Filmas: "Daktaras miegas" / "Doctor Sleep"

Sveiki,

Paskutiniu metu Stepheno Kingo romanų ekranizacijos vėlei ant bangos! Po itin komerciškai sėkmingų ir toli gražu neprastų „Tai“ dviejų dalių ekranizacijų į eterį grįžta savotiškas S. Kubriko „Švytėjimas“ (1980) tęsinys „Daktaras miegas“ (angl. Doctor Sleep) (2019), kuris tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susilaukė nemažai itin palankių vertinimų.

Po „Švytėjime“ išgyvenusio berniuko Denio likimas tęsiamas naujame Stephen Kingo romane. Tęsinyje netgi panaudoti autentiški kultinio filmo kadrai. Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kad ir kokį gerą filmo atmosferą besukurtų Mike Flanaganas, filmas vis tiek bus tik „Švytėjimo“ tęsinys, vadinasi, legendinės juostos šešėlinis šleifas. Pustrečios valandos trukmės kino juostoje gana vykusiai išplėtotas kelių siužetinių vingių pasakojimas, kuris susiveja į bendrą pasakojimo pasaulį. Antgamtiniai žmonės siurbia kenčiančių ir nekaltų vaikų sielas, jais maitinasi kaip vampyrai, kad pratęstų savo nemirtingumą ir taip pat atsiranda juodaodė mergaitė, kuri geba kerėti, būti mediumė, o ir alkoholikas Denis, bėgantis nuo savęs ir klaikios praeities, atranda dar neregėtų dalykų... Trys siužetinės linijos atrodo daugiasluoksnės, leidžia mėgautis įvairiais stebuklinio pasakojimo elementais ir, pripažinkime, pati struktūra – realaus pasaulio ir burtų junginys – atrodo itin kingiškas.

Aišku, S. Kubriko „Švytėjimas“ galbūt kiek labiau bauginantis, nes jis susitelkia į tyloje besiveriantį siaubą, įtampa atsiranda iš itin paveikių ir stiprių detalių, kas iš esmės labai jaudrina žiūrovo vaizduotę, o štai „Daktaras miegas“ labiau orientuojasi ne į individualią režisieriaus interpretaciją, kiek į komercinę rinkodarą. Pripažinkime, atmesdami turinį, pasilikę vien raiškos modelį, tampa akivaizdu, jog visa filmo sugestija labai jau patogi komercinio kino žiūrovams. Tai savaime nėra blogai, tačiau kino rinkoje trūksta individualių, originalių ir netikėtų siaubo kino filmų. Žiūrint „Daktarą miegą“ neapleidžia jausmas, kad jis užsakomasis, jo sumanymas ir atmosfera jau nubrėžti dar prieš pasirenkant režisierių. Tai labiau nuotykių su magiškais motyvais filmas nei Kubriko „Švytėjimas“, kuris iš esmės nepataikauja tiek, kad filmą žiūrėtų vien paauglių masės, o leidžia likti kaip žiūrovui už paties „Švytėjimo“ tylos, o štai „Daktaras miegas“, kad ir koks atrodytų geras, (o jis geras ir yra), tačiau visumoje tai tik S. Kingo dėka išplėtotas pasakojimas, kurį įprasmina gana šabloniška režisūra.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiška pastoralė" / "American Pastoral"

Sveiki,

Puikiai visiems žinomo aktoriaus Ewan McGregor režisūrinis debiutas buvo sunkiasvoris „Amerikietiška pastoralė“ (angl. American Pastoral) (2016). Tiesą sakant, šią prestižinėmis premijomis įvertintą knygą bandžiau skaityti paauglystėje, kai tik ji pasirodė lietuviškai, tačiau po 80 puslapių mečiau į šoną. Galbūt šią knygą (taip lyg ir komerciškai turėtų nutikti) kokia nors leidykla prikels antram gyvenimui ir žmonės ją vėl skaitys kaip naują, bet aš praktiškai knygų po matytų ekranizacijų nebeskaitau, nes šiaip ar taip, po visko atimtas malonumas nežinoti įvykių eigos.

„Kino pavasaryje“ apie šį filmą buvo atsiliepta teigiamai tiek iš žiūrovų, tiek iš kritikų spaudoje. Tai šiek tiek keista, nes kitų šalių kritikai ganėtinai „aptrankė“ E. McGregoro debiutą, tikriausiai bandydami įžvelgti dėl garsumo kuo daugiau priekabių ir atbaidyti debiutantą nuo režisūros. „Amerikietiška pastoralė“ visais atžvilgiais papasakota itin amerikietiška maniera ir tai kažkodėl nė kiek neerzina, nes pati istorija amerikietiškos kultūros ir jų herojai paveikti amerikietiškos kultūros laikmečio, todėl ar galėjo režisierius ieškoti kokių nors beprotiškų raiškos būdų, kaip tai darė, pvz., kitas režisuojantis aktorius Ryan Gosling? Tikriausiai ne. Režisuoti tokį prestižinį kūrinį buvo tikras iššūkis, su kuriuo E. McGregoras susidorojo itin gerai, turint galvoje, kad jis dar atliko ir pagrindinį vaidmenį. Filme švysteli kažkaip į sudėtingus kino paribius atsitraukusi ir lyg iš naujo žiūrovą norinti užkariauti tamsiais vaidmenimis Dakota Fanning bei jau nebesenstanti Jennifer Connelly.

Pati filmo medžiaga intriguoja nuo pat pradžių. Gana tradicine holivudine maniera pasakojama krikščionės ir žydo santuoka, kuri pasmerkta žlugti dėl dukters maištininkės. Jeigu reiktų trumpai: tai filmas apie vaikus teroristus ir tėvus, kurie turi atpirkti vaikų kaltes. Medžiaga gan nelengva, esama nemažai istorinių Amerikai ir pasauliui svarbių momentų, besikurianti ir nuolat evoliucionuojanti amerikietiškoji kultūra, žmonių teisės, revoliucija, Vietnamo karas ir čia pat... tyli šeimos drama su puikiai žinomais aktoriais. Patiko man filmo visuma, švariai atidirbti kadrai, emocionalūs tėvų vaidmenys, tiesiog net keista, kad toks darbas iš kai kurių kritikų sulaukė tiek daug pastabų. Mano kuklia nuomone, filmas pernelyg nuvertintas (kaip ir kažkada su geru Madonnos filmu). Rekomenduočiau labiau kino gurmanams ir „Kino pavasario“ žiūrovams, kurie mėgsta emocionalias ir efektingas „sūnaus palaidūno“ efekto atomazgas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimo žuvis" / "Big Fish"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti Tim Burton filmą „Mano gyvenimo žuvis“ (angl. Big Fish) (2003), kuris tikriausiai labai daug kam patiko, kaip ir „Edgaras žirkliarankis“ bei kiti šio režisieriaus darbai. Tai savito matymo ir vaizdo kine režisierius. Ne visi man patinka jo darbai, tačiau pripažįstu jį kaip įdomų, originalų režisierių.

„Mano gyvenimo žuvis“, galiu pasakyti iškat, kad patiko labiau nei „Edgaras žirkliarankis“ dėl savo scenarijaus ir realizavimo. Pasakos motyvai, realybės ir pasakos motyvų lipdinys tapo kažkokiu įdomiu, savitu kalbėjomi, o dialogai retkarčiais panešėjo į „Forestą gampą“. Nors kino kritikai išliko pakankamai dungi, bet žiūrovams šis filmas tapo labai mėgiamu.

Man asmeniškai filmas patiko, nors vėlgi tas patiko... Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, pritrenkė. Tai savito žanro filmas, kuris nuteikia pozityviai, verčia kurti ir mąstyti kūrybiškai, patikėti pasakojimais. Žodžiu, vienaip ar kitaip pasakoja apie utopinį ir idilinį pasaulio matymo modelį. O kas pasakys, kad tai nėra žavu? Šiaip pozityvi juosta, kuri tiks visai šeimai, ypač patiems mažiesiems, bet neapsirikite, filme yra nemažai slėpinių suaugusiems.

Labai patiko pamatyti viename filme ištisą būrį nuostabių aktorių, kurie gal ir nesukūrė kažkokių nuostabių, išskirtinių ar aktoriaus išmėginimą lemiančių vaidmenų, tačiau atrodė vienas šalia kito nepaprastai įdomiai. Evan McGregor, Marion Cotillard, Jessica Lange, Helena Bonham Carter ir kt., kurie jau ne sykį yra vienaip ar kitaip dirbę su režisieriumi Tim Burton.

Žinau, kad filmas daug kam tiks ir patiks, ir kaip graži istorija, ir kaip meno kūrinys.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklis" / "Vaiduoklis rašytojas" / "The Ghost Writer"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pristatyti kino Roman Polanski filmą „Vaiduoklis“ arba kitur tiesiog verčiamas kaip „Vaiduoklis rašytojas“ (angl. The Ghost Writer) (2010). Na, su R. Polanski kūryba kine jau draugauju ir žaviuosi nebe pirmus metus, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie šį jo kūrinį. Po „Rozmari kūdikis“ (1968), kurį žiūrėjau aną savaitę, šis filmas atrodo visiškai kitoks tiek dėl į kiną atėjusių naujovių, tiek dėl savo žanro.

„Vaiduoklis rašytojas“ – tai politinis trileris, kuris savo didėjančiu intensyvu man iš esmės priminė tą intelektualųjį W. Allen‘o kiną, kur svarbiausia tampa ne tiek pati istorija, kiek pasakojimo maniera ir jos skaidrumas. Atrodo, filmas atsisako Holivudinio šabloniško pasakojimo intensyvumo t. y. nėra to mums įprasto intensyvaus šablono – užuomazga, kulminacija ir finalas, kai nuo užuomazgos jau aišku, kuo pasibaigs visas filmas. Ne, R. Polanski leidžia mėgautis tartum tik iš pirmo žvilgsnio bereikšmiais plepalais, kaip tarkim W. Allon‘o kine, mėgautis tuo, kad personažas geria kavą ir negali susidoroti su darbu, užnūsta, nors iš esmės jį kamuoja vidinė depresija, jaudulys. Ir nereikia čia triukų, intensyvių bėgiojimų besislapstant nuo kulkų. Aišku, man labai nepatinka politiniai filmai, nesu jų gerbėjas, tačiau taip, kaip Polanskis papasakojo „Vaiduoklio rašytojo“ istoriją, visgi sužavėjo.

Nepaisant man simpatijų šiai kino juostai, manau, kad tai vienas silpnesnių režisieriaus filmų jo kūrybos kinografijoje. Labai man patiko Ewan McGregor pasirodymas. Apskritai mėgstu, kai filmas pasakoja rašytojo kūrybos kančias, geresnio varianto tikriausiai režisierius, pasirinkdamas aktorių pagrindiniam vaidmeniui, negalėjo surasti. Pierce Brosman nėra mano mėgstamiausias aktorius, nesu matęs nė vieno filmo su juo, kuriame jis mane sužavėtų, o šis filmas taip pat nėra išimtis – jo figūra filme gal ir labai svarbi, tačiau jo pasirodymai lakoniški, lengvabūdiški ir kaip aktoriniai niuansai neįsimintini, ko negalėčiau pasakyti apie sodrius ir įtikinamus moterų vaidmenis.

Ar bereikia pridurti, kad filmas pelnė daugybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir nominacijų? Tai tiesiog geras filmas ir nieko čia per daug neprikiši, nebent tik skonio reikalą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela