Sveiki!
Kas
prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio
serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po
2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas,
kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje
kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies
dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų
karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau
cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau,
išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei
atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką
JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.
Tarp
gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip
klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama.
Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau
platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos
bangos.
SERIALO
„OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA
Televizijos
istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom
Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie
maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO
originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai
kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip
„Sopranai“.
Serialo
produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau
leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai
nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų
religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės
televizijos peizažo.
Istorijos
centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas
siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties
žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos,
musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir
valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats
serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos
įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko
konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai
slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros
darbą.
Serialas
iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties
pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė
nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės
linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę
neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.
Aktorių
atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų
dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu.
Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl
milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų
ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes
susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin
tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė
komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad
aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei
prievartautojus.
Garso
takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo
naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus,
minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo
girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo
klaustrofobiją.
Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.
„Ozas“
ir LGBTQ?
Serialas
„Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet
ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai
neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius
personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos
kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą.
Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios,
prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas
ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai
komplikuotų jausmų lygmens.
Ryškiausias
pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio
(aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir
prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš
nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro
pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje.
Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir
emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė
žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net
pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.
Šios
LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes
jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali
drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros.
Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai
transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta
išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie
parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip
nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.
Galiausiai,
šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko
milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais
demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas
tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali
paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų
drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į
priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne
skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.
TRUPA
SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?
„Ozas“
žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo
įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio
unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę
įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir
glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti
juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai
greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja
išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.
Idėjinis
serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir
visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią
valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi
kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip
daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir
neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį
fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir
tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.
Centrine
serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų
mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos
darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas
naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę
reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių
sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje
serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip
moralinis serialo balsas.
Tarp
gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo
aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui
virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir
charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino
Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai
įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką
pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį
meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių
televizijos ekranuose.
Serialo
sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas
aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno,
Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka
„Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu
kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė
kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.
Tai.
Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?
Maištinga Siela




