Komiškiausi dalykai nutinka miegamuosiuose, dažnai
bando tą lyg ir įteigti kinas, tačiau, man regis, kad ten vyksta patys
tragiškiausi dalykai. Visgi režisieriaus ir aktoriaus Michael Angelo Covino režisuotas
filmas „Atvira santuoka“ (angl. Splitville) (2025),
pristatytas Kanų kino festivalyje, sulaukė nemažai pritarimo, nors tema seniai
išsisėmusi, gal net nebeintriguojanti: kurti dar vieną komediją apie atviros
santuokos tragediją komiškai. Filmas patraukė savo žinomų aktorių gausa ir,
žinoma... Camon! Filmas pasitiktas labai teigiamai Kanuose, todėl,
maniau, kad neprašausiu pasirinkdamas. O kaip buvo iš tikrųjų?
Istorija sukasi apie dvi poras: viena po 14 mėnesių
santuokos (Kerio ir Ešlės) prie skyrybų ribos, nes panelei nelabai patinka
nuobodus ir pernelyg greitai išsisėmęs seksualinis gyvenimas. Galiausiai po
šoko Keris apsistoja laikinai pas draugą Paulą namuose ir permiega su jo žmona,
nes... Ir šiaip draugo santuoka yra atvira, kiekvienas gali daryti ką tik nori
ir ieškotis partnerio, tad kodėl ne? Galiausiai ketveriukės santuoka tampa
daugmaž visko parodija, tiesa, labai linksma, nuotaikinga, kelia karnavališką
įspūdį, kad iš tikrųjų didelė šiuolaikinių amerikiečių galimai taip ir gyvena,
o dėl to jų santuokos tvirtos ir jie neišsiskiria. Deja, filmas kaip ir daugelis
panašaus turinio istorijų tampa transliuoja tą patį: perdėta tolerancija ir
užgniaužtas pavydas priveda prie apsimetinėjimo, jog mes gyvename puikiai, o iš
tikrųjų vakarais suguldę vaikus maukiame vyną ir liejame ašaras...
Filmas man patiko, jis išties spalvingas, dinamiškas,
sakyčiau, net nenuobodus. Gera režisūra! Bet visumoje filmas standartas,
nepasiūlo jokios naujos minties, netikėtos perspektyvos, tik tas pačias jau iš
filmo į filmą „nuskalbtas“ potekstes: atvirumas žlugdo santuoką, poligamija yra
itin retas reiškinys, todėl neapsimetinėkime „moderniais“, o mylėkime vieni
kitus ir branginkime santykius. Daugmaž visa šio filmo idėja nusakoma keliais
klišiniais sakiniais, tad nebelieka jokios esminės nuorodos į kokią nors
įdomesnę idėją. Kaltinti tikriausiai nieko nereikia, filmas vis tiek labai
smagus, gerai surežisuotas, vėl būrys puikiai žinomų aktorių, kuriuos tinkamai
ir vietoje pritraukia patraukli kamera... Negalėčiau spjauti į tokį reginį.
Jau labai seniai norėjau pamatyti britų režisieriaus Jesse
Armstrong sukurtą keturių sezonų serialą „Palikimas“ (angl. Succession).
Pirmasis sezonas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo konkurentu anuomet labai
populiariam draminiam serialui „Tarnaitės pasakojimas“. Tiek aktoriai, tiek
scenarijaus autoriai pelnė pačias prestižiškiausias nominacijas ir
apdovanojimus, nors, tiesa, tenka pripažinti, kad pačioje Lietuvoje serialas
nebuvo tarp internautų itin populiarus, daug kas jo nesuprato, neįveikę nė
kelių serijų, pasmerkė kaip nuobodų, prieštaringą ir beveiksmį. Ar tikrai „Palikimas“
toks ir yra? Kaip čia nutiko, kad daliai lietuvių neįtiko, bet pasaulyje šis
HOB serialas laikomas draminiu serialo stebuklu? Po tiek laiko pagaliau ir aš
pats ryžausi pasižiūrėti pirmąjį sezoną, tikėdamasis sudėtingo draminio vyksmo,
geros istorijos, puikaus ir nebanalaus siužeto.
Serialo pirmąjį sezoną sudaro 10 serijų. Jį žiūrėjau
gan ilgai, nes pradėjau rudenį, o pabaigiau Kūčių vakarą. Kas kelias serijas
padarydamas po didelę pertrauką ir vėlei grįždamas, nes, tikriausiai, „Palikime“
buvo tikrai „kabinančių“ idėjų, kurios vertė nenusigręžti ir užbaigti bent jau
pirmąjį sezoną iki galo. Žinokite, buvo verta, nes serialas išties geras,
sodrus, tamsus, šarmingas, nenuobodus.
Istorija sukasi apie pensinio amžiaus didžiulį verslo
magnatą Loganą Rojų (aktorius Brian Cox), pastarasis vis nenoromis galvoja apie
savo milijardus uždirbančios įmonės perdavimą vienam iš savo keturių vaikų. Didžiausius
šansus turi iš narkotikų liūdno išlipę Kendalas Rojus. Pastarasis bando perimti
tėvo verslą, tačiau neatrodo, kad pats tėvas pasiruošęs atiduoti valdžią sūnui,
todėl net po infarkto sėdasi į kėdę ir vadovauja įmonei. Kendalas su broliais
Konanu ir Romanu bei seserimi Šiva mato, kad tėvas po ligos daro neadekvačius
sprendimus, bando nusipirkti nebepopuliarų televizijos kanalų tinklą, valdyti
dar daugiau pasaulio, todėl organizuoja prieš tėvą įvairius strateginius
puolimus, kad paveržtų iš tėvo imperiją ir galią.
Pagrindinis siužetas, žinoma, sukasi apie šeimos
paveldimą galią, politiką ir verslą. Kiekvienam iš keturių Logano vaikų
skiriama nemažai vietos asmeninėms istorijoms, tiesa, pirmajame sezone jos nėra
dar pakankamai visos išplėtotos, pavyzdžiui, kol kas mažiau dėmesio skiriama pseudoseksomanui
Romanui, kurio asmeninis gyvenimas dar tebėra mįslė, tikriausiai ji bus
atskleista kituose sezonuose. Vyriausiasis sūnus Konanas irgi panašus į
idealistinį psichopatą, jis nusižiūrėjo vesti prostitutę, o galiausiai laukia
pritarimo netgi tapti prezidentu, nes jaučiasi užtikrintas savo intelektu, nors
akivaizdu, jog jo paties ego didesnis už libido. Vienintelė Rojaus dukra Šiva
šiame sezone išteko už mulkio Tomo, kuris sadistiškai stumdo prie šeimos
prisiplakusį ir pinigų bei pripažinimo trokštantį Gregą. Tomas nevisavertis,
nepasitikintis, atstumtas likusios šeimos, todėl sau galios iliuziją susikuria
stumdydamas ir menkindamas silpnesnius už save. Tiesa, nelabai juo žavisi ir
būsima žmona Šiva, kuri trokšta taip pat būti reikšminga ir pripažinta, bando
būti savarankiška nuo tėvo, tačiau ten, kur galia, ji susiduria su siena ir
negali įveikti savo polinkio į avantiūras, todėl laiko pašonėje silpną savo
Tomą, kad pasijustų pati kontroliuojanti savo gyvenimo dalį...
Bene aršiausias šio sezono konfliktas įvyksta tarp
senio Logano ir sūnaus Kendalo. Kendalas kelissyk nesėkminga surezga prieš tėvą
sąmokslo ataką, tačiau aplinkybės visada iš jo rimtumo, noro įtikti ir viską
racionaliai paskaičiuoti vienaip ar kitaip padaro klouną. Nelaimingesnio
veikėjo už Kendalą nėra. Jo santuoka subyrėjusi, turi du vaikus, kuriems
nelabai skiria dėmesio, neturi naujos pasijos, įnikęs į narkotikus, manosi esąs
vienintelis tikrasis tėvo valdžios įpėdinis, tačiau tėvo prielankumo neturi,
nebent tik retsykiais dėl „kultūros“. Kita vertus, šių veikėjų istorijoje
galima įžvelgti ir Biblinį motyvą: paskutinėje šio sezono serijoje Kendalas pagaliau
apkabinamas tėvo, sūnus palaidūnas atsisako savo sąmokslo ir dėl to, kad nebūtų
paduotas policijon, verkia tėvo glėbyje. Bet nereikia apsigauti, tai tik
Biblijos turinio subtilesnė parodija, nes tėvas džiaugiasi irgi falšyvai,
tik tiek, kad naminė erkė jo nebekandžios, nes laiko savo sūnaus pautus
rankose, todėl Kendalas bus paklusnus kaip šunytis.
Didžiausias Kendalo prakeiksmas – tėvo neprielankumas
ir nepasitikėjimas, o už tai, kad bando sukelti revoliuciją, jis tėvo
baudžiamas. Sūnaus ir tėvo konfliktas senas kaip Antikos mitas: Dzeusas nori
nuversti Kroną, tik Dzeusas, šiuo atveju, Kendalas pernelyg „minkštas“, jis,
nors ir nelaimingiausias, bet šiame sezone, tikriausiai, žmogiškiausias. Arba jo
žmogiškumas yra apsimestinis, nes kai Loganas jo paklausia, kodėl jam taip
reikia tos valdžios, jis tesugeba atsakyti, jog nori gero Amerikos žmonėms,
nori daryti gerus darbus. Ar jis įtikėjęs savo altruizmu, ar iš tikrųjų tik
ambicingai po humanisto kauke tetrokšta to paties: suteikti pasauliui taikos ir
savo šeimos klestėjimo, kad tėtukas už tai paglostytų?
Kadrai iš pirmojo "Palikimas" sezono.
Iš tikrųjų šeimynėlė nepavydėtina, ji išsiskaidžiusi, arogantiška,
konkurencinga savo pačios viduje. Logano subyrėjusios santuokos ir naujoji jo
žmona Marsija labiau primena naminę sekretorę, o ne žmoną. Tiesa, dar neaiškūs
jų meilės reikalai, nes atrodo pernelyg paremti tais pačiais galios žaidimais.
Labai šokiruoja jaunosios Rojų kartos nemokėjimas diplomatiškai sudaryti
sutarčių, nors, regis, mokėsi iš tėvo, baigė prestižines verslo ir ekonomikos
mokyklas, bet lemiamą akimirką lekia, kalba telefonu, bando suderėti su
kompanionais (dažniausiais tais pačiais priešais) dėl palaikymo ar kokio
sandorio, tačiau dažniausiai neužtvirtina arba manosi sutarę ir sukirtę rankomis,
bet taip nėra. Tokie turtuoliai, bet kai reikalai apie verslą, atrodo, jog
vyksta kažkoks „Sugedusio telefono“ žaidimas, entuziastingas atsainumas, todėl
broliams ir sesei dėl to paviršutiniškumo dažniausiai ir nesiseka, nes jie
stokoja versle atidos ir tvirto diplomatiškumo, tad jų pražiopsotos progos iš
esmės tampa ne sykį tendencinga nemokšų parodija.
Šeimos santykiai persisunkę toksiškumu ir
veidmainyste. Šeima ir kompanijos savininkai renkasi Padėkos dieną, savo vaikų
vestuvėse, pobūviuose, maloniai šypsosi ir šnekučiuojasi, bet visa tai daro su
tokia neslepiama arogancija, jog atrodo, kad galia ir konkurencijos žaidimai
juos įsuko į specialius vaidmenis ir pavertė juos psichologiniais vampyrais, t.
y. savo pačių galios vaidmenų marionetėmis. Galų gale visiems veikėjams
neužtenka nei pilių, nei lėktuvų, nei puikių automobilių, milijardų irgi
negana, jie veržliai laikosi galios diskurso ir iš to patiria nepasotinamo
alkio malonumą, kuris tampa intrigų, sąmokslų ir neapykantos varomąja jėga. Visi
veikėjai be išimties yra falšyvi šunsnukiai, tik kiekvienas
atsiskleidžia vis kitokiu aspektu, pvz., skundikas ir pastumdėlis Gregas sugeba
ir pasitarnauti, ir pasivartyti kaip inkstas taukuose, tačiau ir jis dvilypis
kaip ir visi kiti.
Bandžiau pagalvoti, ar serialas turi šviesių veikėjų
ar kokį nors pozityvų pasakojimo aspektą ir, deja, nelabai ką randu tai Rojaus
šeimynėlei kokį nors aspektą. Tiek, kiek per saviplaką ir savigailą dvilypiams
turtuoliams „išplaukia“ iš pasąmoninės psichologijos meilės, švelnumo ir
pasiaukojimo trūkumas, tiek jis ir sukuria bendram serialo lauke humaniškumo
įspūdį, tiksliau – jo poreikį pagrindiniams veikėjams. Man serialas, vėl
pasikartosiu, patiko. Bandžiau aną vasarą žiūrėti „Šešios pėdos po žeme“, vėlgi
apie šeimos vaikų santykius ir, žinokite, sunkiai sekėsi, po antros serijos,
suvokus, kad serialas geras, deja, nekabinantis manęs, teko atsisakyti. Panašiai
galvojau, kad nutiks ir su „Palikimu“, tačiau šis kažin kaip išlaikė
psichologinę aristokratų įtampą, o strateginių žaidimų ir sprendimų kiekvienoje
serijoje rasite su kaupu. Visgi serialas kartu pasakoja ne vien apie magnatų
galimas gyvenimo ištarmes, bet ir apie patriarchato valdžios pasaulį, klasikinį
antifeministinį sisteminį valdžios modelį, kuriame svarbiausi visgi yra vyrai.
Kol kas.
Neseniai teko galimybė
pamatyti kino filmą „Poltergeistas“ (angl.
Poltergeist) (2015) – tai Gil Kenan
perrežisuota 1982 metų siaubo filmo naujoji versija. Tiesą sakant, niekada taip
ir neteko nuodugniai viso pamatyti legendinės versijos, nes kai buvau mažas,
mama uždrausdavo žiūrėti tokius filmus, o vėliau taip ir neatsirado galimybės
pamatyti, bet nepaisant nuomonių, kad šioji versija daug prastesnę už
klasikinę, vis tiek nusprendžiau pažiūrėti.
Tiesą sakant, siaubo
filmas visai „kaip tikras siaubo filmas“ – mažai jame šiurpuliukų, veikėjai
nuobodoki, jų logika ir sprendimai filme karkasiniai, trūksta režisūrinių
vingrybių, už ką mes turėtume mokėti pinigus, žiūrėdami šią vidutinybę? Nepasakyčiau,
kad specialieji efektai labai jau pranoko klasikinę filmo variantą, pažiūrėjus
abu anonsus, netgi peršasi iškart mintis, kad šioji versija prastesnė, o juk
turėjo būti viskas atvirkščiai. Sunku paskutiniu metu rekonstruoti klasikinius
siaubo filmus režisieriams tampa tikru išmėginimu ir net pragaištimi – tiek „Košmaras
Guobų gatvėje“ (2010), tiek „Kerė“ (2013) buvo žiūrovus nuviliantys variantai,
manau, kad „Poltergeistas“ prisijungs prie šios tradicijos.
Ir visgi filmo pirmoji
filmo pusė absoliučiai neįdomi, be jokios intrigos ir primena labai prastą siaubo
filmą su itin mažu biudžetu. Iki to momento, kai dingsta paraleliniame dvasių
pasaulyje mergaitė, tikriausiai nieko įdomaus filme ir neįvyksta. Po to filmą „į
viršų“ ima temti specialieji efektai ir klasikinis filmo siužetas, atsiranda
mokslinės fantastikos gairių, bandoma spręsti problemą, nors tėvų reakcijos
klaikiai neįtikinamos ir nuobodžios. Trūksta įtampos, o labiausiai šokiruoja
berniuko Grifino tekstas ir elgesys, toks jausmas, kad ne vaikas, o kažkoks
didvyris besiaukojantis vyras trisdešimtmetis – žodžiu, neįtikina, neįtikina ir
neįtikina. Filmo stipriausia puse laikyčiau visgi iš klasikinės filmo pusės
paveldėtą normalų siužetą – ištiesta virvė per du realybės lygmenis atrodė
išties nekvaila mintis, bet „Poltergeisto“ prisikėlimu ir renesansu filmas
nekvepia. Be didesnių pretenzijų sužiūrėjau, pakankamai pateisindamas
režisieriaus klaidas.
Visai neseniai mus pasiekė nauja komedija „Midletonas“ (angl. At Middleton)
(2013), kurią daugiau ar mažiau spėjo pamėgti mačiusieji. Juosta yra Adam
Rodgers debiutinis darbas, tačiau man pažiūrėjus, nepasakyčiau, kad darbas
debiutinis, veikiau primenantis kažkokio režisieriaus kūrinį, kurio pavardės
nepajėgiu prisiminti. Ir iš tikrųjų filmo braižas primena ne vieną ir ne du
matytus filmus, todėl bijau, kad šis filmas taip pat išskries iš dėmesio
orbitos ir liks tik neryškus asociacijomis atgaminamas kontekstinis kūrinys. Gal
ir nieko, ar ne?
O šiaip filmas ganėtinai lengvas, pakankamai nebanali komedija, kuri
nesiekia įtikinti, o veikiau žaidžia sukurtais charakteriais, romantizuoja
vidutinio amžiaus žmonių elgseną, ją ironizuoja ir paverčia netgi šiokia tokia
paaugliškos idilinės meilės parodija. Žavūs aktoriai šiame filme tikrai
netrukdo. Mėgstu Vera Farmiga, o dar netikėčiau buvo pamatyti ir jos jaunėlę
sesę Taissa Farmiga, labiau žinomą iš serialo „Amerikietiška siaubo istorija“,
o dar netikėčiau buvo tai, jog seserys, turėdamos atitinkamą metų atotrūkį,
filme pasirodo motinos ir dukters amplua. Filmas pilnas šmaikštybių, kurios
gyvina atmosferą, tiesa, neišvengta ir siužetiniu štampų. Smagus ekskursinis
pasivaikščiojimas su šūdsodininku
gali pasibaigti ne tik savo gyvenimo apmąstymu ir apibendrinimu, bet ir naujos
simpatijos atradimais. Filmas priminė kitus panašaus pobūdžio filmus, kuriuose
vaizduojami (ne)tikėti suvaikėjimai, gyvenimo laisvės ištroškusių vidutinio
amžiaus žmonių pasispardymai.
Filmas neprailgo, tačiau jo kažkokiu „būtinu pamatyti“ irgi nepavadinčiau. Tai
lengvas, pramoginio pobūdžio pasisėdėjimas, kuris su rimtu kinu neturi rimtų
sąlyčių. Toks nepretenzingas filmas visai padoriai užpildė mano vakarą.
