Serialas: "1899" / "1899" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Lyg ir nepasakyčiau, kad labai žaviuosi šiuolaikiniu vokiečių kinu, nors retkarčiais pasitaiko neblogų perliukų, o štai vokiečius pavadinti gerų ir kokybiškų serialų šalimi irgi nekirba nei liežuvis, nei klaviatūra. Visgi vokiečiai Jantje Friese ir Baran bo Odar (nors jis ir šveicaras), bendradarbiaudami su Netflix ir kitais serialų kūrėjais, sukūrė unikalų trijų sezonų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris ir mus, lietuvius, įtraukė į savo mįsles ir rebusus. Po itin sėkmingo projekto šis duetas pasiryžo tęsti savo realizaciją ir sukūrė dar vieną serialą pavadinimu „1899“ (vok. 1899), kuriame labai panašiai kaip ir „Tamsoje“ juntama istorijos autentika.

 

Tiesą sakant, „Tamsos“ mačiau tik du sezonus, po to šį serialą padėjau į šalį ir dabar po šio naujojo projekto starto pamaniau, ar nebūtų verta sugrįžti ir pribaigti tai, kas nepribaigta. Nes projektas buvo novatoriškas, autentiškas, įdomus ir įtraukiantis. Visgi žiūrėdamas pirmąjį „1899“ sezoną nepalioviau galvoti apie „Tamsą“, nes šis kūrėjų duetas akivaizdžiai naudoja tai, ką pasiekė su ankstesniuoju projektu. Atpažįstama įtampa, pasakojama tamsi ir tiršta stilistika bei žaidimas su persikėlimu per laiko tunelius naratyvu.

 

Šioji istorija prasideda 1899 metais, laive plaukiančiu iš Europos naujo gyvenimo ir brolio besiilginti pabėgėle Maura Franklin. Slėpdama tapatybę, ji tikisi surasti brolį, spaudžia savo rankose laikraščio iškarpą apie dingusį jūrų laivą „Prometėjas“. Atrodo, kad autoriai ims ir išnaudos Bermudų trikampį, tą ypatingą tikrovėje egzistuojančią jūrų vietą, kurion pradingo ne vienas laivas. Aišku, naujam laivui lemta gauti signalą, jog netoliese yra prieš keturis mėnesius dingusio „Prometėjo“ buveinė, iš kurio buvo išsiųstas signalas... Taigi laivu plaukia ne tik Maura, bet ištisas tautų katilas: graži ir prakauli sutenerė, nekaltoji geiša su savo motina, karą išgyvenęs epileptikas, jo nuolankioji žmona, juodaodis ir šviesiaplaukių šeimyna iš Skandinavijos... Ir žinoma, jau tikriausiai nė vienas serialas nebeapsieina ir be LGBTQ veikėjų kaip būtinojo naratyvinio komponento (kas savaime yra sveikintina), kunigu apsimetantis portugalas ir arogantiškas avantiūristas ispanas. Žodžiu, laive daug visko, tad pamažu narpliojamos jų istorijos, aiškinamos paslaptys, bet kartu viskas apgaubiama laivo vaiduoklio „Prometėjo“ paslaptimis. Laivo kapitonas po savo miegamuoju atranda slaptą nusileidimą į... prisiminimų pasaulį, netgi į ateitį.

 

Visas serialas sudurstytas kaip Kubikas rubikas, atrodo, serialo kūrėjai džiaugiasi vedžiodami savo žiūrovą po daugiaplanį pasaulį, kurio egzistavimas yra viso serialo idėjos pagrindas: ar šis pasaulis iš tikrųjų yra tik sapnas, o gal tai tikrovė? Kas žaidžia šį dievišką visatos žaidimą? Pateikiami, kaip ir galite numanyti, net keli šios istorijos variantai, tačiau serialo pabaiga viską atperka su kaupu, nes kūrėjai nusviedžia mus į tolimą tolimą ateitį kosmose, kada nuo žarnelių ir aparatūros atsijungusi Franklin pagaliau suvokia, jog ji labai ilgą laiką gyveno ne tame laive, kuriame manėsi esanti, ir viskas tebuvo dirbtinio intelekto simuliakras. Iš tikrųjų šiek tiek skiriasi nuo „Tamsos“, nes tai jau kita serialo idėja – kaip žmogui, kuris turi visus jausmus, instinktus, kurį galima psichologiškai ir visaip kitaip palaužti, atsilaikyti ir ištrūkti iš dirbtinio intelekto sukurto pasaulio, kuris yra pernelyg tikras, kad būtų dirbtinis?

 

Aišku, kai kada serialo kūrėjai pernelyg sušablonindavo veikėjų poelgius ir jų šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui, bėgdami nuo į laivą besiskverbiančios keistos juodos substancijos, veikėjai laksto koridoriais ir vieni kitų klausia: „kur jis nuėjo?“, nors visi plikomis akimis mato, kas ir kur pasuka klaidžiais koridoriais. Kam tas dirbtinis ir netikras apsimestinis interesas? Aišku, kai kada veikėjai atrodo pernelyg plokšti, karikatūriški, pavyzdžiui, religinga skandinavų šeimynėlė, apsėsta religijos imasi visur matyti velnius ir demonus, tačiau visus tuos veikėjus kaip paveikslėlius apgaubia simuliakrinis pasaulis ir visa tai, kas jie manosi esą, tėra tik literatūriniai kiautai.

 

Žiūrėdamas nepalioviau galvoti ir apie „Vakarų pasaulis“ serialą, kurio pirmąjį sezoną sužiūrėjau aikčiodamas iš susižavėjimo, tačiau antrojo neįveikiau nei pusės. Ar nenutiks taip ir su „1899“ serialu kitame sezone? Šį pirmąjį sezoną sužiūrėjau pusiaugulomis per vieną šeštadienį ir jis mane tikrai įtraukė, kad pamiršau viską, net pavalgyti, o tai ir yra, ko aš tikiuosi iš labai gero serialo! Galiu tik pasakyti: prašau, nenusivažiuokite, kūrėjai, žemyn, nes turite gerą idėją ir gan gerai išplėtotas galvosūkis yra tai, ką galima toliau autentiškai plėtoti kituose sezonuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tamsa" / "Dark" (2 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart pateiksiu trumpus savo įspūdžius po antrojo vokiečių itin Netflix platformoje populiarų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris daugelį intelektualių (ir nebūtinai) žiūrovų buvo ilgą laiką prikaustęs prie ekranų. Neseniai buvo pristatytas finalinis trečiasis sezonas, tačiau neturėjau laiko (net per karantiną!) sužiūrėti antrojo sezono, tą padariau visai neseniai, todėl šioje apžvalgoje apžvelgsiu nebūtinai objektyviai, veikiau savo asmeninius pastebėjimus, bet galbūt ir jums bus įdomu paskaityti.

Pirmąjį sezoną teko matyti gal prieš kelerius metus, vos tik serialas pasirodė, ir net nesitikėjau, kad toji atokaus vokiško miestelio istorija pasirodys verta intelektualių ir net strateginių loginių skaičiavimų bei pamintijimų: o ką čia aš iš tikrųjų žiūriu? Tuo metu „Tamsa“ tapo vienu įdomiausiu ir labiausiai intriguojančiu serialu, kuris ilgai neišėjo iš galvos, tačiau, kai jau išėjo, tai toks jausmas, kad su visais veikėjais ir siužetais, o atmintyje pasiliko vien tamsa, tiesiog gero serialo įspūdis, bet kažin ar bebūčiau galėjęs nupasakoti ką nors konkretaus apie veikėjus, jų susipynusias biografines istorijas. Tą pajutau po kelerių metų pradėdamas žiūrėti antrąjį sezoną – nieko nebeprisimenu! Neprisimenu nei veikėjų vardų, nei kas su kuo konfliktavo, kas į kokį laikmetį pateko, kas kaip persipynė, todėl teko nemenkai suraukti kaktą ir tikėtis, kas bežiūrint tiesiog vėl viskas bus labai aišku. Ko trūko? Kokių 10 minučių intro pirmojoje serijoje, kad primintų pačius svarbiausius pirmojo sezono įvykius. Kai kada serialo kūrėjai tai daro, ypač sugrąžinę serialą po ilgo laiko į eterį, tai tokio „perbėgimo“, kas vyko prieš tai, man labai reikėjo.

Nesistengiu pasakyti, kuris sezonas geresnis, nes tai būtų absoliučiai nereikalingas dalykas. Serialas yra tęstinis, įvykiai plečiami, kaip ir serialo idėja. Šiame sezone sužinome apie mokslininkų aptiktą kunkuliuojančią juodąją materiją, kuri siejasi realiai ir su dieviškąja Higso bozono dalele. Seriale tai tampa portaliniu tuneliu per laikmečius, vis kažkodėl nukeliančius pirmyn arba atgal kas 33 metus. Dėmesio centre išlieka pastatyta elektrinė, kurioje slepiamos nuodingos atliekos, o iš tikrųjų – toji juodoji materija. Kitas portalas – miške esantys urvai, kuriais galima patekti į ateitį arba praeitį. Na, ir žinoma, dar nešiojamosios laiko mašinos.

Ar serialas įdomus savo veikėjų charakteriais? Nelabai! Tai ne draminis kūrinys, kuriam svarbu būtų žmogaus esminiai dvasiniai pokyčiai, tačiau esama ir šito, tačiau detaliai to neanalizuojama. Esminį įspūdį daro pasikeitę veikėjai, kurie keliauja iš laiko į laiką ir bando užkirsti kelią netrukus įvyksiančiai apokalipsei – viena iš laiko juostų yra būtent apie ateitį, kurioje gyvena žmonės ekstremaliomis karinėmis išgyvenimo sąlygomis. Kitą vertus, visą laiką galvojau, o kur visas likęs pasaulis, jei veikėjai „trinasi“ izoliuotoje radioaktyvioje (tikriausiai!) erdvėje netoli elektrinės. Kodėl jie neemigruoja toli iš tos zonos, tarsi visas pasaulis būtų toje miestelio vietoje? Galbūt apie tai bus plačiau trečiajame sezone.

Visgi vienas įdomiausių personažų šiame sezone buvo iš 1987 metų kilusi elektrinės viršininkė Klaudija, kuri susiduria su savo ateities versija, pavadinta Baltuoju Šėtonu. Ji šiame sezone padaro esminį lūžį ir tampa tarsi opozicija kunigui Nojui ir praeityje besislepiančiam Adamui. Akivaizdžios dvi stovyklos, kurios trokšta nutraukti laiko kilpų ratus, o kai kas tiesiog trokšta, kad visa tai tęstųsi iki begalybės. Kur kas mažiau mane jaudino jaunuolio Jono meilės istorija, kuris vėliau taps apskrudusiu  senu diedu, taigi ir pačiu didžiausiu visų priešu. Nepaisant to, finalinėse serijose vidurinis Jonas vėlei grįžta į savo jaunystės laikmetį ir susiranda mylėtą merginą, kuri pasirodo, besant jo kraujo giminaitė.

Kraujomaišos atvejai išties stulbina, nes vaikai, pasirodo, yra savo tėvų tėvai, tik jie kažkaip nusigavę į praeitį ir užmezgę seksualinius ryšius ne tik su savo tėvais, bet ir seneliais, todėl kartais atrodo, kad žiūri vieną nesibaigiantį (kartais romantizuotą) kraujomaišos nusidriekusį ratą per laikmečius. Šiame sezone galiausiai pagrindiniai veikėjai sužino apie keliavimą laiku ir daugelis jau gali atsekti, kas kieno giminaitis yra iš tikrųjų. Ne kartą žiūrėdamas šį voratinklį pagalvojau, kokia beprotybė, jeigu viskas vyktų iš tikrųjų – prarasti savo vaiką, kuris grįžo į praeitį arba sutikti jį senesnį už save patį, ir žinoti, kokie likimai laukia jų mažylių...

Iš esmės serialas veikia kaip tam tikras laiko kubikas rubikas, kaip pasuksi įvykius, tokią turėsi ateities versiją, bet kartais pakeisti įvykius beveik neįmanoma, nes juos jau keiti pagal iš anksto (iš aukščiau?) suplanuotus įvykius. Laukiama apokalipsė iš tikrųjų tėra tik dar viena galimybė sužinoti, kas iš tikrųjų sieja visus tuos herojus. Galiausiai finalinėje serijoje sužinome, jog egzistuoja ne tik laikmečiai, bet ir paralelinės tikrovės versijos, todėl kelionės laiku ne tik pasikeičia, bet, galimas daiktas, tampa kelionėmis per alternatyvias realybės. Kaip tai serialo kūrėjams pavyko perteikti – tikras stebuklas!

Atrodo, kad viskas yra Jono jauniausiojo rankose. Jam reikia netapti apdegusiu Adamu, išlikti ištikimu savo dabarties idėjomis, tačiau tai sunku, kai matai ir kalbiesi su savo tolimos ateities versija. Atrodo, kad Jonas turi pasiaukoti ir padaryti taip, kad niekada negimtų, tik šitaip jis galiausiai nutrauks laiko kilpas. Bet ar tai įmanoma? Klausimas esminis: kuris iš mūsų norėtų niekada nebegimti, netgi matydamas, kokiu ateityje gali tapti monstru? Moralė, pareiga, atsakomybė.

„Tamsa“, mano akimis, yra absoliučiai rebuso pavidalo idėjinis serialas, kurio didžiausias koziris yra pasakojimo struktūra, leidžianti pasvajoti ne tik apie keliones laikus, bet ir pasibaisėti tų kelionių padariniais. Nepaisant visko, šį sezoną „sukirtau“ kaip patiekalą. „Tamsa“, kaip ir anas sezonas, lieka iš tiesų tamsus, nejaukus, išplečiantis vaizduotę, kalbantis apie grėsmę, kylančią iš technologijų ir neatsargaus branduolinės energijos gavyba (čia galime prisiminti Astravos elektrinę, statomą Vilniaus pašonėje). Taigi. Viskas su šiuo serialu puikiai!

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tamsa" / "Dark" (1 sezonas)

Sveiki,

Kai norisi kažko mistinio, bet ne banalaus, kai norisi kažko įtraukiančio, bet intelektualaus, tai, sakyčiau, kuo puikiausiai tiktų serialas „Tamsa“ (angl. Dark). Tai kol kas pirmasis „Netflix“ serialas, kuris yra sukurtas su vokiečių aktoriais ir jo produkcija yra vokiška, tačiau žinant „Netflix“ kokybę, galiu pasakyti, kad serialas išlaiko „Netflix“ platformos gerą vardą.

Pirmasis sezonas, debiutavęs 2017 gruodžio pradžioje (kaip visada „Netflix“ platformoje serijos paskelbiamos visos vienu metu), tad tikriausiai nieko nėra geriau, nei nuosekliai be didesnių pertraukų peržiūrėti visą serialą. Tai palieka kur kas didesnį įspūdį. Dešimties serijų „Tamsa“ per pirmąjį sezoną pasakoja apie 2019 metų lapkričio mėnesio įvykius atokiame Vokietijos miestelyje, kuriame paslaptingai ima dingti vaikai. Keistas urvas miškuose traukia lyg magnetas, o pamažu miestelio paslaptys atskleidžiamos sudėtingoje pasakojimo struktūroje.

Serialas iš esmės subalansuotas tarp intelektualaus rebuso ir pramoginio mistinio pasakojimo, tad jis skirtas universaliam žiūrovui. Serialas lyginamas su „Keisti dalykai“ bei „Tvin Pyksu“ – tai iš esmės teisinga, nes jis turi ir vieno, ir kito serialo bruožų tiek pasakojimo atmosferoje, tiek kai kuriuose įvykiuose, bet visgi „Tamsa“ nėra nei vieno, nei kito serialo kopija, nes iš esmės pateikia savitai išgrynintą mokslinės fantastikos trilerį.

Po miškais susirangęs laiko labirintas, tad veikėjai keliauja po 2019, 1986 ir 1953-uosius metus, taigi kas 33 metus, tad čia persimaišo trys miestelio kartos, kuriose tiek paslapčių, kraujomaišos ir paklydimų, kad net kartais, tiesiogine to žodžio prasme, „susuka smegenis“ bandant aprėpti, kas su kuo čia bendrauja ir kas kurio vaikas, teta ar dėdė yra iš tikrųjų. Iš pradžių serialas panašėją į siaubo „Alisa stebuklo šalyje“, bet maždaug nuo ketvirtos ar penktos serijos jau galima numanyti link kur suka serialo siužetas, tad didesnės nuostabos kaip ir nebelieka. Nepaisant šito, serijos vis tiek išlaiko įtampą, pateikia vienokių ar kitokių biografinių portretų, tačiau jie veikia pagal trilerio žanro bruožus ir juose trūksta velnias žino ko: gal žmogiškumo, natūralumo ar dar kažko. Veikėjai angažuoti, veikia pagal jau žinomas klišes iš kitų trilerių, kad nejučia kyla klausimas: kodėl  jie tiesiog neišvyksta iš to miestelio, kas juos laiko toje baisioje vietoje, kodėl jie tokie buki. Tačiau elgtis jie tikriausiai ir nebegali kitaip, nes sugriūtų idealus mistinio trilerio taisyklingumas.

 Jonas.

 Šarlotė.

 Serialo aktoriai Berlyne.

Jeigu veikėjai yra silpnoji serialo pusė, tai siužetinis rebusas tikriausiai būtų tai, dėl ko verta žiūrėti šį serialą. Kol kas pirmasis sezonas nukreiptas į tuos keistus laikų persimaišymo įvykius, tad pritrūksta tiesiog mokslinės siužetinės plėtotės, kas iš tikrųjų ir kaip veikia toji keista juodoji skylė ir laiko mašinos mechanizmas – matyt, kūrėjai bus pasitausoję ir palikę tai kitiems sezonams. Turiu įtarimo, kad kuo toliau, tuo bus daugiau grybų ir tai ne visada yra gerai, nes pamažu bet kokie serialai ima išsikvėpti ir nebetenka savo galios stebinti.

Vikipedijoje galima susirasti ištisą šio serialo šeimų giminių medį su laikotarpiais ir nepamesti pasakojimo struktūros grandies. Kitą vertus, žiūrint paskutines sezono serijas, man asmeniškai, jau buvo nebesvarbu, kas yra kas, norėjosi tiesiog viską nušviečiančios tiesos ir, tiesą sakant, finalas mane tenkino. Tai tarsi viso „žaidimo“ perkrovimas, kuris žada kitame sezone arba naujas taisykles, arba dar vieną ateities papildomą pasakojimo grandį.

Serialas iš esmės kokybiškas, įdomus, įtraukiantis ir tas, kas mėgsta paslaptingas mindfuck‘us, kaip antai „Vakarų pasaulis“, manau, serialas pasirodys tobulas. Juk jame svarbiausia yra papasakoti idėją, kurioje veikia laiką ir erdvę bandantis perprasti mažasis žmogus. Tokie serialai visada kaitina žiūrovo vaizduotę, nes leidžia įsivaizduoti ar bent jau pajusti, kad ir mes patys galbūt gyvename alternatyvioje tikrovėje ir gal net kur kas sudėtingesnėje nei serialai gali tai parodyti.

Jūsų Maištinga Siela