Serialas: "Ozas" / / "Oz" (TV series 1997–2003)

 

Sveiki!

Kas prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po 2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas, kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau, išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.

Tarp gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama. Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos bangos.

SERIALO „OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA

Televizijos istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip „Sopranai“.

Serialo produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės televizijos peizažo.

Istorijos centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros darbą.

Serialas iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.

Aktorių atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu. Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei prievartautojus.

Garso takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus, minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo klaustrofobiją.

Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.

„Ozas“ ir LGBTQ?

Serialas „Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą. Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios, prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai komplikuotų jausmų lygmens.

Ryškiausias pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio (aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje. Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.

Šios LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros. Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.

Galiausiai, šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.

TRUMPA SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?

„Ozas“ žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.

Idėjinis serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.

Centrine serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip moralinis serialo balsas.

Tarp gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių televizijos ekranuose.

Serialo sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno, Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka „Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.

Tai. Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?

Maištinga Siela

Serialas: "Iš" / "From" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Tas, kas skaito šį įrašą apie serialo „Iš“ (angl. From) ketvirtąjį sezoną, tam tikriausiai nereikia pristatinėti, kas, kaip ir kodėl, todėl ši apžvalga bus kur kas trumpesnė, nes skirta vien tik šiam sezonui aptarti ir įvertinti. Kultinio serialo „Dingę“ kūrėjai sukūrė kažkokį alternatyvų pasaulį, kuriame galioja mistiniai dėsniai. Nežiūrėjau „Dingusių“, bet kažkodėl, iš to, ką prisimenu, ką anuomet aptarinėdavo žiūrovai, serialas „Iš“ turi nemažai panašumų.

Prisipažinsiu, kad trečiuoju „Iš“ jau buvau nebepatenkintas. Jutau viską, kas jau nebepatinka serialuose: intrigos prislopinimą, šalutinių ir dažnai bereikšmių siužetinių vingių plėtotę. Galima sakyti, kad ketvirtasis sezonas absoliučiai nuliūdino ir nuvylė, nors jį pažiūrėjau iš kažin kokios inercijos iki galo, bet norėjau, kad tai būtų jau paskutinis sezonas, nes... Kiek gi galima apie nieką ir vis tą patį? Manau, kad perpratau šio serialo manipuliacijas su žiūrovais. Jie pasiūlo tam tikrus siužetinius „kabliukus“, kad žiūrovas užkibtų, tačiau žaidimo taisykles uždelsia iki begalybes. Deja, tai būdinga nemažai serialų, ne vien tik „Iš“.

Reiktų pripažinti ir kūrėjų pastangas. Nudaigoti keletą nuo pirmojo sezono pagrindinių veikėjų – sveikintinas žingsnis, nes tai rodo gana didelę drąsą neprisirišti prie „saugių veikėjų“ ir jų nesaugoti iki paskutiniojo sezono pabaigos. Kita vertus, žiūrint, kaip klostosi siužetiniai vingiai, atrodo, kad numirę turi teisę vėl grįžti į tikrovę, todėl nudaigotas Tabitos vyras Džimas (šeimynėlės, kuri atvyksta į užkeiktą miestelį pirmajame sezone), beveik neabejoju, kad dar vienaip ar kitaip pasirodys. Kaip šio sezono pabaigoje nudaigota narkomanė medicinos seselė.

Iš tikrųjų šiame sezone įvedamas vienas paslaptingas veikėjas su geltonu kostiumu, kuris pasivertęs mergina integruojasi į miestelio visuomenę. Atrodo, kad šis veikėjas įdomus ir tuoj išvystys dinamiką, bet klydau – ji vaikšto pakampėmis kaip Milano podiumu, manipuliuoja veikėjais, varvina kraują į gėrimus ir viską vėl tęsia iki begalybės. Kur kas įdomesnis aspektas – Viktoro tėvo prabudimai kitoje tikrovės pusėje, kuris lyg ir žada vieną iš teorijų, kad galbūt visi čionai atsidūrę veikėjai yra tarpinėje komos būsenoje, t. y. panardinti į kompiuterinį pasaulį (skaistyklą?) bardo būseną, tad ir tos visos bėdelės, su kuriomis grumiasi veikėjai, tėra pajuokos vertos, o mirtis galbūt iš tikrųjų yra galimybė grįžti į normalų gyvenimą? Beje, ar pastebėjote, kaip šiame sezone nerangūs pasidarė požemyje esančios pabaisos? Vos pasivelka, kai pirmajame sezone veikėjai iki namo 10 metrų pabėgti nuo jų neįstengdavo... Kodėl? Nes iš esmės techniškai viskas vilkinama ir lėtinama.

Bet scenaristai užuodė populiarumo kraują ir pasistengė viską kuo labiau užvilkinti, prikurdami daugybę mįslių variantų: ką reiškia tas Tabitos matytas švyturys, ką iš tikrųjų mato Viktoro tėvas, kas tas pavidalus keičiantis geltono kostiumo žmogus, kas ten per griuvėsiai, per kuriuos galima patekti į kitą tikrovės/laiko klodą, kas tos iš ežero prisikėlusios lėlės-žudikės ir pan. Gerai, visa tai dar nėra prastai, tačiau kas, po perkūnais, šiam serialai rašė dialogus? Koks nors dirbtinis intelektas pagal vieną kurpalių? Tiek bereikšmių pasipliurpimų apie nieką? Čia lengva sukurti parodija: „Mums reikia pasikalbėti...“ kiekvienoje serijoje nuskamba po 10-20 kartų, veikėjai kaip suviduriavę hiperbolizuotomis išraiškomis pliurpia apie pavojus, tačiau strimgalviais lekia į savo misijas, pvz., kasinėti tuneliuose kaulų. Tas „mums reikia pasikalbėti...“ atėjo iš trečiojo sezono, o šiame įgavo absurdišką apogėjų. Veikėjai vaikšto iš užkandinės į komisariatą, iš ten į bažnyčią, o iš ten į namus, miškus ir vis tauzija apsinešę tai nuo grybų, tai nuo euforijos, sukeltų sapnų ar nuo regėjimų aplinkui matomų mirusių vaikų, kurie pirštais rodo į ką žiūrėti, ko saugotis ir ką daryti. Kiekvieną viziją, regėjimą kiekvienas veikėjas, atleiskite, kol „aploja“ su kiekvienu vis skirtingoje pakampėje, jau, žiūrėkite, serija ir pasibaigė.

Tai serijų pulsas nevykęs. Paprastai būna dar vienas ilgas pasipliurpimų koliažas, būtinai kokiam veikėjui nemalonumai, galiausiai iškeliama dar viena mįslė, bet į ją neatsakoma. Kad neatsakoma, tas man kaip ir patiktų, bet tos veikėjų psichologiją turinčios atskleisti schemos tokios nuvalkiotos ir „nuūdrotos“, kad nebeįdomu žiūrėti, nes visi psichuoja-pūliuoja, tačiau nieko nedaro, tik pliurpia paskalas ir dar spėja pakalbėti su kokiu seniai čionai numirusiu kunigu. Žodžiu, daug žadėjęs sezonas tiesiog pabosta, nebeįtikina, neturi krypties, manipuliuoja nuobodžiai ir atpažįstamai savo žiūrovais, tarsi tausotų kažin kokią jau iš anksto suformuotą medžiagą. Pastebėjote, kiek daug bereikšmių įvykių, kurie niekur nebebūna išplėtoti ir pasilieka tik kokios nors serijos turinyje tik dėl to, kad reikia kažkokių siužetinių antraeilių apmatų? Pavyzdžiui, toji istorija su lėlėmis iš ežero... Tiek daug žadėta, bet labai greitai numarinta. Akivaizdu, kad serialo kūrėjai pajutę sėkmę ėmė prie scenarijaus rašyti paralelinius scenarijus, nes serialas reikalauja papildomos medžiagos, tačiau, man atrodo, kad šitoks sprendimas juos pačius paskandina beprasmybėje ir vilkiname. Ar laukiu 5 sezono? Ne. Nusivylimas.

Maištinga Siela

Serialas "Iš" / "From" (3 sezonas / season 3)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

Žinoma, šios vasaros serialas tapo ne apdovanojimais nusietas „Šiogūnas“, iš kurio labai daug tikėjausi, bet mistinis siaubo serialas „Iš“ (angl. From), kurį režisavo John Griffin. Neseniai pasidalijau pirmųjų dviejų sezonų, kuriuos taip žaibiškai sužiūrėjau, įrašu, kad net nebeskyriau atskirų įrašų, nes iškart pabaigęs pirmąjį sezoną ėmiausi antrojo. Tiesą sakant, po antrojo ėmiausi ir šio, jau trečiojo, ir maniau, kad sužiūrėsiu, jeigu ne per kelias dienas, tai per savaitę tikrai, bet nutiko taip, kad šiek tiek sustabdžiau serijų „rijimą“ ir visai ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl to, kad serialas iš esmės patyrė turbulenciją, tad reikėjo pristabdyti arklius.

Iš tikrųjų esu su didžiuliu apetitu pradėjęs nemažai serialų, kurie laikui bėgant laikui išsikvėpė ir retai kokį su nuoširdžiu susidomėjimu pažiūriu iki pabaigos. Taip nutrūko mano susidomėjimas tokiais serialais kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Ką mes veikiame šešėliuose“, nepabaigiau ir „Oranžinė – tai nauja juoda“, netgi labai patikusį „Begėdį“, pastrigau ir „Baltasis lotosas“, kurio pirmosios kelios trečiojo sezono serijos sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją, nes pasirodęs schematiškumas suerzino – tie patys atsikartojantys dalykai, tonas ir idėjos. Kaip bus su serialu „Iš“, jau po šio trečiojo sezono man nesunku pasakyti, nes, kaip jau sakiau, serialas patyrė tam tikras duobes.

Iš esmės „Iš“ kartoja labai panašias siužetines manipuliacines schemas, paimtas iš serialo „Tamsa“ (galimai ir iš serialo „Dingę“) – požeminiai tuneliai, susipynusios istorijos laiko gijos, grįžimas į civilizaciją ir vėl į tą bevardį miestelį, sąsajos su istoriniais dalykais iš tikrųjų atkartoja „Tamsos“ voratinklį, tik „Tamsa“ buvo žymiai tirštesnė, dinamiškesnė ir galvosūkių bei įmantrybių buvo nepalyginamai daugiau. Iki šiol manau, kad serialas „Tamsa“ kaip toks savo žanro serialas yra beprotiškai gerai sukurtas, o kiek lengvesniam, labiau į emocijų peripetijas linkusiam serialui „Iš“ belieka šiek tiek nulenkti galvą, bet serialą vis tiek galima žiūrėti dėl įtraukos, nors, deja, ir schematiškų istorijos linijų.

Trečiasis sezonas turėjo sprogdinti smegenis, žiūrovams pasiūlydamas iš tikrųjų beprotiškus siužetinius sprendimus, netikėtas kryptis, bet iš tikrųjų buvo kiek erzinančiai prigesintas. Visų pirma, vienai iš veikėjų pavyko ištrūkti į civilizaciją (čia ir toliau atskleisiu visgi tam tikrus siužeto vingius, be kurių negaliu įvardyti sezono problematikos, tad, jeigu nežiūrėjote, rekomenduoju skaityti tik išvadinę pastraipą), tačiau viso labo ji tik parsitempia į miestelį Viktoro tėvą, kad atsirastų daugiau melodramos. Atrodo, netikėtais įvykiais turėjęs įsibėgėti serialas ima ir jau nuo antros serijos 3 sezone išties sulėtina tempą. Kūrėjai ypač daug „užsiplaka“ stengdamiesi parodyti trapios bendruomenės individualias problemas, daug skirtingų personažų, jų asmeninės istorijos ir daug... graudulingų pasiplepėjimų.

Išties tapo absurdiškai juokinga, kad per kiekvieną seriją veikėjai vaikšto ratu nuo trobos iki trobos ir vis klausinėja „ar tau viskas gerai?“ Kad visiems yra negerai ir visi tyli užpakalius užraukę, žiūrovas akivaizdžiai mato, bet ne, kas 10 minučių reikia apsikabinti, paguosti ir lakstyti vienas nuo kito. Daug paviršutiniškos psichologijos, suprastėjo scenarijų literatūrinė kalba, nes veikėjai šneka vien keliomis primityviomis frazėmis. Atsirado jau mirusių miestelyje veikėjų vaiduokliai, t. y. net ne vaiduokliai, o kažkokie nevykę hamletiški psichoterapeutai, pvz., nužudytas pirmajame sezone kunigas ar smuklės barmenas, nuolat šluostantis stiklinę – tie nuolatiniai išpažinčių klausytojai, kurie ne tik sulėtina serialo tempą, bet iš esmės nepriduoda net intrigos, nes žiūrovas juk nėra kvailys, jis mato ir jaučia iš aktorių, ką galvoja ir jaučia personažai, tad tie pliurpalai ir tauškalai apie kančią, vidinę dramą, sudėtingus nuspėjamus prisipažinimus tėra „Santa Barbaros“ laikų muilo operos triukšmo dauginimas ir, ko gero, gumos vilkinimas, nes kūrėjai nesugeba be schemų ir klišių kurti dinamiškesnį serialo variantą.

Išties netgi bandžiau sudarinėti labiausiai šiame sezone erzinančių veikėjų sąrašą. Maždaug tie veikėjai, kuriems norėtųsi „užvažiuoti“ lenta, kad nustotų žliumbti ir nesielgtų kaip muilo operoje. Labiausiai erzino Fatima, kurios nėštumas privertė ją ėsti supuvusį maistą, pavertė ja aikštinga ir schematiška isterikės nėščiosios durnele, kuriai skiriama neįtikėtinai daug nuobodaus laiko. Erzino ir Džimio personažas, kuris visą sezoną nieko nenuveikė, tik ėjo per vyrus visiems grasindamas, kad laikytųsi visi nuo jo vaikų (Etano ir Džulės) ir žmonos atokiau, t. y. ėjo ir grasino, o po to ėjo ir atsiprašinėjo, tiesa, dar parnešė kopūstų ir morkų iš tos keistos vietos, kur, dievaži, viduržiemio sniegas! Kai kurie nelogiški sprendimai ir filmavimo sezoniškumas prasilenkė, nes... patys suveskite galus. Jeigu serialas ir fantastinis, bet tam tikri sprendimai dėl logikos kaip maistas turėtų kažkaip būti išspręsti. Kitas personažas, kuris erzino, šerifas Boidas – schematiškas ir chrestomatinis pavyzdys, kad dėl kokio žmogžudžio – visus sušerti siaubūnams, bet jeigu jo sūnelio naujoji žmonelė Fatima, tai jau pakuždomis, niekam nieko nesakykim. Principingas išverstaskūris schemos žmogus, milijoną kartų matytas reikalas survivor filmuose ir serialuose, tad ėjimas už savus ir nuolaidžiavimas iš tikrųjų serialui nieko gero neprideda, nes jau galima subaksnoti, kuriuos veikėjus kamera ir siužetas myli, tie negali mirti.

Visgi esama ir naujų galvosūkio linijų, laiko kilpų, prisiminimų apie buvusius dalykus, kurie šiame sezone dar nėra iki galo atskleisti ir, tiesą sakant, serialas įgauna įdomumą tik devintoje ir dešimtoje serijose, kai paspartinama dinamika su nemažai žadančiu ketvirtuoju sezonu, tačiau jau aišku, jog tai manipuliacija, kad būtų žiūrima toliau, nes ir ketvirtas sezonas viską pamažu vilkins, bus daug pokalbių, ašarų, atmetimo – ir tas noras akcentuoti veikėjų psichologines dramas šitaip melodramatiškai neprideda serialui krūvio, sakyčiau, pataikaujama pernelyg nemąstančiam žiūrovui, kuriam reikia paaiškinti schemas.

Trečiasis sezonas nori išlaikyti įtampą, netikėtus siužetinius posūkius ir galvosūkį, tačiau tiesa labai paprasta – serialas užsiplepa ir pernelyg pralošia p žiūrovui demonstruodamas primityvius pokalbius – ar tau viskas gerai? man viskas gerai (nors veidas pažaliavęs) – ir primityviai spekuliuodamas tariamai labai „įdomias“ veikėjų psichozes ir dvasines kančias. Esmė tame, kad jos nėra įdomios, ir pusiausvyros tarp sukurto pasaulio kaip rebuso-galvosūkio ir veikėjų emocinio vaizdavimo nebelieka, intrigą ir mistiką stelbia perdėtas emocinis parodomasis krūvis ir tipiškos veikėjų schemos. Manau, ateityje, jeigu nori kūrėjai, kad „Iš“ bent išliktų populiarus, turi labai drastiškai perjungti pavaras į dinamiką, galvosūkio įdomesnę plėtotę ir mažiau skirti dėmesio perdėtai patetikai. Visgi manau, kad skirsiu dar šansą ketvirtam sezonui, kuris turėtų pasirodyti 2026 metais.

Trečiojo sezono anonsas:

Maištinga Siela

Serialas: "Iš" / "From" (1 sezonas ir 2 sezonas / seasons 1 and 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią vasarą absoliučiai esu įsitraukęs į siaubo mistinį pramoginį serialą „Iš“ (angl. From). Iš pradžių pamaniau, kad apžvelgsiu ir pasidalysiu nuomonę apie pirmąjį sezoną, tačiau serialas taip mane įtraukė, kad iškart pradėjau žiūrėti ir antrąjį sezoną, todėl šįkart apžvelgsiu iškart abu sezonus ir pasidalysiu įspūdžiais.

 

Tiesą sakant, nesu matęs legendinio serialo „Dingę“ (angl. Lost), kuris buvo toks populiarus ir įtraukiantis, anot internautų, kad daugeliui tapo vienu geriausiu visų laikų serialu. Apie jo įtrauką netgi buvo sukurta „Simpsonų“ serija. Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad serialas „Iš“ turi panašią sąrangą ir idėją, o prie abiejų serialų dirbo Jackas Benderis, tad kas matė „Dingę“, manau, nesunkiai susies serialą tiek stilistiškai, tiek atmosferiškai su „Iš“.

 

Istorija pasakoja apie paslaptingą miškų mažą miestelį, į kurį atklydę pavieniai žmonės nebegali ištrūkti. Kartą pamatę ant kelio užvirtusį medį, jie aplinkkeliu bando pravažiuoti pro miestelį, tačiau daugiau niekada iš jo nebegali išvažiuoti, nes automobilis tiesiog grįžta į pradžios tašką. Galiausiai sezonas prasideda nuo Džimo ir Tabitos bei jų dviejų vaikų Etano ir Džiulės, kurie atvyksta į užkampį ir galiausiai negali patikėti, kad yra ne tik įstrigę tarp keistai nusiteikusių vietinių gyventojų, bet kad ir naktimis pasirodo monstrai, kurie iš pradžių pasirodo kaip malonūs gyventojai, tačiau priartėję tampą vidurius plėšiančiomis pabaisomis. Nuo jų apsisaugoti beveik neįmanoma, nebent turi akmeninius amuletus su simboliais, kurie apsaugo namus nuo pabaisų...

 

Galų gale visas serialas yra apie to miestelio gyventojų hierarchiją ir susitarimus, kaip kasnakt išgyventi. Kai kurie gyventojai čia įstrigę metus, kai kurie šešerius, o toks keistuolis kaip Viktoras čia gyvena nuo pat vaikystės, tad nėra jokių kitų galimybių ištrūkti, nes visiems reikia nuolat patekti į namus iki saulėlydžio. Savotiškai išgyventojų chuntai vadovauja šerifas Boidas ir Dona. Miestelis turi kunigą, medicinos slaugę ir atrodo šiek tiek keistokai, nes yra pačių įvairiausių profesijų žmonės, kurie ne tik vieni kitiems padeda, bet ir dirba šios mažos socialinės ekosistemos labui: vieni gyvena nuosavuose namukuose, o kai kurie glaudžiasi didžiuliame name ir gyvena komunoje. Taigi didžioji serialo dalis užima ką tik atvykusios šeimos adaptacijai ir taisyklių supratimui, aišku, ne taip lengvai, nes tenka daug ką suprasti, priimti ir apsigludinti su vietos gyventojais.

 

Serialas iš tikrųjų laikosi kelių įprastinių serialams klodų, t. y. kiekvienoje serijoje akcentuojamas koks nors tos vietos gyventojas su savo asmenine drama ir istorija bei paslaptimis bei žaidžia vietovės paslaptimi, kaskart plėsdami paslapčių ir užuominų variantus. Netrukus sužinome ir šerifo Boido gyvenimo tragediją, jo sūnau šaltumą... Iš tikrųjų visų veikėjų nė neaptarsiu, nes jų labai daug ir jie visi daugiau ar mažiau turi savo vaidmenis, charakteristikas, tiesa, kartais pernelyg tiesmukai ir „seriališkai“ niuansuotus. Pavyzdžiui, atrodo, kad veikėjai tyčia dėl parodomosios įtampos nesusikalba, atrodo, galėtų susėsti ir pasikalbėti, sujungti savo istorijas, vizijas ir sapnus, kad pagaliau būtų visiškai išsiaiškinta, tačiau daugelis vaikšto kaip su pilna burna vandens ir nekalba. Iš pradžių man kilo nemažai klausimų, iš kur jie gauna elektros, kaip veikia jų vandentiekis, iš kur jie gauna skalbimų miltelių ir kaip užsiaugina maisto, tačiau per du sezonus pamažu neaiškūs kontekstiniai socialiniai dalykai atskleidžiami ir daugmaž pateisinami.

 

APIE PIRMĄJĮ SEZONĄ

 

Pirmasis sezonas išties įsivažiavo ne taip jau ir lengvai. Pirmosiomis serijomis nebuvau sužavėtas, kadangi veikėjai pasirodė pernelyg elementarūs ir veikiantys kaip kokiame prasme siaubo filme: pasipūtusi paauglė, perdėtas ir isteriškas tėvų rūpinimasis savo vaikais, įkyrūs pasiaukojimai ir cypciojimai, aikščiojimai, hiperbolizuotos išraiškos, tačiau antrojoje sezono dalyje prasidėjo įdomumai. Išties pats įdomiausias dalykas yra ne tiek veikėjų santykių peripetijos (nors pradeda darytis įdomūs ir jie), bet ir visas šios vietovės galvosūkis: kas iš tikrųjų slypi miške, kas iš tikrųjų valdo visą šį miestelį. Nors kai kurios scenos labai jau nuspėjamos ir tam tikrų veikėjų poelgiai, pvz., išbėgimai naktį dėl tėvelio, mamytės ar dukrelės į pavojingą naktį bandant sulaikyti kitiems.

 

Galiausiai pirmasis sezonas iš tikrųjų įsivažiuoja ir įdomiausiais epizodais tampa 7 ir 9 serijos, kurios pateikė daugiausiai dinamikos, paslapčių ir veiksmo. Taigi šio sezono epicentras tampa ant namo stogo iškeltas radijo susisiekimo siųstuvas, bandymas susisiekti su civilizacija bei Saros brolio nužudymas, jos pasislėpimas ir kančios, kančios, kančios...

 

APIE ANTRĄJĮ SEZONĄ

 

Į miestelį įvažiavęs autobusas atvežė naujų ne tik veikėjų, kurie vėlgi nieko negali susigaudyti, bet ir paslapčių. Namo griūtis, kelionės požemiais, padarai ir susikiršinę veikėjai tiesiogine to žodžio prasme patiria net ne depresiją, o nervinį piką. Ypač dėl Saros, dėl kurios kaltės mirė nemažai veikėjų. Jos sugrįžimas iš miško į miestelį viską jaukia. Visgi šis sezonas intensyvesnis ir įdomesnis, nes žiūrovas žino žaidimo taisykles ir yra daugelį veikėjų jau „prisijaukinęs“, žino, kas tai per pasaulis ir kokie daugmaž tyko pavojai. Jau pradeda formuotis netgi kelios tikėtinos teorijos apie visą „Iš“ idėjų pasaulį. Čionai pasirodęs švyturys, į kurį patenka Tabita leidžia manyti, jog „Iš“ lyg ir sukurtas pagal pasakos Mėlynbarzdžio, kuris gyveno bokšte, išžudytų vaikų idėją: kažkas nukankino ir išžudė vaikus, o jų sielos trokšta laisvės ir teisingumo. Bet tikriausiai tai būtų pernelyg primityvu, tad įdomiausia yra dėlioti visos šios istorijos dėliones pagal veikėjų priežastinių pasekmių ryšius, kurie labai jau mistiški. Pavyzdžiui, slaugė Kristi šiame sezone sutinka savo mylimąją, kuri buvo tame autobuse. Kokia tikimybė, kad toks autobusas su pažįstamu ir mylimu žmogumi atvyks į tokį užkeiktą užkampį? Šerifas ir kiti taip pat pradeda susieti vardus, istorijas su savo gyvenimais ir čionai atsidūrusiais žmonėmis. Atrodo, kad ši vieta veikia kaip kokia matrica, kuri žaidžia ir savaip režisuoja šių veikėjų poelgius ir emocijas. Tad nenuostabu, kad viskas pradeda panašėti kaip į kokį slaptą realybės šou, bet...

 

Bet! Yra ir erzinančių šiame sezone dalykų, pavyzdžiui, labai daug vizijų ir pasikartojančių sapnų ir simbolių. Grojanti muzikinė dėžutė, vaikų piešiniai, veikėjai pasilikę vieni ilgėliausiai kalbasi su mirusiais tarsi su savo psichoterapeutais, iš požemių ar iš niekur išlenda nuolat šokanti balerina ir tai jau net nebe taip baisu, kiek tampa patetiškai ištęsta ir vietomis sezonas atrodo duobėtas, užvilkintas, o kai kas nepapasakota iki galo, pvz., Sara ieško molinės figūrėlės, kuri velniškai svarbi, ją sudaužo, bet tuo viskas ir baigiasi, taip per visą sezoną ir neparodoma, ko jai iš tikrųjų reikėjo (nebent paliekama kitiems sezonams?). Erzina ir atsiradęs Rendelo personažas, chuliganiškas maištininkas, kuris nuolat prieštarauja Donai ir elgiasi kaip iš Pravieniškių kalėjimo pabėgęs recidyvistas. Suprantu, kad jis charizmatiškas, bet jis pernelyg kaip veikėjas schematiškas. Iš tikrųjų schematiški ir elementarūs ir kiti veikėjai, tačiau tai populiariojo serialo braižas, jis ir nesiekia itin gilių draminių elementų, tad ir į veikėjus reiktų tikriausiai žiūrėti tik kaip į žaidimo figūrėles.

 

Tiesa, labai jau greitai gyja tie veikėjai! Tikriausiai perverta berniuko kojai reabilitacijos reiktų mažiausiai pusmečio, o jis jau po savaitės vaikšto su ramentu. Perdurtų kepenų šerifo sūnus, kuriam perpiltas kraujas, jau po kelių serijų pasipuošęs tuokiasi! Tam tikra prasme veikėjai pernelyg greitai reabilituojasi, kad neatrodytų amžinai suvargę, nusmurgę ir prie mirties. Tai pernelyg pastebima.

 

Nepaisant tam tikrų šablonų ir erzinančių populiariojo žanro žaidimų taisyklių, man serialas labai patinka ir tuoj leisiuosi į trečiąjį sezoną be jokios pertraukos (!!!). Masina paslaptys, sukurtas unikalus „Iš“ pasaulis ir pasilikusios dar neįmintos mįslės. Manau, kūrėjams pavyko sukurti nenuspėjamo mistinio pasaulio planą, nors ir su jau serialų pasaulyje matytomis priemonėmis. Atmosferiškai ir dėl galvosūkio man serialas kažkiek primena itin mane įtraukusį, deja, taip ir neužbaigtą kūrėjų serialą „1899“ bei trijų sezoną vokiečių šedevrą „Tamsa“, kada norisi serijai pasibaigus žiūrėti jau kitą. Taigi tikiuosi, kad serialo trečiasis sezonas nenuvils.

Pirmojo sezono anonsas.

Antrojo sezono anonsas.

 

Jūsų Maištinga Siela