Šįkart mano dėmesį patraukė atšiaurokai
pulsuojanti vaidybinė drama „Mustangas“ (angl. The Mustang)
(2019), kurį režisavo Laure de Clermont-Tonnerre. Gerai kino kritikų
įvertintoje dramoje pasakojama viensiužetė istorija apie kalinį Romaną, kuris
per narkotikų vartojimą vos nenužudė vieno asmens, todėl sėdi atokiame dykumų
prerijų kalėjime, kur šimtai kilometrų – vien dykynės, todėl yra priverstas su
kitais kaliniais prajodinėti vietos savininkui laukinius arklius...
Tiesą sakant, labai daug
tikėjausi iš šio filmo. Bent jau emociškai. Gurmaniško kino pateiktis ir
anotacija bylojo, kad tai kvapą gniaužianti istorija, tačiau po pusvalandžio
pastebėjau, kad žiūriu vien dėl žiūrėjimo ir net šiek tiek erzinuosi, kad
viskas taip neįtraukiančiai nyku. Eiga nuobodžiai užvilkinta, istorija
nejaudina ir tai pirminis santykis, kuris per visą likusią juostos dalį nelabai
ir keitėsi. Atrodo, istorija yra, subtilumo, atrodo, netrūksta, yra jautrumo,
tačiau neveikia ir „nepaima“ juosta tavęs nuoširdžiu tikrumu, todėl po seanso
bandžiau sau susidėti tokius akcentus, kurie nulėmė šio filmo paviršutiniškumą.
Filmo idėja labai siaura ir aiški
– kalinys bando prisijaukinti nesutramdomą laukinį žvėrį, abu jie tarsi
kaliniai, abu savyje laiko įsiūtį, todėl darosi akivaizdu, kad būtent Romanui
pavyks prisijaukinti mustangą, nes jų vidiniai pasauliai ir traumos savaip
rezonuoja. Gyvuliškas instinktas atpažįsta žmogaus pasaulio skaudulius, tačiau
iki tol šiems veikėjams reikia suvokti bendrystės kalbą... Ir viskas!
Protarpiais išsprūsta kelios svarbios Romano biografinės detalės. Suprantu, kad
filmas turėjo būti labai vizualus, pulsuojantys mustango dvasia, veržlus,
užburiantis, įtraukiantis į subtilumus, tačiau jau matytos gyvulio ir žmogaus
nusikaltėlio idėjinės paralelės kine nieko nebestebino, idėjiškai filmas jau kadaise
išnaudotas. Netgi darėsi koktu, kad šitaip siaura, plokščia, be provokacijos.
Stebino nebent viena – netikėtas, įdomus ir įtaigus gerai visiems žinomo aktoriaus
Matthias Schoenaerts amplua, tačiau kino gurmanai, jeigu nepamatys šios
juostos, manau, nelabai ką ir tepraras.
Režisierius
Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą,
kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį
padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų
metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas
kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog
sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus
nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino
pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“
(angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti
Scanoramos kino festivalyje.
Istorija
pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame
atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino,
lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į
karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas
iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip
antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick
kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria
eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą
juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti
būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.
Šįkart
filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius
dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai
juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda
sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai
neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio
konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai
meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet
filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie
gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau,
nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto,
meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas,
trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo
žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai
žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės
dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas
kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...
Filmas,
bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo
žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename
tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos
tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra
paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus
kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo
šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras,
išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.
Galiausiai
galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio
naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl
žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras
pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu,
nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės
grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau
už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą
ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą,
kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant
viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco
gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo
pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame
dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta,
beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir
tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.
Galvoju,
kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas
toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“
(angl. Red Sparrow) (2018). „Bado
žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą
apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir
itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...
Beveik
pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra
negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų
šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino
epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą
Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg
kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore
Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams
šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos
užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir
jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė,
kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir
pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku,
ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta
žiūrovui?
Žinoma,
J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir
ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią
režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau
ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek
pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius
projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau,
kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors
mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas,
vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau
originalumo nesitikėkite.
Daug žadanti kriminalinė
prancūzų drama nežavinčiu pavadinimu „Lenktynininkė
ir gangsteris“ (pranc. Le Fidele)
(2017) iš esmės liko truputį nuviliantis filmas. Nors teko girdėti dūsaujančių,
koks geras filmas, pats geriausias Kino pavasaryje ir net norėjosi po seanso
sustoti ir pasibarti su netikėtai apstulbusiais žmonėmis. Tai filmas, į kurį
galėčiau, tarkim, nueiti paprastą dieną kaip į bet kurį komercinį filmą, nes
jis tokio tipažo – nufilmuotas amerikietiška sensacinga maniera, pridedant atseit
jaudinančių, romantiškai tapybiškų ir perspaustų scenų, kurios nieko bendra
neturi su realybe. Tiek to, ne dėl realumo einama į šį festivalį, o dėl
kitokios suteikiamos iliuzijos, o toks filmas kaip „Lenktynininkė ir gangsteris“,
mano akimis, žiūrimas prieš miegą, pasidėjus ant kelių nešiojamąjį kompiuterį.
Filmas nėra savaime
prastas, jis strategiškai „įmestas“ į pagrindinį Kino pavasario repertuarą,
norint prisivilioti masinio kino žiūrovą su prancūziška produkcija. Manau, organizatoriams
pavyko, tik gaila, kad kur kas unikalesni filmai, kurių nebebus progos
pamatyti, dėl tokių strategijų yra nustumiami į antrą planą. Bet kas ieško, tas
randa... Filmas absoliučiai vidutiniškas ir čia negelbsti nei išliaupsinti ir
puikiai žinomi iš kitų filmų aktorių duetas („Tolyn nuo tolstančios minios“, „Kaulai
ir rūdys“, „Adelės gyvenimas“ ir kt.), nes viskas tiesiog dvelkia netikrumu. Scenarijus
neįtikėtinas lyg iš trilerio, personažai nesimpatiški, nes jie pernelyg nutolę
nuo mūsų realybės – vėžiu serganti lenktynininkė ir gangsteris melagis,
bijantis šunų. Tiesiog nesuderinama pora apkvaišusi nuo meilės. Kur tokius
nenatūraliai margus personažus galima pamatyti? Aišku, tame pačiame standartiškų
filmų kalvėje – Holivude.
Kažkodėl filmą pamiršau
vos išėjęs iš kino salės, vadinasi, tiek tų aplinkinių liaupsių – nepaveikė nors
tu ką. Bet pykti ant filmo nereikia, nes tai komercinio pobūdžio juosta,
prieinama daugeliui, daug kam dar kelia įspūdį ir prancūziška aplinka bei
kalba, tačiau čia tiems, kurie apskritai retai pamato kokį europietišką kino
kūrinį.
Ieškant šiame filme pliusų,
galima paminėti iš esmės gerai išvystytą pasakojimo eigą – nuoseklu, motyvuota
ir viskas taip tvarkinga, kad nekelia abejonių, jog iš šio filmo nesulauksime
jokios priešpriešos ar netikėtos provokacijos, diskusijų ar ginčų. Kitaip sakant,
tai paprasta Romeo ir Džiuljetos istorija, tiesiog įvilkta į jau nuspėjamas
aplinkybes, nufilmuota gražiai ir tvarkingai, net vietomis prabangiai, tačiau,
bent jau aš, ne to atėjau į Kino pavasarį. Bet ar galiu kaltinti, kad kas nors
mane apgavo? Tikriausiai, kad ne.
Pasiilgau kostiuminių
dramų! O kai išėjo filmas su Kate Winslet „Nedidelis
chaosas“ (angl. A Little Chaos) (2015),
kurį režisavo šiemet nuo vėžio mirusęs Alan Rickman, pamiau, kad pats laikas
griebti jautį už ragų. Na, tiesą sakant, šio aktoriaus kaip režisieriaus
nepažinau, tačiau, kad jis puikus aktorius, tą gali patvirtinti ne vienas kino
kritikas. Beje, jis šiame filme sukūrė karaliaus vaidmenį.
„Nedidelis chaosas“
išties lengvas ir netgi beveik pramoginio turinio filmus, skirtas patenkinti
gana neišrankius žiūrovus. Čia rasite ir melodramos, ir dramos ir komiškų
situacijų. Veiksmas vyksta septyniolikto amžiaus antroje pusėje, tačiau laikmečio
rekonstrukcija labiau karkasinė ir nesistengia rekonstruoti laikmečio. Taip,
kostiumai žavūs, pagalvota ir apie aplinką, bet visgi laikmečio mąstysena, to
meto dvariškių ir karaliaus stoiškumo neprimena nė iš tolo, todėl filmas daug
ką praranda. Nors sukalti išties gerą kostiuminę dramą gana sunku.
Kate Winslet veikėja
Sabina De Barra ambicinga sodų kūrėja, kuri patenka į aukštuomenės sluoksnius,
tačiau jos rūmų intrigos nejaudina, ji kovoja tik su savo pačios demonais –
dukrelės praradimas veda iš proto. Nepasakyčiau, kad režisieriui pavyko
atskleisti ir dramos gelmę, ji labiau karkasinė – šiek tiek pamėkliškų sapno
preliudijų, šiek tiek sentimentalių ir gražių kameros rakursų, bet iš esmės
menkai žiūrovą jaudina tokios talentingos aktorės bandymas sujaudinti žiūrovą. Bet
čia aktorė visai nekalta, tai vis režisūra, kuri pernelyg praslydo lengvai,
užleisdama vietą paviršiui ir tiesiog azartiškam pokeriui, nei vidinių veikėjų
analizei ir primena britų filmą „Daug triukšmo dėl nieko“, nei kažkuo originalų
filmą.
Toks tas ir filmas,
pasirodė lengvas, gražus, patrauklus, visiems prieinamas su puikiais aktoriais
ir įkandamas, tačiau jo turinys neatskleidžia gelmių, tokių, kokių jis bent iš
istorijos turėjo potencialo ištransliuoti. Patiko, bet itin stipriu filmu
nepavadinčiau.
Na, ką? Ir į mano kiemą
atėjo tikra pavasario šventė – „Kino pavasaris“ ir šįkart, tikiuosi ateityje
tai bus tradicija, aptarsiu savo seansus. Pirmasis filmas šiemet tapo italų
režisieriaus Luca Guadagnino „Didesni
purslai“ (angl. A Bigger Splash)
(2015). Na, šio režisieriau šedevrą „Aš esu meilė“ (2009), jau rodytą „Kino
pavasaryje“, esu kadais aprašęs ir galiu pasakyti, kad tai unikalus
režisierius, kurio mūza Tilda Swinton dar nuo 2002 metų, kai jis sukūrė su šia
aktore dokumentinį pusę valandos filmą, vėliau – „Aš esu meilė“, kuris tarpo
mano žiūrimų filmų briliantu.
„Didesni purslai“ iš
esmės išlaiko tą prabangų ir unikalų režisieriaus matymą, kur karšta žemė,
jūros brizas, itališka atmosfera bei aplinkos detalės nusako daugiau apie
žmogaus aistrą, nei veikėjų žodžiai. Šis filmas primena psichologinį erotizuotą
trilerį, kur įtampa tampa pauzės gelmėse. Estetiškai gražus, gurmaniškas
filmas, vertas kiekvienos akimirkos. Gal lyginant su „Aš esu meilė“, šis visgi
taip nesukrėtė, tačiau leido gerokai sustingti krėsle ir pagalvoti, ką vienu ar
kitu poelgiu režisierius nori pasakyti? Kai kas lygina šį filmą su prancūzų
režisieriau F. Ozono „Baseinas“.
Filmas pilnas pietų
Italijos brizo, tie namai, ant stogų po tunika vaikštanti T. Swinton, ryškūs
dulkėti peizažai – apskritai režisierius mėgaujasi galėdamas perteikti savo
tėvynės grožį ir egzotiką, o garsūs britų ir amerikiečių aktoriai padeda tai
išreklamuoti. Kartais atrodo, jog galima užuosti ir kvapus, permainas, veikėjų
įkaitintą odą ir prakaitą. Labiausiai mane nustebino britų aktorius Ralph
Fiennes, kuris paskutiniu metu buvo tapęs tokiu monotonišku kine ir paskendęs
tose solidžiose kostiumų dramose, kad šįkart šovė kaip šampanas – totalus nenustygstantis
mergišius sangvinikas, kuris šoka, geria, vartoja narkotikus, apnuoginęs
genitalijas nardo po baseiną ir kaitina seksualiniu nepadorumu. Kaip visada
subtili Tilda Swinton, vien jos apnuoginta nugara yra meno kūrinys! Aktorių
kvartetas gana netikėtas, tačiau įdomūs amplua, psichologinė įtampa, nekalbanti
ir apribota roko žvaigždė Mariana tiesiog patraukia savo keistumu... Net
nežinau, link pabaigos šiek tiek gal jau jutosi užtęstinumas, pernelyg daug
akcentų, tačiau braižas labai priminė „Aš esu meilė“ filmą. Nepaisant visko,
tai mano mėgstamiausias šiuolaikinio itališko kino režisierius ir jau
nekantrauju 2017 metų, kada vėl pasirodys Luco nauja juosta, kurioje vėl
pasirodys Tilda Swinton ir Dakota Johnsson.
