Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) trečias sezonas / "The Handmaid's Tale" (season 3)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti – jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale).

Be didesnių įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos, pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.

Trečiajame sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.

Neapleidžia jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę, kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa, kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją, kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?

Ką tik buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės. Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.

Viskas atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai, vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir troškimo apsaugoti maniakiškumas.

Pradėkime nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė, kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje naują kartą?

Liepos veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė pirmasis sezonas.

Buvo bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją, kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.

Akivaizdu jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina: Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai, (kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) / "The Handmaid's Tale" (2 sezonas)

Sveiki,

Tikriausiai „Tarnaitės pasakojimą“ (kai kur verčiama kaip „Tarnaitės istorija“) (angl. The Handmaid‘s Tale) apibūdinčiau kaip pilką, slogų, bet įdomų serialą, pastatytą pagal Margaret Atwood romaną tuo pačiu pavadinimu. Antrasis sezonas visada geram ir daug nominuotam serialui yra išbandymas: ar toji sėkmė ir vizija tebuvo tik laikinas kūrybinis blykstelėjimas, ar kai kas daugiau? Beveik net neabejojau, kad „Tarnaitės pasakojimo“ kūrėjai turėtų ir toliau sistemingai kurti istoriją pagal pirmojo sezono nubrėžtą modulį.

Vienintelis kirbėjęs dalykas buvo, o kas bus toliau, jeigu pirmasis sezonas sutalpino praktiškai viską, kad M. Atwood buvo parašiusi 1985 metais išleistame romane, kuris neturėjo tęsinio? Visgi rašytoja, kad jau ir sulaukusi garbaus amžiaus ir vis dar itin produktyviai dirbanti ir pilna energijos, ryžosi toliau bendradarbiauti su serialo kūrėjais ir rašyti antram sezonui scenarijų, pratęsdama daugiau nei prieš 30 metų pabaigtą „Tarnaitės istoriją“.

Antrasis sezonas prasideda gana žiauriomis tarnaičių kankinimo apeigomis, kadangi jos nusižengė įstatymui. Tiesą sakant, po pirmosios serijos pajutau sezone atsivėrusią kūrybinę duobę, tarsi būčiau įkritęs į „tempiamos gumos“ pasakojimą, kurioje reikia spragų, kad rastųsi naujas įtampos taškas. Pabėgusi tarnaitė Ofreda kurį laiką slepiasi neaiškiuose tarnybiniuose pastatuose – tam skiriama beveik trys serijos, kuriose su pagrindiniu personažu nieko nevyksta: ji laksto po teritoriją, sportuoja, apžiūrinėja anų laikų daiktus, šį bei tą prisimena iš praeities... Tiesą sakant, labai suabejojau, ar aktorė Elisabeth Moss ką nors gero bepateiks šiame sezone ir vargu, ar begalės pateisinti pelnyto Emmy apdovanojimo.

Ne ką įdomiau būta ir pirmosiomis serijomis Fredo ir Serenos namuose. Tiesą sakant, jų istorija atrodė apleista ir nereikšminga. Užtat atsirado nemažai scenų iš nuodingų teršalų kolonijos, kuriose atsiduria iš pradžių Emily, o vėliau Džanina. Tai tikriausiai bene geriausia pirmųjų trijų serijų epizodas. Didžiausia ir nuobodžiausia šio sezono skylė man pasirodė trečioji serija – Ofredos nesėkmingas pabėgimas į Kanadą buvo toks tragiškai nevykęs, kad praktiškai nei scenarijaus autorė, nei serialo kūrėjai neturėjo kitos galimybės kaip tik tampyti liūtą už ūsų, žadinant netikrą intrigą – ir kvailiui buvo aišku, kad Ofreda nepabėgs ir nutiks kas nors siaubingo.

Sezonas gerokai pasitaisė, kai Ofreda grįžta pas savo šeimininkus. Čia vėl atsiranda namų intrigos. Teta Lidija smarkiai prižiūri besilaukiančią Ofredą, o toji jausdama, kad yra ypatinga, imasi šiokio tokio protesto. Jeigu pirmajame sezone apskritai tarnaitės buvo tylios, tai šiame sezone jos tampa maištininkėmis – surengia teroro ataką, nesibodi pasiginčyti su savo šeimininkais ir atrodo, kad tetos Lijos baimės mokymo metodai pamažu ima blėsti, bet netrukus ima keistis valdžios struktūra, vis daugiau valdžios įgyja vyrai ir sistema tampa absoliučiai patriarchalinė, kas iš esmės suformuoja dar didesnę įtampą Fredo ir Serenos santuokoje.

Elisabeth Moss, atlikusi Ofredos vaidmenį, (beveik tuo neabejoju) vėl prasibraus pro svarbiausius televizijos apdovanojimus. Jau vien kiek pastangų reikalavo jos gimdymo scena, kuri tęsėsi su visokiais praeities inkliuzais visą seriją. Visgi šio sezono naujoji vinis yra iš Australijos kilusi aktorė Yvonne Strahovski, suvaidinusi Serenos Vaterford vaidmenį. Pirmosiomis serijomis primiršta, ji blyksteli visai kitomis spalvomis maždaug nuo sezono vidurio. Be galo sudėtingas jos psichologinis vaidmuo. Serena atsidūrusi tarp neišsipildžiusio „geresnio“ pasaulio vizijos, vyro šalto abejingumo bei neišsipildžiusios motinystės, atrodo, tuojau palūš. Kartais ji šalta ir neabejojanti, kai kada priešgyniaujanti ir prieštaraujanti viskam, ką pati kūrė... Toks dvilypis besiblaškantis personažas, kuris žiūrovui kelia dviprasmiškus jausmus: ir gaila jos, ir kartu pikta dėl naivių sprendimų ir praeities klaidų.

Paskutiniųjų kelių serijų įvykiai sparčiai pakelia serialo dinamiką, o kartu ir kokybę. Žūsta netikėtai keletas veikėjų, suorganizuoti pabėgimai, gaisras, Niko sukilimas prieš Fredą ir kiti žaibiški dalykai nebeleidžia žiūrovui atsikvėpti. Didžiausi ir svarbiausi akcentai, kaip jau įprasta serialams, sudėti sezono pabaigoje. Ir neprikibsi – tai paskata kitais metais laukti naujojo sezono. Koks jis bus? Galima tik įsivaizduoti, kad tik dar žiauresnis ir negailestingesnis, bet net ir naiviausias žiūrovas tikriausiai gali numanyti, kad Ofreda viską perbris ir viską iškentės, kad tik susigrąžintų savo dukrą Haną. Iš paskutiniųjų kadrų galima spėti, kad ji gali kitame sezone nepabijoti, o galgi net nekrūptelėti, spausdama šaunamojo ginklo gaiduką į vis labiau ir labiau ją įsimylėjusį prievartautoją Fredą. Visgi nykiai prasidėjęs antrasis sezonas (neskaitant neblogos pirmosios serijos) užsibaigia pergalingai ir aštriai. Norisi tikėti, kad kūrėjai kitame sezone nedarys atokvėpių duobių ir geriau padarys mažiau serijų, bet išties vertų aiktelėjimų, nei ištęstų šalutinių vingių epizoduose.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" / "The Handmaid's Tale" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Pernai vasarą pradėjęs žiūrėti serialą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale), po pirmosios serijos nustojau žiūrėti ir nebuvo poreikio grįžti prie jo. Visai neseniai persigalvojau ir atsiradus progai griebiau pirmojo sezono dešimt serijų, paaukodamas šiaip jau gerų filmų peržiūras, kurios yra susikaupusios pas mane.

Maždaug 1985 metais kanadiečių rašytoja Margaret Atwood išleido savo kultinę grožinės literatūros knygą „Tarnaitės pasakojimas“, kuris priskiriamas prie distopinių romanų kategorijos. Iki šiol ši knyga vertinama kaip feministinis protestas prieš moters kūną ir pavergimą, kiti ją interpretuoja dar kitaip, tačiau romanas kaip kūrinys sukrečiantis ir vertingas, tapęs esminiu Margaret Atwood gausios kūrybos bruožu. Teko knygą skaityti ir man, todėl nori nenori, sulygini siužetinius vingius.

1991 metais visgi buvo pasirodžiusi ne itin reikšminga ir ne itin vykusi knygos ekranizacija, kuri leido ilgam pamiršti šios kultinės istorijos atėjimą į platesnę rinką. Dabar gyvename serialų klestėjimo eroje ir geram režisieriui pagriebti tokį desertą kaip „Tarnaitės pasakojimą“ nebuvo sunku, tad turime, ką turime...

O turime daugybę apdovanojimų, įskaitant ir „Emmy“ bei „Auksinius gaublius“. Serialas daug kur pripažintas kaip geriausias metų draminis serialas, o pagrindinė aktorė Elisabeth Moss – geriausia dramino serialo aktore. Vienas didžiausių visgi atradimų buvo tetos Lidijos aktorė Ann Dowd, kuri taip pat pelnė ne vieną apdovanojimą už antraplanį vaidmenį.

Grįžtant prie serialo – siužetas po skaitytos knygos niekuo jau nebenustebino, man įdomiausia buvo žinoti, kaip bus sukomponuotas serialas, kaip ilgai kūrėjams užteks knygoje pateikiamos itin lokalios siužetinės medžiagos, ypač po to, kai sužinojau, kad serialas pratęstas antrajam sezonui. Jau po pirmos serijos apėmė abejonės, juk pirmai serijai panaudota kone trečdalis knygos siužeto, bet įtaigi vaidyba, atmosferiškai užpildytas pasakojimas beveik nebeleido abejoti, kad kūrėjai tikrai ką nors sugalvojo.

 Aktorės, apdovanotos Emmy statulėlėmis.

Aktoriai su knygos autore Margaret Atwood (kairėje).

 Kadrai iš serialo pirmojo sezono.

Ir neklydau! Jie iš tikrųjų sugalvojo. Kiekvienoje serijoje „laikas išsitempė“, miniatiūrinės scenos ar probėgšmais knygoje tarnaitės viltys tampa šalutinėmis siužetinėmis pasakojimo linijomis seriale, pavyzdžiui, Ofredos, pagrindinės veikėjos vyras atsiduria Kanadoje ir ten dirba pabėgėlių štabe – ši dalis seriale smarkiai išplėtota. Manau, antrajame sezone taip pat atsiras šis bei tas išplėtota.

Nemažai dėmesio skiriama diktatoriškai, kažkokiais religiniais „išverstais“ ir pertransformuotais Šventųjų raštų iškrypusiais ir nesveikais įstatymais. Nevaisingumo lygis toks didelis, kad moterys praktiškai nebevaisingos, o tos, kurios vaisingos (jų labai nedaug), paverčiamos tarnaitėmis ir sėklinamos privilegijuotoms šeimoms. Politinių perversmų pernelyg niekas nedemonstruoja seriale, tačiau akivaizdu, jog JAV vykęs perversmas amžiams sumaišė santvarką, kuri iš esmės man siejasi su dabarties įvykiais, kai Europoje vykstantys politiniai pasikeitimai gręžiasi į nacionalizmą ir joje ieško konservatyvių kone prietarais ir rasizmu pagrįstų galios ir valdžios resursų.

Serialui itin tiko Elisabeth Moss pasirinkimas – moteris iš įspūdingo filmo „Kvadratas“ ilgą laiką buvo tarsi nepastebima kaip aktorė, nors probėgšmais ją pamenu iš filmų. „Įsimylėjęs Šekspyras“ bei „Amerikietiška siaubo istorija: Beprotnamis“ aktorius Joseph Fiennes taip pat bauginančiai šaltai tiko savo vaidmeniui... Aktorių komanda tiesiog susodinta į savo kėdes, bet ar visa tai veiktų, jeigu nebūtų įtaigios režisūrinės rankos? Tikriausiai ne.

Serialas man patiko, šiek tiek rizikavau, nes perskaitęs knygą vertinau šį projektą kiek skeptiškai – ar beverta žiūrėti serialą, kurio distopinį siužetą jau žinai nuo A iki Z, kai aplink tiek daug serialų su originaliais ir unikaliais, dar nematytais siužetiniais vingiais? Jeigu ne apdovanojimų gausa, nė nebūčiau grįžęs ir užbaigęs sezono, bet šiandien, žiūrint iš perspektyvos, labiausiai serialas man patiko dėl aktorių ir atmosferos, nes idėjiniame lygmenyje šioji istorija jau permąstyta ir išgyventa. Įdomu, ką antrasis sezonas mums pasiūlys, nes jis startuos 2018 metų balandžio 25 dieną. Belieka laukti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nerve: drąsos žaidimas" / "Nerve"

Sveiki, skaitytojai,

Veiksmo trileris su žiupsneliu nuotykių „Nerve: drąsos žaidimas“ (angl. Nerve) (2016) neseniai nuvilnijo per Lietuvos kino teatrus kaip itin patrauklus filmas, sukviečiantis jaunuomenę įtemptam seansui. Iš esmės filmas mums pasiūlo itin efektyvius ir veiksmingus žaidimus, susijusius su drąsa ir, žinoma, technologijomis. Kad internetas „visagalis“, tą mes jau daugiau ar mažiau žinome. Filmo idėjos sudarytos šiuolaikiškai ir įdomiai, parinkti pritrenkiančiai seksualūs aktoriai ir, atrodo, kad filmas sukurtas būti suvartotas kaip eilinė pramoga.

Jaunystės kultas, gražus kūnas, išbandymai – visgi visas tas koktelis pasirodo itin nuvalkiotas ir nuobodus. Apkūnesnė mergina, žiūrėdama šį filmą, vėl grauš save, kodėl ji ne tokia liekna, o vaikinas – kodėl jis ne toks „kietas“. Filmas apie seksualumą, sėkmę ir tiesiog būvimą „krūtam“, todėl veikėjai pasirodo esantys klišių klišės, nuobodūs, jų asmeninės istorijos praktiškai nesujaudina. 

Žinote, žiūrėjau filmą ir visą laiką klausiau savęs, kodėl veikėjams taip svarbu žaisti tą kvailą ir buką žaidimą, kodėl taip svarbu jauniems žmonės taip kvailai kelti savo menkavertiškumą? Geriau tokių klausimų, žiūrint šį filmą nė neklausti, nes tai tiesiog populiarusis žanras, kuris yra tiesiog madingas, patrauklus, tačiau analizuojant filmo turinį tiesiog pasidaro itin liūdna, nes išsiryškina daugelis akivaizdžių filmo minusų. Vidutiniam, menkai išprususiam ir šiaip tik pramoginį kiną mėgstantiems žiūrovams, manau, filmas tikrai patiks, tačiau jaučiuosi šiek tiek iššvaistęs gražaus laiko, bet bent pamačiau mėgstamą jaunosios kartos aktorę Emmą Roberts!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela