Serialas "Iš" / "From" (3 sezonas / season 3)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

Žinoma, šios vasaros serialas tapo ne apdovanojimais nusietas „Šiogūnas“, iš kurio labai daug tikėjausi, bet mistinis siaubo serialas „Iš“ (angl. From), kurį režisavo John Griffin. Neseniai pasidalijau pirmųjų dviejų sezonų, kuriuos taip žaibiškai sužiūrėjau, įrašu, kad net nebeskyriau atskirų įrašų, nes iškart pabaigęs pirmąjį sezoną ėmiausi antrojo. Tiesą sakant, po antrojo ėmiausi ir šio, jau trečiojo, ir maniau, kad sužiūrėsiu, jeigu ne per kelias dienas, tai per savaitę tikrai, bet nutiko taip, kad šiek tiek sustabdžiau serijų „rijimą“ ir visai ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl to, kad serialas iš esmės patyrė turbulenciją, tad reikėjo pristabdyti arklius.

Iš tikrųjų esu su didžiuliu apetitu pradėjęs nemažai serialų, kurie laikui bėgant laikui išsikvėpė ir retai kokį su nuoširdžiu susidomėjimu pažiūriu iki pabaigos. Taip nutrūko mano susidomėjimas tokiais serialais kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Ką mes veikiame šešėliuose“, nepabaigiau ir „Oranžinė – tai nauja juoda“, netgi labai patikusį „Begėdį“, pastrigau ir „Baltasis lotosas“, kurio pirmosios kelios trečiojo sezono serijos sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją, nes pasirodęs schematiškumas suerzino – tie patys atsikartojantys dalykai, tonas ir idėjos. Kaip bus su serialu „Iš“, jau po šio trečiojo sezono man nesunku pasakyti, nes, kaip jau sakiau, serialas patyrė tam tikras duobes.

Iš esmės „Iš“ kartoja labai panašias siužetines manipuliacines schemas, paimtas iš serialo „Tamsa“ (galimai ir iš serialo „Dingę“) – požeminiai tuneliai, susipynusios istorijos laiko gijos, grįžimas į civilizaciją ir vėl į tą bevardį miestelį, sąsajos su istoriniais dalykais iš tikrųjų atkartoja „Tamsos“ voratinklį, tik „Tamsa“ buvo žymiai tirštesnė, dinamiškesnė ir galvosūkių bei įmantrybių buvo nepalyginamai daugiau. Iki šiol manau, kad serialas „Tamsa“ kaip toks savo žanro serialas yra beprotiškai gerai sukurtas, o kiek lengvesniam, labiau į emocijų peripetijas linkusiam serialui „Iš“ belieka šiek tiek nulenkti galvą, bet serialą vis tiek galima žiūrėti dėl įtraukos, nors, deja, ir schematiškų istorijos linijų.

Trečiasis sezonas turėjo sprogdinti smegenis, žiūrovams pasiūlydamas iš tikrųjų beprotiškus siužetinius sprendimus, netikėtas kryptis, bet iš tikrųjų buvo kiek erzinančiai prigesintas. Visų pirma, vienai iš veikėjų pavyko ištrūkti į civilizaciją (čia ir toliau atskleisiu visgi tam tikrus siužeto vingius, be kurių negaliu įvardyti sezono problematikos, tad, jeigu nežiūrėjote, rekomenduoju skaityti tik išvadinę pastraipą), tačiau viso labo ji tik parsitempia į miestelį Viktoro tėvą, kad atsirastų daugiau melodramos. Atrodo, netikėtais įvykiais turėjęs įsibėgėti serialas ima ir jau nuo antros serijos 3 sezone išties sulėtina tempą. Kūrėjai ypač daug „užsiplaka“ stengdamiesi parodyti trapios bendruomenės individualias problemas, daug skirtingų personažų, jų asmeninės istorijos ir daug... graudulingų pasiplepėjimų.

Išties tapo absurdiškai juokinga, kad per kiekvieną seriją veikėjai vaikšto ratu nuo trobos iki trobos ir vis klausinėja „ar tau viskas gerai?“ Kad visiems yra negerai ir visi tyli užpakalius užraukę, žiūrovas akivaizdžiai mato, bet ne, kas 10 minučių reikia apsikabinti, paguosti ir lakstyti vienas nuo kito. Daug paviršutiniškos psichologijos, suprastėjo scenarijų literatūrinė kalba, nes veikėjai šneka vien keliomis primityviomis frazėmis. Atsirado jau mirusių miestelyje veikėjų vaiduokliai, t. y. net ne vaiduokliai, o kažkokie nevykę hamletiški psichoterapeutai, pvz., nužudytas pirmajame sezone kunigas ar smuklės barmenas, nuolat šluostantis stiklinę – tie nuolatiniai išpažinčių klausytojai, kurie ne tik sulėtina serialo tempą, bet iš esmės nepriduoda net intrigos, nes žiūrovas juk nėra kvailys, jis mato ir jaučia iš aktorių, ką galvoja ir jaučia personažai, tad tie pliurpalai ir tauškalai apie kančią, vidinę dramą, sudėtingus nuspėjamus prisipažinimus tėra „Santa Barbaros“ laikų muilo operos triukšmo dauginimas ir, ko gero, gumos vilkinimas, nes kūrėjai nesugeba be schemų ir klišių kurti dinamiškesnį serialo variantą.

Išties netgi bandžiau sudarinėti labiausiai šiame sezone erzinančių veikėjų sąrašą. Maždaug tie veikėjai, kuriems norėtųsi „užvažiuoti“ lenta, kad nustotų žliumbti ir nesielgtų kaip muilo operoje. Labiausiai erzino Fatima, kurios nėštumas privertė ją ėsti supuvusį maistą, pavertė ja aikštinga ir schematiška isterikės nėščiosios durnele, kuriai skiriama neįtikėtinai daug nuobodaus laiko. Erzino ir Džimio personažas, kuris visą sezoną nieko nenuveikė, tik ėjo per vyrus visiems grasindamas, kad laikytųsi visi nuo jo vaikų (Etano ir Džulės) ir žmonos atokiau, t. y. ėjo ir grasino, o po to ėjo ir atsiprašinėjo, tiesa, dar parnešė kopūstų ir morkų iš tos keistos vietos, kur, dievaži, viduržiemio sniegas! Kai kurie nelogiški sprendimai ir filmavimo sezoniškumas prasilenkė, nes... patys suveskite galus. Jeigu serialas ir fantastinis, bet tam tikri sprendimai dėl logikos kaip maistas turėtų kažkaip būti išspręsti. Kitas personažas, kuris erzino, šerifas Boidas – schematiškas ir chrestomatinis pavyzdys, kad dėl kokio žmogžudžio – visus sušerti siaubūnams, bet jeigu jo sūnelio naujoji žmonelė Fatima, tai jau pakuždomis, niekam nieko nesakykim. Principingas išverstaskūris schemos žmogus, milijoną kartų matytas reikalas survivor filmuose ir serialuose, tad ėjimas už savus ir nuolaidžiavimas iš tikrųjų serialui nieko gero neprideda, nes jau galima subaksnoti, kuriuos veikėjus kamera ir siužetas myli, tie negali mirti.

Visgi esama ir naujų galvosūkio linijų, laiko kilpų, prisiminimų apie buvusius dalykus, kurie šiame sezone dar nėra iki galo atskleisti ir, tiesą sakant, serialas įgauna įdomumą tik devintoje ir dešimtoje serijose, kai paspartinama dinamika su nemažai žadančiu ketvirtuoju sezonu, tačiau jau aišku, jog tai manipuliacija, kad būtų žiūrima toliau, nes ir ketvirtas sezonas viską pamažu vilkins, bus daug pokalbių, ašarų, atmetimo – ir tas noras akcentuoti veikėjų psichologines dramas šitaip melodramatiškai neprideda serialui krūvio, sakyčiau, pataikaujama pernelyg nemąstančiam žiūrovui, kuriam reikia paaiškinti schemas.

Trečiasis sezonas nori išlaikyti įtampą, netikėtus siužetinius posūkius ir galvosūkį, tačiau tiesa labai paprasta – serialas užsiplepa ir pernelyg pralošia p žiūrovui demonstruodamas primityvius pokalbius – ar tau viskas gerai? man viskas gerai (nors veidas pažaliavęs) – ir primityviai spekuliuodamas tariamai labai „įdomias“ veikėjų psichozes ir dvasines kančias. Esmė tame, kad jos nėra įdomios, ir pusiausvyros tarp sukurto pasaulio kaip rebuso-galvosūkio ir veikėjų emocinio vaizdavimo nebelieka, intrigą ir mistiką stelbia perdėtas emocinis parodomasis krūvis ir tipiškos veikėjų schemos. Manau, ateityje, jeigu nori kūrėjai, kad „Iš“ bent išliktų populiarus, turi labai drastiškai perjungti pavaras į dinamiką, galvosūkio įdomesnę plėtotę ir mažiau skirti dėmesio perdėtai patetikai. Visgi manau, kad skirsiu dar šansą ketvirtam sezonui, kuris turėtų pasirodyti 2026 metais.

Trečiojo sezono anonsas:

Maištinga Siela

Serialas: "Iš" / "From" (1 sezonas ir 2 sezonas / seasons 1 and 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią vasarą absoliučiai esu įsitraukęs į siaubo mistinį pramoginį serialą „Iš“ (angl. From). Iš pradžių pamaniau, kad apžvelgsiu ir pasidalysiu nuomonę apie pirmąjį sezoną, tačiau serialas taip mane įtraukė, kad iškart pradėjau žiūrėti ir antrąjį sezoną, todėl šįkart apžvelgsiu iškart abu sezonus ir pasidalysiu įspūdžiais.

 

Tiesą sakant, nesu matęs legendinio serialo „Dingę“ (angl. Lost), kuris buvo toks populiarus ir įtraukiantis, anot internautų, kad daugeliui tapo vienu geriausiu visų laikų serialu. Apie jo įtrauką netgi buvo sukurta „Simpsonų“ serija. Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad serialas „Iš“ turi panašią sąrangą ir idėją, o prie abiejų serialų dirbo Jackas Benderis, tad kas matė „Dingę“, manau, nesunkiai susies serialą tiek stilistiškai, tiek atmosferiškai su „Iš“.

 

Istorija pasakoja apie paslaptingą miškų mažą miestelį, į kurį atklydę pavieniai žmonės nebegali ištrūkti. Kartą pamatę ant kelio užvirtusį medį, jie aplinkkeliu bando pravažiuoti pro miestelį, tačiau daugiau niekada iš jo nebegali išvažiuoti, nes automobilis tiesiog grįžta į pradžios tašką. Galiausiai sezonas prasideda nuo Džimo ir Tabitos bei jų dviejų vaikų Etano ir Džiulės, kurie atvyksta į užkampį ir galiausiai negali patikėti, kad yra ne tik įstrigę tarp keistai nusiteikusių vietinių gyventojų, bet kad ir naktimis pasirodo monstrai, kurie iš pradžių pasirodo kaip malonūs gyventojai, tačiau priartėję tampą vidurius plėšiančiomis pabaisomis. Nuo jų apsisaugoti beveik neįmanoma, nebent turi akmeninius amuletus su simboliais, kurie apsaugo namus nuo pabaisų...

 

Galų gale visas serialas yra apie to miestelio gyventojų hierarchiją ir susitarimus, kaip kasnakt išgyventi. Kai kurie gyventojai čia įstrigę metus, kai kurie šešerius, o toks keistuolis kaip Viktoras čia gyvena nuo pat vaikystės, tad nėra jokių kitų galimybių ištrūkti, nes visiems reikia nuolat patekti į namus iki saulėlydžio. Savotiškai išgyventojų chuntai vadovauja šerifas Boidas ir Dona. Miestelis turi kunigą, medicinos slaugę ir atrodo šiek tiek keistokai, nes yra pačių įvairiausių profesijų žmonės, kurie ne tik vieni kitiems padeda, bet ir dirba šios mažos socialinės ekosistemos labui: vieni gyvena nuosavuose namukuose, o kai kurie glaudžiasi didžiuliame name ir gyvena komunoje. Taigi didžioji serialo dalis užima ką tik atvykusios šeimos adaptacijai ir taisyklių supratimui, aišku, ne taip lengvai, nes tenka daug ką suprasti, priimti ir apsigludinti su vietos gyventojais.

 

Serialas iš tikrųjų laikosi kelių įprastinių serialams klodų, t. y. kiekvienoje serijoje akcentuojamas koks nors tos vietos gyventojas su savo asmenine drama ir istorija bei paslaptimis bei žaidžia vietovės paslaptimi, kaskart plėsdami paslapčių ir užuominų variantus. Netrukus sužinome ir šerifo Boido gyvenimo tragediją, jo sūnau šaltumą... Iš tikrųjų visų veikėjų nė neaptarsiu, nes jų labai daug ir jie visi daugiau ar mažiau turi savo vaidmenis, charakteristikas, tiesa, kartais pernelyg tiesmukai ir „seriališkai“ niuansuotus. Pavyzdžiui, atrodo, kad veikėjai tyčia dėl parodomosios įtampos nesusikalba, atrodo, galėtų susėsti ir pasikalbėti, sujungti savo istorijas, vizijas ir sapnus, kad pagaliau būtų visiškai išsiaiškinta, tačiau daugelis vaikšto kaip su pilna burna vandens ir nekalba. Iš pradžių man kilo nemažai klausimų, iš kur jie gauna elektros, kaip veikia jų vandentiekis, iš kur jie gauna skalbimų miltelių ir kaip užsiaugina maisto, tačiau per du sezonus pamažu neaiškūs kontekstiniai socialiniai dalykai atskleidžiami ir daugmaž pateisinami.

 

APIE PIRMĄJĮ SEZONĄ

 

Pirmasis sezonas išties įsivažiavo ne taip jau ir lengvai. Pirmosiomis serijomis nebuvau sužavėtas, kadangi veikėjai pasirodė pernelyg elementarūs ir veikiantys kaip kokiame prasme siaubo filme: pasipūtusi paauglė, perdėtas ir isteriškas tėvų rūpinimasis savo vaikais, įkyrūs pasiaukojimai ir cypciojimai, aikščiojimai, hiperbolizuotos išraiškos, tačiau antrojoje sezono dalyje prasidėjo įdomumai. Išties pats įdomiausias dalykas yra ne tiek veikėjų santykių peripetijos (nors pradeda darytis įdomūs ir jie), bet ir visas šios vietovės galvosūkis: kas iš tikrųjų slypi miške, kas iš tikrųjų valdo visą šį miestelį. Nors kai kurios scenos labai jau nuspėjamos ir tam tikrų veikėjų poelgiai, pvz., išbėgimai naktį dėl tėvelio, mamytės ar dukrelės į pavojingą naktį bandant sulaikyti kitiems.

 

Galiausiai pirmasis sezonas iš tikrųjų įsivažiuoja ir įdomiausiais epizodais tampa 7 ir 9 serijos, kurios pateikė daugiausiai dinamikos, paslapčių ir veiksmo. Taigi šio sezono epicentras tampa ant namo stogo iškeltas radijo susisiekimo siųstuvas, bandymas susisiekti su civilizacija bei Saros brolio nužudymas, jos pasislėpimas ir kančios, kančios, kančios...

 

APIE ANTRĄJĮ SEZONĄ

 

Į miestelį įvažiavęs autobusas atvežė naujų ne tik veikėjų, kurie vėlgi nieko negali susigaudyti, bet ir paslapčių. Namo griūtis, kelionės požemiais, padarai ir susikiršinę veikėjai tiesiogine to žodžio prasme patiria net ne depresiją, o nervinį piką. Ypač dėl Saros, dėl kurios kaltės mirė nemažai veikėjų. Jos sugrįžimas iš miško į miestelį viską jaukia. Visgi šis sezonas intensyvesnis ir įdomesnis, nes žiūrovas žino žaidimo taisykles ir yra daugelį veikėjų jau „prisijaukinęs“, žino, kas tai per pasaulis ir kokie daugmaž tyko pavojai. Jau pradeda formuotis netgi kelios tikėtinos teorijos apie visą „Iš“ idėjų pasaulį. Čionai pasirodęs švyturys, į kurį patenka Tabita leidžia manyti, jog „Iš“ lyg ir sukurtas pagal pasakos Mėlynbarzdžio, kuris gyveno bokšte, išžudytų vaikų idėją: kažkas nukankino ir išžudė vaikus, o jų sielos trokšta laisvės ir teisingumo. Bet tikriausiai tai būtų pernelyg primityvu, tad įdomiausia yra dėlioti visos šios istorijos dėliones pagal veikėjų priežastinių pasekmių ryšius, kurie labai jau mistiški. Pavyzdžiui, slaugė Kristi šiame sezone sutinka savo mylimąją, kuri buvo tame autobuse. Kokia tikimybė, kad toks autobusas su pažįstamu ir mylimu žmogumi atvyks į tokį užkeiktą užkampį? Šerifas ir kiti taip pat pradeda susieti vardus, istorijas su savo gyvenimais ir čionai atsidūrusiais žmonėmis. Atrodo, kad ši vieta veikia kaip kokia matrica, kuri žaidžia ir savaip režisuoja šių veikėjų poelgius ir emocijas. Tad nenuostabu, kad viskas pradeda panašėti kaip į kokį slaptą realybės šou, bet...

 

Bet! Yra ir erzinančių šiame sezone dalykų, pavyzdžiui, labai daug vizijų ir pasikartojančių sapnų ir simbolių. Grojanti muzikinė dėžutė, vaikų piešiniai, veikėjai pasilikę vieni ilgėliausiai kalbasi su mirusiais tarsi su savo psichoterapeutais, iš požemių ar iš niekur išlenda nuolat šokanti balerina ir tai jau net nebe taip baisu, kiek tampa patetiškai ištęsta ir vietomis sezonas atrodo duobėtas, užvilkintas, o kai kas nepapasakota iki galo, pvz., Sara ieško molinės figūrėlės, kuri velniškai svarbi, ją sudaužo, bet tuo viskas ir baigiasi, taip per visą sezoną ir neparodoma, ko jai iš tikrųjų reikėjo (nebent paliekama kitiems sezonams?). Erzina ir atsiradęs Rendelo personažas, chuliganiškas maištininkas, kuris nuolat prieštarauja Donai ir elgiasi kaip iš Pravieniškių kalėjimo pabėgęs recidyvistas. Suprantu, kad jis charizmatiškas, bet jis pernelyg kaip veikėjas schematiškas. Iš tikrųjų schematiški ir elementarūs ir kiti veikėjai, tačiau tai populiariojo serialo braižas, jis ir nesiekia itin gilių draminių elementų, tad ir į veikėjus reiktų tikriausiai žiūrėti tik kaip į žaidimo figūrėles.

 

Tiesa, labai jau greitai gyja tie veikėjai! Tikriausiai perverta berniuko kojai reabilitacijos reiktų mažiausiai pusmečio, o jis jau po savaitės vaikšto su ramentu. Perdurtų kepenų šerifo sūnus, kuriam perpiltas kraujas, jau po kelių serijų pasipuošęs tuokiasi! Tam tikra prasme veikėjai pernelyg greitai reabilituojasi, kad neatrodytų amžinai suvargę, nusmurgę ir prie mirties. Tai pernelyg pastebima.

 

Nepaisant tam tikrų šablonų ir erzinančių populiariojo žanro žaidimų taisyklių, man serialas labai patinka ir tuoj leisiuosi į trečiąjį sezoną be jokios pertraukos (!!!). Masina paslaptys, sukurtas unikalus „Iš“ pasaulis ir pasilikusios dar neįmintos mįslės. Manau, kūrėjams pavyko sukurti nenuspėjamo mistinio pasaulio planą, nors ir su jau serialų pasaulyje matytomis priemonėmis. Atmosferiškai ir dėl galvosūkio man serialas kažkiek primena itin mane įtraukusį, deja, taip ir neužbaigtą kūrėjų serialą „1899“ bei trijų sezoną vokiečių šedevrą „Tamsa“, kada norisi serijai pasibaigus žiūrėti jau kitą. Taigi tikiuosi, kad serialo trečiasis sezonas nenuvils.

Pirmojo sezono anonsas.

Antrojo sezono anonsas.

 

Jūsų Maištinga Siela