Serialas: "Iš" / "From" (4 sezonas / season 4)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Tas, kas skaito šį įrašą apie serialo „Iš“ (angl. From) ketvirtąjį sezoną, tam tikriausiai nereikia pristatinėti, kas, kaip ir kodėl, todėl ši apžvalga bus kur kas trumpesnė, nes skirta vien tik šiam sezonui aptarti ir įvertinti. Kultinio serialo „Dingę“ kūrėjai sukūrė kažkokį alternatyvų pasaulį, kuriame galioja mistiniai dėsniai. Nežiūrėjau „Dingusių“, bet kažkodėl, iš to, ką prisimenu, ką anuomet aptarinėdavo žiūrovai, serialas „Iš“ turi nemažai panašumų.

Prisipažinsiu, kad trečiuoju „Iš“ jau buvau nebepatenkintas. Jutau viską, kas jau nebepatinka serialuose: intrigos prislopinimą, šalutinių ir dažnai bereikšmių siužetinių vingių plėtotę. Galima sakyti, kad ketvirtasis sezonas absoliučiai nuliūdino ir nuvylė, nors jį pažiūrėjau iš kažin kokios inercijos iki galo, bet norėjau, kad tai būtų jau paskutinis sezonas, nes... Kiek gi galima apie nieką ir vis tą patį? Manau, kad perpratau šio serialo manipuliacijas su žiūrovais. Jie pasiūlo tam tikrus siužetinius „kabliukus“, kad žiūrovas užkibtų, tačiau žaidimo taisykles uždelsia iki begalybes. Deja, tai būdinga nemažai serialų, ne vien tik „Iš“.

Reiktų pripažinti ir kūrėjų pastangas. Nudaigoti keletą nuo pirmojo sezono pagrindinių veikėjų – sveikintinas žingsnis, nes tai rodo gana didelę drąsą neprisirišti prie „saugių veikėjų“ ir jų nesaugoti iki paskutiniojo sezono pabaigos. Kita vertus, žiūrint, kaip klostosi siužetiniai vingiai, atrodo, kad numirę turi teisę vėl grįžti į tikrovę, todėl nudaigotas Tabitos vyras Džimas (šeimynėlės, kuri atvyksta į užkeiktą miestelį pirmajame sezone), beveik neabejoju, kad dar vienaip ar kitaip pasirodys. Kaip šio sezono pabaigoje nudaigota narkomanė medicinos seselė.

Iš tikrųjų šiame sezone įvedamas vienas paslaptingas veikėjas su geltonu kostiumu, kuris pasivertęs mergina integruojasi į miestelio visuomenę. Atrodo, kad šis veikėjas įdomus ir tuoj išvystys dinamiką, bet klydau – ji vaikšto pakampėmis kaip Milano podiumu, manipuliuoja veikėjais, varvina kraują į gėrimus ir viską vėl tęsia iki begalybės. Kur kas įdomesnis aspektas – Viktoro tėvo prabudimai kitoje tikrovės pusėje, kuris lyg ir žada vieną iš teorijų, kad galbūt visi čionai atsidūrę veikėjai yra tarpinėje komos būsenoje, t. y. panardinti į kompiuterinį pasaulį (skaistyklą?) bardo būseną, tad ir tos visos bėdelės, su kuriomis grumiasi veikėjai, tėra pajuokos vertos, o mirtis galbūt iš tikrųjų yra galimybė grįžti į normalų gyvenimą? Beje, ar pastebėjote, kaip šiame sezone nerangūs pasidarė požemyje esančios pabaisos? Vos pasivelka, kai pirmajame sezone veikėjai iki namo 10 metrų pabėgti nuo jų neįstengdavo... Kodėl? Nes iš esmės techniškai viskas vilkinama ir lėtinama.

Bet scenaristai užuodė populiarumo kraują ir pasistengė viską kuo labiau užvilkinti, prikurdami daugybę mįslių variantų: ką reiškia tas Tabitos matytas švyturys, ką iš tikrųjų mato Viktoro tėvas, kas tas pavidalus keičiantis geltono kostiumo žmogus, kas ten per griuvėsiai, per kuriuos galima patekti į kitą tikrovės/laiko klodą, kas tos iš ežero prisikėlusios lėlės-žudikės ir pan. Gerai, visa tai dar nėra prastai, tačiau kas, po perkūnais, šiam serialai rašė dialogus? Koks nors dirbtinis intelektas pagal vieną kurpalių? Tiek bereikšmių pasipliurpimų apie nieką? Čia lengva sukurti parodija: „Mums reikia pasikalbėti...“ kiekvienoje serijoje nuskamba po 10-20 kartų, veikėjai kaip suviduriavę hiperbolizuotomis išraiškomis pliurpia apie pavojus, tačiau strimgalviais lekia į savo misijas, pvz., kasinėti tuneliuose kaulų. Tas „mums reikia pasikalbėti...“ atėjo iš trečiojo sezono, o šiame įgavo absurdišką apogėjų. Veikėjai vaikšto iš užkandinės į komisariatą, iš ten į bažnyčią, o iš ten į namus, miškus ir vis tauzija apsinešę tai nuo grybų, tai nuo euforijos, sukeltų sapnų ar nuo regėjimų aplinkui matomų mirusių vaikų, kurie pirštais rodo į ką žiūrėti, ko saugotis ir ką daryti. Kiekvieną viziją, regėjimą kiekvienas veikėjas, atleiskite, kol „aploja“ su kiekvienu vis skirtingoje pakampėje, jau, žiūrėkite, serija ir pasibaigė.

Tai serijų pulsas nevykęs. Paprastai būna dar vienas ilgas pasipliurpimų koliažas, būtinai kokiam veikėjui nemalonumai, galiausiai iškeliama dar viena mįslė, bet į ją neatsakoma. Kad neatsakoma, tas man kaip ir patiktų, bet tos veikėjų psichologiją turinčios atskleisti schemos tokios nuvalkiotos ir „nuūdrotos“, kad nebeįdomu žiūrėti, nes visi psichuoja-pūliuoja, tačiau nieko nedaro, tik pliurpia paskalas ir dar spėja pakalbėti su kokiu seniai čionai numirusiu kunigu. Žodžiu, daug žadėjęs sezonas tiesiog pabosta, nebeįtikina, neturi krypties, manipuliuoja nuobodžiai ir atpažįstamai savo žiūrovais, tarsi tausotų kažin kokią jau iš anksto suformuotą medžiagą. Pastebėjote, kiek daug bereikšmių įvykių, kurie niekur nebebūna išplėtoti ir pasilieka tik kokios nors serijos turinyje tik dėl to, kad reikia kažkokių siužetinių antraeilių apmatų? Pavyzdžiui, toji istorija su lėlėmis iš ežero... Tiek daug žadėta, bet labai greitai numarinta. Akivaizdu, kad serialo kūrėjai pajutę sėkmę ėmė prie scenarijaus rašyti paralelinius scenarijus, nes serialas reikalauja papildomos medžiagos, tačiau, man atrodo, kad šitoks sprendimas juos pačius paskandina beprasmybėje ir vilkiname. Ar laukiu 5 sezono? Ne. Nusivylimas.

Maištinga Siela

Serialas "Iš" / "From" (3 sezonas / season 3)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

Žinoma, šios vasaros serialas tapo ne apdovanojimais nusietas „Šiogūnas“, iš kurio labai daug tikėjausi, bet mistinis siaubo serialas „Iš“ (angl. From), kurį režisavo John Griffin. Neseniai pasidalijau pirmųjų dviejų sezonų, kuriuos taip žaibiškai sužiūrėjau, įrašu, kad net nebeskyriau atskirų įrašų, nes iškart pabaigęs pirmąjį sezoną ėmiausi antrojo. Tiesą sakant, po antrojo ėmiausi ir šio, jau trečiojo, ir maniau, kad sužiūrėsiu, jeigu ne per kelias dienas, tai per savaitę tikrai, bet nutiko taip, kad šiek tiek sustabdžiau serijų „rijimą“ ir visai ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl to, kad serialas iš esmės patyrė turbulenciją, tad reikėjo pristabdyti arklius.

Iš tikrųjų esu su didžiuliu apetitu pradėjęs nemažai serialų, kurie laikui bėgant laikui išsikvėpė ir retai kokį su nuoširdžiu susidomėjimu pažiūriu iki pabaigos. Taip nutrūko mano susidomėjimas tokiais serialais kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Ką mes veikiame šešėliuose“, nepabaigiau ir „Oranžinė – tai nauja juoda“, netgi labai patikusį „Begėdį“, pastrigau ir „Baltasis lotosas“, kurio pirmosios kelios trečiojo sezono serijos sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją, nes pasirodęs schematiškumas suerzino – tie patys atsikartojantys dalykai, tonas ir idėjos. Kaip bus su serialu „Iš“, jau po šio trečiojo sezono man nesunku pasakyti, nes, kaip jau sakiau, serialas patyrė tam tikras duobes.

Iš esmės „Iš“ kartoja labai panašias siužetines manipuliacines schemas, paimtas iš serialo „Tamsa“ (galimai ir iš serialo „Dingę“) – požeminiai tuneliai, susipynusios istorijos laiko gijos, grįžimas į civilizaciją ir vėl į tą bevardį miestelį, sąsajos su istoriniais dalykais iš tikrųjų atkartoja „Tamsos“ voratinklį, tik „Tamsa“ buvo žymiai tirštesnė, dinamiškesnė ir galvosūkių bei įmantrybių buvo nepalyginamai daugiau. Iki šiol manau, kad serialas „Tamsa“ kaip toks savo žanro serialas yra beprotiškai gerai sukurtas, o kiek lengvesniam, labiau į emocijų peripetijas linkusiam serialui „Iš“ belieka šiek tiek nulenkti galvą, bet serialą vis tiek galima žiūrėti dėl įtraukos, nors, deja, ir schematiškų istorijos linijų.

Trečiasis sezonas turėjo sprogdinti smegenis, žiūrovams pasiūlydamas iš tikrųjų beprotiškus siužetinius sprendimus, netikėtas kryptis, bet iš tikrųjų buvo kiek erzinančiai prigesintas. Visų pirma, vienai iš veikėjų pavyko ištrūkti į civilizaciją (čia ir toliau atskleisiu visgi tam tikrus siužeto vingius, be kurių negaliu įvardyti sezono problematikos, tad, jeigu nežiūrėjote, rekomenduoju skaityti tik išvadinę pastraipą), tačiau viso labo ji tik parsitempia į miestelį Viktoro tėvą, kad atsirastų daugiau melodramos. Atrodo, netikėtais įvykiais turėjęs įsibėgėti serialas ima ir jau nuo antros serijos 3 sezone išties sulėtina tempą. Kūrėjai ypač daug „užsiplaka“ stengdamiesi parodyti trapios bendruomenės individualias problemas, daug skirtingų personažų, jų asmeninės istorijos ir daug... graudulingų pasiplepėjimų.

Išties tapo absurdiškai juokinga, kad per kiekvieną seriją veikėjai vaikšto ratu nuo trobos iki trobos ir vis klausinėja „ar tau viskas gerai?“ Kad visiems yra negerai ir visi tyli užpakalius užraukę, žiūrovas akivaizdžiai mato, bet ne, kas 10 minučių reikia apsikabinti, paguosti ir lakstyti vienas nuo kito. Daug paviršutiniškos psichologijos, suprastėjo scenarijų literatūrinė kalba, nes veikėjai šneka vien keliomis primityviomis frazėmis. Atsirado jau mirusių miestelyje veikėjų vaiduokliai, t. y. net ne vaiduokliai, o kažkokie nevykę hamletiški psichoterapeutai, pvz., nužudytas pirmajame sezone kunigas ar smuklės barmenas, nuolat šluostantis stiklinę – tie nuolatiniai išpažinčių klausytojai, kurie ne tik sulėtina serialo tempą, bet iš esmės nepriduoda net intrigos, nes žiūrovas juk nėra kvailys, jis mato ir jaučia iš aktorių, ką galvoja ir jaučia personažai, tad tie pliurpalai ir tauškalai apie kančią, vidinę dramą, sudėtingus nuspėjamus prisipažinimus tėra „Santa Barbaros“ laikų muilo operos triukšmo dauginimas ir, ko gero, gumos vilkinimas, nes kūrėjai nesugeba be schemų ir klišių kurti dinamiškesnį serialo variantą.

Išties netgi bandžiau sudarinėti labiausiai šiame sezone erzinančių veikėjų sąrašą. Maždaug tie veikėjai, kuriems norėtųsi „užvažiuoti“ lenta, kad nustotų žliumbti ir nesielgtų kaip muilo operoje. Labiausiai erzino Fatima, kurios nėštumas privertė ją ėsti supuvusį maistą, pavertė ja aikštinga ir schematiška isterikės nėščiosios durnele, kuriai skiriama neįtikėtinai daug nuobodaus laiko. Erzino ir Džimio personažas, kuris visą sezoną nieko nenuveikė, tik ėjo per vyrus visiems grasindamas, kad laikytųsi visi nuo jo vaikų (Etano ir Džulės) ir žmonos atokiau, t. y. ėjo ir grasino, o po to ėjo ir atsiprašinėjo, tiesa, dar parnešė kopūstų ir morkų iš tos keistos vietos, kur, dievaži, viduržiemio sniegas! Kai kurie nelogiški sprendimai ir filmavimo sezoniškumas prasilenkė, nes... patys suveskite galus. Jeigu serialas ir fantastinis, bet tam tikri sprendimai dėl logikos kaip maistas turėtų kažkaip būti išspręsti. Kitas personažas, kuris erzino, šerifas Boidas – schematiškas ir chrestomatinis pavyzdys, kad dėl kokio žmogžudžio – visus sušerti siaubūnams, bet jeigu jo sūnelio naujoji žmonelė Fatima, tai jau pakuždomis, niekam nieko nesakykim. Principingas išverstaskūris schemos žmogus, milijoną kartų matytas reikalas survivor filmuose ir serialuose, tad ėjimas už savus ir nuolaidžiavimas iš tikrųjų serialui nieko gero neprideda, nes jau galima subaksnoti, kuriuos veikėjus kamera ir siužetas myli, tie negali mirti.

Visgi esama ir naujų galvosūkio linijų, laiko kilpų, prisiminimų apie buvusius dalykus, kurie šiame sezone dar nėra iki galo atskleisti ir, tiesą sakant, serialas įgauna įdomumą tik devintoje ir dešimtoje serijose, kai paspartinama dinamika su nemažai žadančiu ketvirtuoju sezonu, tačiau jau aišku, jog tai manipuliacija, kad būtų žiūrima toliau, nes ir ketvirtas sezonas viską pamažu vilkins, bus daug pokalbių, ašarų, atmetimo – ir tas noras akcentuoti veikėjų psichologines dramas šitaip melodramatiškai neprideda serialui krūvio, sakyčiau, pataikaujama pernelyg nemąstančiam žiūrovui, kuriam reikia paaiškinti schemas.

Trečiasis sezonas nori išlaikyti įtampą, netikėtus siužetinius posūkius ir galvosūkį, tačiau tiesa labai paprasta – serialas užsiplepa ir pernelyg pralošia p žiūrovui demonstruodamas primityvius pokalbius – ar tau viskas gerai? man viskas gerai (nors veidas pažaliavęs) – ir primityviai spekuliuodamas tariamai labai „įdomias“ veikėjų psichozes ir dvasines kančias. Esmė tame, kad jos nėra įdomios, ir pusiausvyros tarp sukurto pasaulio kaip rebuso-galvosūkio ir veikėjų emocinio vaizdavimo nebelieka, intrigą ir mistiką stelbia perdėtas emocinis parodomasis krūvis ir tipiškos veikėjų schemos. Manau, ateityje, jeigu nori kūrėjai, kad „Iš“ bent išliktų populiarus, turi labai drastiškai perjungti pavaras į dinamiką, galvosūkio įdomesnę plėtotę ir mažiau skirti dėmesio perdėtai patetikai. Visgi manau, kad skirsiu dar šansą ketvirtam sezonui, kuris turėtų pasirodyti 2026 metais.

Trečiojo sezono anonsas:

Maištinga Siela