Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievai ir monstrai" / "Gods and Monsters"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu trumpai, kaip visada, pakomentuoti kino filmą „Dievai ir monstrai“ (angl. Gods and Monsters) (1998). Na, tikriausiai daugelis kinomanų yra susidūrę su režisieriumi Bill Condon, kuris žinomas kaip „Kinsey“, „Svajonių merginos“ ir „Brėkštanti aušra. 2 dalis“ kūrėjas. Filmas „Dievai ir monstrai“ yra laikomas vienas sėkmingiausių jo darbų, apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias adaptuotas scenarijus, o aktoriai Ian McKellen ir jau šviesios atminties Lynn Redgrave buvo nominuoti už savo vaidmenis šioje juostoje.

Kiek filmas yra šiandien įdomus ir aktualus – sunku pasakyti, tačiau biografinis žanras su savotiškomis interpretacijomis išties gali sužavėti. Filmas nei šokiruoja, nei atskleidžia kažko nematyto ar negirdėto, nėra čia ir akis žlibinančios erotikos, bet paveikumo visgi esama nemažai. Dialogai – ant viso šito „sėdi“ visas filmas. Subtilūs, kone britiški dialogai, su įvairiomis potekstėmis, nors retsykiais, kalbant apie homoerotikos derinius, pokalbiai tampa vaikiškai naivūs – ypač jaunojo sodininko pozicija. Kalbant apie jaunojo kominio aktoriaus Brenden Faser pasirodymą tokiame solidžiame filme, galiu pasakyti, kad nepaisant jo fizinių duomenų ir slaptos jo istorijos ir žaizdos apie potyrius Korėjos kare, jo būvimas filme buvo pats silpniausias iš trijulės. Ne visada jo vaidyba ar charakterio vaizdavimas mane įtikindavo.

Filmas išties geras. Apie režisierių, kuris sukūrė legendinius senuosius filmus apie Frankeinšteiną. Tiesa, koks pats režisierius buvo tais metais, kai buvo kuriami jo garsiausi kūriniai – nežinoma, nemanau, kad adaptuotas scenarijus leidžia daug ką spręsti ir apie paskutinius James Whale gyvenimo metus, apie tikruosius monstrus, sukurtus senatvinės, vienatvės, depresijos, ligos ir psichotropinių vaistų poveikio. Nepasakyčiau, kad filmas mane kažkuo labai nustebino ar nudžiugino. Taip, filmas geras, yra nemažai jame gerų dalykų, bet tikriausiai išlepau ir norėjosi kažko kitko ir tie vidiniai subtilūs monstrai pasirodė pernelyg simboliniai, nei tie, kurie iš tikrųjų, kaip pagal scenarijų, regis, turėjo būti, suėsdami žmogaus asmenybę iki pamatų. Gurmanams, manau, filmas vis tiek turėtų patikti, bet man „Kinsey“ biografija buvo kur kas įdomesnė ir kaip filmas atrodė stipresnis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brėkštanti aušra. 1 dalis" / "Breaking Dawn - part 1"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Brėkštanti aušra. 1 dalis“ (Breaking Dawn – part 1) (2011 m.) Na, iš tikro jau užsitęsė visa ta „Saulėlydžio“ sagos istorija. Man visada tai konkuravo su Hario Poterio saga, kuri truko ištisą dešimtmetį. Šįkart tai priešpaskutinė sagos dalis ir naujas režisierius Bill Condon, prieš tai režisavęs puikų filmą „Kinsis“. Daug kam iš mano pažįstamu ši filmo dalis nepatiko ir daug ką nuvylė, bet ir kitas filmo dalis režisavo skirtingi režisieriai. Kame šuo pakastas? Iš tikro ir man pirmoji filmo dalis t.y. 50 – 60 procentų eterio, liaudiškai tariant, atrodė, kad „pjovė grybą“. Suprantama, juk knyga viena, joje viena kulminacija, viena atomazga, o čia iš vienos knygos du filmus reikia suskaldyti ir kiekvieną taip pat paruošti su netikėta kulminacija ir atomazga. Viskas čia ir buvo gerai, tačiau veiksmo  pritrūko. Amžinas vilkolakio ir vampyro konfliktas ir perdėtas pasiaukojimas dėl tos vargšės nabaštikės Belos jau gali ir depresiją įvaryti!

Vestuvių ceremonija labiau priminė laidotuves, nes Bela eina prie altoriaus ir panašu, kad ji ne tai, kad jaudinasi, bet tuoj privems tėvui į kalnierių... Filmo pastatymas šįkart man labiausiai skyrėsi nuo kitų dalių (tiesa, nepamenu, ką berodė „Užtemime“) tuo, kad šįkart viskas realistiškiau. Pamenu pirmąją dalį, ten kiekvienas vampyro krustelėjimas buvo kaip mistika, kaip stebuklas, o žvilgsniai su kompiuteriu gerai atidirbti, o šįkart... Šįkart su Bela gerai padirbėta, nes nusiurbė gerai mėsos, atrodė tikrai iškankinta anoreksikė, tačiau to ir reikėjo iš filmo. Kvailiausia tai buvo scenos apie perdėtą pasimylėjimą – vampyras su mirtingąja nori pasidulkinti, tačiau vampyras ir vėl bijo ant jos kūno palikti mėlynių – tyliu! Viskas būtų ir gerai, bet tai buvo per daug užtęsta, bet nieko nepadarysi, juk viena knyga, o filmą reikia dviejų dalių susukti. Šiaip jei ne keistas Belos nėštumas, tai filme praktiškai nieko naujo ir nebūtų įvykę – tas pats konfliktas tarp vilkų ir vampyrų, tie patys įstatymai, tas pats miškas, ta pati motyvacija ir visi kaip išprotėję bando tą Belą APSAUGOTI. Bla bla bla bla ir t.t. Nu juk nuobodu!

Bet nėra ir taip jau blogai. Einant filmui prie pabaigos visgi jau šis tas naujo. Kyla įtampa dėl to, ką iš tikro pagimdys Bela, ir jos ta tragiška pogimdyvinė mirtis žada tai, kad ji suvampyrės. Paskutinės scenos išlaiko kulminaciją ir pagaliau VALIO – ji atsimerkia vėl sunormalėjusiu kūnu ir kaip niekada graži. To ir reikėjo tikėtis iš siužetinės linijos. Pasigedau tik mistikos nuo pat pradžių, kas dažniausiai užgniauždavo kvapą praėjusiose dalyse. Filmo ryški pabaigos kulminacija žada, kad Candon (dar kažkas juokėsi iš jo pavardės) paruošė kur kas stipresnę filmo dalį, belieka jos sulaukti šių metų lapkritį.

Mano įvertinimas: 6/10 
Kritikų vidurkis: 45/100
IMDb: 4.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svajonių merginos" / "Dreamgirls"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyt kino filmą „Svajonių merginos“ (Dreamgirls) (2006 m.). Jau kuris laikas galvojau, kad laikas pažiūrėti šį filmą, jei ne dėl Jannifer Hudson, tai bent dėl Beyonce‘s, bet labai vengiu aš visokių miuziklų, o ypač po to, kai nusivyliau dekoratyviniu „Mulen Ružu“. Na, iš tikro „Svajonių merginos“ man patiko, nors Lietuvos kino kritikai ir supeikė šį filmą už neva prastą vaidybą ir nenatūralumą scenoje. O aš pasakysiu savo nuomonę. Taip, siužetas paties filmo yra gan skurdokas, niekas čia nieko nešokiruoja, niekas per daug ir nejaudina. Čia ne „Burleska“, kurią reikia gelbėti nuo įklimpusių skolų... Tai veikiau pačių žmogiškųjų santykių raizgalynė. Tai pasakojimas apie tris kylančias grupės nares, kurios dviem dešimtmečiais užkariauja muzikos padangę...

Nepasakyčiau, kad merginų aktorės yra nevykusios. Jannifer Hudson už Efės vaidmenį netgi gavo Oskarą kaip geriausia antro plano aktorė, bet man toli gražu nebuvo antraplanė, veikiau, pats ryškiausias ir įdomiausias personažas, o jau balsas – perspjovė visokias pagrindines Beyonces ir t.t. Teko girdėti, kad pati Hudson buvo labai reikli ir reikalavo, kad jos personažas nebūtų silpnesnis už Beyoncės, bet tai labai gerai pasiteisino, nes, mano galva, ji buvo nuostabi. Beyonce per plauką gavo Dinos vaidmenį, pati aktorė – dainininkė prasitarė, kad ji slapta tyliau dainavo ir žemino balsą tam, kad gautų šį vaidmenį. Bet sakau, Jannifer Huson buvo viso ko ledkalnis, o jau keliose scenose atrodė, kad plyš balso stygos. Taip, čia muzikos takelis yra pats stipriausias filmo paspirtukas, kas muzikiniuose filmuose ir turi būti.

Sunku kalbėti apie pačias scenas, taip kai kurios jos atrodo netikroviškos, ypač, kai aktoriai dainuoja lyg ir šnekėdamiesi vieni su kitais ir staiga grįžta į normalią kalbą, na, kaip miuzikle, nieko nepridursi. Dabar galvoju, kad šis filmas net patiko labiau nei „Burleska“ su Cher ir Christina Aguilera, nes labai jau Hudson vaidyba ir talentas pakerėjo. Aišku, filmas orientuotas į muzikos industrijos raidos etapus, smagius karjeros pakylėjimus ir nuosmukius, o tas, kas domisi muzika, manau, turėtų pažiūrėti šį filmą, nors, kaip sako patys kūrėjai, turėjome pakeisti kai kuriuos faktus ir prikurti savo siužetinių linijų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela