiau jai jau greitai tenka rinktis – arba paklusti ponios liepimams, arba mesti darbą ir pasirinkti mylimąjį...

Tai vienas iš tų filmų be jaukios pabaigos, kur reikia pačiam nuspręsti, ką jūs visoje šioje istorijoje įžvelgėte? Gal moters išsilaisvinimą? Gal skaudžią patirtį? Gal netgi numanomą laimingą pabaigą? Smagiausia tai, kad režisierė išvengė numanomos „tiesos atskleidimo“ pompastikos, nereikalingų ir klišinių judesių – sakyčiau, nestandartinis žingsnis ir jis man labiau patiko nei muilo operų akimirkos, kai paaiškėja, kad aristokratė viso labo tėra tik tarnaitė. Didelis dėmesys aktorei Toni Collette, tačiau dar šarmingesnė ir įdomesnė buvo ispanų aktorė Rossy de Palma. Kažkaip žiūrėjau ir neprailgo, o ir nuteikė pozityviai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianinas" / "Fortepijonas" / "The Piano"

Sveiki,

„Auksinę palmės“ šakele apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“ dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“ (angl. The Piano) (1993) kažkada vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.

Filmas išties auksinės prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant toli gražu ne tviskantį gyvenimą.

Filmas absoliučiai rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu, kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“ (1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunystė" / "Youth"

Sveiki, skaitytojai,

Egzistencinės nostalgijos pripildyta Paolo Sorrentino drama „Jaunystė“ (angl. Youth) (2015) šiemet tapo tikru „rimtojo kino“ hitu. Tiesą sakant, prieš keletą metų matytas filmas „Didis grožis“ irgi buvo paveikus savo elegantiškais ir didingais gyvenimo vaizdais, tačiau siužetiniu atžvilgiu praktiškai nieko neprisimenu. Absoliučiai nieko. Gal dėl to, kad šis režisierius per „Didį grožį“ atrado įspūdžio ir akimirkos žavesio kino manierą, kuri itin reta didingame kine, todėl tokia įstabi ir kelianti emocijas. Sakytume, tiesiog terapinis kinas apie egzistenciją, panašiai galėtume apibūdinti ir „Jaunystę“, kuri be galo man patiko.

Kažkur prie Alpių, įsikūrusiame prabangiame viešbutyje, glaudžiasi pavargusios pasaulio žvaigždės, neretai jau pensijinio amžiaus, kurie savotiškai ir nostalgiškai aprauda savo gyvenimo metus. Iš tikrųjų tarp senatvės ir jaunystės nėra konflikto, tačiau konfrontacija ryški ir įspūdinga – čia suglebęs dėmėtas kūnas, o šalia stangrių krūtų Mis Pasaulis – kas iš tikrųjų pasikeičia pasaulyje, kai žmogus išdainuoja ir sudiriguoja savo dainas? Ogi nieko, gyvenimas toliau tęsiasi, nes tavo darbą perima jaunesni. Tai savotiškas pasakojimas apie paskutinę gulbės giesmę – kai kas tik ką gavo pripažinimą, kai kas laukia mirties, nes gyvenimas baigiasi, o filmavimo trupė vis galvoja savo filmui paskutinį sakinį, kurį pasako mirštantysis ir nė vienas variantas, atrodo, netinka išreikšti gyvenimo pabaigai, nes gal saulėlydis ir neišreiškiamas? 

Jautrus, poetiškas ir kartu laisvas, pilnas psichologinių niuansų, metaforų ir virpančio garso takelio... Kodėl man atrodo, kad šis filmas man patinka labiau nei „Didis grožis“? Gal dėl to, kad mačiau jį vakar ir jo įspūdžiai dar gyvi? Sunku pasakyti, tačiau turėjau didelį malonumą pajusti, kaip slenka metai ir koks žvilgsnis yra tų žmonių, kurie žvelgia į save pačius, nejausdami, kaip paseno... Bravo aktoriui Michael Claine!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:  7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiutę šunys" / "Reservoir Dogs"

Sveiki, kinomanai,

Susizgribęs šiek tiek susigėdau, kadangi dar yra ne vienas ir ne du nematyti Q. Tarantino filmai, nors ir ne patys geriausi, bet vis tiek norisi juos pamatyti. Filmas „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs) (1992) yra legendinio režisieriaus Q. Tarantino debiutas didžiajame kine. Kanų kino festivalyje palydėtas ypač aistringai, o po dar kelių metų išplėš ir „Auksinės palmės šakelės“ pergalę su „Bulvariniu skaitalu“. Taigi, Tarantino debiutuoja kine su šia kino juosta ir gana stipria, mano akimis, tačiau tai nėra mano mėgstamiausias jo darbas, toli gražu ir nestipriausias.

„Pasiutę šunys“ tikriausiai yra pats vyriškiausias Tarantino filmas, kadangi jame visiškai neimponuoja jokia moteris, išskyrus gatvėje pastumtos kelios moteriškės ir viena nušauta mašinoje – moterijos man trūko. Aišku, tai kartu ir kitoks Tarantino filmas, galgi labiausiai skiriasi nuo visų savo požiūriu tiek į personažus, veikėjus, tačiau jau tada Tarantino mėgo žiaurumą, cinizmą ir kraują – to šiame filme taip yra per akis. Nors juosta jau eina trečią dešimtmetį, bet ji kaip gerai subrandintas vynas – tiks ciniško, bet gero kino mylėtojams. Pakankamai įdomus scenarijus – tai pasakojimas apie nusikaltėlių klano sueigą ir nesėkmingą apiplėšimą, kuris užsibaigia tarpusavio skerdynėmis. Gal kiek šis filmas primena teatrą, mažos erdvės, stokojama prabangos (juk debiutinis!), viskas sutelkta į dialogus, intrigą, cinizmą, falšyvumą tarp herojų, tuo tikriausiai ir žavi ši juosta.

Filme, kaip ir kitose juostose, pasirodo ir pats Tarantino, tačiau jo personažas nedominuoja. Na, nežinau, sakau vėlgi, Tarantino blogų filmų nekuria – tai skonio reikalas, o šį debiutą laikau pakankamai stipriu darbu, kuris „sulįs“ tada, kai norisi iš kino kažko ciniško ir aštraus, bet ne šiaip sau skerdynių, o elegantiško kraujo liejimo ir kankinimų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela