Man visada buvo keista,
kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu
sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi
įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas
ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas
„Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį
režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi
sukūręs neblogai įvertintų filmų.
Filme pasakojama
profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog
jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi
sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima
burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį
juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda
nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką
jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net
atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas.
Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose,
su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.
Scenarijus pavykęs tuo,
kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek
primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus,
kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią
absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis
tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai
įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks
kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per
paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną
dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta,
kuri suardo gyvenimą.
Kitą vertus, tenka
pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių
nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri
sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją
nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda
keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus
pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami
paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir
vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali
ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje,
kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame
fiziniame gyvenime? Tikriausiai,
kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.
Apie
detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer
of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė
Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo
ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“
apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.
Serialą
buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes
tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu
neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis
serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant,
kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir
laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal
neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos
atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą
serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame
šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi,
kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.
Grįžtant
prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai
amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o
tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer
(vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas,
o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra
detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais
monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su
smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės
dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos)
rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena
mergina, o kita rasta nužudyta upėje...
Serialas
neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats
galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais
įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“
(1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio
serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir
jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji,
bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.
Mer
šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine
liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas
patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie
narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu
vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer
namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai,
tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas
užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi
tyliame liūdesyje.
Iš
esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga
neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą
klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai
ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet
čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių,
siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl
kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai
pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio
pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters
ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto
veikėjo lemties šiame seriale.
Kadrai iš serialo.
Visgi
Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga
santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio
vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer
ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir
nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer
gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas,
sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą,
išlaikant šių žanrų balansą.
Kalbant
apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai
neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva
kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama
pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo
kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus,
bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks
siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas,
kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur
paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per
serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami
įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir
smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei
šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi
apie Mer asmeninį gyvenimą.
Visgi
viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu
grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės,
mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti
alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės
cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš
kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių
su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį,
nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai
yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines
problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią
kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?
Auksiniams
gaubliams ir Oskarui nominuota biografinė drama apie amerikiečių dailiojo
stiliaus čiuožėją Tonya Harding, pavadinamu filmu „Aš esu Tonya“ (angl. I,
Tonya) (2017), daug kam tapo visai maloniu didžiojo kino reginiu, o tokio
tipažo filmo pagrindiniai aktoriai dažniausiai būna nominuoti ir pelno
pagrindinius kino apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Sakoma, kad Tonya
šeima pagrindiniame vaidmenyje patys pasirinko jaunosios kartos aktorę Margot
Robbie vietoj Jennifer Lawrence, nes pastaroji neatrodė tokia graži kaip
Margot.
Filmas spalvingas,
nufilmuotas taip, kad atitiktų tiek kino gurmanų, tiek masinio kino žiūrovų
skonį. Smarkiai šaržuojantis realiuosius asmenis, filmas greitai artėja prie
tos ribos, kai galima nebesuprasti, ar realiai gali šitaip būti, ar visa tai kartais
neprimena smagios parodijos. Ir jeigu ne tikslingai sukarpytos ir ritmiškai
pajaustos juostos vietos dėl dramatiškų Tonya išgyvenimų, būtų galima pamanyti,
kad visa tai pernelyg teatrališka. Kitą vertus, filmo tikslas nėra atkartoti
istorinės tiesos, bet papasakoti smagią ir jautrią asmenybės kovą su savo
įsitikinimais ir gyvenimiškosiomis kliūtimis istoriją. Dar kitaip sakant, principas
kaip Volto Disnėjaus filmuose – įkvėpti žiūrovą pasijausti truputį geresniu ir
kartu lygiuotis į personažą. Būtent personažą, o ne asmenybę, nes akivaizdu,
kad filmas daugiau ar mažiau fikcija ir pateiktas per tam tikrą manipuliacinį
kino meno perspektyvą – neslėpkime, šiek tiek pritraukiant ir pataikaujant
žiūrovui.
Nepaisant visos
juntamos sintetikos, filmas iš tų, kuriuos vis tiek žiūrime kai kada praverta
iš nuostabos burna, nes visi tiek kino triukai labai suveikia ir paveikia
žiūrovą. Istoriniai faktai, charakterio mums, lietuviams, ne tipiškumas leidžia
kažin kuo žavėtis neapčiuopiamu, bet kažin, ar čia žavėtis reikia Tonyos
auklėjimu, sunkiu darbu ar santykiu su sutuoktiniu? Nemanau. Visgi už
kriminalinę filmo liniją, kai kurioziškai konkurentei Nensei suluošinamas
kelias, kur kas įdomesnis atrodo ypač šaržuojantys Tonyos ir motinos santykiai.
Motinos vaidmenį atlikusi aktorė Allison Janney pritrenkiamai šiame filme
panaši į Tildą Swinton, kad vieną akimirką patikėjau, kad tai Tilda, bet... ir
Alison atliko savo vaidmenį puikiai, kaip ir, beje, M. Robbie.
Pirmą kartą susipažinau
su režisieriumi Scott Cooper – gana jaunu ir jau trečią filmą pristatančiu
režisieriumi. Ir trečias filmas taip pat, kaip ir pirmieji, apie kriminalinio
pasaulio peripetijas. Paskutiniu metu tiesiog rinką užplūdo aukštai vertinamos
juostos apie kriminalinį pasaulį, o aš jau antrą tą patį vakarą žiūriu – „Juodosios mišios“ (angl. Black Mass) (2015). Po itin mane
nuvylusio „Sacario: narkotikų karas“ (2015) tiesiog bijojau iškart žiūrėti „Juodųjų
mišių“, bet šis pasirodė kur kas įdomesnis ir patrauklesnis.
Visų pirma tai
biografinis filmas apie realiai Bostone du dešimtmečius vadovavusį gangsterį,
kuris turėjo puikių ryšių teisėsaugos sluoksniuose. Išties tai nebloga
biografinė juosta vėl mus nunešanti į tuos laikus, kai klestėjo sava tvarka ir
mafija. Filme rasite daug šaltakraujiškų susidorojimų, įdomių personažų dar
įdomesnių jų sprendimų ir, žinoma, laikmečio prieskonių bei dvasios. Pagrindinį
vaidmenį sukūrė mano itin nemėgstamas Johnny Depp, kuris sunkiai ir šįkart
įtiko. Ką norite, tą sakykite, jis man negyvėlis ir tiek, aišku, aplodismentai
grimo meistrams, tačiau tikiu, kad kokia Jennifer Aniston būtų ne ką prasčiau
suvaidinusi šaltą, bejausmį ir abejingą nusikaltėlį, nei amžinai rūškanas ir
neįdomus Johnny Depp, šįkart jo net numelsvintos akys atrodė ne kaip
gangsterio, bet veikiau kaip negyvėlio ar netgi vampyro. Kur kas įdomesnis man
pasirodė Joel Edgerton‘as, kuris išties sukūrė gyvą tarp neteisingų pasirinkimų
besiblaškantį personažą. Puikus aktorius ir puikiai atliktas vaidmuo. Aišku,
filmo lygį pakėlė ir mano labai mėgstamas ir mylimas britų aktorius Benedict
Cumberbatch, o štai būtų mano valia, tai uždrausčiau Johnny Depp apskritai
vaidinti – kiek jis gali gerų filmų sugadinti? Atsiprašau šio aktoriaus
gerbėjų, bet tai itin retas atvejus, kai negaliu šio aktoriaus darbų vertinti
adekvačiai...
Visgi filmas geras,
įtraukiantis, kur esama nemažai įtemptų psichologinių scenų ir visai nebanalių,
kurie atskleidžia gangsterio pasaulio pavojingumą ir, žinoma, savotišką
pasaulio matymą, veikėjų poziciją ir filosofiją. Šiaip daug gerų dalykų šioje
juostoje ir jeigu jums tinka ir patinka kriminalinės biografinės dramos – tai šio
siūlyčiau nepraleisti, o jeigu dar mėgstate Johnny Deppą, tai malonumą
patirsite dvigubą.
Šiandien noriu
pakomentuoti ir pristatyti kino filmą „Išlaikyk
šviesą“ (angl. Keep the Lights On)
(2012), kurį režisavo Ira Sachs, kuris jau įsirašė į kino industriją kaip LGBT
filmų kūrėjas. Jo filmas „Išlaikyk šviesą“ pasakoja apie vieną gėjų porą ir jų
sudėtingus santykius, paveiktus narkotikų ir kitų kvaišalų.
Filmo problema nėra
LGBT prisitaikymas ar visuomenės pripažinimas. Šioji terpė jau seniai laisva ir
savaime suprantama kaip normatyvinė, bet netikėtai filme iškyla priklausomybė
narkotinėms medžiagoms. Vienas iš „šviežios“ poros vaikinų yra priklausomas nuo
kvaišalų, jis dingsta iš namų savaitėmis, o kitam belieka jo ieškoti ir
melstis, kad nieko neatsitiktų, o sugrįžus maldauti, kad vėl grįžtų į reabilitacijos
kliniką. Žodžiu, šioji pora susiduria su gana dažna problema, su kuria
susiduria ir hetereseksualios poros.
Kadras iš filmo "Išlaikyk šviesą".
Aišku, filme yra gana
daug laisvamaniškos erotikos, kuri apskritai dažnai kine vaizduoja
homoseksualųjį pasaulį be tvirtų vertybinių pamatų, žmonės nėra monogamiški,
prisirišę kūniškai vienas prie kito ir tai neleidžia sudaryti tvirtus
santykius, bet kartu randasi nauja santykių tvarka, neslepiant savo
meilužių ir būnant su partneriu sąžiningiems iki galo.
Filmas iš esmės primena
prieš keletą metų matytą irgi LGBT tematikos juostą „Weekend“ (2011), tik čia
formuojama kita problematikos sprendimo plotmė – ar meilė gali išgelbėti
narkotikais paramstytus santykius? Kiek reikia laiko suvokti, kad žmonėms,
turintiems kitokį santykį su realybe, nepakeliui? Neprasta režisūra, problemos
vaizdavimas, dialogai. Labai patiko danų kilmės aktoriaus Thure Lindhardt
vaidyba, kuris pademonstravo aukštą pilotažą, kad nė akimirkai nesuabejojau,
jog heteroseksualus aktorius filme iš tikrųjų homoseksualus. Iš tikrųjų tai
gana nebloga tema, filmas ir vaidyba.
Šįkart noriu pristatyti
ir pakomentuoti ne taip seniai per Lietuvos kino teatrus persiritusią kino
juostą „Šeimos albumas: Rugpjūtis“
(angl. August: Osage Country) (2013).
Išties laukiau šio filmo labai seniai ir pirmai pasitaikiusiai progai
nusprendžiau, kad jau laikas. Išties filmas nustebino, nors kažką panašaus ir
derėjo tikėtis.
Visų pirma reiktų
paminėti puikų siužetą – mane visada jaudina šeimyninės dramos, o ši nuostabi
dar ir tuo, kad tai daugiavaikės šeimos albumas, kuriame visi personažai
daugiau ar mažiau sužeisti, suluošinti gyvenimo nesėkmių, neištikimybės, netgi
persipynusio incesto atvejo. Tai viena iš tų dramų, kurias galėtume pavadinti
aukščiausiomis dramos briliantais, kada viskas joje dera. Filme pasirodo puikus
aktorių kolektyvas, kuriems suteikiama galimybe parodyti savo aktorinį
meistriškumą, kas paskutiniu metu vis rečiau ir rečiau suteikiama garsiems
Holivudo aktoriams, kurių vaidybą užgožia veiksmas ir specialieji efektai. Žinoma,
režisierius naudojasi labiausiai dviem aktoriais – nuostabiąja Meryl Streep ir
vis rečiau kine bepasirodančia Julia Roberts. Abi aktorės už pasirodymą šiame
filme gavo po „Oskaro“ statulėlės nominaciją ir, manau, nebe pagrindo, nes jų
vaidyba išties įtikina, jaudina ir priverčia mirkčioti. Ypač nuostabi filme yra
Meryl Streep – tikra „Oskarų“ veteranė, kuri pasirodo filmo pradžioje su vėžio
iškankintu veidu ir tiesiog tą akimirką jau prarandi bet kokį realybės poveikį
ir įsitrauki dėka šios puikios aktorės į filmą nuo pirmųjų akimirkų. Ne ką
prasčiau pasirodė ir kitos ryškios žvaigždės – Evan McGregor, Chris Cooper,
Margo Martindale ir kt.
Kadras iš filmo "Šeimos albumas: Rugpjūtis".
Apskritai aktoriams
neturiu jokių priekaištų, kaip neturiu jokių priekaištų ir režisieriui,
scenarijui. Labai patiko ir filmo aplinka – kažkur karštame vienkiemyje, kur
namai kvepia senatve ir tuo pačiu vaikystės prisiminimais, nuostabi filmo
atmosfera, jaukus kiemas, kuriame motina ir trys seserys naktį, po žvaigždėmis,
geria vyną, pykstasi ir tokiu būdu išreiškia viena kitai rūpestį – geras jausmas.
Įdomu, kokioje valstijoje tai nufilmuota, nes iš esmės man priminė kitą filmą
apie šeimos tragediją – „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (1993), kurį
rekomenduočiau visiems, kam patiko ir ši juosta. Apskritai esu labai
patenkintas šiuo filmu ir nepagailėsiu aukštų ir puikių balų.