Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Išsigandę" / "Aterrados" / "Terrified"

 

Sveiki!

Kad ispanai yra vieni geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“ (ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.

Mėgstu siaubo kino žanrą, tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“ iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai: kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo, kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra paliekamas baugioje nežinioje.

Taip, kas režisieriui pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai, nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz., iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka? Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai, tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...

Žodžiu, filmas „Išsigandę“ dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "The Housemaid"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu, kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“ (angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge, yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa, pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“ kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų. Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.

 

Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried) ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija: turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...

 

Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis, turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mūšis po mūšio" / "One Battle After Another"

 

Sveiki, skaitytojai, kino žmonės!

 

Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus („Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai aptarinėjamas.

 

Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių, paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.

 

Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami. Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius, nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.

 

Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia, kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija, kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą, kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle, kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo detalėmis.

 

Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau, ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.8 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Laimingiausia mergina pasaulyje" / "Luckiest Girl Alive"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikėjausi komercinio ir linksmo filmo, žiūrėdamas Mike Barker režisuotą juostą „Laimingiausia mergina pasaulyje“ (angl. Luckiest Girl Alive) (2022), bet gavau tokią šablonais struktūruotą psichoterapinę vienos merginos istoriją. Kiek mačiau, lietuvių jaunimui labai patiko šis filmas, nutariau jį pasižiūrėti vien iš „va-bank“, nieko pernelyg nesidomėjęs, kas iš to išėjo?

 

Filmas literatūrinis ir statytas pagal Jessica Knoll romaną, kuri, beje, pati šiam filmui adaptavo ir scenarijų, pakeisdama kai kurias detales, ypač istorijos pabaigą. Tas iškart mano akiai matėsi, kad filmas išlaiko dviejų laikų (praeities ir dabarties) šokinėjimo struktūrą. Istorija pasakoja apie suaugusią moterį Ani Faneli (aktorė Mila Cunis), stereotipiškai dirbančią madingame žurnalo skiltyje apie moteriškus dalykus rašytoja. Nepamenu kiek, bet labai daug tokių panašių filmų sukuriama. Kodėl ne kokia picų kepėja? Bet tiek to. Ani tuoj ištekės už turtingo vyruko Luko (aktorius Finn Wittrock), bet, kaip jau aišku nuo pat pradžių, ji nemyli to Luko, o Lukas nelabai domisi pačia Ani, santykiai lyg ir neblogi, tačiau daugiau formalūs. Potenciali alkoholikė Ani motina Dina (aktorė Connie Britton) taip trokšta, kad dukra ištekėtų už pinigų maišo, kad to net neslepia nuo dukters, jog asmeninė laimė tėra tik materialūs dalykai. Žodžiu, viskas labai stereotipiška.

 

Stereotipinė atrodo ir pati Ani, ji meluoja, užsiima saviapgaule, dirbdama ir bendraudama su Luku ji nesijaučia savimi, o dažniausiai tiesiog bando įtikti ir atrodyti didmiesčio rafinuota ir ambicinga moterimi, tačiau netrukus sužinome, kad ji anaiptol ne visada tokia buvo. Praeities scenos papasakoja apie Ani išgyvenimus mokykloje, kai jai teko išgyventi kitų mokinių patyčias, prievartą ir net vaikų sušaudymo išpuolį. Ani dvejoja, ar po tiek metų eiti į viešumą, rizikuoti Luko reputacija ir prabilti, bandyti išgyti, ar apsimesti, kad nieko niekada neįvyko? Žingsnis irgi, kaip žinia, nuspėjamas...

 

Filmas, nors ir pastatytas neblogai, medžiaga lyg ir gera, bet viskas jau kine matyta ir analizuota. Tiesą sakant, vietomis buvo nuobodoka. Ne dėl to, kad neturėčiau kokios nors empatijos Ani, bet kaip iš filmo kaip kūrinio visada tikiesi bent cinkelio to, ko nebūtum pagalvojęs, matęs, pajautęs. Deja, „Laimingiausia mergina pasaulyje“ tampa, nors ir aktualia prievartos ir gijimo tema, bet tenka pripažinti, labiau skirta masiniam žiūrovui, kuris nelabai reflektuoja ir menkai kur susiduria su tokiais filmais. Ar tai filmas, kuris keičia gyvenimus? Toli gražu. Bet svarstydamas apie šviesiausią šio filmo aspektą, pagalvojau apie tas prisigėrusias paaugles, kurias išprievartauja tie patys nevaldomi apsvaigę paaugliai. Gal jiems ir būtų toji atsvara ir paskata atkreipti dėmesį, kad tai nėra „nieko tokio“, o bet kuri prievartos trauma iš esmės formuoja viso likusio gyvenimo savijautą ir vertę, kaip ir pačios Ani. Toks didaktinis filmas su akivaizdžiai suformuotu pamokymu.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prigautas" / "Caught Stealing"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000) intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“ baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“ (2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing) (2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su kokybės indeksu.

 

Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną (aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais, o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija, skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!), tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau, klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas kitoks?

 

Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus, rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti dažniau.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lašas" / "Drop"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas labiausiai lietuvių kino žiūrovų internete šios vasaros pabaigoje aptariamų filmų tapo trileris „Lašas“ (angl. Drop) (2025), kurį režisavo Christopher Landon. Daugelis šaltinių filmo į „Lašą“ neverčia, o palieka anglišką pavadinimo variantą „Drop“. Taigi, apie ką šis naujas daugelį dėmesį patraukęs trileris?

 

Filmas iš esmės nėra sudėtingas nei režisūrine prasme, nei pasakojimu. Pagrindinė veikėja – vieniša mama Violeta, kuri vieną vakarą palieka savo seseriai prižiūrėti sūnų, o pati susiruošia į pasimatymą prabangiame dangoraižio restorane. Violeta dar nežino, kad įėjusi į šį restoraną nebegalės iš jo taip lengvai išeiti. Susitikusi su vyruku, ji prie staliuko ima gauti vis keistesnes žinutes į savo telefoną, netrukus ji sužino, kad yra stebima. Negana to, ji turi atlikti tam tikras beprotiškas misijas, o bandydama pranešti gali netekti savo sesers ir sūnaus, kuriuos stebi žudikas jau įsibrovęs į jos namus. Violetai tenka laviruoti mandagiai stresinėje situacijoje ne tik su pasimatymo vyruku, bet ir restorano personalu...

 

Šiaip filmas blizgus ir pramoginis, labai lengvai įtraukia. Smagu stebėti serialo antrojo sezono „Baltasis lotosas“ aktorę Meghann Fahy, kuri atliko pagrindinį Violetos vaidmenį, deja, aktorė kūrė nesudėtingą veikėją, labiau veikė jos specifinis grožis kadre (čia panašiai kaip filmai su aktore Blake Lively). Bet nėra ko norėti, toks žanrinis filmas ir jis turi pasiūlyti įtampą, o ne psichologinę gelmę ir besikeičiančius veikėjus. Įtampos yra, tačiau tenka pripažinti, kad pristigo visam filmui idėjos ir netikėtų siužeto posūkių. Asmeniškai nuo pat pradžių įspėjau, kas yra šio žudymo spektaklio organizatoriai, todėl nuostabos buvo dar mažiau. Žaidimo taisyklės labai paprastos ir jau kine atsikartojančios: pagrindinis veikėjas per išmaniuosius gauna tuntą šantažo ir veiksmų planą, o veikėjui tenka kažin kaip pergudrauti ir išsiaiškinti, kas yra kas. Šiuo atveju filmas man priminė šiek tiek geresnį 2024 metų „Rankinis bagažas“ variantą, kur oro uoste vyrukas išpiltas prakaito bando susivokti, kas jam grasina per nuotolį ir klusniai prisideda prie teroro akto.

 

Ar filmas prastas? Ne, jis kaip mistinis trileris sukaltas vidutiniškai, tvarkingas montažas, prabanga, dailūs (stereotipiškai) aktoriai, tačiau, kaip minėjau, filmas nepasiūlo jokios naujos idėjos, tik pramoginį įsitraukimą į pasakojimą.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aido slėnis" / "Echo Valley"

 

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

 

Pakartosiu seną savo tiesą apie kiną: kai mažai ko tikiesi iš kino juostos, tada iš jos gauni daug daugiau. Panašiai nutiko ir su režisieriaus Michael Pearce kino filmu „Aido slėnis“ (angl. Echo Valley) (2024), kuris lyg ir žadėjo gan nuobodoką ir tamsią dramą, kur viskas ištęsta, tyčia kuriamas dramatizmas „iš nieko“, stengiantis pripildyti laiką pustuščių dialogų ir daug gamtos niūrių vaizdų. Nieko panašaus. Nors kino kritikai filmui „Aido slėnis“ liko gana abejingi, tačiau jis mane įtraukė kone nuo pat pradžių.

 

Istorija pasakoja apie pagyvenusią ūkininkę Keitę Garetson, kuri kasdien sunkiai keliasi ir nuo pat ryto rūpinasi savo žirgais, pašaru ir tvarto mėžimu. Keitė dar visai neseniai neteko mylimosios, todėl sunkiai tvardosi, tad stengiasi kaip įmanydama viena susidoroti su ūkiu. Negana to, ji turi dar ir dukrą Klerę iš pirmos santuokos su vyru, šioji įnikusi į narkotikus ir dažnai savaitėmis dingsta iš namų, neatsako į mamos skambučius ir žinutes, o ant namų slenksčio atsiranda tik tada, kai reikia pinigų arba sutvarkyti problemas. Galiausiai vieną dieną Klerė sugrįžta vėl meluodama, kad yra švari, bet iš tiesų ją vejasi pavojingas gangsteris, kuris netrukus pasibels ir į motinos namus...

 

Žodžiu, daugiau siužeto nepasakosiu, nes kuo mažiau žinosite, tuo bus įdomiau žiūrėti. Visgi filmas nuvertintas, sunku pasakyti kodėl: gal dėl kiek perspausto ir netikro siužeto? Galbūt, bet jis tiko tokiam žanrui, koks yra „Aido slėnis“. Iš pradžių, atrodo, kad filmas bus sudėtingai draminis apie motiną, kuri kuopia dukrelės narkomanės problemas ir bando jai padėti, tačiau netrukus filmas keičia savo žanrą ir tampa trileriu. Keitė kaip motina ne tik randa jėgų susitvarkyti su ją spaudančiu gangsteriu, bet galiausiai suvokia, kad neturi nuolat gelbėti savo mažosios dukters kiekviename žingsnyje žlugdydama pati save.

 

Didžiausią filmo krūvį prisiima ne visiems pastaruoju metu įtikusi jaunoji aktorė S. Sweeney, bet kino veteranė Julianne Moore, kuri perteikė įtikinamai sudėtingus sprendimus priimančios motinos Keitės vaidmenį. Nors iš pradžių atrodo, kad filmas lėtas ir slogus, tačiau psichologinė įtampa kaista pamažu, tad ima stebinti Keitės savitvarda ir ištvermė: kuo sunkiau, tuo blaiviau ji mąsto (nors tai absoliučiai būdinga trileriams). Visgi smagu, kad Keitė nėra ir niekada netampa jokia didvyre, tačiau jai galiausiai pavyksta iš dalies susitvarkyti savo gyvenimą. Seniai nemačiau tokio žanro filmo, gal dėl to žiūrėjau taip įsitraukęs, nes turiu šiokią tokią meilę kriminalinėms kino juostoms. Visgi man patiko, kad filmas nevienalytis, turi draminio, psichologinio ir trilerio žanrų miksą, kuris, sakyčiau, subalansuotas proporcingai, kur depresija ir liūdnas tonas persimaišo su psichologine įtampa. Nors filmas turi iš dalies LGBTQ+ indeksą, bet istorija toli gražu ne apie homoseksualių moterų problemas. Beje, labai žavėjausi šįkart J. Moore, kuri, mano akimis, sukūrė po tiek laiko vėl kameros vertą vaidmenį, kaip anuomet „Vis dar Elis“ ir „Kelias į žvaigždes“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nusidėjėliai" / "Sinners"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners) (2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek, tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.

 

Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia, kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir, žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.

 

Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?

 

Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą, kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai: tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija, sukelti hipnotizuojantys  vaizdiniai, kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai, ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“ (2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "28 metai po" / "28 Years Later"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad senstu arba kad pernelyg esu matęs daug kino filmų, suprantu tada, kai po daugel metų tenka žiūrėti filmų pastatytus tęsinius. Jau nebepamenu ne tik kokie siužetai sukosi ankstesnėse dalyse, bet ir apskritai ar buvau matęs. Panašiai nutiko ir su siaubo trileriu „28 metai po“ (angl. 28 Years Latter) (2025), kurį pratęsė režisierius Danny Boyle po savo pirmosios dalies „28 dienos po“, kuri buvo pasirodžiusi 2002 metais. Tiesa, antrąją fračizės dalį režisavo kitas režisierius ir ji vadinosi „28 savaitės po“, pastaroji buvo pristatyta 2007 metais ir žinau tik tiek, kad filmą kažkurį iš jų buvau matęs ir kad filmas buvo apie zombius ir apokalipsę. Ar anuomet patiko? Matyt, kad labai vidutiniškai, nors visos trys dalys, sakyčiau, puikiai įvertintos kino kritikų, o ir pačių žiūrovų neblogai.

Naujausios kino dalies „28 metai po“ tęsia postapokalipsinę žmonių gyvenimo istoriją, kai pasaulyje siaučia šleivakojai zombiai. Nesu zombių kino filmo mėgėjas, man mieliau kokie elegantiški ir intelektualūs vampyrai, bet ką jau padarysi. Trumpai tariant, trečioji dalis pasakoja istoriją po 28 metų ir rodo įvykius atokioje saloje, kurios pagrindinis kelias patiria kasdieninius potvynius, todėl žmonės savoje šiek tiek viduramžius primenančioje citadelėje gali išgyventi misdami medžioklės laimikiais, obuoliais ir išgyventi strėlėmis šaudydami į zombius. Dėmesio centre – sūnaus ir tėvo santykiai, apeliuojantys į medžioklės klajoklių laukus, kai tėvas perduodavo sūnui visą savo patirtį, juo stengiasi didžiuotis, tačiau sūnus dalinai nepateisina savo lūkesčių, nes yra pernelyg doras, lyginant su tėvu. Visgi vieną dieną jis nusivilia tėvu ir pabėga vandens keliu su sunkiai sergančia motina į pavojingą žemyninę dalį, kur jam teks susidurti ne tik su zombiais, bet ir mutavusiu bei protaujančiu nemirtingu vadinamuoju Alfa Zombiu.

Filmas iš pradžių, kol neprasidėjo tėvo ir sūnaus nesantaika, maniau, bus paskutinė nesąmonė, kurios neištversiu, nes atrodo, kad režisierius skirtingais pasakojimo etapais kuria kiek skirtingo žanro kiną. Pradžioje (intro) epizode viskas labai juokinga ir schematiška, vėliau berniuko drama visame filme, sakyčiau, pati stipriausioji dalis, o pabaigoje, kai pasirodo „treninguotoji“ gauja ir pradeda pasimėgaudama skersti zmobius – jau parodija. Ar toks miksas pasiteisina? Nelabai. Bet eklektika sukuria tokį įdomų kitokio atseit zombio filmo variantą, bet pernelyg nenutolstant nuo masinio kino žiūrovo akių. Visumoje – tai brandos berniuko kelionė, atsakomybės ir stiprybės išgyvenimo istorija (survivor stories), orientuota ne tik į zombius, bet apeliuoja į nuoširdų vaikinuko rūpestį išgydyti motiną, vadinasi, to, ko nepadarė puikusis lankininkas skerdikas tėtis. Vadinasi, berniukas geresnis už tėvą, nes jį veda kilnūs tikslai, vadinasi, jis viduryje filmo negali imti ir staiga numirti... Tada filmas išties schematiškas ir žanrinis, jis saugiai laikosi „kelių eismo taisyklių“, tad režisieriui belieka stebinti dinamiškais pavojais, triukais, netikėtai rapsų lauke pasirodžiusiais zombiais ir Alfa Zombio didžiuliais lytiniais organais (ar kas nors juos šmėžuojančius filmo kadruose matė?!).

Nustebino, kad filme pasirodė neįtikėtino populiarumo ir įdirbį visokiausiuose žanruose turintis aktorių žvaigždynas: Jodie Comer, Aaron Taylor-Johnson, Ralph Fiennes, Jack O'Connell... Net sunku patikėti, kad jie visi susitinka filme apie zombius! Visgi veikėjai dekoratyvūs, neišvysti ir schematiški, veikiau personažai, nei žmonės. Vienintelis berniukas Spaikas įdomesnis, nes jis evoliucionuoja, nes iš bailaus kiškelio tampa šiek tiekprotaujančiu, kad drąsa ir narsa gali padėti išgyventi, bet reikia ir saugotis. Visumoje, nežinau, filmas gan vidutiniškas, nėra labai prastas, gali vietomis įtraukti, bet ar prarasite ką nors jo nepamatę? Nemanau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela