Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arbatėlė su Musoliniu" / "Tea With Mussolini"

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Arbatėlė su Musoliniu“ (Tea With Mussolini) (1999). Na, išties labiau laukiau, kol galėsiu pamatyti šią juostą ir pagaliau sulaukiau šios dienos. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, ar buvo verta laukti, ar nelabai. Nors filmą daugelis mačiusiųjų giria ir negaili gerų žodžių, manding, geri atsiliepimai nėra gero filmo garantas, bet iš dalies vedinas jų, troškau pamatyti šią juostą, kurioje pasirodo pirmo ryškumo tokios britų aktorės kaip Judi Dench, Joan Plowright ir Maggie Smith, o ką jau bekalbėti apie šio filmo perlą ir kaip visada fantastiškai atrodančią dainininkę Cher! 

„Arbatėlė su Musoliniu“ – tai ganėtinai lengvo kolorito žvilgsnis į didžią Italijos tragediją, Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse, griūvančių visuomenės sluoksnių bei yrančio senojo pasaulio jausenos. Išties, manau, kad drama turėjo išeiti išties vykusi ir stipri, nes medžiaga ir turinys tikrai verti tiek filmo pastatymo, tiek šaunių aktorių, tačiau visgi buvo pasirinktas romantinis kalbėjimas. Tikrosios dramos, - moterų „išvarymas“ iš Italijos, fašisto Musolinio keliama grėsmė ne tik Europai, bet ir Italijos žmonės, žydų persekiojimas, tarpininkavimas su Hitleriu, tebuvo tik lengvas glaistas, palyginus su ta baime, kuri iš tikrųjų turėjo tvyroti filme. Romantinis ir lengvas kalbėjimas, sakyčiau, sugriovė tvirto filmo pamatus ir paliko toks „poskystis“ pataikavimas „silpnų nervų žiūrovams“. 

Nepaisant, bent jau mano akimis, šio trūkumo, lengvas filmas turi savito žavesio dėl aktorių, sintetiniai sprendimai ir nenatūralios scenos irgi neleidžia užmigti. Galiu pasakyti, kad per visą filmą, tikriausiai viena Cher ir atstovėjo visą filmą, kadangi ji vienintelė buvo ryški, įdomi, patraukli ir tiko šiam filmui, o perekšlės, pagyvenusios moterys visada vaikščiojančios pulkeliais, priminė labiau komediją griūvančio pasaulio scenoje. Tą patį galiu pasakyti apie jaunąjį aktorių Baird Wallace, kuris suvaidino ūgtelėjusį Lucą, labai dailaus sukirpimo vaikinas, tačiau matėsi, kad dirba netalentingai, mokyklinė vaidyba tarp grandų jam netiko ir režisieriui reikėjo kito sprendimo, bet yra kaip yra.

Per visą filmą patiko bene vienintelė scena, kuri leido šiek tiek virptelėti. Kai ant stogo išėjusi auklė bando įkalbėti globotinį ir toliau apsimesti moterimi, kad nepaimtų jį į kariuomenę. Argi tokia yra meilė, - klausia jis. Ir moteris jam atsako, kad taip, tokia ir yra meilė. Skaudi, pasiaukojanti, nenorinti pasiduoti ir prarasti, norinti visada apsaugoti nuo blogo. Tokia ir yra meilė.

P.S. Filmą anglų kalba ir angliškais subtitrais galite parsisiųsti per Torrent programą paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela