Filmas: "Sielų kolekcionierius" / "Longlegs"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu žiūrėjau tuos filmus, kuriuos žiūri visi. Kol ateis Scanoramos festivalis, reikia kaip nors pasižiūrėti ir visuotinai madingus filmus ir vienas iš jų – „Sielų kolekcionierius“ (angl. Longlegs) (2024), kuris sulaukė daug atsiliepimų. Vėlgi: vieniems patiko, kitiems nelabai, bet kino kritikai, rašydami recenzijas, filmą visgi kėlė į aukštumas, pabrėždami jo scenarijų, Nicolo Cage pasirodymą ir, žinoma, akcentavo įtaigaus siaubo perteikimo elementus, bet kaip pasirodė man?

 

Filmas man iš tikrųjų jau po 10-15 minučių pasėjo didelių abejonių. Ilga ir nekonstruktyvi įžanga lyg ir žadėjo, kad filmas bus nestandartinis ir ne iš tų, kur viskas aišku nuo A iki Z, bet tai buvo apgaulinga. Galiausiai iki pusės filmo tapo aišku, kad žiūri kažkokį gerokai pervertintą eilinį siaubeką su puikiąja jaunosios kartos aktore Maika Monroe. Pastaroji, nors ir vaidina panašaus sukirpimo filmuose, bet man ji labai puikiai žiūrisi, aš ją visada prisimenu, tačiau vienkryptis žanras duoda savo – ne visada pataikysi „ant gero“ kino projekto.

 

Istorija pasakoja apie detektyvę, kuri turi komplikuotus santykius su kuoktelėjusia religinga motina. Galiausiai ji pradeda spręsti Longlegs bylą ir visai be didelio streso išsprendžia ir iškoduoja slaptus raštus, nubraižo kalendorinius mirčių algoritmus ir pati įsivelia į Longlegs prakeiksmų istoriją. Visais kitais atžvilgiais filmas lyg ir su tokia istorija galėtų išeiti neblogas, tačiau šis tapo kančia ir tragedija. Dabar kodėl?

 

Visų pirma, filmas šaltas, negyvas, nelogiškas ir vietomis norėjosi netgi prasukti. Maikos Monroe veikėja absoliučiai ledinė, bespalvė, neįdomi lėtapėdė, o jos istorija priminė naujausios „Kerės“ ekranizaciją – motina vaikšto skersakiuodama ir žvairuodama nuo apsėdimo, o įžvalgioji detektyvė, kuri naktimis bibliotekoje permano visas sudėtingus struktūras nė neįspitrija motinos beprotybės ir apsėdimo? Camon! Pagrindinė veikėja tokia suspausta į struktūruotą ir daugybę kartų panašiuose filmuose matytą šeimos traumų modelį, kad darėsi silpna, kaip filmo kūrėjai atkartoja filmo scenas kaip iš kokios siaubo kino viduramžių partitūros. Filme pagrindinė veikėja išvis juda ir elgiasi kaip robotas, čia, aišku, viskas turėjo būti dėl to, kad detektyvė labai jau sutraumuota, bet užtat kaip nuobodu visą filmą į ją tokią mankurtę žiūrėti, kad jėzus-tu-marija! Ne, filmas nepatiko, neįtiko ir niekam jo nerekomenduočiau. Įspūdį šiek tiek kėlė tik Nicolo Cage grimas, kuris buvo vienintelis geras dalykas, nes pro jį jo niekaip neįžiūrėsi, nes po kauke galėjo būti bet kas, kad ir Whoopi Golberg amžinai pabėgusi iš vienuolyno, Nikole Kidman ar tas pats Vladimiras Putinas.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sapnų scenarijus" / "Dream Scenario"

 

Labas,

 

Man visada buvo keista, kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas „Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi sukūręs neblogai įvertintų filmų.

 

Filme pasakojama profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas. Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose, su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.

 

Scenarijus pavykęs tuo, kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus, kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta, kuri suardo gyvenimą.

 

Kitą vertus, tenka pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje, kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame fiziniame gyvenime? Tikriausiai, kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.

 

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Renfildas" / "Renfield"

 Sveiki gyvi,

 

Nesvetimas man parodijų žanras, atėjęs tikriausiai iš vaikystės filmų prieš miegą. Prisimenant Drakulos parodiją „Miręs ir tuo patenkintas“ (1995), nusikeliu į vaikystę, kai gera komedija buvo būtent suvokiama tokia: truputį gašli, nemažai absurdiškų situacijų ir daug nesąmonių, primenančių amerikiečių situacijų serialus. Naujausią Drakulos parodiją sukūrė Chris McKay pavadinimu „Renfildas“ (angl. Renfield) (2023), kuriame daugiau dėmesio skiriama ne tiek Drakulai, kiek jo uzurpuotam ir tarnu paverstam Renfildui.

 

Renfildas šiame filme primena superherojų, veikiau jūreivį jankį Papajų, kuris vietoj špinatų suvalgo kokį vabalą ir akimirkai įgyja nepaprastų galių. Nepaisant to, jis ištikimas Drakulai, kuriam ir vėl... išgelbėjo gyvybę, tačiau jaučia, jog šeimininkas jo nemyli, priešingai – jį išnaudoja, todėl apsilanko toksiškų santykių anoniminiame susirinkime. Ir tai šiek tiek juokinga, nes bandoma į klasikinio tarno ir pono santykius pasižiūrėti šiuolaikiškai. Tuo pačiu Renfildas netrukus susipažįsta su policininke, kuri dėl to, kad yra garbaus tėvelio dukrelė, nuvertinama. Besimezgant policininko ir monstro Renfildo simpatijoms, keičiasi ir pats Renfildas, kuris staiga pradeda perimti vis dažniau savikontrolę. Drakula, žinoma, apie tai sužino ir imasi veiksmų.

 

Filmas iš vienos pusės klausia, ar gali žmogus priklausantis nuo kitų noro ir poreikių išsivaduoti ir kurti asmeninę laimę? Visas šis draminis šablonas kaip kaliausė ant kuolo užmaukšlinamas ant klasikinės Drakulos istorijos. Iš dalies tai suveikia, nes filme nemažai tokių taiklių juokelių, kuriuos nesunku atpažinti prie amerikietiško humoro pratusiems lietuviams žiūrovams. Pagrindinį vaidmenį atliko Nicholas Hoult, kuris perteikė Renfildo transformaciją beveik panašiai kaip prieš dešimtmetį savo kitame zombiškame vaidmenyje „Šilti kūnai“ (2013). Drakulos vaidmenį atliko Nicolas Cage ir jam tai tiko, nes atrodė išties geras psichuojantis Drakula. Baisūs dalykai paverčiami paradoksaliai juokingais, tačiau visuminis vaizdinys visgi yra pagal masinio kino šablonus. Kai ką priminė iš serialo apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuris, tiesa, kur kas juokingesnis. Vienam karteliui „Renfildą“ pažiūrėti ne nuodėmė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kiaulė" / "Pig"

 Sveiki,

Apie Michael Sarnoskio režisuotą dramą „Kiaulė“ (angl. Pig) (2021) tikriausiai girdėjo daugelis kinomanų visai ne dėl to, kad tai stiprokas filmas, bet dėl aktoriaus Nicolas Cage, kuris Holivude pagarsėjo, patys žinote, dėl to, kad išvaistė milijonines santaupas ir į kiną grįžo praktiškai plikas nuogas. Per pastarąjį dešimtmetį aktorius vaidino pačiuose nykiausiuose ir itin prastuose veiksmo filmuose, tačiau jam nuskilo ir reta galimybė vėl sužibėti kaip aktoriui veteranui būtent filme „Kiaulė“, o šis vaidmuo jam vėl gali sugrąžinti šlovę tarp elitinio kino gerbėjų.

Visgi istorija panaši į mažą novelę, kurioje, kaip žinia, maža veiksmo, tačiau jo galbūt daug ir nereikia. „Kiaulėje“ pasakojama neįtikėtina atsiskyrėlio JAV-ose pripažinto virtuvės šefo Robo gyvenimo drama. Prieš 15 metų palikęs miestą Robas apsigyvena miške ir gyvena atsiskyrėlio sąlygomis. Pastaruosius metus jus pragyvena iš išdresiruotos kiaulės, kuri padeda jam aptikti delikatesinius grybus, už kuriuos turtuoliai restoranuose yra pasiryžę sumokėti tūkstantines sumas. Už grybus Robas gauna maisto davinius ir taip prasigyvena, kol vieną dieną iš jo konkurentai nepagrobia kiaulės, tada Robas po 15 metų pertraukos ryžtasi grįžti į miestą, kad atgautų savo augintinę...

Iš tikrųjų žiūrėdamas pirmąją filmo dalį pagalvojau, jog filmas geras visai ne dėl N. Cage vaidybos, o dėl to, kad aktorius papuolė į geras režisieriaus rankas ir gavo galimybę dirbti su nekomercine medžiaga. Ir išties kurį laiką galvojau, ar visą filmą Robas ir vaikščios ta savo medine veido išraiška, kuri praktiškai nekinta, ar jis bendrauja su moterimis kavinėje, ar yra talžomas nelegalių kovinių muštynių. Daug ką atperka amžinai sutinęs, pamėlęs ir sukrešėjęs Robo veidas ir, patikėkite, Robas tikrai nėra tas laimingas švytintis niekšelis, bet kitą vertus, filmui persiritus į antrąją pusę, staiga pagauni tą pasakojimo ritmą ir besiskleidžiančią ir besiplečiančią Robo biografinę tragišką istoriją, kad imi galvoti, kas turėjo tiek gyvenime įvykti, kad šefas nepasikorė po tiltu, o visgi paaukojo savo vardą pasitraukimu asketiškam būviui į miškus. Galiausiai filmo kiaulės reikšmė primena Jono Biliūno graudžiausias noveles apie gyvūnėlius: kai žmogus tiek esi pasibaisėjęs gniuždančiais civilizacijos gniaužtais, praradęs meilę ir tikėjimą buvusiu pasauliu, kad artimiausias, mieliausias bei ištikimiausias draugas tampa kiaulė, su kuria nebaisu užmigti vidury miškų.

Išties filmas niūrus, bet išlaikytas stoiškai jautrus. Po purvina ir šiurkščia istorija ir pagrindinio veikėjo išore slepiasi labai paprasti dalykai, bet tikriausiai (čia absoliučiai mano fetišas), nieko nėra įdomiau žiūrėti, nei apie iš sėkmės olimpo žemyn sąmoningai besiritančio žmogaus gyvenimo istorijas, nes neretai tokiuose filmuose susitapatinęs pats imi prisiminti savo gyvenimo nesėkmes ir apsvarstyti įvairias galėjusias būti jų baigtis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paliekant Las Vegasą" / "Leaving Las Vegas"

Sveiki, skaitytojai, 

Apie filmą „Paliekant Las Vegasą“ (angl. Leaving Las Vegas) (1995), tiesą sakant, nebuvau nieko girdėjęs. Nieko nuostabaus, nes ne itin žaviuosi aktoriumi Nicolas Cage, o paskutiniu metu jis išvis paniręs į prastokus vaidmenis, tai tikriausiai ir buvo tai, kas lėmė šio filmo būvimą užkambariuose. Tiesą sakant, geriausiu Nicolas Cage vaidmeniu iki šiol laikiau jo debiutą, kuris su Cher atliko puikius vaidmenis komedijoje „Pakvaišę“ (1987). O štai filmas „Paliekant Las Vegasą“ tapo lyg griaustinis iš giedro dangaus.

Pasakysiu taip: jeigu esate kino gurmanas ir dar nematėte šio filmo – nedelskite, nes užkris, pasimirš ir pražiopsosite progą pasimėgauti puikiu ir geru kinu. Žinoma, šis N. Cage vaidmuo kine tapo garsiausiu ir geriausiu jo vaidmeniu karjeroje – Oskaras, Auksinis gaublys ir kt. apdovanojimai pelnyti ne veltui, bet tikriausiai aktorius turėtų dėkoti režisieriui Mike Figgis, kuris sukūrė nepaprastai gerą filmą su galimybe pasireikšti aktoriams visapusiškai. Filmas apie alkoholiką, praradusį žmoną, gerą darbą ir atvykusį mirtinai nusigerti į Las Vegasą nė iš tolo neprimena komedijos „Pagirios Las Vegase“ – priešingai, filmas pilnas skausmo ir gėlos. Jis blaškosi girtas Las Vegaso gatvėmis, kol sutinka jauną užverbuotą prostitutę. Dviejų vienišų ir viską praradusių žmonių gyvenimai susijungia ir tarp jų atsiranda ryšys, galgi net tikra neįmanoma meilė... Siužetas puikus, vaidyba nuostabi, o įtaigumas vertas dėmesio, nors filmas savo rezoliucija ir madomis senstelėjęs, bet tas, kas gyvenime nors kiek susidūrė su alkoholiu ir žino jo destrukcinį poveikį, tą filmas abejingą nepaliks. Kartais tiesiog net graudu būdavo žiūrėti į tuos personažus, ypač į vyrą, kuris jau nieko nebenori ir laiko save mėšlo krūva. Drebėjimas, alkoholio žudymas, amžinos pagirios... Tai jau net filmas nebe apie priklausomybę, o apie tvirtą apsisprendimą gerti iki mirties, dar gailiau pasidarė Seros, kuri iš visų jėgų kabinasi į vyrą, nors šis jai nieko negali pažadėti...

Puiki ir graudi istorija. Tiesa, vos nepamiršau, nors čia giriu N. Cage, bet turiu nuostabių aplodismentų ir žaviajai „CSI kriminalistės“ aktorei Elisabeth Shue, kuri sukūrė ne ką mažiau stulbinamą vaidmenį. Šis aktorių duetas man labai patiko. O jau koks puikus filmo garso takelis – romantinės vienatvės dainos tiesiog iškasa duobę žiūrovams. Labai rekomenduoju nemačiusiems. Stipru. Emocinga. Graudu.

P. S. Lietuviškus filmo subtitrus galite parsisiųsti iš ČIA. Filmą, atitinkantį subtitrų formatą, galite siųstis iš ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krudžiai" / "The Croods"

Sveiki,

Įkvėptas „Monstrų universiteto“ nutariau nedelsiant dar ką nors pasižiūrėti iš animacinių filmų ir užšokau ant prieš pusmetį rodytos juostos „Krudžai“ (The Croods) (2013), kurį vidutiniškai įvertino kino kritikai, bet žiūrovų nepaliko abejingų. Populiariosios šiuolaikinės grafikos metodu sukurtas animacinis filmas apie urvinius žmones nustebino ir mane. Čia kur kas daugiau minties ir pamąstymų, negu galima buvo tikėtis ir galima sakyti, kad savo galia buvo netoli „Ledynmečio“ pirmosios dalies. 

Juokingas, šmaikštus ir atlapaširdis filmas turėtų patikti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Puikus amerikiečių aktorių įgarsinimas, atpažįstami balsai – sodrus ir moteriškas Emmos Stone ir buko bei užsispyrusio Nocolas Cage personažo įgarsinimas buvo puikūs. Geras scenarijus, grafika puiki, nors novatoriškumu nepasižymi, tačiau laviruoja naujomis siužeto idėjomis ir savotiškai su humoru leidžia žiūrėti į urvinio žmogaus laikus, kai artėja urvinio žmogaus eros saulėlydis arba apokalipsė, apie kurią tiek daug kalbama pačiame filmuke. Ėjimas į saulę – tai savotiška metaforą, kuri išveda urvinį iš tamsios olos ir prijaukina ugnį, naują epochą, kuri amžiams pakeis žmonijos istoriją.

Vienas juokingiausių personažų – tai senelė, kuri niekada nemiršta, urvinių šeimos modelis lygiai toks pats kaip ir mūsų – vaikai pešasi, uošvis nekenčia uošvienės, vyras išgyvena dėl saugumo ir t.t. juokėlių ir gražios grafikos prisodrintas filmas tikrai nebus nuobodus, o giliausiomis ir tamsiausiomis metų dienomis tikrai turėtų pakelti ūpą ir nublokšti depresijos kaulą į kampą. Tikrai juokiausi, žavėjausi lengvumu ir paprastumu. Rekomenduoju visai šeimai!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakvaišę" / "Moonstruck"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoki kino filmą „Pakvaišę“ (Moonstruck) (1987 m.). Na, ši juosta pagal žanrą vadinama komedijine drama, bet aš ją pavadinčiau tiesiog romantiniu filmu. Ir netgi vykusiu romantiniu filmu! Šią juostą puikiai sutiko kino kritikai ir žiūrovai, savu laiku buvo viena žiūrimiausių juostų kino teatruose, o ir apdovanojimuose taip pat neliko nepastebėta – Oskaras geriausiai aktorei legendinei Cher ir antro plano geriausiai aktorei Olimpia Dukakis.

Filmas „Pakvaišę“, nors ir senas, tačiau pranoksta daugelį šiuolaikinių banalių amerikietiškų romantinių dramelių su graudžiais paverkšlenimais. „Pakvaišę“, manding, turi kažką tokio, ką iš esmės galima pavadinti „dvasia“. Dėl įsimintino garso takelio, siužetinių niuansų filmas turi itališkos gracijos, bet kartu ir amerikietiško, buitiško paprastumo. Filmas apie vidutinio amžiaus žmones, kurie gyvenime atranda antrąją meilę, tokius personažus kuo puikiausiai įkūnija Cher ir Nicolas Cage, sakyčiau, vykusi aktorių porelė. Labai susižavėjau Cher kaip aktore, gaila, kad tiek mažai ji tebuvo kine – nepaprastai šarminga artistė. Juosta man taip pat šiek tiek priminė Kubriko filmą „Plačiai užmerktos akys“ – paltai, Kalėdos, viskis, devinto dešimtmečio dvasia, išskirtinė muzika, kur paprastume randame kažkokios neapčiuopiamos ir nepaaiškinamos metafizikos. Taip, tai neeilinis filmas, kuris į tokio tipažo žanrą buvo įtrauktas į geriausiųjų filmų šimtuką ir tik pažiūrėjus galima suprasti kodėl.

Lengvumas, paprastumas tėra tik išorinis filmo sluoksnis, bet iš tikro šio filmo monolitas yra mėnulis, į kurį senstant vis rečiau ir rečiau tenka pasižiūrėti, o tuo labiau nusistebėti. Šio filmo herojai sutinka mėnulį kaip permainų ir meilės priminimo ženklą, kada daugelis iš mūsų pasiryžta pradėti gyventi kitaip. Šaunus filmas, kuris, manau, patik ne tik paprastiems žiūrovams, bet jame atras kažką „tokio“ ir kino gurmanai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela