Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miegamajame" / "In the Bedroom"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti matytą kino juosta „Miegamajame“ (In the Bedroom) (2001), puikiai įvertintas kino kritikų, gavęs net 5 „Oskaro“ nominacijas ir pripažintas žiūrovų. Na, išties tikėtis iš šio filmo pravalo neįmanoma, tačiau „Mažų vaikų“ (2006) režisierius Todd Field, kuriam jaučiu palankias simpatijas, šįkart žiūrėjosi pakankamai sunkiai...

Lėtai besivystantis keršto ir žmogiškumo praradimo istorija man priminė pernai matytą italų juostą „Sūnaus kambarys“ – daug graužaties, tylių ašarų ir kaltinimų. Tai viena iš tų subtilių „dramų-spąstų“, kur herojai kamuosi troškindamiesi savo pačių skausme, primesdami pretenzijas kitiems, kai kada jiems ten nusigraužti ranką ar koją, žinoma, netiesiogine prasme. Pats filmo pavadinimas šiek tiek gali klaidinti, tai nėra intymumo drama, prisodrinta klaikiai erotiškomis scenomis. Priešingai, istorijos herojai gretinami su omarų medžiokle, kur elgiamasi kaip gyvūnui patekus į spąstus „kambarį“, kada situacija supriešina artimus herojus. Herojų kančios buvo subtilios, tačiau, mano akimis, pernelyg „skystos“ ir, tiesą sakant, truputį ėmė miegas. Nerekomenduočiau šio filmo žiūrėti kompanijose arba dviese, sugulus lovoje. Jau geriau vienatvėje, tamsoje su trupučiu vyno, nes filmas – tai intymi akistata su savimi pačiu.

Nežinau, prisipažinsiu, kad filmas visumoje nėra prastas, turi puikius vyresnės kartos aktorius, kurie pasirodo nepakartojamai – Tom Wilkinson, Sissy Spacek. Abu brandūs ir įdomūs, užtikrinti ir veteraniški, tačiau pats filmas man „ėjosi“ nuobodokai. „Maži vaikai“ yra neabejotinai, mano akimis, geresnis režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plačiai užmerktos akys" / "Eyes Wide Shut"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti legendinį filmą „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut) (1999 m.). Taigi paskutinis legendinio kino genijaus Stanley Kubrick filmas, pastarasis žinomas iš tokių filmų legendų kaip „Prisukamas apelsinas“, „Švytėjimas“, „Spartakas“, „Lolita“ ir t.t. Tikriausiai labiau besidomintys šio autoriaus kūriniais, žino, kad yra keliamos dvi versijos – „Plačiai užmerktos akys“ režisierius sukūrė iki galo ir mirė, bent jau taip teigia kino kompanija, o gerbėjai ir kritikai yra linkę prie išvados, kad visgi režisierius nebaigė šio filmo ir jis išėjo ne toks, kokį planavo kūrėjas. Na, nežinau, nė ką bepasakyti, nes seniai svajojau pamatyti šią juostą ne tik dėl Nicole Kidman ir Tom Cruise, kurie tuo metu ir juostoje, ir gyvenime buvo sutuoktiniai, bet ir dėl režisieriaus bei bendro išprusimo.

Dėl juostos kyla daug ginčų, vieni ją laiko šedevru, kiti jame pasigenda prasmės ir mato vien tik tuštybę bei sekso orgijas. Manau, niekas nėra apsaugotas dėl abejonių ir skonio reikalo. Štai man juosta padarė įspūdį ir patiko. Nuostabus ir nepakartojamas, intensyvus garso takelis tikriausiai neįsivaizduojamas be šio filmo, o tiksliau – filmas neįsivaizduojamas be šios muzikos. O ką bereikia sakyti apie Nicole Kidman ir Tom Cruise? Jie buvo puikūs, o ir Nicole galėjome išvysti nuogą – visu gražumu. Iš tikrųjų filmas gali pasirodyti kai kam tuštokas – kalbėjimas apie seksą, tačiau toli gražu apie tai... Tai veikiau santykių savotiškas aiškinimasis – intensyvus, įdomus psichologine prasme. Nežinau, kaip kiti, bet aš nuolat jaučiau įtampą tarp bendraujančių personažų, ta nuojauta, jog kažkas įvyks blogo primena netgi „Švytėjimą“. Orgijų sektantai su kaukėmis atrodė itin bauginančiai. Didelės idėjos filme ir nereikia, manau, kapstyti, ją tiesiog reikia išjausti – rafinuotai, elegantiškai, pajaučiant aistrą, kerštą, smalsumą, prabangą, santykius.

Man patiko, prikaustė dėmesį tiek vaidyba, tiek garsai, dialogai, kurie lyg kartu ir flirtuojantys, lyg ir teatrališki, lyg ir paralyžiuoti, bet kartu stilingi, savotiškai išjausti ir ištransliuoti. Man labai patiko spalvos, patalpos, skleidžiama mistinė atmosfera ir kvapas. Be jokios abejonės, tai subtilusis filmas, kurį nelengva sukurti, nelengva juo patikėti paprastam žiūrovui, tačiau tuo reikia mėgautis, o kad mėgautumeisi, manau, pačiam reikia būti kažkiek avantiūristui ir liberalui, jeigu galima taip išsireikšti. Galiu pasakyti, kad patiko labiau už „Švytėjimą“, suintrigavo, išgyvenau gerą pustrečios valandos santykių ir jausmų orgiją. 

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.3



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maži vaikai" / "Little Children

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maži vaikai“ (Little children) (2006 m.) Na, tai pasakojimas apie į miestelį grįžusį pedofilą, kuris kažkada parodė nepilnamečiui savo genitalijas, šalia vystosi pagrindinė tema – dviejų nuostabių žmonių jausmai. Tiek vyras, tiek moteris turi trimečius vaikus, bet kartu turi ir atskiras šeimas, kuriuose dėl tam tikrų priežasčių nesijaučia laimingi. Jie kasdien susitinka su vaikais prie baseino, vaikų parke ir kalbasi, įsimyli, mylisi ir pan. Šalia vystosi kažkur neapykanta pedofilui, kurį persekioja vietiniai, neduoda ramybės ir patys labiau sužvėrėja nei galima numanyti. Žmonės būna labai žiaurūs, kai nori apsaugoti save nuo maniakų, tačiau, koks tikrasis yra pedofilo gyvenimas, kai jis nori lyg ir grįžti į gyvenimą? Šios dvi linijos bauginančiai susikirs. 

Žinot, buvo kraupu žiūrėti į tą vargšą žmogelį, kurio engė visi, buvo žiauru, nes maniau, kad jis kažką blogo padarys kitiems. Labai keistai ir įtikinamai surežisuotas ir suvaidintas šis personažas. Graudi užsimezgusi dviejų žmonių meilė irgi iš pirmo žvilgsnio nėra jau tokia tobula, tačiau, kas jiems nutiks – tebūnie paslaptis. Tai filmas nominuotas net trim „Oskaram“. 

Kate Winslet sukuria dar vieną nuostabų vaidmenį. Na, ir iš tikrųjų tegu niekada ši aktorė nesidaro jokių plastinių operacijų ar ko, nes jos natūralume ir slypi grožis. Išties, tikriausiai ar tai nebus antras jos stiprumo vaidmuo po „Skaitovo“, suvaidinta įtikinamai, gerai, kamera ją dievina. Tą patį galiu pasakyti ir apie Patrick Wilson ir Jennifer Cinnelly, taip pat labai garsius pasaulinio lygio aktorius. Filmas paliečia visuomenės ir asmeninius dalykus, juos bando lyg ir teisinti, analizuoti žmoguje esantį žvėriškumą ir kartu žmogiškumą iš skirtingų pozicijų. Žmonės yra kaip vaikai, kuriems atsibosta ir jie pasineria į kitokį žaidimą, į aistros ir flirto žaidimą, tačiau kai jie pajaučia pavojų, jog viskas gali baigti, jog išgyventas turtas ir artimieji yra čia ir dabar, tada jie lyg vaikai vėl grįžta pas savo „tėčius ir mamutes“. 

Man asmeniškais šis filmas tiko ir patiko. Nuostabi vaidyba. Įdomi pozicija. Kartu kriminalinis nenuspėjamumas. Intriga. Subtilūs jausmai. Psichologinė analizė. Viskas vienoje vietoje, o ko dar daugiau ir benorėti? Rekomenduoju tiesiog visiems, be jokio išskirtinumo, nes manau, jog kažkas vis tiek bus atrandama ir pritaikoma gyvenime.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela