Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: Tarnaitės istorija (Tarnaitės pasakojimas) / The Handmaid's Tale (4 sezonas / season 4)

 Sveiki,

Ketvirtasis Tarnaitės istorija arba Tarnaitės pasakojimas (angl. The Handmaid's Tale) sezono laukimas dėl pandemijos visame pasaulyje užsitęsė. Teko pralaukti ištisus metus, o kino ir serialų industrijai taip pat nelengvi iššūkiai. Visgi po visko buvo paskelbtas ketvirtasis šio kultinio serialo sezonas ir nuosekliai jį žiūrėdamas negalėjau praleisti. Jeigu ne kanadiečių rašytoja Margaret Atwood ir jos 1984 metais pasirodęs distopinis romanas tuo pačiu pavadinimu, tikriausiai šį serialą būčiau praleidęs. Visgi nuo antrojo sezono šis pasakojimas plėtojamas visiškai kitaip, nei knygoje, ir čia serialo kūrėjai, rašytojos leidimu, leido plėtoti Džunės, pagrindinės veikėjos, gyvenimo vingius pagal savo fantaziją, išlaikant pirminės idėjos koncepciją.

Ketvirtasis sezonas... Tikriausiai daugiausiai man asmeniškai palikęs klausimų dėl dabartinės ir būsimos serialo kokybės. Priminsiu, kad trečiojo sezono pabaigoje Džunė pašaunama, tačiau slaptu sutarimu iš Geliados išgabenama beveik 80 vaikų į saugiai civilizuotą Kanadą. Klausimas: ar Džunė išgyvens? Kad išgyvens, nereikėjo net dvejoti, nes kitaip serialas neturėtų jokios prasmės. Galiausiai Džunė gydosi ir slapstosi apie pusmetį slaptame ūkyje, kurią valdo senukas ir jam mėlynais rūbais priskirta paaugliškos išvaizdos žmona. Čia slapstosi ir kitos tarnaitės, bet netrukus Akis sužino apie būstinę ir Džunė patenka pas tetą Lidiją, kuri tarp valdžios jau yra netekusi pasitikėjimo...

Tuo tarpu veiksmas vyksta ir Kanadoje, kur Voterfordai bylinėjasi teisme, tačiau abu yra politiniai kaliniai. Netrukus sužinoma, kad Serena Voterford iš tikrųjų laukiasi savo vaikelio, todėl lemtingas sprendimas lieka nežinioje: ar ji dovanos Fredui ir jie taps šeima, o gal ji pasirinks savarankiškos motinos kelią? Ir apskritai, ar galima grįžti į savo šalį, išvengiant teismo? Šalia to plėtojami ir iš Giliados pabėgėlių antraeilių veikėjų gyvenimo vingiai, jų potrauminė adaptacija normalioje, mums įprastoje visuomenėje, kuri, pasirodo, nėra tokia paprasta Giliados aukoms.

Iš esmės šiame sezone labiausiai erzina pati Džunė. Bent jau mane. Jos psichologiją ir veiksmų sprendimai pagrįsti, tačiau nuspėjami, ji iš tikrųjų išgyvenusi tiek daug, tampa visiškai kita moterimi, kuri trokšta kraujo ir keršto. Pabėgusi į Kanadą ji susitinka su teisėtu vyru, tačiau jos intymumas ir meilė atšąla, be to, ji vis dar galvoja apie Akį, savo meilužį, likusį Giliadoje. Ta jausmų ir adaptacijos priešprieša iš tikrųjų veikia, nors yra perteikta gana melodramatiškai, tačiau ji juntama ne tik per Džunę, kenčia visi, kurie gyveno Giliadoje ir bando „prigyti“ Kanadoje.

Štai pabėgėliai vaikai išvis nesuvokia, kas yra kanadietiška laisvė, maistas, žaislai ir taisyklės, jie nori atgal į Giliadą, jie nesuvokia kitokio pasaulio. Džunės dukra nebeatpažšsta savo motinos, ji jau perauklėta pagal kitos visuomenės sistemos modelį. O štai toms, kurios gali palyginti du pasaulius ir kažkada „dirbo“ tarnaitėmis, Kanadoje įteisintas psichoterapinis susirinkimų būrelis, kuriame išryškėja karti tiesa: visos aukos pritvinkusios keršto ir pykčio. Iš tikrųjų serialas lyg ir klausia, ar įmanoma „pasveikti“ taikiais būdais, kai teisėsauga žiūri pro pirštus? Per Fredo ir Selenos teismą šimtai aktyvistų (čia prisiminiau mūsų kvailelius Šeimų maršo atstovus, kurie pamiršo, kas yra nelaisvė) su plakatais palaiko Giliados nusikaltėlius Voterfordus. Kanadoje vyksta visuotinis skylimas ir požiūris į Giliadą keičiasi, o liudininkių balsai prislopinami, jais manipuliuojama ir tai, sakyčiau, iš tikrųjų yra šio sezono pati labiausiai pavykusi aštrioji vinis. Jeigu ir buvo įdomu žiūrėti, tai tik dėl to, kaip politika, žiniasklaida manipuliuoja visuomene ją baugindama arba priversdama tikėti nebūtais dalykais. Staiga aukos tampa „pačios kaltos“, budeliai – didvyriai, o tokių pavyzdžių mes turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, kai kalba pakrypsta apie moterų išnaudojimą: muša, vadinasi myli; pati prisiprašė ir t. t.

Kadrai iš ketvirto sezono.

Visgi labiausiai nuvilia silpnėjanti pačios M. Atwood išplėtota idėja apie moters išnaudojimą, bejėgystę ir net visišką nutildymą. Kitą vertus, serialas evoliucionuoja, jis turi nuolatos pateikti kintančią pasakojimo perspektyvą, tačiau kokiu būdu? Peršauta Džunė po pusmečio atsiduria kankinama tetos Lidijos – žaizda ant žaizdos. Ji mušama, plakama, tardoma, peršaunama, traumuojama psichologiškai... Ir tas hiperbolizuotas kūniškas Džunės išniekinimas primena jau fantastinį moters kiborgės, nemirtingosios personažą. Džunė jau nebe reali veikėja, kokią matėme pirmajame sezone (ir iš dalies antrajame), o fokusuojamasi į kažin kokią super galią turinčią feministinės kovotojos didvyrės perspaustą veikėją. Žinoma, kuo daugiau kenčia, kuo daugiau kankinama, tuo labiau Džunė sadistiškai maitinasi ir randa savyje jėgų: „Kankinkit mane, budeliai, smarkiau!“ Ir jeigu Džunė į ką nors reaguoja, tai reaguoja tik į kalbas apie savo Giliados gniaužtuose likusią dukrą. Kartais atrodo, kad pati Giliados sistema „išspjovė“ ir pagimdė siaubūnę Džunę, tą kerštingą ir saldų momentą, savotišką su Džune ekstazę patiria ir žiūrovas, stebėdamas finalinę ketvirto sezono sceną, kai vienas iš Giliados sistemos kūrėjų sunaikinamas savo paties sukurtos sistemos įrankiais.

Iš esmės šis serialas, kaip ir romanas, yra atskleisti, visų pirma, subordinuotą visuomenę, kurios pagrindą sudaro viską valdantis patriarchatas, o moterys tėra tik gimdymo mašinos. Šiame sezone, dėl pagrindinės veikėjos tranzito iš Giliados į Kanadą pavyko perteikti sudėtingus visuomenės susiskaldymo rezonavimus, kurie smarkiai koreliuoja su žmogaus teisėmis ne tik seriale, bet ir mūsų tikrovėje, kalbant apie Stambulo konvenciją, kuri skatina atkreipti dėmesį prieš smurtavimą moterų atžvilgiu. Tačiau geroms idėjoms laisvoje ir informacijos manipuliacijos erdvėje lemta būti apjuodintomis sąmokslo teorijomis ir mitais, dar baisiau – daug lengviau patikėti blogais ketinimais, nei gerais. Visgi šiame sezone daug klišių ir banalybių, kurie bando išlaikyti siužetinį aštrumą, balansuojama ties „gera“ ir „bloga“, žiūrovui viskas sukramtyta iki tyrelės kūdikiams, o pagrindinė veikėja pradeda priminti super didvyrių apie Kseną ar Nuostabioji moteris nepalaužiamas veikėjas su primityvokai perteikiamu hiperbolizuotu feminizmu: viskas lyg ir gerai, tačiau ta tonacija, tie žvilgsniai, užaštrintos scenos, jų perteiktas melodramatiškumas kažkur jau smarkiai smarkiai matytas. Belieka palinkėti, kad penktasis sezonas būtų paskutinis.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Nematomas žmogus" / "The Invisible Man"

Sveiki,

Įkvėpdamas tarp Kino pavasario filmų, manau, su šeima svarbu pažiūrėti ir tai, kas universalu, pramoginį kiną. Vienas iš tokių paskutiniųjų tapo trileris su siaubo elementais pavadinimu „Nematomas žmogus“ (angl. The Invisible Man) (2020), kuris gerai įvertintas žiūrovų ir kino kritikų, o pagrindinį vaidmenį sukuria „Tarnaitės pasakojimo“ aktorė Elisabeth Moss.

Istorijos siužetas, kaip ir įprasta, prasideda pačiame veiksme, chaotiškame neapibrėžtume, o žiūrovas yra priverstas iškelti kelias to matomo chaotiško veiksmo versijas. Galiausiai tos versijos priveda prie detektyvo, kada nebegali nuspėti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau žinai, jog yra ne tai, kaip vaizduoja siužetas ir netrukus patirsi didelį malonumą tą išsiaiškindamas. Valio! Turime visus pramoginio ir gero filmo kabliukus, kurie leidžia pasinerti į šią istoriją ir nepaleisti jos iš akių.

Iš esmės filmas nėra joks novatoriškas, jis iš esmės sudėliotas taip, kad žaistų su perspektyvomis ir versijomis, leistų žiūrovui svarstyti, bet kartu ir dalyvauti tame moters patiriame košmare. Aukščiausio lygio siužeto vingiai, montažas, įtampa ir nenuspėjamumas. Bet iš kitos pusės juk visi šie triukai jau seniai tokio žanro kine naudojami, todėl puikiai supranti, kur link veda režisierius, kokiais būdais intriga yra išgaunama. Netgi kai kurie užaštrinti, kone neįtikėtini antgamtiški dalykai, kaip antai moteris rašaliniu parkeriu bandanti persirėžti gyslas, atrodo, kaip koks fantastinio filmo „Bado žaidynių“ elementas.

Viskas, ką regime, vis tiek tėra pramoga ir plokštuma. Filmas neišvysto jokios įdomesnės filosofinės, egzistencinės minties, neskaitant tik aštrias emocijas. Filme yra visi geri įtampo ir dėmesio sulaikymo dirgikliai, bet geriausias elementas – nenuspėjamumo įspūdis, kad seki siužetą ir pamiršti realų gyvenimą. Už tai man toks kokybiškai geras pramoginis kinas ir patinka!

Nedetalizuosiu turinio, nes palieku jums tą malonumą ir nežinią, nes kuo mažiau žinai, apie ką tokio žanro filmus, tuo geriau jie žiūrisi. Tiesa, E. Moss vaidyba, kad ir kokia išgirta bebūtų šiame filme, man asmeniškai, daugelis vaidybinių jos raiškos būdų primena būtent „Tarnaitės pasakojimą“. Labai panašios ekstremalios aplinkybės, todėl ir jausmas, kad žiūri kažką panašaus į tą kultinį serialą, taip pat išlieka.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) trečias sezonas / "The Handmaid's Tale" (season 3)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti – jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale).

Be didesnių įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos, pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.

Trečiajame sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.

Neapleidžia jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę, kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa, kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją, kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?

Ką tik buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės. Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.

Viskas atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai, vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir troškimo apsaugoti maniakiškumas.

Pradėkime nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė, kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje naują kartą?

Liepos veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė pirmasis sezonas.

Buvo bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją, kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.

Akivaizdu jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina: Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai, (kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes" / "Us"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniųjų mėnesių siaubo filmų buvo garsiojo filmo „Pradink“, nominuotam „Oskarui“, režisieriaus Jordan Peele filmas „Mes“ (angl. Us) (2019), kuris kino kritikų ir daugelio žiūrovų nepaliko abejingų. Sunku iš esmės kažkuo nustebinti, nes „Pradink“, pripažinkime, atmosferiškai (ir apskritai scenarijus) buvo išties keistas ir dėl to labai geras kino produktas. Iš šio darbo aš mažų mažiausiai tikėjausi bent jau itin gero, nestandartinio scenarijaus, bet...

Bet filmas čia būtent ir suklupo. Ne taip jau nevykusiai, bet lyginant su „Pradink“ šiek tiek kelius nusibalnojo. Visų pirma man tikrai patinka šio režisieriaus atmosferinė stilistika, kuri lyg ir dvelkia banalia „Penktadienis 13“ atmosfera, tačiau pačiais netikėčiausiais momentais, kai turėtų pasiduoti veikėjai paprasčiausiam šablonui, ima jie ir padaro kažką ne pagal klišę, tačiau ne tiek, kad išsimuštų iš siaubo žanro rėmų. Tai režisieriaus savitumas ir man jis patinka abejuose filmuose. Idėja apie antrininkus, primenančius sukilusius šešėlius, kurie žirklėmis nori nusikirpti savo ryšį su žmonėmis, atrodo išties gera, bet tam genialumui ir stipresniam įspūdžiui pristigo kažin kokio išlaikymo. Filme man būta daug trilerio nuobodžių ir ištęstų efektų, pavyzdžiui, kaip toji juodaodžių šeimynėlė vis bėga apokalipsės apsiaustyje per miestą ir visa pasakojimo jėga, atrodo, sutelkta į jų išgyvenimą. Taigi mes turime tą seną triuką „aš bėgu, o mane gaudo“, todėl dvelkia tuo nusibodusiu dešimto dešimtmečio „Aš žinau, ką veikiai aną vasarą“ metodu. Jeigu „Pradink“ buvo labiau išlaikytas ir sutelktas į psichologinį/dvasinį žmogaus pavergimo idėją, tai čia mes turime praskiestą vandeniu idėją, kuri užpildyta klasikiniais trileriui būdingais triukais.

Nors visumoje filmas atrodo išties neblogas ir, pripažinkime, tikrai lenkia daugelį vidutiniškų ir itin prastų holivudinių siaubo filmų, manau, kad „Mes“ yra kiek prastesnis už „Pradink“. Keletas metafizinių idėjų apie siaubo kambarėlyje esančius antrininkus iš esmės nelabai įtikino visoje toje „bėk, kol kojos neša“ suirutėje. Kirbėjo mintis, kad netgi norėtųsi kiek lėtesnio veiksmo, bet labiau išplėtotos idėjos ir tai būtų filmo stiprioji pusė, nes pasaulio ir žiūrovo nebenustebinsi tais pačiais triukais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) / "The Handmaid's Tale" (2 sezonas)

Sveiki,

Tikriausiai „Tarnaitės pasakojimą“ (kai kur verčiama kaip „Tarnaitės istorija“) (angl. The Handmaid‘s Tale) apibūdinčiau kaip pilką, slogų, bet įdomų serialą, pastatytą pagal Margaret Atwood romaną tuo pačiu pavadinimu. Antrasis sezonas visada geram ir daug nominuotam serialui yra išbandymas: ar toji sėkmė ir vizija tebuvo tik laikinas kūrybinis blykstelėjimas, ar kai kas daugiau? Beveik net neabejojau, kad „Tarnaitės pasakojimo“ kūrėjai turėtų ir toliau sistemingai kurti istoriją pagal pirmojo sezono nubrėžtą modulį.

Vienintelis kirbėjęs dalykas buvo, o kas bus toliau, jeigu pirmasis sezonas sutalpino praktiškai viską, kad M. Atwood buvo parašiusi 1985 metais išleistame romane, kuris neturėjo tęsinio? Visgi rašytoja, kad jau ir sulaukusi garbaus amžiaus ir vis dar itin produktyviai dirbanti ir pilna energijos, ryžosi toliau bendradarbiauti su serialo kūrėjais ir rašyti antram sezonui scenarijų, pratęsdama daugiau nei prieš 30 metų pabaigtą „Tarnaitės istoriją“.

Antrasis sezonas prasideda gana žiauriomis tarnaičių kankinimo apeigomis, kadangi jos nusižengė įstatymui. Tiesą sakant, po pirmosios serijos pajutau sezone atsivėrusią kūrybinę duobę, tarsi būčiau įkritęs į „tempiamos gumos“ pasakojimą, kurioje reikia spragų, kad rastųsi naujas įtampos taškas. Pabėgusi tarnaitė Ofreda kurį laiką slepiasi neaiškiuose tarnybiniuose pastatuose – tam skiriama beveik trys serijos, kuriose su pagrindiniu personažu nieko nevyksta: ji laksto po teritoriją, sportuoja, apžiūrinėja anų laikų daiktus, šį bei tą prisimena iš praeities... Tiesą sakant, labai suabejojau, ar aktorė Elisabeth Moss ką nors gero bepateiks šiame sezone ir vargu, ar begalės pateisinti pelnyto Emmy apdovanojimo.

Ne ką įdomiau būta ir pirmosiomis serijomis Fredo ir Serenos namuose. Tiesą sakant, jų istorija atrodė apleista ir nereikšminga. Užtat atsirado nemažai scenų iš nuodingų teršalų kolonijos, kuriose atsiduria iš pradžių Emily, o vėliau Džanina. Tai tikriausiai bene geriausia pirmųjų trijų serijų epizodas. Didžiausia ir nuobodžiausia šio sezono skylė man pasirodė trečioji serija – Ofredos nesėkmingas pabėgimas į Kanadą buvo toks tragiškai nevykęs, kad praktiškai nei scenarijaus autorė, nei serialo kūrėjai neturėjo kitos galimybės kaip tik tampyti liūtą už ūsų, žadinant netikrą intrigą – ir kvailiui buvo aišku, kad Ofreda nepabėgs ir nutiks kas nors siaubingo.

Sezonas gerokai pasitaisė, kai Ofreda grįžta pas savo šeimininkus. Čia vėl atsiranda namų intrigos. Teta Lidija smarkiai prižiūri besilaukiančią Ofredą, o toji jausdama, kad yra ypatinga, imasi šiokio tokio protesto. Jeigu pirmajame sezone apskritai tarnaitės buvo tylios, tai šiame sezone jos tampa maištininkėmis – surengia teroro ataką, nesibodi pasiginčyti su savo šeimininkais ir atrodo, kad tetos Lijos baimės mokymo metodai pamažu ima blėsti, bet netrukus ima keistis valdžios struktūra, vis daugiau valdžios įgyja vyrai ir sistema tampa absoliučiai patriarchalinė, kas iš esmės suformuoja dar didesnę įtampą Fredo ir Serenos santuokoje.

Elisabeth Moss, atlikusi Ofredos vaidmenį, (beveik tuo neabejoju) vėl prasibraus pro svarbiausius televizijos apdovanojimus. Jau vien kiek pastangų reikalavo jos gimdymo scena, kuri tęsėsi su visokiais praeities inkliuzais visą seriją. Visgi šio sezono naujoji vinis yra iš Australijos kilusi aktorė Yvonne Strahovski, suvaidinusi Serenos Vaterford vaidmenį. Pirmosiomis serijomis primiršta, ji blyksteli visai kitomis spalvomis maždaug nuo sezono vidurio. Be galo sudėtingas jos psichologinis vaidmuo. Serena atsidūrusi tarp neišsipildžiusio „geresnio“ pasaulio vizijos, vyro šalto abejingumo bei neišsipildžiusios motinystės, atrodo, tuojau palūš. Kartais ji šalta ir neabejojanti, kai kada priešgyniaujanti ir prieštaraujanti viskam, ką pati kūrė... Toks dvilypis besiblaškantis personažas, kuris žiūrovui kelia dviprasmiškus jausmus: ir gaila jos, ir kartu pikta dėl naivių sprendimų ir praeities klaidų.

Paskutiniųjų kelių serijų įvykiai sparčiai pakelia serialo dinamiką, o kartu ir kokybę. Žūsta netikėtai keletas veikėjų, suorganizuoti pabėgimai, gaisras, Niko sukilimas prieš Fredą ir kiti žaibiški dalykai nebeleidžia žiūrovui atsikvėpti. Didžiausi ir svarbiausi akcentai, kaip jau įprasta serialams, sudėti sezono pabaigoje. Ir neprikibsi – tai paskata kitais metais laukti naujojo sezono. Koks jis bus? Galima tik įsivaizduoti, kad tik dar žiauresnis ir negailestingesnis, bet net ir naiviausias žiūrovas tikriausiai gali numanyti, kad Ofreda viską perbris ir viską iškentės, kad tik susigrąžintų savo dukrą Haną. Iš paskutiniųjų kadrų galima spėti, kad ji gali kitame sezone nepabijoti, o galgi net nekrūptelėti, spausdama šaunamojo ginklo gaiduką į vis labiau ir labiau ją įsimylėjusį prievartautoją Fredą. Visgi nykiai prasidėjęs antrasis sezonas (neskaitant neblogos pirmosios serijos) užsibaigia pergalingai ir aštriai. Norisi tikėti, kad kūrėjai kitame sezone nedarys atokvėpių duobių ir geriau padarys mažiau serijų, bet išties vertų aiktelėjimų, nei ištęstų šalutinių vingių epizoduose.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" / "The Handmaid's Tale" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Pernai vasarą pradėjęs žiūrėti serialą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale), po pirmosios serijos nustojau žiūrėti ir nebuvo poreikio grįžti prie jo. Visai neseniai persigalvojau ir atsiradus progai griebiau pirmojo sezono dešimt serijų, paaukodamas šiaip jau gerų filmų peržiūras, kurios yra susikaupusios pas mane.

Maždaug 1985 metais kanadiečių rašytoja Margaret Atwood išleido savo kultinę grožinės literatūros knygą „Tarnaitės pasakojimas“, kuris priskiriamas prie distopinių romanų kategorijos. Iki šiol ši knyga vertinama kaip feministinis protestas prieš moters kūną ir pavergimą, kiti ją interpretuoja dar kitaip, tačiau romanas kaip kūrinys sukrečiantis ir vertingas, tapęs esminiu Margaret Atwood gausios kūrybos bruožu. Teko knygą skaityti ir man, todėl nori nenori, sulygini siužetinius vingius.

1991 metais visgi buvo pasirodžiusi ne itin reikšminga ir ne itin vykusi knygos ekranizacija, kuri leido ilgam pamiršti šios kultinės istorijos atėjimą į platesnę rinką. Dabar gyvename serialų klestėjimo eroje ir geram režisieriui pagriebti tokį desertą kaip „Tarnaitės pasakojimą“ nebuvo sunku, tad turime, ką turime...

O turime daugybę apdovanojimų, įskaitant ir „Emmy“ bei „Auksinius gaublius“. Serialas daug kur pripažintas kaip geriausias metų draminis serialas, o pagrindinė aktorė Elisabeth Moss – geriausia dramino serialo aktore. Vienas didžiausių visgi atradimų buvo tetos Lidijos aktorė Ann Dowd, kuri taip pat pelnė ne vieną apdovanojimą už antraplanį vaidmenį.

Grįžtant prie serialo – siužetas po skaitytos knygos niekuo jau nebenustebino, man įdomiausia buvo žinoti, kaip bus sukomponuotas serialas, kaip ilgai kūrėjams užteks knygoje pateikiamos itin lokalios siužetinės medžiagos, ypač po to, kai sužinojau, kad serialas pratęstas antrajam sezonui. Jau po pirmos serijos apėmė abejonės, juk pirmai serijai panaudota kone trečdalis knygos siužeto, bet įtaigi vaidyba, atmosferiškai užpildytas pasakojimas beveik nebeleido abejoti, kad kūrėjai tikrai ką nors sugalvojo.

 Aktorės, apdovanotos Emmy statulėlėmis.

Aktoriai su knygos autore Margaret Atwood (kairėje).

 Kadrai iš serialo pirmojo sezono.

Ir neklydau! Jie iš tikrųjų sugalvojo. Kiekvienoje serijoje „laikas išsitempė“, miniatiūrinės scenos ar probėgšmais knygoje tarnaitės viltys tampa šalutinėmis siužetinėmis pasakojimo linijomis seriale, pavyzdžiui, Ofredos, pagrindinės veikėjos vyras atsiduria Kanadoje ir ten dirba pabėgėlių štabe – ši dalis seriale smarkiai išplėtota. Manau, antrajame sezone taip pat atsiras šis bei tas išplėtota.

Nemažai dėmesio skiriama diktatoriškai, kažkokiais religiniais „išverstais“ ir pertransformuotais Šventųjų raštų iškrypusiais ir nesveikais įstatymais. Nevaisingumo lygis toks didelis, kad moterys praktiškai nebevaisingos, o tos, kurios vaisingos (jų labai nedaug), paverčiamos tarnaitėmis ir sėklinamos privilegijuotoms šeimoms. Politinių perversmų pernelyg niekas nedemonstruoja seriale, tačiau akivaizdu, jog JAV vykęs perversmas amžiams sumaišė santvarką, kuri iš esmės man siejasi su dabarties įvykiais, kai Europoje vykstantys politiniai pasikeitimai gręžiasi į nacionalizmą ir joje ieško konservatyvių kone prietarais ir rasizmu pagrįstų galios ir valdžios resursų.

Serialui itin tiko Elisabeth Moss pasirinkimas – moteris iš įspūdingo filmo „Kvadratas“ ilgą laiką buvo tarsi nepastebima kaip aktorė, nors probėgšmais ją pamenu iš filmų. „Įsimylėjęs Šekspyras“ bei „Amerikietiška siaubo istorija: Beprotnamis“ aktorius Joseph Fiennes taip pat bauginančiai šaltai tiko savo vaidmeniui... Aktorių komanda tiesiog susodinta į savo kėdes, bet ar visa tai veiktų, jeigu nebūtų įtaigios režisūrinės rankos? Tikriausiai ne.

Serialas man patiko, šiek tiek rizikavau, nes perskaitęs knygą vertinau šį projektą kiek skeptiškai – ar beverta žiūrėti serialą, kurio distopinį siužetą jau žinai nuo A iki Z, kai aplink tiek daug serialų su originaliais ir unikaliais, dar nematytais siužetiniais vingiais? Jeigu ne apdovanojimų gausa, nė nebūčiau grįžęs ir užbaigęs sezono, bet šiandien, žiūrint iš perspektyvos, labiausiai serialas man patiko dėl aktorių ir atmosferos, nes idėjiniame lygmenyje šioji istorija jau permąstyta ir išgyventa. Įdomu, ką antrasis sezonas mums pasiūlys, nes jis startuos 2018 metų balandžio 25 dieną. Belieka laukti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvadratas" / "Rutan" / "The Square"

Sveiki,

Tik atsisėdęs kino salėje, staiga prisiminiau, kad Auksine palmes šakele apdovanotas filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) (2017) eis beveik tris valandas. TRIS VALANDAS! Paskutiniu metu vis sunkiau pažiūriu filmus, kurie trunka daugiau nei dvi valandas, tačiau šis mane įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų ir tiesiog užmiršau viską, kad netruko nei tos valandos prabėgti, nei į laikrodį prisiminiau žvilgtelėti.

„Kvadrate“ yra viskas, ką taip mėgstu kine. Na gal ne viskas, tačiau didžioji dalis priemonių, ko visada trokštu, bet paskutiniu metu labiausiai provokacijos ir kad režisierius priverstų kartu su herojais pasijusti nepatogioje situacijoje. O tokių situacijų šiame filme yra begalės! Veikėjams nuolat kažkas trukdo susikalbėti: nepagydoma liga sergantis salės keikūnas, muziejaus eksponatų triukšmas, skambučiai, vagystės ir t. t. Pamaniau, kad režisierius kuria kažkokią nesusikalbėjimo šmaikščią šiuolaikišką alegoriją, bet pasirodo, jis istoriją išplėtoja socialiai ir kultūriškai, kad net primena literatūros kūrinį, tokie filmai nepasimeta šiaip sau ir yra tikrai paveikūs sukelti įvairiausio spektro žiūrovo reakcijas.

Vienas atraminių siužetinių linijų yra meno pasaulis ir valkatos, meno ir plačiosios visuomenės požiūris. Yra ir tokių kabinančių scenų kaip galvijo pasirodymas banketinėje salėje, kuris kone pradeda prievartauti moterį, o grietinėlė net bijo pakelti akis – tai išprovokuotų reakcijų enciklopedija, kuri iliustruoja ir demaskuoja mūsų realias reakcijas gyvenime, pvz., kai benamiai prašo pinigų ar kai stengiamės pabėgti, ištikus nepažįstamajam nelaimė. Pagrindinis veikėjas Kristianas apgailėtinai infantilus, o tai yra tam tikras vyrų donžuanų tipas, kuris linkęs visada priimti ne kokius sprendimus; kol jis vaikosi sukčius, jo vadovaujamas muziejus griūna į šipulius, o kur dar amerikietė žurnalistė, su kuria spėja permiegoti ir vaikų priežiūra?

Filme tiek visko daug, kad atrodo, jog šiame klaikiame XXI amžiaus meno pasaulyje visi šoka sinchroninį absurdo šokį, kuriame nuolat nubrėžiamos ribos, verčiančios suabejoti demokratija, pagarba ir viskuo, kas teikia laisvę. Tai išties provokuoja ir visos potekstės „žiauriai“ aktualios ir bent jau man labai įdomios. Tokių filmų reta! Ir tas, kas sako, kad filmas nevertas Auksinės palmės šakelės, tikriausiai tikėjosi ramybės ir prasmingų filosofinių poteksčių kaip antai irgi puikiame prieš tris metus laimėtame turkų filme „Žiemos miegas“, tačiau ne ką įdomesnių prasmių pateikia ir sensacija iš Skandinavijos.

Filme pasirodo ir serialo „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Elisabeth Moss, tad šio serialo gerbėjai turėtų suklusti, o šiaip filmas kaip ir Kino pavasaryje matytas trijų valandų rumunų šeimyninis epas „Sieranevada“ tiesiog įtraukė ir atrodė, kad tikrai gyvenu kažkur kitur. Tokių filmų pasitaiko vos keletas per metus. Ir taip, tai vienas stipriausių filmų šiemet Scanoramoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tiesa" / "Truth"

Sveiki,

Paskutiniu metu politinių dramų amerikietiškame kine tikrai nestinga. Šių metų „Oskaras“ filmui „Sensacija“ ir nominuotas „Didysis sprogimas“ bei kasmet prasiveržiančios dramos išties sulaukia didelio pasisekimo, tik šįkart tyli ir beveik nepastebėta kino juosta „Tiesa“ (angl. Truth) (2015), mano akimis, nepelnytai primiršta. Ši kino juosta pasakoja maždaug 2003–2004 metų įvykius, kada laida „60 minučių“ paviešino demaskuojančius to meto JAV prezidento veiklos metus karinėje tarnyboje aštuntajame dešimtmetyje. Anot dokumentų, kurių taip niekada ir nepavyko įrodyti, Dž. Bush niekada neatliko karinės prievolės ir apie tai melavo tautai.

Tiesa, šis biografinis filmas labiau susietas su tiriamąja žurnalistika ir pagrindine Busho demaskavimo iniciatore Mary Mapes, kurią šiame filme įkūnijo Cate Blanchett. Tiesą sakant, kažkodėl visi masiškai kalbėjo apie jos pasirodymą filme „Kerol“, kad tiesiog visi pamiršo šį vaidmenį, nes C. Blanchett šioje juosta man patiko dar labiau! Jos veikėjos ir tėvo senos problemos filme atrodė kur kas žmogiškesnės ir realesnės už sintetiškai suromantizuotą „Kerol“ pasirodymą. Ir apskritai „Tiesa“ dvelkia kažkokia organiška derme tar pagrindinės veikėjos asmeninio gyvenimo vaizdavimo ir darbo televizijoje. Aštrios situacijos, valdžios manipuliacijos ir įvykių „slidumas“ paruošia žiūrovui išties įdomiai politizuotai dramai, kuri kalba apie tai, apie ką Dž. Bush tikrai nenorėtų prabilti.

Prisipažinsiu, kad mane vargina tos politinės dramos ir tiek „Oskaro“ nominantai mane vargino savo angažuotomis žurnalistinėmis kriminalinėmis istorijomis apie plačiai apkalbamas korupcijas, tačiau šioji drama, dėka puikiosios C. Blanchett vaidybos ir būvimo kadre, susižiūrėjo taip, lyg žiūrėčiau ne politizuotą dramą, sutelktą į problemą, bet asmenišką žmogaus išniekinimo dramą, todėl ši juosta man labai tiko ir patiko. Gera režisūra, nuostabi C. Blanchett vaidyba, visa eilė žinomų vyrų aktorių – įtraukiantis reginys.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela