Filmas: "Bloga nuo savęs" / "Syk Pike"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Norvegų režisierius Kristoffer Borgli šiemet tikrai man bus įsimintinas. Šių metų pradžioje žiūrėjau jo naujausią dramą „Sapnų scenarijus“ ir jis, nors ir ne šedevras, tačiau pateikė įdomių režisūrinių sprendimų. Tai buvo gana originali istorija, tad nusprendžiau dar kartą suteikti režisieriui šansą ir pažiūrėti jo skandinavišką filmą „Bloga nuo savęs“ (norv. Syk pike) (2022), iš kurios, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis. Maniau, kad gausiu kokį nors skandinavišką mistifikuotą detektyvą su siaubo trilerio elementais, tačiau nieko panašaus – gavau socialinę šiuolaikinę aktualią satyrą apie narcizus!

 

Filmas išties originalus, nes leido žiopčioti iš nuostabos, kadangi niekur dar nemačiau taip įdomiai išplėtoto probleminio narciziškumo. Pagrindiniai veikėjai – Signe ir Tomas yra didžiuliai narcizai ir laimingi jie jaučiasi tik tol, kol yra lygiaverčiai bendrininkai, kurie stengiasi iš visuomenės, tėvų, artimojo rato draugų gauti dėmesio, tačiau kai vienam itin pasiseka, Signė pasijaučia nebereikalinga, pamiršta. Iš tikrųjų toji Signė niekuo neypatinga, ji paprasta padavėja, dirba aptarnavimo sferoje ir jokiais talentais ar aistromis nepasižymi, išskyrus tuo psichiniu sutrikimu, kad jai žūtbūt reikia dėmesio. Per draugą ji užsisako rusiškų tablečių, kurios subjauroja jos kūną (tiesa, pasekmes ji žino, tai sąmoningas sprendimas) ir netrukus Signės sveikata labai pašlyja, tačiau kiek ji sulaukia artimųjų dėmesio, kai atsiduria ligoninėje! Netrukus jos subjaurotas veidas tampa populiarus, ji kviečiama į TV laidas ir iš savo bjaurasties ji sulaukia tiek gailesčio, kiek visada norėjo.

 

Iš vienos pusės filmas šlykštokas, nes Signės veiksmai akivaizdžiai rodo psichinio sutrikimo diagnozę, tačiau užuot sulaukusi ar prašiusi pagalbos ji įtvirtina savęs žalojimą dėl meilės trūkumo iš aplinkos. Jau tampa kliše sakyti, jog didžiąją sėkmės ir dėmesio energiją žmonės susirenka darydami ir filmuodamiesi beprotiškiausiose situacijose ir dėdami tą medžiagą į socialinius tinklus. Iš esmės toks dėmesio troškulys yra panašus į Signės diagnozę, o ką mes esame pasiryžę padaryti tokio, kad sulauktume patiktukų ir pripažinimo? Filmas iš esmės ir apie manipuliatyvią jaunąją kartą, kuri linkusi save įsprausti į aukos poziciją (dažnai net ne sąmoningai), kad gautų užuojautos ir nebūtų verčiami prisiimti atsakomybės. Filmas, aišku, perspaustas, nes visgi satyra, tačiau argi visuomenė ne pati užaugina tokius destrukcinius manipuliatorius? Kol prisistatinėjame viešai deklaruodami savo sutrikimus, mes aikčiojame iš nuostabos, kaip pranokti ir kaip baisiau pateikti savo triuškinančias patirtis, kad sulauktume pritarimo ir užuojautos. Panašiai kaip Signė traumas patyrusiame anoniminiame ratelyje pajaučia, kad netgi čionai daugiau dėmesio gauna tie, kurių šiurpesnės istorijos. Kai neturi tos baisios traumos (tavęs niekas neprievartavo, neprimušė, nereketavo, tavo namai nesudegę, neturi mirtinos ligos...) reikia susikurti savo viešąją traumos ir kančios istoriją, kad būtum matomas. Išties filmas nepaprastai aktualus, juk ši tendencija vis stiprėja.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sapnų scenarijus" / "Dream Scenario"

 

Labas,

 

Man visada buvo keista, kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas „Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi sukūręs neblogai įvertintų filmų.

 

Filme pasakojama profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas. Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose, su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.

 

Scenarijus pavykęs tuo, kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus, kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta, kuri suardo gyvenimą.

 

Kitą vertus, tenka pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje, kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame fiziniame gyvenime? Tikriausiai, kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.

 

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela