Filmas: "Sapnų scenarijus" / "Dream Scenario"

 

Labas,

 

Man visada buvo keista, kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas „Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi sukūręs neblogai įvertintų filmų.

 

Filme pasakojama profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas. Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose, su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.

 

Scenarijus pavykęs tuo, kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus, kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta, kuri suardo gyvenimą.

 

Kitą vertus, tenka pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje, kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame fiziniame gyvenime? Tikriausiai, kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.

 

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Mer iš Rytų centro" / "Mare of Easttown" ("Merė iš Rytų")

 

Sveiki,

Apie detektyvinį septynių serijų mini serialą „Mer iš Rytų centro“ (kai kur verčiama "Merė iš Rytų") (angl. Mer of Easttown) (2021) tikriausiai pirmąkart sužinojau, kai puikioji aktorė Kate Winslet nuraškė „Emmy“ kaip geriausia pagrindinė aktorė. Serialą režisavo ir jam netgi patį scenarijų parašė Brad Ingelsby, kuriam K. Winslet per „Emmy“ apdovanojimus nepaliaudama dėkojo.

Serialą buvau atsidėjęs juodesnei dienai arba kai turėsiu daugiau laisvo laiko, nes tie, kurie matė šį serialą, sakė, kad geriau net nepradėti žiūrėti, jeigu neturėsi laiko užbaigti, nes po to graušiesi, iš kur atrasti laiko. Taip šis serialas pas mane ir „užpelkėjo“, o ir per pastaruosius kelerius metus, nepaisant, kad tai savizoliacijos ir pandemijos metai, visgi buvau atitolęs nuo serialų ir laisvu metu rinkausi vien vaidybinius filmus. Gal buvau nusivylęs serialas, gal neatradau to, kuris mane įtrauktų, o gal tiesiog reikėjo ilgos pertraukos atsitraukti nuo televizijos projektų. Nepaisant to, visgi žiūrėjau keletą serialų, kuriuos čia aprašiau arba visai neaprašiau: „Ką mes veikiame šešėliuose“, „Tarnaitės istorija“, „Amerikietiška siaubo istorija“... Visgi, kad sėsčiau ir per kelias dienas sužiūrėčiau visą sezoną, jau seniai to nebuvo.

Grįžtant prie paties serialo „Mer iš Rytų centro“, neapsiriksiu pasakęs, kad tai labai amerikietiškas serialas, nes veiksmas vyksta dideliame Pensilvanijos mieste, o tiksliau Rytinėje menamo miesto dalyje, kur dirba pagrindinė veikėja Mer (vardas sutrumpintas). Pastaroji yra visa ko serialo centras ir visas įdomumas, o pagrindinė vaidmenį atlieka, žinoma, Kate Winslet. Mer yra detektyvė-policininkė, kuri be atvangos ir atostogų dirba sunkų ir retsykiais monotonišką darbą t. y., važinėja pas senelius, kurie mato maniakus, padeda su smulkiais nusikaltėliais, tačiau Mer nėra išsprendusi jaunos merginos Keitės dingimo istorijos, todėl miestelėnai ant jos (kaip ir visos policijos) rūstauja. Po metų nesėkmių byla vėl atnaujinama, bet netrukus dingsta dar viena mergina, o kita rasta nužudyta upėje...

Serialas neskubus. Daugelis jį apibūdina kaip itin įtempto siužeto, tačiau vargiai pats galėčiau pavadinti, kad jis labai dinamiškai įtemptas, lyginant su kokiais įprastiniais detektyviniais filmais, pvz., „Kaulų kolekcionierius“ (1999) ar „Septyni“ (1995). Siužetas dvilypis. Iš vienos pusės serialo kūrėjas derina draminio serialo principus su detektyvine byla ir dėl to išgaunama neskubi Mer šeimos ir jos artimiausių draugų rato istorija. Su byla susiję ne tik tolimi įtariamieji, bet į tą įstoriją įsivelia ir Mer dukra bei jos buvęs vyras.

Mer šeima netipinė. Ji yra netekusi sūnaus Kevino, kuris sirgo paveldima psichine liga, todėl bijo, kad sūnaus paliktas vaikas, dabar jos globai kol kas patikėtas anūkas, taip pat gali sirgti chroniška depresija, vedančią prie narkotikų ir savižudybės. Mer nesidžiaugia ir kitapus kieme gyvenančiu buvusiu vyru, kuris susižadėjo su nauja moterimi, bet pastarasis nuolat lankosi Mer namuose, nes jiedu turi anūką ir dukrą bei bendrauja ganėtinai draugiškai, tačiau Mer turi problemą – ji nekalba apie sūnaus mirtį, jos sielvartas užlėptas, todėl nuolat atrodo pervargusi, prislėgta ir iš esmės paskendusi tyliame liūdesyje.

Iš esmės serialas, (kaip jau po kelių serijų tampa aišku), remiasi Mer sudėtinga neigimo psichologija. Dėl bandymo išsaugoti anūko globą, ji padaro lemtingą klaidą, tad ji nuo bylos nušalinama, būtent tada, kai kažką pagaliau jai ir jos naujajam kompanionui detektyvui Kolinui Zabeliui pavyksta išsiaiškinti. Bet čia jau pasirodo ir pirmoji labai ryški detektyvinių filmų ir serialų klišių, siūlančių išeitį: Mer negali susidoroti su savo asmeninėmis problemomis, todėl kišasi be leidimo į bylos vyksmą ir dėl to dar labiau „nukepa“, nors galiausiai pabaigoje ji vis tiek lieka didvyre, nes suseka tikrąjį žudiką. Kolino Zabelio pagrindinį vaidmenį atliko „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters ir man taip buvo smagu matyti jo naująjį amplua, kad net nustėrau dėl jo sukurto veikėjo lemties šiame seriale.

Kadrai iš serialo.

Visgi Kolinsas simpatizuoja kur kas vyresnei detektyvei Mer, nors šioji jau mezga santykius su tokiu savanaudžiu ir šiek tiek egoistišku rašytoju Ričardu, kurio vaidmenį atliko daug kam puikiai pažįstamas Guy Pearce. Bet neatrodo, kad Mer ras laimę, nors ji ir stengiasi, kol ne tik neišspręs šios bylos, bet ir nesusitvarkys jos asmeninis gyvenimas. Visgi akivaizdu, kad asmeninė Mer gyvenimo dilema eina lygiagrečiai su sprendžiama byla ir tai yra neblogas, sakyčiau, struktūruotas būdas plėtoti tiek draminį, tiek detektyvinį naratyvą, išlaikant šių žanrų balansą.

Kalbant apie detektyvinę istorijos žaismę ir tą galvosūkį, be kurio tikriausiai neįmanomas joks normalesnis detektyvas, čia paslaptis išlaikoma kaip slyva kompoto dugne iki pat paskutinės serijos. Nors per penktą seriją išaiškinama pirmoji bylos dalis, tačiau tikrasis smagumas laukia pačioje pabaigoje. Serialo kūrėjas gerai suvelia tą galvosūkį, nes visgi galvojau apie tam tikrus žudikus, bet man pabaigoje taip ir nepavyko įspėti, kas jis toks. O tai buvo šioks toks siurprizas, nes galvosūkis nėra jau toks lengvai ir primityviai nuspėjamas, kaip dažnai būna mažiau išplėtotuose viensiužetiniuose filmuose. Yra kur paklysti, bet tai ir yra viso serialo parakas, kuris ir veda žiūrovą per serijas. Čia atsiranda tiek melagysčių, kad atrodo, jog visi Mer pažįstami įklimpsta į šią bylą. Įterpiamas ir kunigo pedofilijos skandalas, sunkių ir smurtu pasižyminčių paauglių-jaunuolių istorijos, prostitucijos tinklas bei šantažai. Žodžiu, galimybių ir paralelinių šalutinių istorijų yra ir jos visos sukasi apie Mer asmeninį gyvenimą.

Visgi viso serialo gėris, jeigu galima taip liaudiškai išsireikti, pirmuoju smuikeliu grojanti Kate Winslet, kuri sukūrė sudėtingą pasimetusios ir ryžtingos detektyvės, mamos ir močiutės vaidmenį. Galiu tik įsivaizduoti, kiek reikėjo atidaryti alaus butelių per visą tą filmavimą, nes Mer, jeigu netraukia tos elektronkinės cigaretės, tai prie popierių ir prie picos progai pasitaikius visada iš kakliuko plempia alų. Serialas atmosferiškai tirštas, linksmų spalvų ar klounų-džokerių su spalvingomis sadistinėmis istorijomis, nueinančiomis į komikso lygį, nesitikėkite. Tai ganėtinai niūrus, šaltas serialas, kurio beveik visi veikėjai yra ŽIAURIAI netobuli, įklimpę į siaubingas psichologines ir socialines problemas, bet, kitą vertus, jeigu norite pabėgti iš savo pilkos kasdienybės į alternatyvią kitą pilką kasdienybę, kodėl jums nepažiūrėjus serialo „Mer iš Rytų centro“?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Tonya" / "I, Tonya"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniams gaubliams ir Oskarui nominuota biografinė drama apie amerikiečių dailiojo stiliaus čiuožėją Tonya Harding, pavadinamu filmu „Aš esu Tonya“ (angl. I, Tonya) (2017), daug kam tapo visai maloniu didžiojo kino reginiu, o tokio tipažo filmo pagrindiniai aktoriai dažniausiai būna nominuoti ir pelno pagrindinius kino apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Sakoma, kad Tonya šeima pagrindiniame vaidmenyje patys pasirinko jaunosios kartos aktorę Margot Robbie vietoj Jennifer Lawrence, nes pastaroji neatrodė tokia graži kaip Margot.

Filmas spalvingas, nufilmuotas taip, kad atitiktų tiek kino gurmanų, tiek masinio kino žiūrovų skonį. Smarkiai šaržuojantis realiuosius asmenis, filmas greitai artėja prie tos ribos, kai galima nebesuprasti, ar realiai gali šitaip būti, ar visa tai kartais neprimena smagios parodijos. Ir jeigu ne tikslingai sukarpytos ir ritmiškai pajaustos juostos vietos dėl dramatiškų Tonya išgyvenimų, būtų galima pamanyti, kad visa tai pernelyg teatrališka. Kitą vertus, filmo tikslas nėra atkartoti istorinės tiesos, bet papasakoti smagią ir jautrią asmenybės kovą su savo įsitikinimais ir gyvenimiškosiomis kliūtimis istoriją. Dar kitaip sakant, principas kaip Volto Disnėjaus filmuose – įkvėpti žiūrovą pasijausti truputį geresniu ir kartu lygiuotis į personažą. Būtent personažą, o ne asmenybę, nes akivaizdu, kad filmas daugiau ar mažiau fikcija ir pateiktas per tam tikrą manipuliacinį kino meno perspektyvą – neslėpkime, šiek tiek pritraukiant ir pataikaujant žiūrovui.

Nepaisant visos juntamos sintetikos, filmas iš tų, kuriuos vis tiek žiūrime kai kada praverta iš nuostabos burna, nes visi tiek kino triukai labai suveikia ir paveikia žiūrovą. Istoriniai faktai, charakterio mums, lietuviams, ne tipiškumas leidžia kažin kuo žavėtis neapčiuopiamu, bet kažin, ar čia žavėtis reikia Tonyos auklėjimu, sunkiu darbu ar santykiu su sutuoktiniu? Nemanau. Visgi už kriminalinę filmo liniją, kai kurioziškai konkurentei Nensei suluošinamas kelias, kur kas įdomesnis atrodo ypač šaržuojantys Tonyos ir motinos santykiai. Motinos vaidmenį atlikusi aktorė Allison Janney pritrenkiamai šiame filme panaši į Tildą Swinton, kad vieną akimirką patikėjau, kad tai Tilda, bet... ir Alison atliko savo vaidmenį puikiai, kaip ir, beje, M. Robbie.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Filmo anonsas:

Tikrieji filmo prototipai duoda interviu po filmo premjeros apie tikruosius įvykius:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodosios mišios" / "Black Mass"

Sveiki,

Pirmą kartą susipažinau su režisieriumi Scott Cooper – gana jaunu ir jau trečią filmą pristatančiu režisieriumi. Ir trečias filmas taip pat, kaip ir pirmieji, apie kriminalinio pasaulio peripetijas. Paskutiniu metu tiesiog rinką užplūdo aukštai vertinamos juostos apie kriminalinį pasaulį, o aš jau antrą tą patį vakarą žiūriu – „Juodosios mišios“ (angl. Black Mass) (2015). Po itin mane nuvylusio „Sacario: narkotikų karas“ (2015) tiesiog bijojau iškart žiūrėti „Juodųjų mišių“, bet šis pasirodė kur kas įdomesnis ir patrauklesnis.

Visų pirma tai biografinis filmas apie realiai Bostone du dešimtmečius vadovavusį gangsterį, kuris turėjo puikių ryšių teisėsaugos sluoksniuose. Išties tai nebloga biografinė juosta vėl mus nunešanti į tuos laikus, kai klestėjo sava tvarka ir mafija. Filme rasite daug šaltakraujiškų susidorojimų, įdomių personažų dar įdomesnių jų sprendimų ir, žinoma, laikmečio prieskonių bei dvasios. Pagrindinį vaidmenį sukūrė mano itin nemėgstamas Johnny Depp, kuris sunkiai ir šįkart įtiko. Ką norite, tą sakykite, jis man negyvėlis ir tiek, aišku, aplodismentai grimo meistrams, tačiau tikiu, kad kokia Jennifer Aniston būtų ne ką prasčiau suvaidinusi šaltą, bejausmį ir abejingą nusikaltėlį, nei amžinai rūškanas ir neįdomus Johnny Depp, šįkart jo net numelsvintos akys atrodė ne kaip gangsterio, bet veikiau kaip negyvėlio ar netgi vampyro. Kur kas įdomesnis man pasirodė Joel Edgerton‘as, kuris išties sukūrė gyvą tarp neteisingų pasirinkimų besiblaškantį personažą. Puikus aktorius ir puikiai atliktas vaidmuo. Aišku, filmo lygį pakėlė ir mano labai mėgstamas ir mylimas britų aktorius Benedict Cumberbatch, o štai būtų mano valia, tai uždrausčiau Johnny Depp apskritai vaidinti – kiek jis gali gerų filmų sugadinti? Atsiprašau šio aktoriaus gerbėjų, bet tai itin retas atvejus, kai negaliu šio aktoriaus darbų vertinti adekvačiai...

Visgi filmas geras, įtraukiantis, kur esama nemažai įtemptų psichologinių scenų ir visai nebanalių, kurie atskleidžia gangsterio pasaulio pavojingumą ir, žinoma, savotišką pasaulio matymą, veikėjų poziciją ir filosofiją. Šiaip daug gerų dalykų šioje juostoje ir jeigu jums tinka ir patinka kriminalinės biografinės dramos – tai šio siūlyčiau nepraleisti, o jeigu dar mėgstate Johnny Deppą, tai malonumą patirsite dvigubą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išlaikyk šviesą" / "Keep the Lights On"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pristatyti kino filmą „Išlaikyk šviesą“ (angl. Keep the Lights On) (2012), kurį režisavo Ira Sachs, kuris jau įsirašė į kino industriją kaip LGBT filmų kūrėjas. Jo filmas „Išlaikyk šviesą“ pasakoja apie vieną gėjų porą ir jų sudėtingus santykius, paveiktus narkotikų ir kitų kvaišalų.

Filmo problema nėra LGBT prisitaikymas ar visuomenės pripažinimas. Šioji terpė jau seniai laisva ir savaime suprantama kaip normatyvinė, bet netikėtai filme iškyla priklausomybė narkotinėms medžiagoms. Vienas iš „šviežios“ poros vaikinų yra priklausomas nuo kvaišalų, jis dingsta iš namų savaitėmis, o kitam belieka jo ieškoti ir melstis, kad nieko neatsitiktų, o sugrįžus maldauti, kad vėl grįžtų į reabilitacijos kliniką. Žodžiu, šioji pora susiduria su gana dažna problema, su kuria susiduria ir hetereseksualios poros.

Kadras iš filmo "Išlaikyk šviesą".

Aišku, filme yra gana daug laisvamaniškos erotikos, kuri apskritai dažnai kine vaizduoja homoseksualųjį pasaulį be tvirtų vertybinių pamatų, žmonės nėra monogamiški, prisirišę kūniškai vienas prie kito ir tai neleidžia sudaryti tvirtus santykius, bet kartu randasi nauja santykių tvarka, neslepiant savo meilužių ir būnant su partneriu sąžiningiems iki galo.

Filmas iš esmės primena prieš keletą metų matytą irgi LGBT tematikos juostą „Weekend“ (2011), tik čia formuojama kita problematikos sprendimo plotmė – ar meilė gali išgelbėti narkotikais paramstytus santykius? Kiek reikia laiko suvokti, kad žmonėms, turintiems kitokį santykį su realybe, nepakeliui? Neprasta režisūra, problemos vaizdavimas, dialogai. Labai patiko danų kilmės aktoriaus Thure Lindhardt vaidyba, kuris pademonstravo aukštą pilotažą, kad nė akimirkai nesuabejojau, jog heteroseksualus aktorius filme iš tikrųjų homoseksualus. Iš tikrųjų tai gana nebloga tema, filmas ir vaidyba.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šeimos albumas: Rugpjūtis" / "August: Osage County"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti ne taip seniai per Lietuvos kino teatrus persiritusią kino juostą „Šeimos albumas: Rugpjūtis“ (angl. August: Osage Country) (2013). Išties laukiau šio filmo labai seniai ir pirmai pasitaikiusiai progai nusprendžiau, kad jau laikas. Išties filmas nustebino, nors kažką panašaus ir derėjo tikėtis.

Visų pirma reiktų paminėti puikų siužetą – mane visada jaudina šeimyninės dramos, o ši nuostabi dar ir tuo, kad tai daugiavaikės šeimos albumas, kuriame visi personažai daugiau ar mažiau sužeisti, suluošinti gyvenimo nesėkmių, neištikimybės, netgi persipynusio incesto atvejo. Tai viena iš tų dramų, kurias galėtume pavadinti aukščiausiomis dramos briliantais, kada viskas joje dera. Filme pasirodo puikus aktorių kolektyvas, kuriems suteikiama galimybe parodyti savo aktorinį meistriškumą, kas paskutiniu metu vis rečiau ir rečiau suteikiama garsiems Holivudo aktoriams, kurių vaidybą užgožia veiksmas ir specialieji efektai. Žinoma, režisierius naudojasi labiausiai dviem aktoriais – nuostabiąja Meryl Streep ir vis rečiau kine bepasirodančia Julia Roberts. Abi aktorės už pasirodymą šiame filme gavo po „Oskaro“ statulėlės nominaciją ir, manau, nebe pagrindo, nes jų vaidyba išties įtikina, jaudina ir priverčia mirkčioti. Ypač nuostabi filme yra Meryl Streep – tikra „Oskarų“ veteranė, kuri pasirodo filmo pradžioje su vėžio iškankintu veidu ir tiesiog tą akimirką jau prarandi bet kokį realybės poveikį ir įsitrauki dėka šios puikios aktorės į filmą nuo pirmųjų akimirkų. Ne ką prasčiau pasirodė ir kitos ryškios žvaigždės – Evan McGregor, Chris Cooper, Margo Martindale ir kt. 

Kadras iš filmo "Šeimos albumas: Rugpjūtis".

Apskritai aktoriams neturiu jokių priekaištų, kaip neturiu jokių priekaištų ir režisieriui, scenarijui. Labai patiko ir filmo aplinka – kažkur karštame vienkiemyje, kur namai kvepia senatve ir tuo pačiu vaikystės prisiminimais, nuostabi filmo atmosfera, jaukus kiemas, kuriame motina ir trys seserys naktį, po žvaigždėmis, geria vyną, pykstasi ir tokiu būdu išreiškia viena kitai rūpestį – geras jausmas. Įdomu, kokioje valstijoje tai nufilmuota, nes iš esmės man priminė kitą filmą apie šeimos tragediją – „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (1993), kurį rekomenduočiau visiems, kam patiko ir ši juosta. Apskritai esu labai patenkintas šiuo filmu ir nepagailėsiu aukštų ir puikių balų.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela