Rodomi pranešimai su žymėmis Jane Adams. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Jane Adams. Rodyti visus pranešimus

2015 m. liepos 1 d., trečiadienis

Filmas: "Poltergeistas" / Poltergeist"




Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko galimybė pamatyti kino filmą „Poltergeistas“ (angl. Poltergeist) (2015) – tai Gil Kenan perrežisuota 1982 metų siaubo filmo naujoji versija. Tiesą sakant, niekada taip ir neteko nuodugniai viso pamatyti legendinės versijos, nes kai buvau mažas, mama uždrausdavo žiūrėti tokius filmus, o vėliau taip ir neatsirado galimybės pamatyti, bet nepaisant nuomonių, kad šioji versija daug prastesnę už klasikinę, vis tiek nusprendžiau pažiūrėti.

Tiesą sakant, siaubo filmas visai „kaip tikras siaubo filmas“ – mažai jame šiurpuliukų, veikėjai nuobodoki, jų logika ir sprendimai filme karkasiniai, trūksta režisūrinių vingrybių, už ką mes turėtume mokėti pinigus, žiūrėdami šią vidutinybę? Nepasakyčiau, kad specialieji efektai labai jau pranoko klasikinę filmo variantą, pažiūrėjus abu anonsus, netgi peršasi iškart mintis, kad šioji versija prastesnė, o juk turėjo būti viskas atvirkščiai. Sunku paskutiniu metu rekonstruoti klasikinius siaubo filmus režisieriams tampa tikru išmėginimu ir net pragaištimi – tiek „Košmaras Guobų gatvėje“ (2010), tiek „Kerė“ (2013) buvo žiūrovus nuviliantys variantai, manau, kad „Poltergeistas“ prisijungs prie šios tradicijos.

Ir visgi filmo pirmoji filmo pusė absoliučiai neįdomi, be jokios intrigos ir primena labai prastą siaubo filmą su itin mažu biudžetu. Iki to momento, kai dingsta paraleliniame dvasių pasaulyje mergaitė, tikriausiai nieko įdomaus filme ir neįvyksta. Po to filmą „į viršų“ ima temti specialieji efektai ir klasikinis filmo siužetas, atsiranda mokslinės fantastikos gairių, bandoma spręsti problemą, nors tėvų reakcijos klaikiai neįtikinamos ir nuobodžios. Trūksta įtampos, o labiausiai šokiruoja berniuko Grifino tekstas ir elgesys, toks jausmas, kad ne vaikas, o kažkoks didvyris besiaukojantis vyras trisdešimtmetis – žodžiu, neįtikina, neįtikina ir neįtikina. Filmo stipriausia puse laikyčiau visgi iš klasikinės filmo pusės paveldėtą normalų siužetą – ištiesta virvė per du realybės lygmenis atrodė išties nekvaila mintis, bet „Poltergeisto“ prisikėlimu ir renesansu filmas nekvepia. Be didesnių pretenzijų sužiūrėjau, pakankamai pateisindamas režisieriaus klaidas.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 47/100
IMDb: 5.0


Jūsų Maištinga Siela

2012 m. birželio 17 d., sekmadienis

Filmas: "Nenuoramos" / "Restless"



Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Amžinybė“ (Restless) (2011 m.), pastarasis dalyvavo ir Kanų kino festivalyje, tai iš esmės tikėjausi kitokio lygio iš šios dramos su romantiškumo prieskoniais, bet tiesą sakant, šiek tiek nusivyliau, nes juosta pasirodė tokia vidutiniška. Filmo siužetas mirtinai jau nuvalkiotas ir, net sakyčiau, atsibodęs – įsimyli du jaunuoliai, mergina serga vėžiu ir belieka laukti, kol sergančioji galiausiai gaus galą. Filmas kažkodėl nė kiek nesujaudino, nors buvo visai smagu žiūrėti, bet tikėjausi kur kas daugiau...

Veikėjai man pasirodė iš pradžių netgi įdomūs, tokie žargoniškai tariant „paplaukę“, vienas mato vaiduoklius, kita kliedi apie paukščius, lankosi kapinėse ir pan. Įdomūs personažai ir jų pomėgiai, tačiau laikui bėgant iš jų nieko nebelieka, jie tampa vienodi, statiški, jų dialogai šabloniški, o charakteriai susilieja. Manau, kad kylančioji Mia Wasikowska atliko vidutinišką vaidmenį – gaila jos nurėžtų ilgų plaukų, atrodė visą filmą nepaprastai sveika ir gyvybinga, kaip sergančioji vėžiu. Enocho personažas, kurį atliko Henry Hopper‘is irgi manęs neįtikino, pasirodė toks dirbtinis, statiškas, vidutiniškas ir blankus... Taip, filme yra įdomybių, mirusio japono vaiduoklis, keisti bendravimo ir vienas kito išjautimo niuansai, tačiau viskas kažkaip praplaukė ir didesnio užtaiso nebeliko. Manau, viską slopino noras dramą išlaikyti romantiškumo gniaužtuose, kas iš esmės subanalino kino filmą ir priminė ištisas virtines filmų – „Saldus lapkritis“, „Įsimintinas kelias“ ir t.t.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 47/100
IMDb: 6.8 



Jūsų Maištinga Siela

2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

Filmas: "Jausmų galia" / "Eternal Sunshine of the Spotless Mind"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind) (2004 m.). Žinau, nesakykit, filmo pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą išties „įspūdingas“, bet ką jau padarysi, bet užtat koks tai filmas! Iš tikrųjų tai ne pirmas režisieriaus Michael Gondry matytas kūrinys, prieš kažkiek tai laiko buvau matęs jo kitą filmą „Miego mokslas“ (2006 m.) Ir galiu drąsiai teigti, jog tai keistas, įdomus ir originalus režisierius su savo stiliumi ir sumanymais, tačiau „Jausmų galia“ yra kur kas stipresnis, mano galva, darbas.

Filmas tikrai labai puikus, jo siužetas originalus – žmogaus prisiminimų trynimas iš atminties. Iš tikrųjų įspūdinga pasakojimo fabula, viskas taip įdomiai suvelta, suregzta. Išraiškingi ir įdomūs charakteriai, kurie patikėti dideliems meistrams – Jim Carrey (netikėtas amplua!) ir Kate Winslet, kurią šiame filme išvysite ir raudonplaukę, ir mėlynplaukę ir žaliaplaukę! Filme puikiai šmėžuoja ir mano mėgstama Kirsten Dunst bei neprastesnis Elijah Wood. Išties tai puikus aktorių kolektyvas viename filme.

Labiausiai patiko tai, kad po filmo lieka toks geras jausmas, kad galima suabejoti savo paties gyvenimu, santykiais ir net gyvenimo realumu, bent jau tokiu, kokiu esu linkęs manyti egzistuojant. Filmas braunasi į žmogaus pasąmonės ir sąmonės klodus, bando analizuoti ir parodo šių galimų variantų pjūvį. Ir iš tikrųjų ištrynus viską, ką žmogus nešiojasi savo atmintyje, vis tiek kažkas lieka, kažkas įgimto, dvasiško, kas vis tiek nuveda prie kito žmogaus ir leidžia vėl iš naujo pradėti jam skirtą meilės gyvenimo etapą. Iš tiesų filmas įtikina, kad jausmų galia (jeigu tai galima pavadinti jausmais) egzistuoja kaip lemtis. Sakau, filmas tikrai vertas pažiūrėti rimtesnio kino filmo mėgėjams, kuriems patinka keisti siužetai, kuriems patinka, kad po filmo kažkas užsilieka viduje, manau, kad tai išties puikus darbas, rekomenduoju visiems pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 8.3 



Jūsų maištinga Siela

2011 m. vasario 6 d., sekmadienis

Filmas: "Maži vaikai" / "Little Children




Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Maži vaikai“ (Little children) (2006 m.) Na, tai pasakojimas apie į miestelį grįžusį pedofilą, kuris kažkada parodė nepilnamečiui savo genitalijas, šalia vystosi pagrindinė tema – dviejų nuostabių žmonių jausmai. Tiek vyras, tiek moteris turi trimečius vaikus, bet kartu turi ir atskiras šeimas, kuriuose dėl tam tikrų priežasčių nesijaučia laimingi. Jie kasdien susitinka su vaikais prie baseino, vaikų parke ir kalbasi, įsimyli, mylisi ir pan. Šalia vystosi kažkur neapykanta pedofilui, kurį persekioja vietiniai, neduoda ramybės ir patys labiau sužvėrėja nei galima numanyti. Žmonės būna labai žiaurūs, kai nori apsaugoti save nuo maniakų, tačiau, koks tikrasis yra pedofilo gyvenimas, kai jis nori lyg ir grįžti į gyvenimą? Šios dvi linijos bauginančiai susikirs. 

Žinot, buvo kraupu žiūrėti į tą vargšą žmogelį, kurio engė visi, buvo žiauru, nes maniau, kad jis kažką blogo padarys kitiems. Labai keistai ir įtikinamai surežisuotas ir suvaidintas šis personažas. Graudi užsimezgusi dviejų žmonių meilė irgi iš pirmo žvilgsnio nėra jau tokia tobula, tačiau, kas jiems nutiks – tebūnie paslaptis. Tai filmas nominuotas net trim „Oskaram“. 

Kate Winslet sukuria dar vieną nuostabų vaidmenį. Na, ir iš tikrųjų tegu niekada ši aktorė nesidaro jokių plastinių operacijų ar ko, nes jos natūralume ir slypi grožis. Išties, tikriausiai ar tai nebus antras jos stiprumo vaidmuo po „Skaitovo“, suvaidinta įtikinamai, gerai, kamera ją dievina. Tą patį galiu pasakyti ir apie Patrick Wilson ir Jennifer Cinnelly, taip pat labai garsius pasaulinio lygio aktorius. Filmas paliečia visuomenės ir asmeninius dalykus, juos bando lyg ir teisinti, analizuoti žmoguje esantį žvėriškumą ir kartu žmogiškumą iš skirtingų pozicijų. Žmonės yra kaip vaikai, kuriems atsibosta ir jie pasineria į kitokį žaidimą, į aistros ir flirto žaidimą, tačiau kai jie pajaučia pavojų, jog viskas gali baigti, jog išgyventas turtas ir artimieji yra čia ir dabar, tada jie lyg vaikai vėl grįžta pas savo „tėčius ir mamutes“. 

Man asmeniškais šis filmas tiko ir patiko. Nuostabi vaidyba. Įdomi pozicija. Kartu kriminalinis nenuspėjamumas. Intriga. Subtilūs jausmai. Psichologinė analizė. Viskas vienoje vietoje, o ko dar daugiau ir benorėti? Rekomenduoju tiesiog visiems, be jokio išskirtinumo, nes manau, jog kažkas vis tiek bus atrandama ir pritaikoma gyvenime.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela