Filmas: Operacija „Black Bag“ / "Black Bag"

 

Sveiki,

Paskutiniu metu susikaupė labai daug rimtų ir sunkiasvorių filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, tačiau vis nuotaika ne ta, tad renkuosi pramoginį ir žiūrovišką filmą. Dažniausiai ne bet kokį, o tokį, iš kurio tikiuosi ne vien nuotykių ir lengvumo, bet balanso tarp klišių ir idėjos. Režisierius Setev Soderbergh šiemet neseniai pristatė siaubo filmą „Būtybė“ ir tuo beveik pat metu naujausią savo trilerį „Operacija „Black Bag“ (angl. Black Bag) (2025).

Filmas turi ištisą žvaigždyną! Ir Cate Blanchett, ir Michael Fassbender! Kaip nepažiūrėsi tokio derinio? Bet, kaip žinia, žinomi veidai nėra garantas, kad filmas bus geras ir kokybiškas turinio prasme. Istorija pasakoja apie porą (Katrina ir Džordžas), kuri dirba įslaptintoje JAV organizacinėje žvalgyboje. Čia panašiai kaip kokie „Ponas ir ponia Smitai“, tik agentų pora atvira, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tačiau jiems paskirta nauja misija – išsiaiškinti, kas korporacijoje yra šnipas, tad jiedu rengia vakarienes, kviečiasi įtartinus žmones, juos testuoja – žodžiu, vyksta daug tokių myliu-noriu-negaliu erotizuotų porų pokalbių, tad vakarienė labiau primena porų santykių terapiją, kokį sukūrė italai pasiūlydami pasauliui hitą „Tobuli melagiai“, kuris, tiesa, manęs nesužavėjo.

Veiksmo filme ne kažin kiek, Džeimso Bondo šnipų detektyvas tampa vyro ir žmonos išbandymu, tiesa, kaip jau įspėja žiūrovas, žaidybiniai ir įtempti jųdviejų įtarinėjimais grįsti santykiai, pasirodo, jiems afrodiziakas, vienas kitą įtarinėti, atskleisti ir pasimylėti. Nenustebino, kad filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi sutuoktinių agentų miegamojo lovoje. Tiesą sakant, nuobodoka. Istorija apie tariamą išdavystę, aiškinamasi, kas jis toks, bet daugiausia istorijoje dėmesio skiriama, žinoma, netikram įtariamajam. Negana to, dar ir istorija atsisako įprastinės „Ieškokit gudručio“ dinamikos. Istorija gana lėtai rutuliojasi, daug plepama, daug susižvalgymų, daug tokios teatrališkos pauzės ir pozavimo. Nesuklysiu sakydamas, kad veikėjai buvo labai schematiški, nuobodūs, nužmogėję, tapę žanrinio kino klišėmis, tad ir pats trileris toks šaltas, nors ir gražus, bet vėlgi... negyvas, o aistra, kurią deklaruoja Fassbenderio ir Blanchett sukurti personažai, apeliuojantys į niekšelių Boni ir Klaido dueto tipažą, atrodo dirbtinoka, kaip kad ir visas šio filmo galvosūkis. Tiesiog filmas turi savo neblogą ir mąslų ritmą, tačiau tai tėra poza, nes visa kita karikatūra ir šablonai, įskaitant ir veikėjų aistras ir ydas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gėrio ir blogio mokykla" / "The School for Good and Evil"

 Sveiki,

 

Draugas sako, kiek galima žiūrėti tavo festivalinius pilkus ir sudėtingus filmas, tai bent per Kalėdas ką nors ryškaus ir spalvingo? Negalėjau nesutikti, jog per Kalėdas norisi kažko paprasto ir spalvingo, todėl sutikau su pasiūlymų pasižiūrėti režisieriaus Paul Feig fantastinę dramą „Gėrio ir blogio mokykla“ (angl. The School for Good and Evil) (2022), sukurtą pagal populiarią knygų seriją, kuri, kiek mačiau, yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ši serija skirta paaugliams ir jaunimui, bet pažiūrėjęs filmą, pagalvojau, kažin, ar filmas sulauks tęsinių. Turint galvoje, kad ekranizaciją negailestingai supeikė kino kritikai, o daugelis žiūrovų šią juostą taip pat vertino gana abejingai.

 

Šiaip labai mėgstu nuotaikingus Paul Feig filmus. Manau, kad jo komedijos „Vienas šūvis. Dvi kulkos“, „Sunokusios pamergės“, „Ji – šnipė“ yra vieni geriausių masinės komedijos pavyzdžių, po kurių tikrai pamenu spazmus skruostuose ir pilve. Visgi ekranizacija, kuri turi atitikti itin saikingus komedijos niuansus, šiam režisieriui sekėsi kur kas sudėtingiau. Filmas pasakoja apie dvi viduramžio laikų kaimo atstumtas paneles, kurios patenka į stebuklingą pasaulį ir yra „patupdytos“ į skirtingų koledžų mokyklas. Žodžiu, vienas koledžas yra gėrio pradui ugdyti, o kitas blogiui. Ir šitaip 200 metų konkuruoja šios pusiausvyros. Atsidūrusios skirtingose barikados pusėse Sofija ir Agata ne tik negali ištrūkti iš šio pasaulio, bet netrukus supras, jog jos dar ir pradeda konkuruoti.

 

Filmas absoliučiai laikosi ant klišių ir standartų apie gėrio ir blogio sampratą. Jaunų panelių ambicijos ir pasiaukojimai, pirmosios simpatijos ir kova su pro sienas besiskverbiančiu blogiu tik užvirtina jau kine ir jaunimo literatūroje įsigalėjusias schemas apie burtų ir kerėjimo mokyklas. Žinoma, arčiausiai būtų Hario Poterio prototipas. „Gėrio ir blogio mokyklos“ veikėjai disnėjiški, įkūnijantys pernelyg susintetintas vertybines idėjas, todėl viskas dvelkia nenatūralumu. Tai tarsi dviejų pelenių kova, pripažįstant savo klaidas ir ydas, kurioms, žinoma, žadama įveikti visus sunkumus. Šiaip filmas labai spalvingas, karnavališkos rezoliucijos, kuri vizualiai puošni, nors, atrodo, neišdirbta iki galo. Filmas, primenantis kai kada net čekų pasakas, o kai kada „Drakonų kovas“ – visko jame daug, tačiau karikatūriška, neindividualizuojant sudėtingų veikėjų pasirinkimų iš žmogiškosios perspektyvos, o labiau taikant į pamokymą šeimoms iš tribūnos. Šiaip kokioms šventėms, pvz., Kalėdoms namų fone, manau, gali visai neblogai palaikyti spalvingą dvasią, tačiau įtariu, kad pati knyga parašyta pagal pernelyg įsigalėjusius fantastinės literatūros standartus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežiūrėk aukštyn" / "Don't Look Up"

 Sveiki,

 

Vienas labiausiai pasaulyje paskutiniuoju metu aptariamas filmas – „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. Don‘t Look Up) (2021), kurį režisavo daugeliui žinomas ir pripažintas socialinių dramų režisierius Adam McKay. Naujausiame savo filme jis šiek tiek keičia žanrą ir kuria pasaulio pabaigos dramą su absurdiškos komedijos elementais, susikvietęs ryškiausias nūdienos Holivudo žvaigždes ir legendas. Jau vien ką reiškia Meryl Streep, suvaidinusios egocentrikės prezidentės, pasirodymas.

 

Istorija pasakoja apie du mokslininkus, kurie išsiaiškina, kad į Žemės planetą po 6 mėnesių rėšis beveik 10 kilometrų asteroidas. Nuo čia prasideda tikroji komedija, kai pasauliui ir JAV prezidentei mokslininkai bando paaiškinti, jog visiems gresia pražūtis. Iš pradžių pernelyg rimta komedija tampa panaši į nūdienos politikos farsą: žmonės ima abejoti politiniais sprendimais, prie Vyriausybės ir aikštėse rengia pop muzikos pasirodymus, raginama nežiūrėti į kometą, į viršų, nes viskas tėra tik konspiracija. Tuo tarpu rengiami absurdiški bandymai pasiųsti raketą ir pakeisti jos trajektoriją, vėliau – išgręžti ir gauti iš uolienos deimantų. Visos žmonijos išsigelbėjimo pastangos primena mūsų silpnos vyriausybės parodiją. Gal ne tiek parodiją, kas režisieriui pavyko, bet būtent tam tikrą mūsų jau įsigalėjusioje visuomenėje esančius manipuliacijos būdus. Pavyzdžiui, prezidentės ir jo patarėjo kalbos iš tribūnų, per kurias juokiausi, bet visgi susizgribau, jog tokia retorika jau seniai taikoma prieš kiekvieną tragediją ar rinkimus. Žmonių minios, socialinių medijų pokštavimai puikiai pravertė perteikti tą absurdiškai tirpstantį ir varvantį politinį grimą.

 

Kad ir kokia šioji komedija atrodytų nejuokinga, ji išvengia stačios parodijos pačiu taikliausiu būdu – ji tiesiog panaudoja tikrovės atšvaitus. Absurdiškame pasaulyje mes jau gyvename. Kaip veikia karkasinė visuomenė? Netikras vertybes deklaruojanti politika, karai, nesutarimai, reitingai ir iškreiptos vertybės? Filme visa tai vyksta kaip absurdo kakofonija, „Armagedono“ filmo atvirkštinė variacija. Žiūrint tokį filmą kaip „Nežiūrėk aukštyn“, visgi norisi pasakyti, kad kaip gerai, kad tokia niekinga civilizacija, kuriame dominuoja paviršutiniškumas ir vartotojiškumas netrukus išnyks nuo žemės paviršiaus.

 

Režisierius šiuo filmu kritikuoja mūsų įpročius, lengvabūdišką gyvenimo būdą, tuštybę ir empatijos jausmo stygių. Kitą vertus, filmas nesiekia būti tikroviškas, veikėjai vienkrypčiai – daugelis iš jų persmelkti ydų, kurias suformavo karjera, iškreiptos prasmės siekimas. Žinoma, kad ant žemės gyvena ir kitokių žmonių, tačiau filmas nesakyčiau, kad „puola“ nuodėmingąjį žmogų, visgi didžioji filmo idėja yra perteikti pūvančios sistemos pavergtus ir apgautus žmones, kurie elgiasi patikliai kaip avinų banda. Žiūrint į nūdienos vakcinacijos politiką, apgailėtinus Galimybių pasus, mobinguojančius politikus, kai persekiojami abejojantys ir lipdomos antivakserių etiketės, darau prielaidą, kad tas pasaulio pabaigos absurdiškas chaosas jau vienaip ar kitaip vyksta „skaldyk ir valdyk“ politinėje arenoje. Nereikia net kometos. Tu pabandyk nepritarti, suabejoti mokslu, pabandyk nepasitikėti ir tu tapsi „dugnu“, parodijos subjektu. Nors filmas apie pasaulio pabaigą, visgi jis daugiau apie mūsų civilizacijos valdymo ir masinės kultūros paviršutiniškas formas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kur pradingai, Bernadeta?" / "Where'd You Go, Bernadette"

Sveiki,

Po „Auksinių gaublių“ vakaro susizgribau, kad noriu pažiūrėti ką nors iš šių nominantų ir pasirinkau beveik į akis nekrentantį režisieriaus, kuris, mano akimis, jau įėjo į kino istoriją, Richard Linklatero ekranizuotą juostą „Kur pradingai, Bernadeta?“ (angl. Where‘d You Go, Bernadette?) (2019). „Saulėlydžio“, „Saulėtekio“ ir „Vaikystės“ režisierius šįkart ekranizavo istoriją apie išgalvotą architektę, kuri išgyvena krizę, yra galimai priklausoma nuo įvairių psichotropinių vaistų, jai kyla panikos priepuoliai, moteris vengia masinių žmonių...

Vaizdelis toks, kad tai visai ne E. Linklaterio sukurtas filmas, o kažin kokio nelabai perspektyvaus režisieriaus vidutinis blynas. Tiesą sakant, įdomi filme tebuvo už šį vaidmenį „Auksiniam gaubliui“ kaip geriausia aktorė nominuota Cate Blanchette, į kurią išties buvo įdomu žiūrėti pirmąją filmo dalį. Prastos reputacijos išsikvėpusi architektė kalbasi su savimi ir įrašinėja į programėlę mintis, bando būti gera ir teisinga mama, tačiau nelabai sekasi, nes ji atrodo kažin kokia kuoktelėjusi. Ir atrodo, kad čia ir bus tas įdomusis filmo raktas, tos priežastys, tie keisti ir nestandartiniai C. Blanchette perteikti personažo elgsenos ypatumai, kuriais jau maniausi ėmęs ir susižavėjęs, tačiau antrojoje filmo pusėje ima viskas ir subliūkšta.

Veikėja paslapčiomis, nenorėdama užsidaryti reabilitacijos klinikoje, pabėga į... Antarktidą, kurioje atranda savo kūrybinį potencialą iš naujo. Kas per nesąmonė? Filmas iš probleminio lauko staiga „sprunka“ į keisto nuotykio terapinį pasakojimą: motiną bando susigrąžinti tėvas ir dukra, kurie kaskart per plauką prasilenkia su Bernadeta... Bet tai vaikų kino žanro elementai, o filmo pabaiga, kad ir kokia atrodytų super įkvepianti, vis tiek labiau skirta „Liūto karaliaus“ ir „Pelenės“ gerbėjams, nei gurmaniško kino žiūrovams, kurie iš šio režisieriaus, jeigu ir nesitikėjo paties geriausio filmo jo karjeroje, bet tikrai ne tokio primityvoko filmo scenarijaus adaptacijos. Visumoje filmas kiek smagus, šviesus, skaidrus, tačiau mano kaip žiūrovo lūkesčių žinant, ką geba ir gali R. Linklateri, manau, absoliučiai nepateisino.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo su laikrodžiais paslaptis" / "The House With a Clock in Its Walls"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas filmas, mano supratimu, tinkantis žiūrėti visai šeimai – „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (angl. The House With a Clock in Its Walls) (2018), kuriame maginės tikrovės projektuojamoje tikrovėje vaizduojama gana tipiška gėrio ir blogio kovomis paremta istorija, kurioje pasireiškia berniuko gerosios savybės – ryžtas, drąsa ir viskas, kas šiaip jau iš pirmo žvilgsnio tinka Hariui Poteriui.

Nepasakyčiau, kad šio filmo stiprioji pusė būtų siužetas. Kaip dažniausiai tokio pobūdžio filmuose ir būna, idėją užgožia stipriosios vizualizacijos ir techninės detalės, kurios leidžia žavėtis įtaigiai perteikta magiško pasaulio atmosfera. Jau ko vertas vien tas retro senovinis San Francisko stiliaus medinis namas! Deja, istorija nepateisina lūkesčių, kadangi pernelyg šabloniškai išartikuliuota. Berniukas po tėvų mirties susiduria su magiškuoju pasauliu, kuriame veikia gerieji ir blogieji personažai. Nieko naujo nuo Hario Poterio laikų, tik Poteris, žinoma, daug rimtesnis filmas, nes į viską ten žiūrima daugiau ar mažiau labai rimtai, o šiam filmui netrūksta šmaikštumo, spalvingumo ir karnavališkumo. Iš esmės man priminė keletą klasikinių filmų, tokių kaip „Fokus pokus“, „Pašėlusios dvasios“, „Ypatingų vaikų namai“, „Matilda“ ir dar keletą jau kultiniais tapusių juostų, be kurių retai per Velykas ar Kalėdas apsieina televizijos kanalai.

Žinoma, filmas turi savito žavesio, dinamikos, jau vien Cate Blanchett filme ką reiškia – vis dažniau tokio tipažo juostose ji pasirodo kaip šarminga burtininkė ar piktoji pamotė, kaip antai filme „Pelenė“. Visgi visumoje filmas labiau pramoginis, su pernelyg aiškiomis ir nuolat iš filmo į filmą atsikartojančiomis pagrindinėmis idėjomis. Gal vaikams ir „šeimų filmams“ jau nebereikia nieko originalesnio? Pramoga plius aiškiai išreikštos per pagrindinį personažą didvyriškos vertybės plius vizualumas ir lygu – puikus komerciškai patrauklus filmas šeimai? Nuobodu nebuvo. Įtariu, mažiesiems žiūrovams irgi nuobodu nebus, tačiau ypatingos istorijos visgi bendrame tokių filmų sraute galima ir pasigesti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oušeno 8" / "Oušeno aštuntukas" / "Ocean's Eight"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vienos „vyriškosios“ Oušeno serijos dalių. Kažkaip nepasiteikė proga, o sako, čia toks pasimėgavimas, toks šedevrinis filmas, tad pamaniau, jeigu patiks šiemet pasirodžiusi „moteriškoji“ versija „Oušeno aštuntukas“ (angl. Ocean‘s Eight) (2018), kuriame sukviestos vaidinti Holivudinis moterų aktorių elitas.

Dinamiškame ir smagiame pasakojime su komedijos elementais visgi kur kas įdomiau žiūrėti negu kokią nors „Rožinę panterą“. Čia iš esmės viskas pagal planą, ne tik kriminalinis juvelyrinio suplanavimo kruopštumas, bet ir pats filmas „spaudžia“ mygtukus taip, kad nepasiduoda jokiam chaosui, jokiam logikos trūkumui. Gerai, kruopštumas ir tikslumas yra puiku, tačiau tas, kas iš filmo tikisi bent menkos provokacijos, jos negaus. Pavogti vėrinį ryžtasi aštuonios talentingos savo srities žinovės, bet visas filmas yra orientuotas į numanomą jų apiplėšimo sėkmę, taigi, atsikartoja visų ankstesniųjų dalių sėkmės formulė, tad bet kokie netikėtumai, improvizacija yra tiesiog šiame filme neįmanomi dalykai. Galbūt dėl jau atpažįstamo braižo istorija nepateisino kai kurių žiūrovų lūkesčių ir jie, sakyčiau, yra iš dalies teisūs.

Filmas „lengvas“, neprailgsta dėl kelių labai svarbių dalykų – aktorių amplua, dinamiškumo ir komedijinės atmosferos. Buvau pamiršęs, kaip pasiilgau Sandros Bullock... Ir kitų aktorių! Smagiausios filmo akimirkos visgi yra orientuotos į pramoginį rebusą, kaip apeiti įstatymus ir apsaugos barjerus, aistringai siekiant savojo tikslo. Žiūrovas beregint patiki, kad reikia sirgti ir palaikyti ne sistemą, bet būtent tas „blogiukes“. Išbalansuotas vertybinis moralinis kodeksas filme net negalioja ir su amoralumu mažai kas čia bendra, nes viskas vyksta šiek tiek netikroviškoje erdvėje, kur labiau galioja ne realybės dėsniai, bet komiksiko žanro logika. Ir dar tas prieskonis, kai moterys gali išspardyti vyrams šiknas, tikriausiai, jau tapo klasikiniu feminisniu kino prieskoniu, be kurio neapsieina retas Holivudinis gaminys.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Žymių aktorių išmintigi pasisakymai įvairiais klausimais

 Cate Blanchett

Sveiki,

Kadaise buvau nusprendęs rinkti garsių aktorių pasisakymus vienais ar kitais klausimus, kurie būtų įdomūs kinu ar asmenybėmis besidomintiems žmonėms. Tiesą sakant, greit ši idėja prigeso, bet visgi senuose kompiuterio failuose radau tai, ką buvau lyg ir pradėjęs rinkti, tad dalijuosi su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela

 Juliette Binoche

Natalie Portman

 Monica Belluci

 Kate Winslet

 

 Jessica Lange

 Bette Davis

Tilda Swinton