Serialas: "Tamsa" / "Dark" (2 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart pateiksiu trumpus savo įspūdžius po antrojo vokiečių itin Netflix platformoje populiarų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris daugelį intelektualių (ir nebūtinai) žiūrovų buvo ilgą laiką prikaustęs prie ekranų. Neseniai buvo pristatytas finalinis trečiasis sezonas, tačiau neturėjau laiko (net per karantiną!) sužiūrėti antrojo sezono, tą padariau visai neseniai, todėl šioje apžvalgoje apžvelgsiu nebūtinai objektyviai, veikiau savo asmeninius pastebėjimus, bet galbūt ir jums bus įdomu paskaityti.

Pirmąjį sezoną teko matyti gal prieš kelerius metus, vos tik serialas pasirodė, ir net nesitikėjau, kad toji atokaus vokiško miestelio istorija pasirodys verta intelektualių ir net strateginių loginių skaičiavimų bei pamintijimų: o ką čia aš iš tikrųjų žiūriu? Tuo metu „Tamsa“ tapo vienu įdomiausiu ir labiausiai intriguojančiu serialu, kuris ilgai neišėjo iš galvos, tačiau, kai jau išėjo, tai toks jausmas, kad su visais veikėjais ir siužetais, o atmintyje pasiliko vien tamsa, tiesiog gero serialo įspūdis, bet kažin ar bebūčiau galėjęs nupasakoti ką nors konkretaus apie veikėjus, jų susipynusias biografines istorijas. Tą pajutau po kelerių metų pradėdamas žiūrėti antrąjį sezoną – nieko nebeprisimenu! Neprisimenu nei veikėjų vardų, nei kas su kuo konfliktavo, kas į kokį laikmetį pateko, kas kaip persipynė, todėl teko nemenkai suraukti kaktą ir tikėtis, kas bežiūrint tiesiog vėl viskas bus labai aišku. Ko trūko? Kokių 10 minučių intro pirmojoje serijoje, kad primintų pačius svarbiausius pirmojo sezono įvykius. Kai kada serialo kūrėjai tai daro, ypač sugrąžinę serialą po ilgo laiko į eterį, tai tokio „perbėgimo“, kas vyko prieš tai, man labai reikėjo.

Nesistengiu pasakyti, kuris sezonas geresnis, nes tai būtų absoliučiai nereikalingas dalykas. Serialas yra tęstinis, įvykiai plečiami, kaip ir serialo idėja. Šiame sezone sužinome apie mokslininkų aptiktą kunkuliuojančią juodąją materiją, kuri siejasi realiai ir su dieviškąja Higso bozono dalele. Seriale tai tampa portaliniu tuneliu per laikmečius, vis kažkodėl nukeliančius pirmyn arba atgal kas 33 metus. Dėmesio centre išlieka pastatyta elektrinė, kurioje slepiamos nuodingos atliekos, o iš tikrųjų – toji juodoji materija. Kitas portalas – miške esantys urvai, kuriais galima patekti į ateitį arba praeitį. Na, ir žinoma, dar nešiojamosios laiko mašinos.

Ar serialas įdomus savo veikėjų charakteriais? Nelabai! Tai ne draminis kūrinys, kuriam svarbu būtų žmogaus esminiai dvasiniai pokyčiai, tačiau esama ir šito, tačiau detaliai to neanalizuojama. Esminį įspūdį daro pasikeitę veikėjai, kurie keliauja iš laiko į laiką ir bando užkirsti kelią netrukus įvyksiančiai apokalipsei – viena iš laiko juostų yra būtent apie ateitį, kurioje gyvena žmonės ekstremaliomis karinėmis išgyvenimo sąlygomis. Kitą vertus, visą laiką galvojau, o kur visas likęs pasaulis, jei veikėjai „trinasi“ izoliuotoje radioaktyvioje (tikriausiai!) erdvėje netoli elektrinės. Kodėl jie neemigruoja toli iš tos zonos, tarsi visas pasaulis būtų toje miestelio vietoje? Galbūt apie tai bus plačiau trečiajame sezone.

Visgi vienas įdomiausių personažų šiame sezone buvo iš 1987 metų kilusi elektrinės viršininkė Klaudija, kuri susiduria su savo ateities versija, pavadinta Baltuoju Šėtonu. Ji šiame sezone padaro esminį lūžį ir tampa tarsi opozicija kunigui Nojui ir praeityje besislepiančiam Adamui. Akivaizdžios dvi stovyklos, kurios trokšta nutraukti laiko kilpų ratus, o kai kas tiesiog trokšta, kad visa tai tęstųsi iki begalybės. Kur kas mažiau mane jaudino jaunuolio Jono meilės istorija, kuris vėliau taps apskrudusiu  senu diedu, taigi ir pačiu didžiausiu visų priešu. Nepaisant to, finalinėse serijose vidurinis Jonas vėlei grįžta į savo jaunystės laikmetį ir susiranda mylėtą merginą, kuri pasirodo, besant jo kraujo giminaitė.

Kraujomaišos atvejai išties stulbina, nes vaikai, pasirodo, yra savo tėvų tėvai, tik jie kažkaip nusigavę į praeitį ir užmezgę seksualinius ryšius ne tik su savo tėvais, bet ir seneliais, todėl kartais atrodo, kad žiūri vieną nesibaigiantį (kartais romantizuotą) kraujomaišos nusidriekusį ratą per laikmečius. Šiame sezone galiausiai pagrindiniai veikėjai sužino apie keliavimą laiku ir daugelis jau gali atsekti, kas kieno giminaitis yra iš tikrųjų. Ne kartą žiūrėdamas šį voratinklį pagalvojau, kokia beprotybė, jeigu viskas vyktų iš tikrųjų – prarasti savo vaiką, kuris grįžo į praeitį arba sutikti jį senesnį už save patį, ir žinoti, kokie likimai laukia jų mažylių...

Iš esmės serialas veikia kaip tam tikras laiko kubikas rubikas, kaip pasuksi įvykius, tokią turėsi ateities versiją, bet kartais pakeisti įvykius beveik neįmanoma, nes juos jau keiti pagal iš anksto (iš aukščiau?) suplanuotus įvykius. Laukiama apokalipsė iš tikrųjų tėra tik dar viena galimybė sužinoti, kas iš tikrųjų sieja visus tuos herojus. Galiausiai finalinėje serijoje sužinome, jog egzistuoja ne tik laikmečiai, bet ir paralelinės tikrovės versijos, todėl kelionės laiku ne tik pasikeičia, bet, galimas daiktas, tampa kelionėmis per alternatyvias realybės. Kaip tai serialo kūrėjams pavyko perteikti – tikras stebuklas!

Atrodo, kad viskas yra Jono jauniausiojo rankose. Jam reikia netapti apdegusiu Adamu, išlikti ištikimu savo dabarties idėjomis, tačiau tai sunku, kai matai ir kalbiesi su savo tolimos ateities versija. Atrodo, kad Jonas turi pasiaukoti ir padaryti taip, kad niekada negimtų, tik šitaip jis galiausiai nutrauks laiko kilpas. Bet ar tai įmanoma? Klausimas esminis: kuris iš mūsų norėtų niekada nebegimti, netgi matydamas, kokiu ateityje gali tapti monstru? Moralė, pareiga, atsakomybė.

„Tamsa“, mano akimis, yra absoliučiai rebuso pavidalo idėjinis serialas, kurio didžiausias koziris yra pasakojimo struktūra, leidžianti pasvajoti ne tik apie keliones laikus, bet ir pasibaisėti tų kelionių padariniais. Nepaisant visko, šį sezoną „sukirtau“ kaip patiekalą. „Tamsa“, kaip ir anas sezonas, lieka iš tiesų tamsus, nejaukus, išplečiantis vaizduotę, kalbantis apie grėsmę, kylančią iš technologijų ir neatsargaus branduolinės energijos gavyba (čia galime prisiminti Astravos elektrinę, statomą Vilniaus pašonėje). Taigi. Viskas su šiuo serialu puikiai!

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano pasaulio centras" / "Die Mitte der Welt" / "Center of my world"

Sveiki,

Šį filmą aptikau visai netyčia po vokiško serialo „Tamsa“ peržiūros. Jau tada teko pasidomėti kai kuriais europietiško kino projektuose matytais aktoriais, tad vedamas jaunojo aktoriaus Louis Hofmann, nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną jo darbą pavadinimu „Mano pasaulio centras“ (vok. Die Mitte der Welt) (2016), kuris pastatytas pagal vokiečių rašytojo knygą.

Čia kaip ir paskutinieji mano regėti su LGBT indeksu filmai „Vadink mane savo vardu“ (2017) bei „Su meile, Saimonas“ (2018) tikriausiai kviečia apmąstyti jaunojo žmogaus brendimą per savivoką ir pirmosios ryškesnės meilės svilėsius. „Mano pasaulio centras“ pasakoja apie vieną iš dvynių perspektyvos apie savo gyvenimo užkaborius. Pirmame plane – šeimos paslaptis, infantili ir nuo rimtų santykių bėganti motina, slepianti nuo atžalų tikrojo tėvo tapatybę bei į klasę atėjęs naujas homoseksualus vaikinas, tampantis visu dėmesio traukos centru pagrindiniam veikėjui. Kaip jau galima numanyti, iš greitai užsiplieskiančios meilės nieko gero neišeina. Filmo terpėje homoseksualizmas jokia problema ir aplinkiniai, regis, priima viską taip natūraliai, kad nebėra net ką aštrinti, ką, tarkime, trečiosios šalys šiuo klausimu visada pateikia kaip sudėtingas tapatybės sociume problemas kuriamuose filmuose.

Džiugu, kad istorija neapsiribojo vien tik „Romeo ir Romeo“ meilės ašimi, o išsikerojo iki sudėtingų santykių, vaizduojant šeimos problemas, ypač stebino kiek sveikai pakrikęs motinos paveikslas, kuris skirtingai nei atžalų, atrodo kaip iškritęs gegužiukas, bet tokių kontrastingų motinų net holivudinio kino oazėje turime į valias. Visgi filmas šviesus, estetiškai nebanalus, nors esame sentimentalumo užuomazgų, tačiau viskas pernelyg nenucackinta ir, sakyčiau, filmas patiks europietiškojo kino tradicijos žiūrovui, kuriam svarbu žinoti, kad pasakojama istorija nėra būdas pritraukti žiūrovą ir iš jo išvilioti pinigą, o tiesiog papasakoti savo regimo pasaulio modelį ir pakviesti diskusijai, kuriai nebūtina trankytis kumščiais kaip ponui Gražuliui.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tamsa" / "Dark" (1 sezonas)

Sveiki,

Kai norisi kažko mistinio, bet ne banalaus, kai norisi kažko įtraukiančio, bet intelektualaus, tai, sakyčiau, kuo puikiausiai tiktų serialas „Tamsa“ (angl. Dark). Tai kol kas pirmasis „Netflix“ serialas, kuris yra sukurtas su vokiečių aktoriais ir jo produkcija yra vokiška, tačiau žinant „Netflix“ kokybę, galiu pasakyti, kad serialas išlaiko „Netflix“ platformos gerą vardą.

Pirmasis sezonas, debiutavęs 2017 gruodžio pradžioje (kaip visada „Netflix“ platformoje serijos paskelbiamos visos vienu metu), tad tikriausiai nieko nėra geriau, nei nuosekliai be didesnių pertraukų peržiūrėti visą serialą. Tai palieka kur kas didesnį įspūdį. Dešimties serijų „Tamsa“ per pirmąjį sezoną pasakoja apie 2019 metų lapkričio mėnesio įvykius atokiame Vokietijos miestelyje, kuriame paslaptingai ima dingti vaikai. Keistas urvas miškuose traukia lyg magnetas, o pamažu miestelio paslaptys atskleidžiamos sudėtingoje pasakojimo struktūroje.

Serialas iš esmės subalansuotas tarp intelektualaus rebuso ir pramoginio mistinio pasakojimo, tad jis skirtas universaliam žiūrovui. Serialas lyginamas su „Keisti dalykai“ bei „Tvin Pyksu“ – tai iš esmės teisinga, nes jis turi ir vieno, ir kito serialo bruožų tiek pasakojimo atmosferoje, tiek kai kuriuose įvykiuose, bet visgi „Tamsa“ nėra nei vieno, nei kito serialo kopija, nes iš esmės pateikia savitai išgrynintą mokslinės fantastikos trilerį.

Po miškais susirangęs laiko labirintas, tad veikėjai keliauja po 2019, 1986 ir 1953-uosius metus, taigi kas 33 metus, tad čia persimaišo trys miestelio kartos, kuriose tiek paslapčių, kraujomaišos ir paklydimų, kad net kartais, tiesiogine to žodžio prasme, „susuka smegenis“ bandant aprėpti, kas su kuo čia bendrauja ir kas kurio vaikas, teta ar dėdė yra iš tikrųjų. Iš pradžių serialas panašėją į siaubo „Alisa stebuklo šalyje“, bet maždaug nuo ketvirtos ar penktos serijos jau galima numanyti link kur suka serialo siužetas, tad didesnės nuostabos kaip ir nebelieka. Nepaisant šito, serijos vis tiek išlaiko įtampą, pateikia vienokių ar kitokių biografinių portretų, tačiau jie veikia pagal trilerio žanro bruožus ir juose trūksta velnias žino ko: gal žmogiškumo, natūralumo ar dar kažko. Veikėjai angažuoti, veikia pagal jau žinomas klišes iš kitų trilerių, kad nejučia kyla klausimas: kodėl  jie tiesiog neišvyksta iš to miestelio, kas juos laiko toje baisioje vietoje, kodėl jie tokie buki. Tačiau elgtis jie tikriausiai ir nebegali kitaip, nes sugriūtų idealus mistinio trilerio taisyklingumas.

 Jonas.

 Šarlotė.

 Serialo aktoriai Berlyne.

Jeigu veikėjai yra silpnoji serialo pusė, tai siužetinis rebusas tikriausiai būtų tai, dėl ko verta žiūrėti šį serialą. Kol kas pirmasis sezonas nukreiptas į tuos keistus laikų persimaišymo įvykius, tad pritrūksta tiesiog mokslinės siužetinės plėtotės, kas iš tikrųjų ir kaip veikia toji keista juodoji skylė ir laiko mašinos mechanizmas – matyt, kūrėjai bus pasitausoję ir palikę tai kitiems sezonams. Turiu įtarimo, kad kuo toliau, tuo bus daugiau grybų ir tai ne visada yra gerai, nes pamažu bet kokie serialai ima išsikvėpti ir nebetenka savo galios stebinti.

Vikipedijoje galima susirasti ištisą šio serialo šeimų giminių medį su laikotarpiais ir nepamesti pasakojimo struktūros grandies. Kitą vertus, žiūrint paskutines sezono serijas, man asmeniškai, jau buvo nebesvarbu, kas yra kas, norėjosi tiesiog viską nušviečiančios tiesos ir, tiesą sakant, finalas mane tenkino. Tai tarsi viso „žaidimo“ perkrovimas, kuris žada kitame sezone arba naujas taisykles, arba dar vieną ateities papildomą pasakojimo grandį.

Serialas iš esmės kokybiškas, įdomus, įtraukiantis ir tas, kas mėgsta paslaptingas mindfuck‘us, kaip antai „Vakarų pasaulis“, manau, serialas pasirodys tobulas. Juk jame svarbiausia yra papasakoti idėją, kurioje veikia laiką ir erdvę bandantis perprasti mažasis žmogus. Tokie serialai visada kaitina žiūrovo vaizduotę, nes leidžia įsivaizduoti ar bent jau pajusti, kad ir mes patys galbūt gyvename alternatyvioje tikrovėje ir gal net kur kas sudėtingesnėje nei serialai gali tai parodyti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po smėliu" (Minų žemė) / "Under sandet" / "Land of Mine"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuota danų karinė drama „Po smėliu“ (dan. Under sandet) (2015) dar kai kur verčiama iš angliškojo pavadinimo varianto kaip „Minų žemė“ arba visiškai nevykusiai „Mano žemė“ tikriausiai yra viena iš tų nenuobodžių ir emocionaliai paveikių dramų, kurios leidžia patirti dalelę Antrojo pasaulinio karo žiaurumo ir baimės. Žinoma, kai kas tuo laikotarpiu labai žavisi, tačiau kaskart žiūrint apie šį laikotarpį filmą, manding, jokio žavesio ar nostalgijos karui absoliučiai nesuteikia. Priešingai – įrodo, koks beprasmis militaristinio rėžimo gyvenimas, kaip dėl idealų paminimas žmogaus gyvenimas.

Stipri danų drama pasakoja apie vokiečių berniukus, kurie tapo mirtininkais, išminuodami ištisą Danijos vakarinę pakrantės ruožą, kurio smėlyje buvo paslėpta tūkstančiai minų. Jauni berniukai gyvendami pusbadžiu ir be galo trokštami tiesiog grįžti namo diena iš dienos šliaužioja po centimetrą po smėlį ir ieško minų. Žinoma, čia neišvengsite žiaurių ir lemtingų atsitiktinumų, susprogdintų galūnių, mirčių ir natūralumo, kurį apie Antrąjį pasaulinį karą išgauna europietiškasis kinas. 

Neseniai teko žiūrėti Melo Gibsono „Pjūklo keterą“, dar vieną apie šį laikotarpį karinę dramą, kuri absoliučiai buvo nulieta amerikietišku ir jau natūralumą praradusiu būdu pasakojimą, kai istorijoje ieškomi ir išaukštinami didvyriai, prarandamas paprasčiausias realistinis peizažas. Filmas „Po smėliu“ iš esmės yra visa galva aukščiau už „Pjūklo keterą“ dėl savo įtaigos realistiškoje ir beviltiškoje situacijoje, kai laimi ne žmogus didvyris, bet paprasčiausias žmogaus sąžiningumas...

Manau, filmas itin patiks tiems, kurie domisi Antrojo pasaulinio karo istorijomis. Šioji ne tiek apie karą, kiek apie to karo padarinius, bandant apsivalyti nuo užminuotos Europos ir atstatyti senąją tvarką. Filmas įtaigus, turintis ką papasakoti realistine europietiška kino maniera. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela