Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Abizu prakeiksmas" / "The Offering"

 

Sveiki,

Visgi turiu silpnybę prastoms ir vidutinėms siaubo filmo peržiūroms, o vienas naujausių tokių –  Oliver Park režisuotas „Abizu prakeiksmas“ (angl. The Offering) (2022), kurių kasmet sukuriama ne viena dešimtis, tačiau vis tiek nepraranda savo kino nišos populiarumo.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinėje Amerikoje gyvenančius žydus. Skolų kamuojamas Arturas su nėščia moterimi (ne žyde) Klara svečiuojasi pas savo pasiturintį tėvą. Arturo šeima labai žydiškai religinga, bendruomenė turi senas tradicijas, kurios pilnos ne tik religinių apeigų, bet kai kas užsiima okultizmu. Įdomiausia, kad didžiuliame Bruklino rajoną primenančiame name šeima turi ne tik didelius namus su gausybe senovinių kambarių, bet namo rūsyje įsirengę morgą, kuriame laiko žydų lavonus. Pastaruosius šeima ruošia laidojimo apeigoms: apiprausia, perrengia, o kai reikia, iš krūtinės ištraukia ir styrantį peilį, todėl verslas atrodo mažų mažiausiai kraupus, turint galvoje, kad viršutiniuose aukštuose šeima nuo seno gyvena įprastą amerikiečių žydų gyvenimą.

Istorija pasakoja apie iš kūno į kūną keliaujantį demoną, kuris vieno okultisto žydo buvo įkalintas amulete. Pastarąjį netyčia Arturas šeimos morge sudaužo ir nė pats nežinodamas išleidžia blogį, kuris taikosi ne tik į jį patį, bet ir besilaukiančią žmoną su kūdikiu... Tik ar Arturas yra pasiruošęs paaukoti save ir apsaugoti šeimą nuo demono?

Šiaip filme įdomiausia lieka egzotiškai perteikta žydų religinė kultūra ir glaudi bendruomenė, pats pastatas ir jame vaizduojamas įprasto gyvenimo sugretinimas su rūsyje įrengtu morgu. Visa kita atrodo labai kine nudėvėta ir neoriginalu. Visi siaubo triukai, okultizmo ritualai, dokumentinės juostos pavaizdavimas, demono apsėdimas, nors filme ir nėra jaukiai perteikiami, tačiau viskas itin nuspėjamai šabloniškai. Pradedant pagrindinių veikėjų charakteristika, kuri gali suerzinti įsigalėjusiais plokščiais stereotipais, pvz., Arturo įsiskolinimas, nėščiosios kaip pažeidžiamuosios moters įvaizdis, mergaitės vaiduoklės-demonės žaidimai su slėpynėmis, netikėtai mirusiosios vėlės pasirodymas tarsi ji būtų gyva... Filmo kūrėjai kaip velnias kryžiaus vengia bet kokio originalumo, eksperimentavimo, gyvumo. Iš kitos pusės nėra ko norėti, filmas užsakomojo pobūdžio, kuris tiks nebent foniniam vakarui, kada negaila su picos gabalu ant storėjančio pilvo užmigti istorijai vos tik įpusėjus.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaklusnumas" / "Disobedience"

Sveiki,

Tai jau trečiasis filmas, kurį žiūriu iš Čilės esančio režisieriaus Sabastian Lelio repertuaro. Jo įstabus filmas „Glorija“ (2013) apie pagyvenusią moterį, ieškančią laimės, neseniai sulaukė amerikietiškos versijos. Ją režisavo tas pats S. Lelio. Visai neseniai teko matyti „Oskaru“ įvertintą jo filmą „Fantastiška moteris“ (2017), pastarasis filmas gan aštrus ir traukiantis dėmesį dėl LGBT tematikos, vieni mano, kad būtent dėl to jis ir pelnė „Oskarą“, o ne kur kas vertesnis švedų „Kvadratas“. Nors ir man „Kvadratas“ patiko labiau, tačiau „Fantastiška moteris“ pakankamai aštrokas filmas, turint galvoje, tas visas seksualines transformacijas ir realų gyvenimą. Filmas „Nepaklusnumas“ (angl. Disobedience) (2017) toliau tęsia režisieriaus LGBT temą ir šįkart pasakojimo centre – dvi žydės moterys, kurios visą gyvenimą nugyveno griežtą religingą rabinų globojamą gyvenimą, tačiau netgi ir išsiblaškiusios po pasaulį po daugel metų negali atsikratyti seksualinės traukos viena kitai.

Iš esmės lyg ir nieko naujo, panašių filmų panašiomis kultūrinėmis ir religinėmis sąlygomis esame matę. Problema šiame filme (kaip ir gyvenime) būna ne pačių veikėjų prigimtyje, bet tame kultūriniame ir socialiniame susiformavusiame komposte. Griežtame rabinų globojamame žydų šeimoje apie seksualinę kitokią orientaciją tylima, ji užginta ir neleistina, todėl moterims tenka tiesiog nepaklusti, nes, kaip žinia, trauka yra galingesnė net už dešimtmečių dešimtmečius diegtas ideologijas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka pritrenkiančią kine karjerą padariusios aktorės – Rachel Weisz ir Rachel McAdams. Netikėtas moterų duetas aistringai mylisi prieš kameras ir joms giliai nusišvilpt, kas ką galvoja. Apskritai žvelgiant, filmas nepasirodė toks „aštrus“ kaip antai „Fantastiška moteris“, kuriame viskas keblu nuo pat pirmųjų kadrų. Pirmasis pusvalandis gana sunkiai įsibėgėja, trūksta nepatogumo, pernelyg, atrodo, režisierius švaisto laiką veikėjos adaptacijai po ilgo grįžimo į tėvo rabino bendruomenę, todėl kiek primena tuos šiek tiek manieringus britų ir airių nepriklausomus filmus, kurie sunkiai „įsibėgėja“ ir atrodo, kad pasakojimo įžanga preciziškai užvilkinta ir ištęsta iš perdėto noro išspausti probleminį subtilumą. Vėliau, kai tarp moterų vėl užsiplieskia aistra, viskas darosi kiek įdomiau – bendruomenės skundai, vyro šaltumas, moterų katės jausmas... Tai iš tikrųjų nėra sunku patikėti tarp tų gausių filmo pradžioje prifilmuotų pauzuojančių kadrų. Visgi filmą apie moterų meilę pamatau kur kas rečiau nei apie vyrų.

Nepaisant visko, filmas puikiai įvertintas kritikų, o aktorės pelniusios nepriklausomo kino apdovanojimų. Manau, kinas ne vien LGBT žmonėms, kiek plačiai gurmaniškojo kino rinkai. Šiaip ar taip, jeigu rinktumėmės vien tik tai, kas mums šiandien aktualu, vargu, ar daug sužinotume apie pasaulio įvairovę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela