Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nerealieji 2" / "Incredibles 2"

Sveiki,

Animacijos filmų gerbėjai tikriausiai visi be išimties matę 2004 metais pristatytą „Nerealieji“ dalį, man buvo kiek paslaptis, kad šitoks sėkmingas projektas taip niekada ir nesulaukė jokio tęsinio. Visgi kūrėjai pristatė „Nerealieji 2“ (angl. Incredibles 2) (2018) dalį šiemet...

Nėra ko čia ir komentuoti. Filmas sukurtas jau pagal žinomą Disnėjaus pasaulio taisykles – truputis veiksmo, truputis smurto, truputis šeimos vertybių, truputis humoro, gerųjų ir blogųjų stovyklos... Iš vienos pusės nieko kažko itin originalaus ir nereikėjo tikėtis, nes kiekvienas amerikietiškos šeimynėlės veikėjas išlaiko filmo koncepciją ir pratęsia pirmosios dalies prieš keturiolika metų idėją. Kitą vertus, smagu ir vėl pasinerti į tuos atpažįstamus nuotykius, kai klasikiniai apsėstieji blogiukai trokšta sunaikinti pasaulį ir iš visų išgalių stengiasi įgyvendinti savo bloguosius planus. Realiai man kur kas smagiau buvo žiūrėti ne kaip herojai kovoja su blogiu, bet kaip likęs vienas namuose tėvelis bando prižiūrėti tris savo vaikus – štai kur tikrasis didvyriškumas: parodyti, kad didžiausi žygdarbiai yra būvimas tėvais, o ne traukinio ar laivo sustabdymas, kadangi tai, kas ilgaamžiška reikalauja daugiau pastangų nei momentalus žmonių išgelbėjimas.

Filmas absoliučiai šeimyninis, gera žiūrėti jį tiek suaugusiems, tiek vaikams ir matyti bendrą, kas kad pagerintą, šeimos ir pasaulio vaizdinį, kuriame visada nugali gėris.

P. S. Apie tą kūdikį ir meškėno kovas sukurčiau atskirą filmą, nes tai išties buvo viena linksmiausių filmo scenų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianinas" / "Fortepijonas" / "The Piano"

Sveiki,

„Auksinę palmės“ šakele apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“ dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“ (angl. The Piano) (1993) kažkada vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.

Filmas išties auksinės prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant toli gražu ne tviskantį gyvenimą.

Filmas absoliučiai rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu, kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“ (1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra" / "Batman v Superman: Dawn of Justice"

Sveiki,

Yra tokių didingų kino projektų, kurie iškart suklumpa, kai tik debiutuoja. Tą lyg ir sufleruoja kritikų atsiliepimai apie „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (angl. Batman v Superman: Dawn of Justice) (2016), kuris pretendavo būti gana įspūdingu holivudiniu užmoju, tačiau akivaizdu, jog filmas nepateisino daugelio lūkesčių.

Tenka sutikti, kad šiek tiek gaila dėl šio filmo. Taip, jis pilnas prabangos, veiksmo, efektų ir vizualiai tikrai gerai žiūrisi, tačiau turinio, scenarijaus ir režisūros prasme filmas silpnokas. Jau daugelis pasijuokė iš Ben Affleck, kuris interviu metu absoliučiai neslėpė susikrimtimo dėl prastoko filmo vertinimo, nes į tokius projektus aktoriai deda milžiniškas jėgas ir nufilmuoti kelių minučių sceną kartais tenka ruoštis ištisus mėnesius fiziškai ir psichiškai, todėl, sakyčiau, reikia kaip tik kuo preciziškiau rinktis režisierius. Žiūrint šį filmą, susidaro toks įspūdis, kad filmo pradžia tiesiog stumia žiūrovą išeiti iš salės: nėra intrigos, padrikos Betmeno ir Supermeno istorijos klijuojamos koliažo principu, todėl atrodo siužetas nesuveržtas, pabiręs, primena skausminga gumos tempimą. Nedėkingas ir tas „komiksams“ būdingas žanras, nuo kurio neįmanoma pabėgti, todėl kai kada atrodo filmas pernelyg šabloniškas, ką jau kalbėti apie veikėjų kalbą – ji negyva, literatūriška, o veikėjų sprendimai tiesiog pribloškia susenusia psichologija. Tiesiog pernelyg laikytasi klasikinės superdidvyrių pasakojimo struktūros, todėl tie, kurie tikisi filmo kaip iššūkio su inovacijomis, teks gerokai nusivilti.

Filmo pradžios tempas nevykęs, lėtas, nors jau nuo pat pradžių prabangus, aktoriai atsidavę kaip šunys ir atiduoda visą save tokiam projektui, tačiau jų pastangos negali atpirkti pačios istorijos paviršutiniškumo ir naujo požiūrio. Tai kur tas įvykis? Kur Betmeno ir Supermeno konfliktas? Viena gera jų batalinė kova nesudaro įspūdžio, kad du herojai iš tikrųjų konfliktavo, nes priešas visai ne tas... Apskritai trūko intrigos, nenuspėjamumo ir naujo požiūrio, nes dabar filmas liko didelis prabangus išpūstas burbulas su puikiais Holivudo aktoriais, todėl drąsiai galiu sakyti, kad pirmoji dalis „Supermenas“, nors irgi laikėsi klasikinių komikso taisyklių, buvo kur kas labiau vykęs produktas nei „Betmenas prieš Supermeną“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela