Filmas: "Atvira santuoka" / "Splitsville"

 Sveiki,

 

Komiškiausi dalykai nutinka miegamuosiuose, dažnai bando tą lyg ir įteigti kinas, tačiau, man regis, kad ten vyksta patys tragiškiausi dalykai. Visgi režisieriaus ir aktoriaus Michael Angelo Covino režisuotas filmas „Atvira santuoka“ (angl. Splitville) (2025), pristatytas Kanų kino festivalyje, sulaukė nemažai pritarimo, nors tema seniai išsisėmusi, gal net nebeintriguojanti: kurti dar vieną komediją apie atviros santuokos tragediją komiškai. Filmas patraukė savo žinomų aktorių gausa ir, žinoma... Camon! Filmas pasitiktas labai teigiamai Kanuose, todėl, maniau, kad neprašausiu pasirinkdamas. O kaip buvo iš tikrųjų?

 

Istorija sukasi apie dvi poras: viena po 14 mėnesių santuokos (Kerio ir Ešlės) prie skyrybų ribos, nes panelei nelabai patinka nuobodus ir pernelyg greitai išsisėmęs seksualinis gyvenimas. Galiausiai po šoko Keris apsistoja laikinai pas draugą Paulą namuose ir permiega su jo žmona, nes... Ir šiaip draugo santuoka yra atvira, kiekvienas gali daryti ką tik nori ir ieškotis partnerio, tad kodėl ne? Galiausiai ketveriukės santuoka tampa daugmaž visko parodija, tiesa, labai linksma, nuotaikinga, kelia karnavališką įspūdį, kad iš tikrųjų didelė šiuolaikinių amerikiečių galimai taip ir gyvena, o dėl to jų santuokos tvirtos ir jie neišsiskiria. Deja, filmas kaip ir daugelis panašaus turinio istorijų tampa transliuoja tą patį: perdėta tolerancija ir užgniaužtas pavydas priveda prie apsimetinėjimo, jog mes gyvename puikiai, o iš tikrųjų vakarais suguldę vaikus maukiame vyną ir liejame ašaras...

 

Filmas man patiko, jis išties spalvingas, dinamiškas, sakyčiau, net nenuobodus. Gera režisūra! Bet visumoje filmas standartas, nepasiūlo jokios naujos minties, netikėtos perspektyvos, tik tas pačias jau iš filmo į filmą „nuskalbtas“ potekstes: atvirumas žlugdo santuoką, poligamija yra itin retas reiškinys, todėl neapsimetinėkime „moderniais“, o mylėkime vieni kitus ir branginkime santykius. Daugmaž visa šio filmo idėja nusakoma keliais klišiniais sakiniais, tad nebelieka jokios esminės nuorodos į kokią nors įdomesnę idėją. Kaltinti tikriausiai nieko nereikia, filmas vis tiek labai smagus, gerai surežisuotas, vėl būrys puikiai žinomų aktorių, kuriuos tinkamai ir vietoje pritraukia patraukli kamera... Negalėčiau spjauti į tokį reginį.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) / "The Handmaid's Tale" (2 sezonas)

Sveiki,

Tikriausiai „Tarnaitės pasakojimą“ (kai kur verčiama kaip „Tarnaitės istorija“) (angl. The Handmaid‘s Tale) apibūdinčiau kaip pilką, slogų, bet įdomų serialą, pastatytą pagal Margaret Atwood romaną tuo pačiu pavadinimu. Antrasis sezonas visada geram ir daug nominuotam serialui yra išbandymas: ar toji sėkmė ir vizija tebuvo tik laikinas kūrybinis blykstelėjimas, ar kai kas daugiau? Beveik net neabejojau, kad „Tarnaitės pasakojimo“ kūrėjai turėtų ir toliau sistemingai kurti istoriją pagal pirmojo sezono nubrėžtą modulį.

Vienintelis kirbėjęs dalykas buvo, o kas bus toliau, jeigu pirmasis sezonas sutalpino praktiškai viską, kad M. Atwood buvo parašiusi 1985 metais išleistame romane, kuris neturėjo tęsinio? Visgi rašytoja, kad jau ir sulaukusi garbaus amžiaus ir vis dar itin produktyviai dirbanti ir pilna energijos, ryžosi toliau bendradarbiauti su serialo kūrėjais ir rašyti antram sezonui scenarijų, pratęsdama daugiau nei prieš 30 metų pabaigtą „Tarnaitės istoriją“.

Antrasis sezonas prasideda gana žiauriomis tarnaičių kankinimo apeigomis, kadangi jos nusižengė įstatymui. Tiesą sakant, po pirmosios serijos pajutau sezone atsivėrusią kūrybinę duobę, tarsi būčiau įkritęs į „tempiamos gumos“ pasakojimą, kurioje reikia spragų, kad rastųsi naujas įtampos taškas. Pabėgusi tarnaitė Ofreda kurį laiką slepiasi neaiškiuose tarnybiniuose pastatuose – tam skiriama beveik trys serijos, kuriose su pagrindiniu personažu nieko nevyksta: ji laksto po teritoriją, sportuoja, apžiūrinėja anų laikų daiktus, šį bei tą prisimena iš praeities... Tiesą sakant, labai suabejojau, ar aktorė Elisabeth Moss ką nors gero bepateiks šiame sezone ir vargu, ar begalės pateisinti pelnyto Emmy apdovanojimo.

Ne ką įdomiau būta ir pirmosiomis serijomis Fredo ir Serenos namuose. Tiesą sakant, jų istorija atrodė apleista ir nereikšminga. Užtat atsirado nemažai scenų iš nuodingų teršalų kolonijos, kuriose atsiduria iš pradžių Emily, o vėliau Džanina. Tai tikriausiai bene geriausia pirmųjų trijų serijų epizodas. Didžiausia ir nuobodžiausia šio sezono skylė man pasirodė trečioji serija – Ofredos nesėkmingas pabėgimas į Kanadą buvo toks tragiškai nevykęs, kad praktiškai nei scenarijaus autorė, nei serialo kūrėjai neturėjo kitos galimybės kaip tik tampyti liūtą už ūsų, žadinant netikrą intrigą – ir kvailiui buvo aišku, kad Ofreda nepabėgs ir nutiks kas nors siaubingo.

Sezonas gerokai pasitaisė, kai Ofreda grįžta pas savo šeimininkus. Čia vėl atsiranda namų intrigos. Teta Lidija smarkiai prižiūri besilaukiančią Ofredą, o toji jausdama, kad yra ypatinga, imasi šiokio tokio protesto. Jeigu pirmajame sezone apskritai tarnaitės buvo tylios, tai šiame sezone jos tampa maištininkėmis – surengia teroro ataką, nesibodi pasiginčyti su savo šeimininkais ir atrodo, kad tetos Lijos baimės mokymo metodai pamažu ima blėsti, bet netrukus ima keistis valdžios struktūra, vis daugiau valdžios įgyja vyrai ir sistema tampa absoliučiai patriarchalinė, kas iš esmės suformuoja dar didesnę įtampą Fredo ir Serenos santuokoje.

Elisabeth Moss, atlikusi Ofredos vaidmenį, (beveik tuo neabejoju) vėl prasibraus pro svarbiausius televizijos apdovanojimus. Jau vien kiek pastangų reikalavo jos gimdymo scena, kuri tęsėsi su visokiais praeities inkliuzais visą seriją. Visgi šio sezono naujoji vinis yra iš Australijos kilusi aktorė Yvonne Strahovski, suvaidinusi Serenos Vaterford vaidmenį. Pirmosiomis serijomis primiršta, ji blyksteli visai kitomis spalvomis maždaug nuo sezono vidurio. Be galo sudėtingas jos psichologinis vaidmuo. Serena atsidūrusi tarp neišsipildžiusio „geresnio“ pasaulio vizijos, vyro šalto abejingumo bei neišsipildžiusios motinystės, atrodo, tuojau palūš. Kartais ji šalta ir neabejojanti, kai kada priešgyniaujanti ir prieštaraujanti viskam, ką pati kūrė... Toks dvilypis besiblaškantis personažas, kuris žiūrovui kelia dviprasmiškus jausmus: ir gaila jos, ir kartu pikta dėl naivių sprendimų ir praeities klaidų.

Paskutiniųjų kelių serijų įvykiai sparčiai pakelia serialo dinamiką, o kartu ir kokybę. Žūsta netikėtai keletas veikėjų, suorganizuoti pabėgimai, gaisras, Niko sukilimas prieš Fredą ir kiti žaibiški dalykai nebeleidžia žiūrovui atsikvėpti. Didžiausi ir svarbiausi akcentai, kaip jau įprasta serialams, sudėti sezono pabaigoje. Ir neprikibsi – tai paskata kitais metais laukti naujojo sezono. Koks jis bus? Galima tik įsivaizduoti, kad tik dar žiauresnis ir negailestingesnis, bet net ir naiviausias žiūrovas tikriausiai gali numanyti, kad Ofreda viską perbris ir viską iškentės, kad tik susigrąžintų savo dukrą Haną. Iš paskutiniųjų kadrų galima spėti, kad ji gali kitame sezone nepabijoti, o galgi net nekrūptelėti, spausdama šaunamojo ginklo gaiduką į vis labiau ir labiau ją įsimylėjusį prievartautoją Fredą. Visgi nykiai prasidėjęs antrasis sezonas (neskaitant neblogos pirmosios serijos) užsibaigia pergalingai ir aštriai. Norisi tikėti, kad kūrėjai kitame sezone nedarys atokvėpių duobių ir geriau padarys mažiau serijų, bet išties vertų aiktelėjimų, nei ištęstų šalutinių vingių epizoduose.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" / "The Handmaid's Tale" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Pernai vasarą pradėjęs žiūrėti serialą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale), po pirmosios serijos nustojau žiūrėti ir nebuvo poreikio grįžti prie jo. Visai neseniai persigalvojau ir atsiradus progai griebiau pirmojo sezono dešimt serijų, paaukodamas šiaip jau gerų filmų peržiūras, kurios yra susikaupusios pas mane.

Maždaug 1985 metais kanadiečių rašytoja Margaret Atwood išleido savo kultinę grožinės literatūros knygą „Tarnaitės pasakojimas“, kuris priskiriamas prie distopinių romanų kategorijos. Iki šiol ši knyga vertinama kaip feministinis protestas prieš moters kūną ir pavergimą, kiti ją interpretuoja dar kitaip, tačiau romanas kaip kūrinys sukrečiantis ir vertingas, tapęs esminiu Margaret Atwood gausios kūrybos bruožu. Teko knygą skaityti ir man, todėl nori nenori, sulygini siužetinius vingius.

1991 metais visgi buvo pasirodžiusi ne itin reikšminga ir ne itin vykusi knygos ekranizacija, kuri leido ilgam pamiršti šios kultinės istorijos atėjimą į platesnę rinką. Dabar gyvename serialų klestėjimo eroje ir geram režisieriui pagriebti tokį desertą kaip „Tarnaitės pasakojimą“ nebuvo sunku, tad turime, ką turime...

O turime daugybę apdovanojimų, įskaitant ir „Emmy“ bei „Auksinius gaublius“. Serialas daug kur pripažintas kaip geriausias metų draminis serialas, o pagrindinė aktorė Elisabeth Moss – geriausia dramino serialo aktore. Vienas didžiausių visgi atradimų buvo tetos Lidijos aktorė Ann Dowd, kuri taip pat pelnė ne vieną apdovanojimą už antraplanį vaidmenį.

Grįžtant prie serialo – siužetas po skaitytos knygos niekuo jau nebenustebino, man įdomiausia buvo žinoti, kaip bus sukomponuotas serialas, kaip ilgai kūrėjams užteks knygoje pateikiamos itin lokalios siužetinės medžiagos, ypač po to, kai sužinojau, kad serialas pratęstas antrajam sezonui. Jau po pirmos serijos apėmė abejonės, juk pirmai serijai panaudota kone trečdalis knygos siužeto, bet įtaigi vaidyba, atmosferiškai užpildytas pasakojimas beveik nebeleido abejoti, kad kūrėjai tikrai ką nors sugalvojo.

 Aktorės, apdovanotos Emmy statulėlėmis.

Aktoriai su knygos autore Margaret Atwood (kairėje).

 Kadrai iš serialo pirmojo sezono.

Ir neklydau! Jie iš tikrųjų sugalvojo. Kiekvienoje serijoje „laikas išsitempė“, miniatiūrinės scenos ar probėgšmais knygoje tarnaitės viltys tampa šalutinėmis siužetinėmis pasakojimo linijomis seriale, pavyzdžiui, Ofredos, pagrindinės veikėjos vyras atsiduria Kanadoje ir ten dirba pabėgėlių štabe – ši dalis seriale smarkiai išplėtota. Manau, antrajame sezone taip pat atsiras šis bei tas išplėtota.

Nemažai dėmesio skiriama diktatoriškai, kažkokiais religiniais „išverstais“ ir pertransformuotais Šventųjų raštų iškrypusiais ir nesveikais įstatymais. Nevaisingumo lygis toks didelis, kad moterys praktiškai nebevaisingos, o tos, kurios vaisingos (jų labai nedaug), paverčiamos tarnaitėmis ir sėklinamos privilegijuotoms šeimoms. Politinių perversmų pernelyg niekas nedemonstruoja seriale, tačiau akivaizdu, jog JAV vykęs perversmas amžiams sumaišė santvarką, kuri iš esmės man siejasi su dabarties įvykiais, kai Europoje vykstantys politiniai pasikeitimai gręžiasi į nacionalizmą ir joje ieško konservatyvių kone prietarais ir rasizmu pagrįstų galios ir valdžios resursų.

Serialui itin tiko Elisabeth Moss pasirinkimas – moteris iš įspūdingo filmo „Kvadratas“ ilgą laiką buvo tarsi nepastebima kaip aktorė, nors probėgšmais ją pamenu iš filmų. „Įsimylėjęs Šekspyras“ bei „Amerikietiška siaubo istorija: Beprotnamis“ aktorius Joseph Fiennes taip pat bauginančiai šaltai tiko savo vaidmeniui... Aktorių komanda tiesiog susodinta į savo kėdes, bet ar visa tai veiktų, jeigu nebūtų įtaigios režisūrinės rankos? Tikriausiai ne.

Serialas man patiko, šiek tiek rizikavau, nes perskaitęs knygą vertinau šį projektą kiek skeptiškai – ar beverta žiūrėti serialą, kurio distopinį siužetą jau žinai nuo A iki Z, kai aplink tiek daug serialų su originaliais ir unikaliais, dar nematytais siužetiniais vingiais? Jeigu ne apdovanojimų gausa, nė nebūčiau grįžęs ir užbaigęs sezono, bet šiandien, žiūrint iš perspektyvos, labiausiai serialas man patiko dėl aktorių ir atmosferos, nes idėjiniame lygmenyje šioji istorija jau permąstyta ir išgyventa. Įdomu, ką antrasis sezonas mums pasiūlys, nes jis startuos 2018 metų balandžio 25 dieną. Belieka laukti.

Jūsų Maištinga Siela