Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) trečias sezonas / "The Handmaid's Tale" (season 3)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti – jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale).

Be didesnių įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos, pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.

Trečiajame sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.

Neapleidžia jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę, kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa, kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją, kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?

Ką tik buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės. Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.

Viskas atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai, vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir troškimo apsaugoti maniakiškumas.

Pradėkime nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė, kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje naują kartą?

Liepos veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė pirmasis sezonas.

Buvo bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją, kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.

Akivaizdu jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina: Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai, (kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus iš plieno" / "Man of Steel"

Sveiki, 

Paskutiniu metu atgyja mada ne tik rekonstruoti ir vėl pateikti naujus filmus apie šnipus, bet ir prisiminti super herojus. Supermenas – tai pirmasis super herojus, kuris tikriausiai labiausiai pasaulyje žinomas dėl savo kostiumo ir gebėjimo skraidyti atkišus kumštį į priekį, apie jį sukurta begalės komiksų, filmų, TV serialas ir kiti atributika. Zack Snyder pristatė naują Supermeno filmo versiją „Žmogus iš plieno“ (angl. Man of Steel) (2013), kuris nuodugniai perpasakoja ankstesnio Supermeno istoriją – jo gimimą, Kriptono planetos sprogimą ir t. t. iš esmės daug scenarijaus paimta iš pirmojo Supermeno filmo, praplečiant scenarijų naujomis detalėmis, dialogais ir įvykiais.

Neslėpsiu, mane tenkino „Žmogus iš plieno“ scenarijus. O ko gi jūs tikėjotės, nusivylusieji? Žanrą žinojote, komiksiniai pasakojimo bruožai, kur aiški gėrio ir blogio kova, viskas savose sustyguotose dėželėse, todėl absoliučiai nesuprantu tų komentarų, kurie tvirtina, kad filmas lėkštas, kad trūksta kažkokio intelektualumo, gilumo... Ne tas gi žanras, kuris staiga Supermeną paverstų, tarkime, dar vienu „Žmogus-paukštis“ veikėju. „Žmogus iš plieno“ iš esmės išlaiko tą supermenišką atmosferos žanrą, o ir scenarijus tikrai nėra prastas, prie jo dirbo didelis būrys patyrusių tokio žanro kūrėjų. Puikiai išvystyta priešistorė, veikėjo sunki vaikystė, tapatybės problemos. Nuostabiai šiam vaidmeniui tiko gražuolis Henry Cavill – tiesiog gimęs būti Supermenu. Juostoje pasirodo ir mano mėgstama Amy Adams, ką jau besakyti apie Russell Crowe ar Kevin Costner?

Žinote, gražūs tie vaizdo efektai, malonu kartais akį ir smegenis panardinti, tad nesu vien prieš juos nusistatęs. Visų pirma šis filmas yra pramoginis, jis skirtas mėgavimuisi fantastinės istorijos ir vaizdo efektų derme. Esame išlepinti kompiuterinių grafikų, kad jau atbukome, sunkoka mus nustebinti ir šokiruoti. Šis filmas ir nebesistengia kažkaip nusilenkti žiūrovui, kad jis aikteltų, ne, jis tiesiog gerai sukaltas produktas, skirtas plačiajai rinkai. Ir tai tikrai vykęs produktas, kuriuo galima pasimėgauti kaip skaniais gerais itališkais ledais, o ko gi norėjote iš Supermeno? 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paauglės dienoraštis" / "The Diary of Teenage"

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai, 

Tikriausiai jau užkietėję kinomanai matė arba bent jau girdėjo apie filmą „Paauglės dienoraštis“ (angl. The Diary of a Teenage) (2015), kuris kai ką, kaip teigia antraštės, šokiravo ir pritrenkė savo intymumu. Tai gana jaunos amerikiečių režisierės Marielle Heller puikus pilnametražis darbas, pasakojantis apie penkiolikmetę Minę iš aštunto dešimtmečio vidurio, kuri savo kambaryje įrašinėja į juosteles erotines istorijas apie mamos vaikiną. Išties filmas „nepatogus“ tampa jau po 10 pirmųjų minučių, kai žiūrovui išties nepasirodė, jog tai ir bus neleistini santykiai tarp paauglės ir jau gerokai jį peraugusio vyro, kuris tiktų jai į tėvus.

Filmas sodrus ir įdomus ne vien dėl intriguojančios tematikos, bet ir dėl sodraus aštunto dešimtmečio pajautos, The Beatles ir roko laikai, seksualinė revoliucija, cigaretės, kokainas ir laisvas bohemiškas naujosios kartos gyvenimas. Filmas sodrus kaip kokainas, laikmečio rekonstrukcija, spalvos, kostiumai, daiktai ir interjero detalės – mėgstu, kai viskas labai kruopščiai patiekiama. Kitas dalykas – pagrindinė aktorė Bel Powley, kuri atliko naiviosios Minės vaidmenį. Nestandartinio sudėjimo mergina, didelės akys, išskirtinė vaidyba ir įtikinamas būvimas kadre čia ir dabar. Gal nestandartiniai fiziniai duomenys jos ir buvo įdomiausias dalykas – kaip tokia pilka pelė sugeba dulkintis su visais, kas tik kruta? Labai patiko jos pasirodymas, šiuo metu aktorė kaip tik filmuojasi populiarios knygos „Tarp pilkų debesų“ apie lietuvių tremtinius į Sibirą ekranizacijoje ir tikriausiai ši aktorė tikrai užsitvirtins geros ir neeilinės aktorės statusą. Puiki buvo ir aktorė Kristen Wiig, o ką jau sakyti apie visų numylėtinį Alexander Skarsgard? Tiesiog žvaigždė. 

Apskritai filmas glumino tik pirmąsias 20 minučių, po to buvo daugmaž aišku, link kur mus veda ši istorija ir kad geruoju visa tai nesibaigs. Įdomiausias dalykas, ką mums pateikia istorija yra diskusija: ar paauglė sąmoningai mezgė romaną su vyriškiu? Ar vyriškis ja pasinaudojo? Ar įvyko prieš mus seksualinio akto nusikaltimas, ar visgi viską galima pateisinti? Atsakymai slypi kiekvieno žmogaus sąžinėje ir jo suvokime.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuodėmių miestas 2" / "Sin City: A Dame to Kill For"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Nuodėmių miestas 2“ (angl. Sin City: A Dame to Kill For) (2014), kurį po devynerių metų sugrąžino kultiniais tapęs režisierių duetas Robert Rodriguez ir Frank Miller. Teko matyti pirmąją dalį gal bemaž prieš septynerius metus, o gal ir dar seniau. Negalėčiau pasakyti, kad pribloškė, tačiau prisimenu kaip itin „Tarantinišką“ filmą su nuostabiais ir unikaliais specialiaisiais efektais. Tą patį režisieriai pakartoja ir filmo tęsinyje, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis, nebesulaukė tokių aikčiojimų, kaip pirmoji „Nuodėmių miesto“ dalis.

Bulvarinis, „komiksų“ tipažo pasakojimas kine nėra kažkas naujo, tačiau tai, ką pavyko išreikšti šiems režisieriams, visgi pavyko kažkas naujo ir neįtikėtino. Antroji filmo dalis, jeigu jį galima vadinti tęsiniu, manau, nėra kažkuo itin prastesnė už senesnę versija. Aišku, čia daugiau smulkių istorijų, kurie susijungia į vieną didelį nusikalstamo miesto istorijų almanachą, susijungdami ir prasilenkdami atskiromis pasakojimų gėjelėmis čia pat gatvėje. Nors nesu tokių kino juostų mėgėjas, tačiau šįkart vėl mėgavausi tuo išskirtiniu pasakojimu ir filmo grafika, bet už vis labiausiai pačiais aktoriais, kurie susirinko į vieną didžiulį žvaigždžių būrį. Labiau kalbėsiu apie moteris, kurios čia nepaprastai gražios, pilnos skausmo, keršto ir troškimų – kone muilo operų blogiukės, tiesa, muilo operų elementų šiame filme išties nemažai, ypač pasakojant Evos Green kuriamo personažo manipuliacinius „sugebėjimus“. Kaip visada ant scenos šokanti Jessica Alba atrodė pritrenkiamai, bet jos personažui toli gražu Nuodėmių mieste gyventi nebėra taip miela ir gera...

Eva Green iš vis pusę savo laiko prabuvo praktiškai nuoga ir vonioje bei lovoje – o ko reikia tokiai mačistinei juostai kaip „Nuodėmių miestas“? Tiesa, paskutiniuoju metu, o praktiškai nuo jos karjeros pradžios, Eva Green beveik visose kino juostose demonstruoja savo puikųjį kūną. Nori patraukios nuogybės? Pasikviesk vaidinti E. Green, ji neturėtų atsisakyti. Paskutinįkart ji aistringai dulkinosi laive, vaidindama „300“ filmo tęsinyje „300: Imperijos gimimas“, prie kurio, kaip bebūtų keista, prisidėjo ir vienas iš „Nuodėmių miesto“ režisierių. J. Alba man kaip aktorė išvis neimponuoja, nieko negaliu pasakyti, ką ji gero suvaidinusi, tačiau čia ji labai patraukli. Na, ir filmo berniukai blogiukai... Tiesiog belieka tik mėgautis hiperbolizuotu brutalumu, pamatyti visą gėrį, apipintą legendomis ir mitais, apie didmiesčių gaujas ir jų gyvenimą, kas kad kartoninį, komiksinį, bet vis tiek patrauklų. Be didelių pretenzijų filmą rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balta paukštė pūgoje" / "White Bird ina a Blizzard"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Balta paukštė pūgoje“ (angl. White Bird in a Blizzard) (2013). Po šiuo poetiniu pavadinimu slepiasi visai neprasta kino juosta, pasakojanti apie amerikiečių šeimą, kuri toli gražu nėra tobula. Vieną dieną dingsta žmona Ieva ir niekas negali jos rasti. Manoma, kad ji paliko dukrą ir vyrą...

Čia prasideda kriminalinė istorijos linija, kuri toli gražu nevystoma kriminališkai, čia nėra net trilerio ar detektyvinio elementų. Kriminalas išreikštas drama. Tai keistokas filmas, kuris yra spalvingas, turintis kažkokios energijos, apgalvotos įvykio grandinės. Stengtasi atskleisti 9 dešimtmečio atmosferą, bet ji veikiau buvo trafaretinė, simbolinė, nei ta tikroji 9 dešimtmečio dvasia – keletas rūbų, interjero detalių, tačiau manęs neįtikino šio dešimtmečio egzistavimas, bet, manau, režisieriai to ir nesistengė.

Su draugu kirtome rankomis, kad įspėsime filmo eigą ir finalą – pataikėme į dešimtuką! Filmo režisieriai žaidžia su žiūrovu, duoda lemingus ženklus ir leidžia tyčia numatyti viską į priekį ir beveik nepateikia netikėtų staigmenų. Lyg jie ir norėtų leisti mėgautis išskirtine filmo atmosfera, tačiau ji kažkokia keista, pusiau mistinė, bet neišvystyta, pvz., kam daryti aklą kaimynę, jei jos aklumas neatlieka nei paslaptingumo, nei mįslės funkciją? Kažkoks atsargumas visgi suteikė įdomumo, kurį paskatino aktorė Eva Green ir jaunoji aktorė Shailene Woodley, su pastarąja šį mėnesį matau jau trečią filmą ir galiu pasakyti, kad ji man labai patinka, netgi pernelyg, tad galiu sakyti, kad ji bus vienas iš šių metų atradimų naujų aktorių fronte. Eva Green kaip visada labai šarminga, įdomi, nors jos personažas bauginamai keistas, bet žinant jos daugelį vaidmenų, tai nė kiek nestebina.

Šiaip filmas patiko, sulaikė mano dėmesį, nors, irgi keista, negaliu pasakyti, kodėl man šis filmas patiko, nei čia įspūdinga vaidyba, nei siužetas, nei režisūra, bet vis tiek. Bet vis tiek.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela