Filmas: "Prigautas" / "Caught Stealing"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000) intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“ baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“ (2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing) (2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su kokybės indeksu.

 

Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną (aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais, o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija, skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!), tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau, klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas kitoks?

 

Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus, rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti dažniau.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"

Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sensacija" / "Spootlight"

Sveiki, 

Ką gali nuveikti puikiai visiems žinoma holivudinių aktorių būrys? Įtaigiai perteikti režisieriaus užmačias. Tokį filmą galime pavadinti katalikų bažnyčios siaubui ir nemalonei sukurtą juostą „Sensacija“ (angl. Spootlight) (2015), kuris pasakoja 2001 metų įvykius, kai staiga ilgai kaupęsis kunigų tvirkintų vaikų slepiamos bylų burbulas, kuris sutapo su Rugsėjo 11-osios dienos įvykiais. Tiesą sakant, mane kiek nustebino, jog būtent šiam ir ne kitam filmui atiteko „Oskaras“ geriausio metų filmų kategorijoje. Nors ko čia slėpti, daugelis „Oskarų“ pelniusių filmų šioje kategorijoje kažkaip absorbuoja realias istorines socialines problemas, ta pati „Avarija“ – rasizmas, „12 metų vergovės“ – vergovės tema, „Argo“ – amerikiečių gelbėjimo operacija ir t. t.

Filmas „Sensacija“ man kažkuo panašus į toje pačioje kategorijoje nominuotą filmą „Didžioji skola“ – abu pakelia paprastiems piliečiams nematomą sistemos mechanizmo. „Didžioji skola“ – ekonomikos krizės burbulą, o „Sensaciją“ – katalikų Bažnyčios pedofilijos skandalą, o ir režisrūriniai momentai, bendra filmo struktūra kažkuo man šie filmai panašūs. Nepaisant to fakto, kad filmas geras ir to nenuginčysiu, tačiau turiu pasakyti, kad iš filmo tikėjausi šiek tiek daugiau. Visgi tai biografinė juosta su atitinkamais prototipais realybėje ir filmo pabaigoje pažerti skaičiai tiesiog stulbina savo tiesa: kas gi tiems kunigams negerai, kad jie tvirkina tuos vaikus? Ar taip veikia užgniaužti seksualiniai ryšiai ir cementinis celibatas? Jis priverčia griebtis alternatyvų – vaikų? Kažkodėl iš stačiatikių pusės mes negirdime nieko panašaus, tačiau man kyla įtarimas, kad stačiatikių krikščionys vis dar slepia seksualinius nusikaltimus vardan Bažnyčios ir „geresnio gėrio“.

Tiesą sakant, teko matyti dokumentinę juostą su tikrų žmonių liudijimais, mėginimus prisibelsti į Vatikano duris dėl šimtais ištvirkintų vaikų. Iki 2000 metų katalikų Bažnyčia kruopščiai teismuose tildė, slopindama skandalus ir kilnodama kunigus iš vienos parapijos į kitą. Galiu pasakyti, kad dokumentinis filmas kur kas mane labiau paveikė ir sukrėtė, nei filmas „Sensacija“. Dokumentiniam filmui pavyko atskleisti tų žmonių dramas ir likusias suluošinimo žymes, o vaidybiniam filmui pavyko atskleisti pačios paslapties išviešinimo ir atradimo procesus. Stebina tai, kad skaičiai didžiuliai, tačiau baimė apie tai kalbėti buvo tokia didelė, kad žmonės net nesikreipė į teisėsaugą, nors ko čia kreiptis, jeigu viskas vyksta už uždarų durų, pasitelkus katalikų įtaką. Super dovatkoms ir itin religingiems žmonėms filmas gali visai nepatikti.

Pats filmas geras, labai geras – vaidyba, scenarijus, kruopštumas detalėms, smulkmenoms, įvykių rekonstrukcija, tikslingumas, siekiant parodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Didelis kruopštumo pastangos ir darbas, tačiau visgi, nepaisant visko, (tikriausiai man koja bus pakišusi ta anksčiau matyta dokumentika šia tema), mano galva, buvo vertesnių filmų, kurie galėjo pelnyti „Oskarą“. Nors kitas dalykas – „Oskaras“ dar nėra aukščiausias geriausio filmo rodiklis, tik paskata pažiūrėti ir visuotinai padiskutuoti, neatsiliekant nuo kino ir realijų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žigolo" / "Fading Gigolo"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Žigolo“ (angl. Fading Gigolo) (2013), kurį režisavo John Turturro, buvo neabejotinai gera komedija. Ir ne dėl to, kad režisierius pats puikiai atliko žigolo, vyrą, teikiantį seksualines paslaugas, vaidmenį, bet ir dėl Woody Allen‘o. Tiesa, ne dėl to, kad Allen‘as pasirodo šiame filme kaip „draugas suteneris“, bet jo filmų įtaka šiam filmui. Tiesą sakant, žiūrėdamas filmą, nepažiūrėjau, kas režisavo šią juostą ir iki pat filmo pabaigos galėjau duoti ranką nukirsti, kad tai Woody Allen‘o filmas. Sakau jums, jis bus prikišęs pirštą prie režisūros arba J. Turturro taip susižavėjęs Allenu, kad pats pasikvietė jį ir jo stiliumi papasakojo gana šmaikščią, bet intelektualią istoriją.

Patiko tai, kad filmas turi Alenišką atmosferą, kad filmas nėra vienalytis – vien tik apie „antrąjį galą“. Čia kuriama kultūrinė atmosfera – knygos, augalai, vyriškumo proporcijos ir standartai bei, žinoma, žydų bendruomenės atskirtis Bruklino rajone nuo krikščionių ar ateistų. Šmaikštūs dialogai ir situacijos, kuriose kartu flirtuojama ir aitrinama žiūrovo vaizduotė, bet kartu visa tai tampa intelektualiu aksomu, kailiais... Prancūzų aktorė Vanessa Paradis – aš ją tiesiog esu savotiškai įsimylėjęs, keisto ir patrauklaus sukirpimo aktorė. Režisieriui pavyko pritraukti tokias žvaigždes kaip Sharon Stone ir Sofia Vergara, kurios prabangiai pulsavo seksualumu.

Nežinau, kodėl filmas patiko nedaug kam, o ir kritikai buvo „drungni“, gal dėl to nelemto lyginimo su W. Allen‘u? Gal... Bet filmas išties puikios kolekcijos, gurmaniškas, šiek tiek prancūziškas, šiek tiek amerikietiškas, šiek tiek intelektualus, šiek tiek koketuojantis. Tiesiog puiki mikstūra, kuri mane įtikino ir man be galo patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela