Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela  

Filmas: "Supernova" / "Supernova"

 Sveiki,

Priešingai nei lenkų filmas, kurį režisavo Bartosz Kruhlik, tuo pačiu pavadinimu apie autoavarijos vis intensyvėjančius padarinius, šis britų režisieriaus Harry Macqueen filmas „Supernova“ (angl. Supernova) (2020) bando išskleisti ne intensyvumą ir nevaldomą supernovos chaosą, bet gyvenimo grožį kasdienybėje. Juk gražiausia ir didžiausia mirštančios žvaigždės didybė yra būtent supernovos stadijoje, labai panašiai ir mirštančio žmogaus gyvenime, kai mirtina liga kerta, aplinkiniai ir pats žmogus absoliučiai pakeičia savo santykį su gyvenimu ir įvertina jį iš naujo.

Šioje LGBT minimalistinėje istorijoje pasakojama apie nebe pirmos jaunystės gėjų porą, kuri išsinuomotu furgonėliu traukia į kelionę. Du besipešantys seniai draugystės išbandymus patyrę gėjai, kaip ir dažnai būna pas heteroseksualias poras, jiems irgi iškyla buitinių konfliktų. Galiausiai žiūrovas sužino, jog šioji kelionė ne vien jaunystės ir draugystės pradžios prisiminimų kelionė, bet Taskerio, vieno iš vyruko, paskutinioji kelionė, nes jis serga mirtina progresuojančia liga. Sunku pasakyti, kas toji liga, bet ji atima pamažu tikslingą judesių motoriką ir atmintį (išsėtinė sklerozė?). Vyrai apsilanko pas Semo sesers šeimą ir ten švenčia, tačiau visur tvyro tam tikras nesmagumas, nes visi supranta, jog tai atsisveikinimas su Taskeriu. Galiausiai Semas aptinka įrašą, kuriame Taskeris ruošia jam atsisveikinimą ir maišelyje randa nuodų buteliuką...

Pagrindinius vaidmenis atliko įspūdingas karjeras kine sukūrę Colin Firth ir Stanley Tucci, šiame filme jiedu atliko neįprastus amplua, patvirtindami, kad ir vėl gali imtis sudėtingų ir netipiškų vieno braižo vaidmenų. Filmas romus, minimalistinis, mažo biudžeto, orientuotas į atsisveikinimo su mylimuoju dramatizmą. Čia nerasi LGBTQ užaštrintos problematikos, susipriešinimo su visuomene ar kokių tapatybės konfliktų, gėjų pora atvaizduota kaip bet kuri kita pora, kaip savaime suprantamas dalykas. Iš esmės labai nemėgstu visokių tokių su ligomis ir visokiais vėžiais susijusių filmų, nes jie visi man labai vienodi, tačiau nusprendžiau šitą pažiūrėti dėl LGBT tematikos ir mėgstamų aktorių. Nenusivyliau, filmas gerai pastatytas, nors kažin kokios novatoriškos filosofinės idėjos nesitikėkite, nes viską užgožia tipiška problematikos pozicija: labiausiai kenčia ne mirštantysis, o tas, kuris liks gyvas, bei mirštančiojo noras sutrumpinti kančias, kad netaptų artimiausiam žmogui našta. Iš esmės temos ir problemos nagrinėtos kine jau daugel sykių, galite pasižiūrėti dar vieną atsisveikinimo ir pasiruošimo mirčiai kelionės versiją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis portretas" / "Final Portrait"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką teko girdėti apie italų kilmės šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti (1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas, galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“ (angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir kitokius „pačiuožusius“ menininkus.

 

Istorija pasakoja apie paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją. Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas, atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus, nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.

 

Iš tikrųjų filmui pavyko perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška, sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška, turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos. Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raganos" / "The Witches"

 Sveiki,

Roberto Zemeckio naujausias 1990 kultinio filmo perdirbinys „Raganos“ (angl. The Witches) (2020) kai kam paliko prieštaringus jausmus. Pats puikiai pamenu savo vaikystę ir tą juostą, kada nuo galvų nusiplėšia būrys moterų perukus ir po jais pasirodo plikagalvės baisuoklės, o mažieji herojai paverčiami peliukais. Šioje naujausioje versijoje Zemeckis daugiau ar mažiau išlaiko pirmtako siužetinę struktūrą ir jau praėjus 30 metų panaudoja spalvingąsias technologijas, kad „Raganos“ būtų dar baisesnės ir šarmingesnės.

Kol visi laukia „Fokus Pokus“ antrosios dalies (ji tikriausiai su tais pačiais aktoriais pasirodys kitąmet), tai šiemet Netflix nustebino pateikdama „Raganų“ naują variantą. Nesistengsiu lyginti su ankstesniuoju, nes siužetą vos tik pamenu, tačiau šioji versija nėra jau tokia prasta, kaip teigia kai kurie internautai. Daug ką paperka šarmingosios ir charizmatiškosios Anne Hathaway prancūzišku akcentu rėkiančios raganų karalienės vaidmuo. Ji išties gimusi vaidinti blogietes tokio tipažo filmuose, prisiminkime jos flegmatiškąją Baltąją karalienę iš „Alisos stebuklų šalyje“, tačiau aktorei puikiai sekasi ir draminiai vaidmenys. Puikioji Octavia Spencer, „Oskaro“ laureatė taip pat atlieka be didesnių pastangų šiltos močiutės vaidmenį.

Visgi visumoje filmas yra pasaka, kurioje nėra teisingos pabaigos ir vaikai nebeatvirsta į vaikus, tačiau jie priima peliukų formas ir prigimtį, todėl filmą galima žiūrėti su šeima, ūgtelėjusiais vaikais, tarkim, nuo kokių septynerių-aštuonerių metų, kurie jau internete tiek visko prisižiūrėję, kad „Raganos“ bus tik kaip pabarstukai ant torto. Čia rasite ir siaubo, ir efektingos pasakiškos įtampos, pavojų, nuotykių, spalvingų pasakiškų siužetų... Viskas suplakta ir pateikta, sakyčiau, itin vykusiomis proporcijomis, jog šioji versija tiesiog verta būti dar viena Helovino filmų kolekcijos klasika.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas "Dvikova" / "Feud" (1 sezono pirmosios serijos įspūdžai)

Sveiki,

Šiaip apskritai labai retai brūkšteliu, pažiūrėjęs pirmąją seriją naujo serialo, nes dažniausiai apibendrinu visą žiūrėtą sezoną, tačiau šįkart padarysiu išimtį ir pasidalysiu pirmuoju įspūdžiu apie naująjį Ryan Murphy projektą „Dvikova“ (angl. Feud). Šiaip šis režisierius mėgsta antologinius serialus. Po puikių pirmųjų sezonų „Amerikietiška siaubo istorija“ ir, sakyčiau, pritrenkiančios įtaigos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ bei paauglių pamėgto „Choro“, tai šis serialas lyg ir nieko nebeturėtų stebinti, tačiau nerimauju tik dėl vieno: ar neišseks serialų kūrėjų idėjinės galios, kai šitiek dirbama prie skirtingų projektų?

Pažiūrėjus vakar, kovo 5 dieną, startavusio mini serialo „Dvikova“ (laukia 8 serijos), nekyla jokių abejonių R. Murphy genialumu. Serialas autobiografinis ir pasakoja apie dvi kovojančias Holivudo legendas – aktores Betty Davis ir Joan Crawford, kurios pirmojoje serijoje susitinka filmuotis siaubo trileryje „What Ever Happened to Baby Jane?“ Jau atpažįstamas Murphy režisūrinis braižas leidžia mėgautis gražia ir (priešingai nei „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“) chronologišku pasakojimu, tačiau didžiausią įspūdį tikriausiai daro ne tiek gera režisūra, kiek stulbinantis aktorių kolektyvas ir dėmesys charakterių elegancijai, kuri visada šiek tiek pateikta kontrastingai paryškinta nei natūralistiškai, todėl aktorių kuriami personažai atrodo kur kas efektingesni.

Į šį serialą režisierius pakvietė jau savo atrastas mūzas: Jessica Lange ir Sarah Paulson. Daugelis labai nusivylėme, kada J. Lange atsisakė po ketvirto sezono vaidinti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“, kuris aktorei atnešė visą eilę svarbių apdovanojimų. Manau, po šio serialo, galimas daiktas, aktorėms pasipils nominacijos ir padovanojimai. Po pirmos serijos galiu pasakyti, kad kol kas didžiausią įspūdį padarė būtent Jessica Lange ir pirmą kartą su Ryanu dirbanti Susan Sarandon, kuri iš esmės gavo labai stiprų vaidmenį – šis aktorių duetas, senų veteranių susitikimas tiesiog vertas didžiausios pagarbos. Gal serialas negalės pasigirti tokia istorine įtaiga, kaip „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, tačiau kokybė nuo to ne ką menkesnė, juolab, kad seriale pasirodo tokios žvaigždės kaip Kathy Bates, Catherine Zeta-Jones, Jude Davis bei Alfred Molina.

Manau, serialas bus geras ir žiūrėsiu jį iki paskutinės serijos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nedidelis chaosas" / "A Little Chaos"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau kostiuminių dramų! O kai išėjo filmas su Kate Winslet „Nedidelis chaosas“ (angl. A Little Chaos) (2015), kurį režisavo šiemet nuo vėžio mirusęs Alan Rickman, pamiau, kad pats laikas griebti jautį už ragų. Na, tiesą sakant, šio aktoriaus kaip režisieriaus nepažinau, tačiau, kad jis puikus aktorius, tą gali patvirtinti ne vienas kino kritikas. Beje, jis šiame filme sukūrė karaliaus vaidmenį.

„Nedidelis chaosas“ išties lengvas ir netgi beveik pramoginio turinio filmus, skirtas patenkinti gana neišrankius žiūrovus. Čia rasite ir melodramos, ir dramos ir komiškų situacijų. Veiksmas vyksta septyniolikto amžiaus antroje pusėje, tačiau laikmečio rekonstrukcija labiau karkasinė ir nesistengia rekonstruoti laikmečio. Taip, kostiumai žavūs, pagalvota ir apie aplinką, bet visgi laikmečio mąstysena, to meto dvariškių ir karaliaus stoiškumo neprimena nė iš tolo, todėl filmas daug ką praranda. Nors sukalti išties gerą kostiuminę dramą gana sunku. 

Kate Winslet veikėja Sabina De Barra ambicinga sodų kūrėja, kuri patenka į aukštuomenės sluoksnius, tačiau jos rūmų intrigos nejaudina, ji kovoja tik su savo pačios demonais – dukrelės praradimas veda iš proto. Nepasakyčiau, kad režisieriui pavyko atskleisti ir dramos gelmę, ji labiau karkasinė – šiek tiek pamėkliškų sapno preliudijų, šiek tiek sentimentalių ir gražių kameros rakursų, bet iš esmės menkai žiūrovą jaudina tokios talentingos aktorės bandymas sujaudinti žiūrovą. Bet čia aktorė visai nekalta, tai vis režisūra, kuri pernelyg praslydo lengvai, užleisdama vietą paviršiui ir tiesiog azartiškam pokeriui, nei vidinių veikėjų analizei ir primena britų filmą „Daug triukšmo dėl nieko“, nei kažkuo originalų filmą.

 

Toks tas ir filmas, pasirodė lengvas, gražus, patrauklus, visiems prieinamas su puikiais aktoriais ir įkandamas, tačiau jo turinys neatskleidžia gelmių, tokių, kokių jis bent iš istorijos turėjo potencialo ištransliuoti. Patiko, bet itin stipriu filmu nepavadinčiau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela