Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5
Sveiki, Skaitytojai,
Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar
mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II,
tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai
renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir
raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys
juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime
naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti
rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose
filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris,
kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo
vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs
ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą
– „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu
pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).
Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose
apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo
kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja
filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai
politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali
pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow,
Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių
ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame
filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph
Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o
didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai,
primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos
(rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine
kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję
atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“
ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl
šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu
trileriu, nes yra schematiškas.
Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo
elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos
eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas
iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų,
kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien
atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su
skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi.
Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės
pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim,
įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas
sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį
gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai
ir gyvena.
Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.4
Maištinga Siela
Sveiki,
Priešingai
nei lenkų filmas, kurį režisavo Bartosz Kruhlik, tuo pačiu pavadinimu apie
autoavarijos vis intensyvėjančius padarinius, šis britų režisieriaus Harry
Macqueen filmas „Supernova“ (angl. Supernova) (2020) bando
išskleisti ne intensyvumą ir nevaldomą supernovos chaosą, bet gyvenimo grožį
kasdienybėje. Juk gražiausia ir didžiausia mirštančios žvaigždės didybė yra
būtent supernovos stadijoje, labai panašiai ir mirštančio žmogaus gyvenime, kai
mirtina liga kerta, aplinkiniai ir pats žmogus absoliučiai pakeičia savo
santykį su gyvenimu ir įvertina jį iš naujo.
Šioje
LGBT minimalistinėje istorijoje pasakojama apie nebe pirmos jaunystės gėjų
porą, kuri išsinuomotu furgonėliu traukia į kelionę. Du besipešantys seniai
draugystės išbandymus patyrę gėjai, kaip ir dažnai būna pas heteroseksualias
poras, jiems irgi iškyla buitinių konfliktų. Galiausiai žiūrovas sužino, jog
šioji kelionė ne vien jaunystės ir draugystės pradžios prisiminimų kelionė, bet
Taskerio, vieno iš vyruko, paskutinioji kelionė, nes jis serga mirtina progresuojančia
liga. Sunku pasakyti, kas toji liga, bet ji atima pamažu tikslingą judesių
motoriką ir atmintį (išsėtinė sklerozė?). Vyrai apsilanko pas Semo sesers šeimą
ir ten švenčia, tačiau visur tvyro tam tikras nesmagumas, nes visi supranta,
jog tai atsisveikinimas su Taskeriu. Galiausiai Semas aptinka įrašą, kuriame
Taskeris ruošia jam atsisveikinimą ir maišelyje randa nuodų buteliuką...
Pagrindinius
vaidmenis atliko įspūdingas karjeras kine sukūrę Colin Firth ir Stanley Tucci,
šiame filme jiedu atliko neįprastus amplua, patvirtindami, kad ir vėl gali
imtis sudėtingų ir netipiškų vieno braižo vaidmenų. Filmas romus,
minimalistinis, mažo biudžeto, orientuotas į atsisveikinimo su mylimuoju
dramatizmą. Čia nerasi LGBTQ užaštrintos problematikos, susipriešinimo su
visuomene ar kokių tapatybės konfliktų, gėjų pora atvaizduota kaip bet kuri
kita pora, kaip savaime suprantamas dalykas. Iš esmės labai nemėgstu visokių
tokių su ligomis ir visokiais vėžiais susijusių filmų, nes jie visi man labai
vienodi, tačiau nusprendžiau šitą pažiūrėti dėl LGBT tematikos ir mėgstamų
aktorių. Nenusivyliau, filmas gerai pastatytas, nors kažin kokios novatoriškos
filosofinės idėjos nesitikėkite, nes viską užgožia tipiška problematikos pozicija:
labiausiai kenčia ne mirštantysis, o tas, kuris liks gyvas, bei mirštančiojo
noras sutrumpinti kančias, kad netaptų artimiausiam žmogui našta. Iš esmės temos
ir problemos nagrinėtos kine jau daugel sykių, galite pasižiūrėti dar vieną
atsisveikinimo ir pasiruošimo mirčiai kelionės versiją.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Sveiki,
skaitytojai,
Ką teko girdėti apie italų kilmės
šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti
(1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas,
galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę
A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent
jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“
(angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino
aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey
Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir
dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir
kitokius „pačiuožusius“ menininkus.
Istorija pasakoja apie
paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio
Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją.
Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias
dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu
sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas,
atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“
pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus,
nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į
jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su
žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.
Iš tikrųjų filmui pavyko
perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir
gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška,
sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto
sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad
net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška,
turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu
išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis
pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o
vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei
homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote
pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna
tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas
aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos.
Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų
turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!
Mano įvertinimas:
7/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Roberto
Zemeckio naujausias 1990 kultinio filmo perdirbinys „Raganos“ (angl. The
Witches) (2020) kai kam paliko prieštaringus jausmus. Pats puikiai pamenu
savo vaikystę ir tą juostą, kada nuo galvų nusiplėšia būrys moterų perukus ir
po jais pasirodo plikagalvės baisuoklės, o mažieji herojai paverčiami
peliukais. Šioje naujausioje versijoje Zemeckis daugiau ar mažiau išlaiko
pirmtako siužetinę struktūrą ir jau praėjus 30 metų panaudoja spalvingąsias
technologijas, kad „Raganos“ būtų dar baisesnės ir šarmingesnės.
Kol
visi laukia „Fokus Pokus“ antrosios dalies (ji tikriausiai su tais pačiais
aktoriais pasirodys kitąmet), tai šiemet Netflix nustebino pateikdama „Raganų“
naują variantą. Nesistengsiu lyginti su ankstesniuoju, nes siužetą vos tik
pamenu, tačiau šioji versija nėra jau tokia prasta, kaip teigia kai kurie
internautai. Daug ką paperka šarmingosios ir charizmatiškosios Anne Hathaway prancūzišku
akcentu rėkiančios raganų karalienės vaidmuo. Ji išties gimusi vaidinti
blogietes tokio tipažo filmuose, prisiminkime jos flegmatiškąją Baltąją
karalienę iš „Alisos stebuklų šalyje“, tačiau aktorei puikiai sekasi ir
draminiai vaidmenys. Puikioji Octavia Spencer, „Oskaro“ laureatė taip pat
atlieka be didesnių pastangų šiltos močiutės vaidmenį.
Visgi
visumoje filmas yra pasaka, kurioje nėra teisingos pabaigos ir vaikai
nebeatvirsta į vaikus, tačiau jie priima peliukų formas ir prigimtį, todėl
filmą galima žiūrėti su šeima, ūgtelėjusiais vaikais, tarkim, nuo kokių
septynerių-aštuonerių metų, kurie jau internete tiek visko prisižiūrėję, kad „Raganos“
bus tik kaip pabarstukai ant torto. Čia rasite ir siaubo, ir efektingos
pasakiškos įtampos, pavojų, nuotykių, spalvingų pasakiškų siužetų... Viskas
suplakta ir pateikta, sakyčiau, itin vykusiomis proporcijomis, jog šioji
versija tiesiog verta būti dar viena Helovino filmų kolekcijos klasika.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 47/100
IMDb: 5.4