Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Roko karalienė" / "Ricki and the Flash"

Sveiki, skaitytojai,

Meryl Streep, Meryl Streep, Meryl Streep... Šiemet tikriausiai pamačiau rekordinį kiekį filmų su ja, praktiškai visus nematytus jos nominuotus „Oskarui“ ir šiemet dar pasirodė naujas filmas „Roko karalienė“ (angl. Ricki and The Flash) (2015), kuris sulaukė gana vidutiniškos sėkmės ir gana vidutiniškų kino kritikų atsiliepimų. Režisierius Jonathan Demme, sukūręs legendinį „Avinėlių tylėjimą“ (1991), „Filadelfija“ (1993), „Reičel išteka“ (2008), šįkart ėmėsi kur kas linksmesnio filmo, nors tenka pripažinti, kad ankstesnieji jo filmai išties puikūs ir jų temos nepaviršutiniškos ir įdomios. Tai vienas iš režisierių, kurį mėgsta kino gurmanai, aš irgi.

Visgi „Roko karalienė“ tikriausiai vienas silpniausių šio režisieriaus darbų. Tiesiog gal tema ir nėra paviršutiniška, bet viskas taip suslėgta, kad primena pusiau banalią romantinę komediją. Kad ir pats Meryl Streep vaidmuo gana dviprasmiškas – iš vienos pusės garsi autoritetą turinti aktorė daro naują pašėlusį amplua, todėl be galo įdomu, o iš kitos pusės – na, kažkoks cirkas, specialiai publikai parenkami personažai „ne tipažai“, juk visi norės žiūrėti į močiutę rokerę, dvelkia kiču! Ir žinoma, jeigu M. Streep nebūtų atlikusi šio vaidmens, o tarkim menkai kam žinoma antro plano aktorė, tai tikriausiai filmas žiūrėtųsi dar prasčiau...

Ne, filmas nėra prastas, jį tikrai žiūrėjau su malonumu – ir kikenau sau, ir buvo retkarčiais gaila. Viskas čia saikingai surežisuota, o ir M. Streep galia vis dar kausto dėmesį, juolab, kad filmas muzikinis ir tikrai ne kartą išgirsite filme dainuojant. Tas faktas nieko nestebino, nes ir anksčiau ji dainuodavo kine, tereikia prisiminti miuziklą „Mama Mia“ ar dramą „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“. Žodžiu, netikėta buvo tai, kad filme ji vaidina su savo tikra dukra (tą tikriausiai visi pasako recenzentai) Mamie Gummer. Nenuginčysite, jos tikrai turi panašių bruožų, tačiau kokia M. Streep buvo gražuolė savo dukters metų, sunku apsakyti.

Na, ir daug dainų, roko ir country baladžių, baro kvapų, apgailestavimo, „susitupėjimo“. Žinoma, labiausiai žiūrovui rūpi motinystės ir šeimos santykiai, kurie gana gyvenime „tokie“ retai pasitaiko, tačiau viskas atleidžiama ir pagaliau susitaikoma. Gražus ir mielas filmas, o kiek vertingas – sunku pasakyti, kai kiekvienas tą vertę supranta kitaip.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis Robinas Hudas" / "The Last of Robin Hood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau seniai planavau pažiūrėti filmą „Paskutinis Robinas Hudas“ (angl. The Last of Robin Hood) (2013), kurį režisavo šiemet „Oskarą“ pelniusios dramos „Vis dar Elis“ vyrukų duetas Richard Glatzer ir Wash Westmoreland. Nors „Vis dar Elis“ buvo įvertinta ir pripažinta, tačiau ankstesnis jų darbas buvo gerokai nuvylęs tiek žiūrovus, tiek kino režisierius. Aš visgi surizikavau pažiūrėti filmą, nes negalėjo praleisti tokių aktorių pasirodymų su tokiais įdomiais amplua.

„Paskutinis Robinas Hudas“ – tai biografinė istorija apie paskutines aktoriaus Errol Flyn, kuris labiausiai žinomas kaip 1938 metų Robino Hudo aktorius. Filme pasakojama, kai jis, jau esant apie 50 metų, įsimyli 15 metų blondinę iš kino peržiūros. Jie užmezga romaną, kol galiausiai 15 metų merginos mama sužino apie šiuos santykius ir jiems netgi pritaria. Pasakysiu taip: filmas be galo gražus, prisodrintas 6-7 dešimtmečių Holivudinio stiliaus. Visos tos šukuosenos, makiažai, garso takelis – šiame filme yra nuostabūs ir filmą verta žiūrėti vien dėl to ir mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis. Žinant, kad tai tikra istorija ir aktoriai stengiasi būti tikrais, galiu pasakyti, kad truputėlį nuobodoka. Be fakto, kad penkiolikmetė prasidėjo su 50 metų vyruku, filme tikriausiai niekas įdomesnio ir neįvyksta, na, ir žinoma, motinos ir dukters santykiai, netikėta Errol‘o mirtis ir viskas.

Nuobodoka medžiaga, kažin, ar ją buvo vertą atkapstyti ir ekranizuoti. Na, taip, ji turi savito žavesio, bet per visą filmą ši linija tapo matomai ištęsta, nuspėjama ir net nežinau, pačioje istorijoje kažko trūko. Tą lyg bandė atpirkti nuostabioji Susan Sarandon, kuri man labai patiko. Užtikrintas atrodė ir senas kino veteranas Kevin Kline, o štai Dakota Fanning, iš kurios daugiausiai visko tikėjausi, mane labiausiai nuvylė. Užaugusi Holivude ir turinti be galo daug šarmo, ji jau antrame iš eilės filme atrodo tokia šalta, negyva, neįdomi. Gražiai padažyta, atitinka vaizduojamo laikmečio tipą, bet jos būvimas praplaukia tarsi šaltas vanduo. Gal ją ištiko ta baisioji Nicole Kidman krizė, kai vaidmenys vis pasirenkami ne tiek ir ne tie? Nežinau, bet filme man ji mažiausiai patiko.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas be galo gražus vizualiai, jaudinantys dešimtmečiai, puikiai žinomi aktoriai, tačiau pati istorija menkai jaudina ir tampa pernelyg ištęsta, nuobodoka. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sofijos pasirinkimas" / "Sophie's Choice"

Sveiki, kino gerbėjai,

Pagaliau pamačiau legendinį Meryl Streep vaidmenį „Sofijos pasirinkimas“ (Sophie‘s Choice) (1982). Na, ar bereikia sakyti, kad M. Streep reto pasisekimo aktorė, sukūrusi begalę stiprių vaidmenų. „Sofijos pasirinkimas“ yra pirmasis „Oskaras“ kaip pirmo plano aktorei ir dar pelnyta daugybę įvairiausių kino apdovanojimų. Aktorė šiame filme vaidina lenkų ir vokiečių kalbomis ir taip pat specifiniu anglų kalba su lenkų akcentu, kuris tapo tikra Holivudo ir kino legendiniu pavyzdžiu. Na, tai vienas iš pirmųjų filmų, kur Streep vaidmenį atlieka pirmame plane ir staigiai tapo toks ryškus ir talentingas, ir pripažintas. Nors filmo kūrėjai ketino vaidmenį paskirti visai kitai aktorei, tačiau M. Streep pati atvažiavo pas kūrėjus ir klaupėsi ant kelių, kad tik gautų šį vaidmenį, tiesą sakant, man šiuo faktu sunku patikėti. Kad ir kaip ten bebūtų, Streep buvo didžiulis šios juostas garantas, o filmas tikriausiai įeina į jau klasika tapusiais kino šedevrų sąrašus.

Tiesą sakant, filmas apie holokaustą. Ir vėl. Priminė devynias galybes matytų juostų, bet labiausiai „Skaitovą“ ir „Šindlerio sąrašą“ – juk tai filmai apie pasirinkimus, laisvo žmogaus pasirinkimus pačiose juodžiausiose situacijose, kai, rodos, pasirinkti neįmanoma. Bet Sofi pasirenka. Nors filmas didelį dalį rodo Sofi gyvenimą Amerikoje po holokausto, tačiau jaunasis kaimynas rašytojas pastebi, kad Sofi yra neįprasto likimo moteris, tad pati Sofija tik po truputį filmo metu, paveikta nuolatinių kivirčų ir meilės, astrų su šizofreniku meilužiu, randa jėgų papasakoti savo skaudžią patirtį, patirtą Aušvice. 

Tai toli gražu ne pats lengviausias filmas ir ne pats lengviausias personažas, kuriame susikryžmina žmogiškumas, socialiniai vaidmenys, nužmogėjimas ir teisingumas. Teisingumo nebelieka, jį valdo atsitiktinumas, o gal tikrai motina myli kažkurį vaiką labiau nei kitą? Galima tik spėlioti, bet paslapties neatskleisime, kaip neatskleis ir pati Sofija. Tiesiog kai nėra pasirinkimo, o tenka rinktis – tai priveda prie mūsų pačių mirties, nors ir teoriškos, tačiau labai realios. Man filmas patiko visais atžvilgiais – stipri vaidyba ir režisūra, ypatinga istorija (nors ir vėl apie tą patį), tačiau vis kitaip ir kitaip, leidžia pajausti ir permąstyti žmogiškumo faktorius.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela