Serialas: "Iš" / "From" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Tas, kas skaito šį įrašą apie serialo „Iš“ (angl. From) ketvirtąjį sezoną, tam tikriausiai nereikia pristatinėti, kas, kaip ir kodėl, todėl ši apžvalga bus kur kas trumpesnė, nes skirta vien tik šiam sezonui aptarti ir įvertinti. Kultinio serialo „Dingę“ kūrėjai sukūrė kažkokį alternatyvų pasaulį, kuriame galioja mistiniai dėsniai. Nežiūrėjau „Dingusių“, bet kažkodėl, iš to, ką prisimenu, ką anuomet aptarinėdavo žiūrovai, serialas „Iš“ turi nemažai panašumų.

Prisipažinsiu, kad trečiuoju „Iš“ jau buvau nebepatenkintas. Jutau viską, kas jau nebepatinka serialuose: intrigos prislopinimą, šalutinių ir dažnai bereikšmių siužetinių vingių plėtotę. Galima sakyti, kad ketvirtasis sezonas absoliučiai nuliūdino ir nuvylė, nors jį pažiūrėjau iš kažin kokios inercijos iki galo, bet norėjau, kad tai būtų jau paskutinis sezonas, nes... Kiek gi galima apie nieką ir vis tą patį? Manau, kad perpratau šio serialo manipuliacijas su žiūrovais. Jie pasiūlo tam tikrus siužetinius „kabliukus“, kad žiūrovas užkibtų, tačiau žaidimo taisykles uždelsia iki begalybes. Deja, tai būdinga nemažai serialų, ne vien tik „Iš“.

Reiktų pripažinti ir kūrėjų pastangas. Nudaigoti keletą nuo pirmojo sezono pagrindinių veikėjų – sveikintinas žingsnis, nes tai rodo gana didelę drąsą neprisirišti prie „saugių veikėjų“ ir jų nesaugoti iki paskutiniojo sezono pabaigos. Kita vertus, žiūrint, kaip klostosi siužetiniai vingiai, atrodo, kad numirę turi teisę vėl grįžti į tikrovę, todėl nudaigotas Tabitos vyras Džimas (šeimynėlės, kuri atvyksta į užkeiktą miestelį pirmajame sezone), beveik neabejoju, kad dar vienaip ar kitaip pasirodys. Kaip šio sezono pabaigoje nudaigota narkomanė medicinos seselė.

Iš tikrųjų šiame sezone įvedamas vienas paslaptingas veikėjas su geltonu kostiumu, kuris pasivertęs mergina integruojasi į miestelio visuomenę. Atrodo, kad šis veikėjas įdomus ir tuoj išvystys dinamiką, bet klydau – ji vaikšto pakampėmis kaip Milano podiumu, manipuliuoja veikėjais, varvina kraują į gėrimus ir viską vėl tęsia iki begalybės. Kur kas įdomesnis aspektas – Viktoro tėvo prabudimai kitoje tikrovės pusėje, kuris lyg ir žada vieną iš teorijų, kad galbūt visi čionai atsidūrę veikėjai yra tarpinėje komos būsenoje, t. y. panardinti į kompiuterinį pasaulį (skaistyklą?) bardo būseną, tad ir tos visos bėdelės, su kuriomis grumiasi veikėjai, tėra pajuokos vertos, o mirtis galbūt iš tikrųjų yra galimybė grįžti į normalų gyvenimą? Beje, ar pastebėjote, kaip šiame sezone nerangūs pasidarė požemyje esančios pabaisos? Vos pasivelka, kai pirmajame sezone veikėjai iki namo 10 metrų pabėgti nuo jų neįstengdavo... Kodėl? Nes iš esmės techniškai viskas vilkinama ir lėtinama.

Bet scenaristai užuodė populiarumo kraują ir pasistengė viską kuo labiau užvilkinti, prikurdami daugybę mįslių variantų: ką reiškia tas Tabitos matytas švyturys, ką iš tikrųjų mato Viktoro tėvas, kas tas pavidalus keičiantis geltono kostiumo žmogus, kas ten per griuvėsiai, per kuriuos galima patekti į kitą tikrovės/laiko klodą, kas tos iš ežero prisikėlusios lėlės-žudikės ir pan. Gerai, visa tai dar nėra prastai, tačiau kas, po perkūnais, šiam serialai rašė dialogus? Koks nors dirbtinis intelektas pagal vieną kurpalių? Tiek bereikšmių pasipliurpimų apie nieką? Čia lengva sukurti parodija: „Mums reikia pasikalbėti...“ kiekvienoje serijoje nuskamba po 10-20 kartų, veikėjai kaip suviduriavę hiperbolizuotomis išraiškomis pliurpia apie pavojus, tačiau strimgalviais lekia į savo misijas, pvz., kasinėti tuneliuose kaulų. Tas „mums reikia pasikalbėti...“ atėjo iš trečiojo sezono, o šiame įgavo absurdišką apogėjų. Veikėjai vaikšto iš užkandinės į komisariatą, iš ten į bažnyčią, o iš ten į namus, miškus ir vis tauzija apsinešę tai nuo grybų, tai nuo euforijos, sukeltų sapnų ar nuo regėjimų aplinkui matomų mirusių vaikų, kurie pirštais rodo į ką žiūrėti, ko saugotis ir ką daryti. Kiekvieną viziją, regėjimą kiekvienas veikėjas, atleiskite, kol „aploja“ su kiekvienu vis skirtingoje pakampėje, jau, žiūrėkite, serija ir pasibaigė.

Tai serijų pulsas nevykęs. Paprastai būna dar vienas ilgas pasipliurpimų koliažas, būtinai kokiam veikėjui nemalonumai, galiausiai iškeliama dar viena mįslė, bet į ją neatsakoma. Kad neatsakoma, tas man kaip ir patiktų, bet tos veikėjų psichologiją turinčios atskleisti schemos tokios nuvalkiotos ir „nuūdrotos“, kad nebeįdomu žiūrėti, nes visi psichuoja-pūliuoja, tačiau nieko nedaro, tik pliurpia paskalas ir dar spėja pakalbėti su kokiu seniai čionai numirusiu kunigu. Žodžiu, daug žadėjęs sezonas tiesiog pabosta, nebeįtikina, neturi krypties, manipuliuoja nuobodžiai ir atpažįstamai savo žiūrovais, tarsi tausotų kažin kokią jau iš anksto suformuotą medžiagą. Pastebėjote, kiek daug bereikšmių įvykių, kurie niekur nebebūna išplėtoti ir pasilieka tik kokios nors serijos turinyje tik dėl to, kad reikia kažkokių siužetinių antraeilių apmatų? Pavyzdžiui, toji istorija su lėlėmis iš ežero... Tiek daug žadėta, bet labai greitai numarinta. Akivaizdu, kad serialo kūrėjai pajutę sėkmę ėmė prie scenarijaus rašyti paralelinius scenarijus, nes serialas reikalauja papildomos medžiagos, tačiau, man atrodo, kad šitoks sprendimas juos pačius paskandina beprasmybėje ir vilkiname. Ar laukiu 5 sezono? Ne. Nusivylimas.

Maištinga Siela

Filmas: "Atvira santuoka" / "Splitsville"

 Sveiki,

 

Komiškiausi dalykai nutinka miegamuosiuose, dažnai bando tą lyg ir įteigti kinas, tačiau, man regis, kad ten vyksta patys tragiškiausi dalykai. Visgi režisieriaus ir aktoriaus Michael Angelo Covino režisuotas filmas „Atvira santuoka“ (angl. Splitville) (2025), pristatytas Kanų kino festivalyje, sulaukė nemažai pritarimo, nors tema seniai išsisėmusi, gal net nebeintriguojanti: kurti dar vieną komediją apie atviros santuokos tragediją komiškai. Filmas patraukė savo žinomų aktorių gausa ir, žinoma... Camon! Filmas pasitiktas labai teigiamai Kanuose, todėl, maniau, kad neprašausiu pasirinkdamas. O kaip buvo iš tikrųjų?

 

Istorija sukasi apie dvi poras: viena po 14 mėnesių santuokos (Kerio ir Ešlės) prie skyrybų ribos, nes panelei nelabai patinka nuobodus ir pernelyg greitai išsisėmęs seksualinis gyvenimas. Galiausiai po šoko Keris apsistoja laikinai pas draugą Paulą namuose ir permiega su jo žmona, nes... Ir šiaip draugo santuoka yra atvira, kiekvienas gali daryti ką tik nori ir ieškotis partnerio, tad kodėl ne? Galiausiai ketveriukės santuoka tampa daugmaž visko parodija, tiesa, labai linksma, nuotaikinga, kelia karnavališką įspūdį, kad iš tikrųjų didelė šiuolaikinių amerikiečių galimai taip ir gyvena, o dėl to jų santuokos tvirtos ir jie neišsiskiria. Deja, filmas kaip ir daugelis panašaus turinio istorijų tampa transliuoja tą patį: perdėta tolerancija ir užgniaužtas pavydas priveda prie apsimetinėjimo, jog mes gyvename puikiai, o iš tikrųjų vakarais suguldę vaikus maukiame vyną ir liejame ašaras...

 

Filmas man patiko, jis išties spalvingas, dinamiškas, sakyčiau, net nenuobodus. Gera režisūra! Bet visumoje filmas standartas, nepasiūlo jokios naujos minties, netikėtos perspektyvos, tik tas pačias jau iš filmo į filmą „nuskalbtas“ potekstes: atvirumas žlugdo santuoką, poligamija yra itin retas reiškinys, todėl neapsimetinėkime „moderniais“, o mylėkime vieni kitus ir branginkime santykius. Daugmaž visa šio filmo idėja nusakoma keliais klišiniais sakiniais, tad nebelieka jokios esminės nuorodos į kokią nors įdomesnę idėją. Kaltinti tikriausiai nieko nereikia, filmas vis tiek labai smagus, gerai surežisuotas, vėl būrys puikiai žinomų aktorių, kuriuos tinkamai ir vietoje pritraukia patraukli kamera... Negalėčiau spjauti į tokį reginį.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Serialas: "Iš" / "From" (1 sezonas ir 2 sezonas / seasons 1 and 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią vasarą absoliučiai esu įsitraukęs į siaubo mistinį pramoginį serialą „Iš“ (angl. From). Iš pradžių pamaniau, kad apžvelgsiu ir pasidalysiu nuomonę apie pirmąjį sezoną, tačiau serialas taip mane įtraukė, kad iškart pradėjau žiūrėti ir antrąjį sezoną, todėl šįkart apžvelgsiu iškart abu sezonus ir pasidalysiu įspūdžiais.

 

Tiesą sakant, nesu matęs legendinio serialo „Dingę“ (angl. Lost), kuris buvo toks populiarus ir įtraukiantis, anot internautų, kad daugeliui tapo vienu geriausiu visų laikų serialu. Apie jo įtrauką netgi buvo sukurta „Simpsonų“ serija. Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad serialas „Iš“ turi panašią sąrangą ir idėją, o prie abiejų serialų dirbo Jackas Benderis, tad kas matė „Dingę“, manau, nesunkiai susies serialą tiek stilistiškai, tiek atmosferiškai su „Iš“.

 

Istorija pasakoja apie paslaptingą miškų mažą miestelį, į kurį atklydę pavieniai žmonės nebegali ištrūkti. Kartą pamatę ant kelio užvirtusį medį, jie aplinkkeliu bando pravažiuoti pro miestelį, tačiau daugiau niekada iš jo nebegali išvažiuoti, nes automobilis tiesiog grįžta į pradžios tašką. Galiausiai sezonas prasideda nuo Džimo ir Tabitos bei jų dviejų vaikų Etano ir Džiulės, kurie atvyksta į užkampį ir galiausiai negali patikėti, kad yra ne tik įstrigę tarp keistai nusiteikusių vietinių gyventojų, bet kad ir naktimis pasirodo monstrai, kurie iš pradžių pasirodo kaip malonūs gyventojai, tačiau priartėję tampą vidurius plėšiančiomis pabaisomis. Nuo jų apsisaugoti beveik neįmanoma, nebent turi akmeninius amuletus su simboliais, kurie apsaugo namus nuo pabaisų...

 

Galų gale visas serialas yra apie to miestelio gyventojų hierarchiją ir susitarimus, kaip kasnakt išgyventi. Kai kurie gyventojai čia įstrigę metus, kai kurie šešerius, o toks keistuolis kaip Viktoras čia gyvena nuo pat vaikystės, tad nėra jokių kitų galimybių ištrūkti, nes visiems reikia nuolat patekti į namus iki saulėlydžio. Savotiškai išgyventojų chuntai vadovauja šerifas Boidas ir Dona. Miestelis turi kunigą, medicinos slaugę ir atrodo šiek tiek keistokai, nes yra pačių įvairiausių profesijų žmonės, kurie ne tik vieni kitiems padeda, bet ir dirba šios mažos socialinės ekosistemos labui: vieni gyvena nuosavuose namukuose, o kai kurie glaudžiasi didžiuliame name ir gyvena komunoje. Taigi didžioji serialo dalis užima ką tik atvykusios šeimos adaptacijai ir taisyklių supratimui, aišku, ne taip lengvai, nes tenka daug ką suprasti, priimti ir apsigludinti su vietos gyventojais.

 

Serialas iš tikrųjų laikosi kelių įprastinių serialams klodų, t. y. kiekvienoje serijoje akcentuojamas koks nors tos vietos gyventojas su savo asmenine drama ir istorija bei paslaptimis bei žaidžia vietovės paslaptimi, kaskart plėsdami paslapčių ir užuominų variantus. Netrukus sužinome ir šerifo Boido gyvenimo tragediją, jo sūnau šaltumą... Iš tikrųjų visų veikėjų nė neaptarsiu, nes jų labai daug ir jie visi daugiau ar mažiau turi savo vaidmenis, charakteristikas, tiesa, kartais pernelyg tiesmukai ir „seriališkai“ niuansuotus. Pavyzdžiui, atrodo, kad veikėjai tyčia dėl parodomosios įtampos nesusikalba, atrodo, galėtų susėsti ir pasikalbėti, sujungti savo istorijas, vizijas ir sapnus, kad pagaliau būtų visiškai išsiaiškinta, tačiau daugelis vaikšto kaip su pilna burna vandens ir nekalba. Iš pradžių man kilo nemažai klausimų, iš kur jie gauna elektros, kaip veikia jų vandentiekis, iš kur jie gauna skalbimų miltelių ir kaip užsiaugina maisto, tačiau per du sezonus pamažu neaiškūs kontekstiniai socialiniai dalykai atskleidžiami ir daugmaž pateisinami.

 

APIE PIRMĄJĮ SEZONĄ

 

Pirmasis sezonas išties įsivažiavo ne taip jau ir lengvai. Pirmosiomis serijomis nebuvau sužavėtas, kadangi veikėjai pasirodė pernelyg elementarūs ir veikiantys kaip kokiame prasme siaubo filme: pasipūtusi paauglė, perdėtas ir isteriškas tėvų rūpinimasis savo vaikais, įkyrūs pasiaukojimai ir cypciojimai, aikščiojimai, hiperbolizuotos išraiškos, tačiau antrojoje sezono dalyje prasidėjo įdomumai. Išties pats įdomiausias dalykas yra ne tiek veikėjų santykių peripetijos (nors pradeda darytis įdomūs ir jie), bet ir visas šios vietovės galvosūkis: kas iš tikrųjų slypi miške, kas iš tikrųjų valdo visą šį miestelį. Nors kai kurios scenos labai jau nuspėjamos ir tam tikrų veikėjų poelgiai, pvz., išbėgimai naktį dėl tėvelio, mamytės ar dukrelės į pavojingą naktį bandant sulaikyti kitiems.

 

Galiausiai pirmasis sezonas iš tikrųjų įsivažiuoja ir įdomiausiais epizodais tampa 7 ir 9 serijos, kurios pateikė daugiausiai dinamikos, paslapčių ir veiksmo. Taigi šio sezono epicentras tampa ant namo stogo iškeltas radijo susisiekimo siųstuvas, bandymas susisiekti su civilizacija bei Saros brolio nužudymas, jos pasislėpimas ir kančios, kančios, kančios...

 

APIE ANTRĄJĮ SEZONĄ

 

Į miestelį įvažiavęs autobusas atvežė naujų ne tik veikėjų, kurie vėlgi nieko negali susigaudyti, bet ir paslapčių. Namo griūtis, kelionės požemiais, padarai ir susikiršinę veikėjai tiesiogine to žodžio prasme patiria net ne depresiją, o nervinį piką. Ypač dėl Saros, dėl kurios kaltės mirė nemažai veikėjų. Jos sugrįžimas iš miško į miestelį viską jaukia. Visgi šis sezonas intensyvesnis ir įdomesnis, nes žiūrovas žino žaidimo taisykles ir yra daugelį veikėjų jau „prisijaukinęs“, žino, kas tai per pasaulis ir kokie daugmaž tyko pavojai. Jau pradeda formuotis netgi kelios tikėtinos teorijos apie visą „Iš“ idėjų pasaulį. Čionai pasirodęs švyturys, į kurį patenka Tabita leidžia manyti, jog „Iš“ lyg ir sukurtas pagal pasakos Mėlynbarzdžio, kuris gyveno bokšte, išžudytų vaikų idėją: kažkas nukankino ir išžudė vaikus, o jų sielos trokšta laisvės ir teisingumo. Bet tikriausiai tai būtų pernelyg primityvu, tad įdomiausia yra dėlioti visos šios istorijos dėliones pagal veikėjų priežastinių pasekmių ryšius, kurie labai jau mistiški. Pavyzdžiui, slaugė Kristi šiame sezone sutinka savo mylimąją, kuri buvo tame autobuse. Kokia tikimybė, kad toks autobusas su pažįstamu ir mylimu žmogumi atvyks į tokį užkeiktą užkampį? Šerifas ir kiti taip pat pradeda susieti vardus, istorijas su savo gyvenimais ir čionai atsidūrusiais žmonėmis. Atrodo, kad ši vieta veikia kaip kokia matrica, kuri žaidžia ir savaip režisuoja šių veikėjų poelgius ir emocijas. Tad nenuostabu, kad viskas pradeda panašėti kaip į kokį slaptą realybės šou, bet...

 

Bet! Yra ir erzinančių šiame sezone dalykų, pavyzdžiui, labai daug vizijų ir pasikartojančių sapnų ir simbolių. Grojanti muzikinė dėžutė, vaikų piešiniai, veikėjai pasilikę vieni ilgėliausiai kalbasi su mirusiais tarsi su savo psichoterapeutais, iš požemių ar iš niekur išlenda nuolat šokanti balerina ir tai jau net nebe taip baisu, kiek tampa patetiškai ištęsta ir vietomis sezonas atrodo duobėtas, užvilkintas, o kai kas nepapasakota iki galo, pvz., Sara ieško molinės figūrėlės, kuri velniškai svarbi, ją sudaužo, bet tuo viskas ir baigiasi, taip per visą sezoną ir neparodoma, ko jai iš tikrųjų reikėjo (nebent paliekama kitiems sezonams?). Erzina ir atsiradęs Rendelo personažas, chuliganiškas maištininkas, kuris nuolat prieštarauja Donai ir elgiasi kaip iš Pravieniškių kalėjimo pabėgęs recidyvistas. Suprantu, kad jis charizmatiškas, bet jis pernelyg kaip veikėjas schematiškas. Iš tikrųjų schematiški ir elementarūs ir kiti veikėjai, tačiau tai populiariojo serialo braižas, jis ir nesiekia itin gilių draminių elementų, tad ir į veikėjus reiktų tikriausiai žiūrėti tik kaip į žaidimo figūrėles.

 

Tiesa, labai jau greitai gyja tie veikėjai! Tikriausiai perverta berniuko kojai reabilitacijos reiktų mažiausiai pusmečio, o jis jau po savaitės vaikšto su ramentu. Perdurtų kepenų šerifo sūnus, kuriam perpiltas kraujas, jau po kelių serijų pasipuošęs tuokiasi! Tam tikra prasme veikėjai pernelyg greitai reabilituojasi, kad neatrodytų amžinai suvargę, nusmurgę ir prie mirties. Tai pernelyg pastebima.

 

Nepaisant tam tikrų šablonų ir erzinančių populiariojo žanro žaidimų taisyklių, man serialas labai patinka ir tuoj leisiuosi į trečiąjį sezoną be jokios pertraukos (!!!). Masina paslaptys, sukurtas unikalus „Iš“ pasaulis ir pasilikusios dar neįmintos mįslės. Manau, kūrėjams pavyko sukurti nenuspėjamo mistinio pasaulio planą, nors ir su jau serialų pasaulyje matytomis priemonėmis. Atmosferiškai ir dėl galvosūkio man serialas kažkiek primena itin mane įtraukusį, deja, taip ir neužbaigtą kūrėjų serialą „1899“ bei trijų sezoną vokiečių šedevrą „Tamsa“, kada norisi serijai pasibaigus žiūrėti jau kitą. Taigi tikiuosi, kad serialo trečiasis sezonas nenuvils.

Pirmojo sezono anonsas.

Antrojo sezono anonsas.

 

Jūsų Maištinga Siela