Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ieškomiausias žmogus" / "A Most Wanted Man"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Ieškomiausias žmogus“ (angl. A Most Wanted Men) (2014) buvo tarsi briedis išbėgęs vairuotojui ant greitkelio. Visiškai neketinau žiūrėti ir tiesiog per prievartą pažiūrėjau, nors eilėje laukia šimtai kitų filmų, bet dėl gerai žinomų aktorių kolektyvų negalėjau praleisti, juolab, kad ir visai gerų atsiliepimų buvau girdėjęs.

Paskutiniu metu tiesiog tiršta kriminalinių filmų, ypač susijusių su šnipinėjimu – tiesiog kažkoks gangsterių ir kriminalų filmų atgimimas, kad tiesiog nebespėju visų sužiūrėti, o gal visų ir nereikia, tačiau kažkaip gaila vieną kitą praleisti. Taigi, „Ieškomiausias žmogus“ žadėjo man gerą kriminalinę istoriją, gerus aktorius, gerą režisūrą. Iki tol režisieriaus Anton Corbijn mačiau tik gerai suręstą nespalvotą filmą „Kontrolė“ (2007), kuris paliko gero filmo režisūrine prasme įspūdį, daug kam patiko ir kino gurmanams. „Ieškomiausias žmogus“ šiek tiek holivudiškesnis variantas. Aišku, sukaltas gal ir neprastas scenarijus, tačiau istorijos rėmai gana atpažįstami – Rugsėjo 11 teroro aktas amžiams pakeitė požiūri į Artimųjų Rytų žmones, daugelis kriminalų susiję su neigiamu požiūriu į šiuos emigrantus, o šis filmas būtent apie tai, tiesą sakant, eilinis filmas apie eilinę tą pačią temą tik vis kitokiu rakursu. 

Tiesą sakant, pykau ant filmo gerą pusvalandį, nes jis migdė, neįtraukė, kažkokie bereikšmiai pokalbiai, kažkokia intriga, užuomazgos be rimtesnio sudominimo. Kažkas kažką seka, nori tų beprotiškų pinigų, kažkas kažkuo manipuliuoja ir velniai kokį žaidimą žaidžia, viskas per subtilu, per daug užuominų tokio žanro filmui. Tik filmui įpusėjus ir pradėjus veikti Rachel McAdams kuriamam personažui išties pasidaro įdomiau... Iš esmės filme superiniai aktoriai, tačiau pati istorija atsiveria tik po kažkokios sunkios klampynės. Tiesą sakant, visuma lyg ir esu patenkintas, tačiau etapai, dėliojant istoriją, buvo nelengvi. Mano galva, yra ir geresnių tokio tipažo istorijų, tačiau būtent dėl ilgos slinkimo prie intrigos, filmas tampa lyg ir šioks toks kitoks, nei visi, tačiau klausimas, ar tai Jums patiks? Tai jau skonio reikalas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištingi Siela

Filmas: "Feniksas" / "Phoenix"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti Kino pavasario repertuaro filmą „Feniksas“ (angl. Phoenix) (2014), kuris sulaukė absoliučiai teigiamų kino kritikų atsiliepimų ir neprastų žiūrovų atsiliepimų. Filmą režisavo vokiečių režisierius Christian Petzold, kurio visus filmus kritikai daugiau ar mažiau yra linkę vertinti labai puikiais. „Feniksas“ pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai į sugriautus miestus ir gyvenimus sugrįžta išlikę gyvieji. Na, filmai apie holokaustą kasmet vis ekranizuojami, perkuriami ir interpretuojami naujai, todėl jų sulaukiame daug ir vien dėl savo skaudžios tematikos yra vertinami dažnai labai teigiamai.

„Feniksas“ vienas iš tų filmų apie šią istorinę tragediją, kuri vėlgi suvirpina žiūrovų širdis ir priverčia permąstyti žmogiškumo ribas. Neįtikėtinai sukrečiantis Nelės ir Džonio personažai balansuoja ant keisto psichologinio kičo, tai ir spėliojama visą filmą, ar vyras apsimeta, jog neatpažįsta savo buvusios žmonos, ar tiek yra įtikėjęs jos žūtimi, kad negali išsikapstyti iš savo pragaro. Lygiai taip pat ir Nelės personažas – kiek ji nori susigrąžinti Džonį, leisdamasi į keistą sąmonės ir gyvenimo rekonstrukcijos „darbą“, o kiek ji pati jaučiasi mirusi ir nebe toji Nelė? Filmas keistas prisikėlimo ir buvusio gyvenimo rekonstrukcijos koliažas, gal kiek neįprastas ir keistas, gal kiek simboliškas ir teatrališkas, todėl sunkiai įtikinamas. Būtent šio filmo silpniausioji pusė ir yra, kad buvo visgi sunku patikėti, ar veikėjai žaidžia, kodėl jie kalbasi ir bendrauja taip „ištęstai“, teatrališkai, stingdydami jausmus, žodžius, veiksmus, lyg žiūrovui demonstruotų momentalumo statiškumą. Aišku, nelygu kaip į tokią raišką pažiūrėsi – tas abejojimas veikėjų tarpusavio psichologiniais žaidimais gali būti išties labai gražus, bet kartu ir filmo trūkumu.

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas vis tiek įdomus, nors ir pirmoji jo pusė tokia sekloka, tiesą sakant, nuobodoka, praradusi intrigą, tačiau intriga atsiranda Nelei ir Džoniui pradėjus žaisti šį gyvenimo atstatymo žaidimą. Bet kokiu atveju labiausiai filme žavi žmogiškumo paribiai, kai veikėja užuot atstūmusi savo vyro išdavystę, priima jį tokį, koks jis yra, užuot jo nekentusi. Atleidimo kaina – beribė, o paskutinieji filmo kadrai tiesiog užgniaužia gerklę ir atimą kvapą. Į visus iškeltus klausimus ir abejones filmas neatsako, atsako nutrūkus kadrams tik pats žiūrovas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela