Serialas: "Keista Natalijos Greis istorija" / "The Curious Case of Natalia Grace" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

Pastaruoju metu žiūriu net kelis dokumentinius serialus ir esu labai įsitraukęs į jų istorijas. Vienas iš tokių serialų – trijų sezonų dokumentinis serialas „Keista Natalijos Greis istorija“ (angl. The Curious Case of Natalia Grace). Šiandien lakoniškai apžvelgsiu pirmąjį sezoną, kuris pagal internautus yra pats įdomiausias ir mįslingiausias.

Netflix kūrėjų komanda moka įtraukti ir susukti taip istoriją, kad kažin, jeigu būčiau tikras koks nors įvykių dalyvis, pasirašyčiau tokiai avantiūrai, kadangi dokumentinės istorijos visada tampa tokios kelių perspektyvų variacijomis, o žiūrovas iš esmės yra paliekamas rinktis ir spėlioti, kas iš tikrųjų tiesa, o kas melas. Norintiems aiškių atsakymų dažnai tenka nusivilti, bet iš kitos pusės – įdomu, palieka nemažai klausimų, į kuriuos ir nereikia atsakyti.

„Keista Natalijos Greis istorija“ prasideda nuo pasiturinčios Kristinos ir Maiklo Barnett‘ų šeimos, kada augindami tris sūnus jie nusprendžia įsivaikinti mažą mergytę. Aplinkybės susiklosto taip, kad negavę pirmojo vaiko jie desperatiškai įsivaikino iš Floridos mažaūgę Nataliją (keistos jau vien tos firmos aplinkybės ir patikimumas bei apskritai sprendimas šalia autizmo spektro turinčio savo sūnaus auginti dar vieną „kitokį“ vaiką). Žodžiu, šeima parsiveža Nataliją į namus, apie kurios kilmę žinoma išties nedaug, nes dokumentuose parašyta, kad jos gimimo data 2003 metai ir ji gimusi Ukrainoje, tačiau mergaitė nesupranta ukrainietiškai nė žodžio, o dar ir kalba be akcento! Netrukus šeima tikina, kad ji turinti gaktos plaukus, o veidas primena ne šešerių metų, o suaugusios liliputės veidą. Maiklas Barnett‘as pirmosiomis serijomis pasakoja išties neįtikėtiną istoriją apie Natalijos polinkį smurtauti, nešiotis peilius, teplioti išmatomis jų prabangų automobilį ir grasinimus nunuodyti Kristiną bei peiliu subadyti sūnus...

Maiklas ir Kristina Barnett'ai

Natalija Greis

Ir iš tikrųjų nepatikėti žiūrint pirmuosius epizodus beveik neįmanoma ir toji Natalija išties atrodo panaši į sociopatę teroristę, o ne mažametę ir jautrią mergytę. Galiausiai sezono viduryje verčiasi visa istorijos perspektyva ir sužinome, kad Barnett‘ai visgi Nataliją patys terorizavo ir net atsikratė jos pakeisdami jos gimimo datą į 1989-uosius ir parinkę nusikalstamame kvartale atskirą būstą, tačiau ar patys Barnett‘ai nesimuliavo šia istorija? Palikę kitame mieste ne suaugusią moterį, o iš tikrųjų mažą neįgalią ir vos pavaikščiojančią mergytę?

Istoriją pildo prieštaringi Nataliją ir Barnett‘us pažinoję liudininkai, t. y. kaimynai, vėliau ir Natalijos kaimynai iš Lafajeto, kur ji praktiškai buvo palikta beveik likimo valei ir visi tikina labai prieštaringus dalykus. Vieni tikina, kad Natalija iš tikrųjų nepriminė vaiko, o kalbėjo kaip suaugusios sąmonės žmogus, kad priminė monstrą ir įkyriai buvo jos persekiojami, o štai liliputų bendruomenės nariai stačiai prieš kameras gina Natalijos interesus ir tikina, kad ji tebuvo tik Barnett‘o auka. Galiausiai antrojoje sezono dalyje vyksta teismas, kuriame įsivilia išsiskyrusių Maiklo ir Kristinos santuokinis konfliktas ir vienas kito kaltinamai, o Natalija tampa dar vienu kovos įrankiu...

Tiesa, seriale nepaprastai daug dokumentinių kadrų iš Natalijos gyvenimo pas Barnett‘us periodo, o kai kurie kadrai sumontuoti iš tikrųjų „nutapyti“ Nataliją kaip sociopatę. Iš kur Barnett‘ai pateikė serialo kūrėjams tiek daug filmuotos informacijos ir būtent tokios, kuri paliudytų Maiklo Barnett‘o žodžius? Tas triukas, kada Barnett‘as kalbasi su sūnumi antrame aukšte ir jie neišsijungę mikrofonų, o kūrėjai neva iš apačios juos filmuoja... Dieve, tas triukas man primena dirbtinį režisūrą, tarsi sukurta gerai apsitarus su Maiklu Barnett‘u. Beje, triukas dar matytas ir kituose dokumentiniuose serialuose.

Išties istorija neeilinė, galgi gyvenime ten viskas ir paprasčiau, tačiau seriale viskas perteikiama taip komplikuotai ir įdomiai, kad lenkia daugelį apskritai vaidybinių kriminalinių serialų. Pats gyvenimas tampa vienu dideliu serialu, kurį stebėdamas žiūrovas gali tik stebėtis, kaip žmonės leidžiasi savo liudijimais ir pasakojimais tapti viešojo gyvenimo personažais. Iš kitos pusės gal jiems Netflix puikiai už tai sumoka ir jie dėl finansinių bėdų negali atsisakyti, todėl turime išties spalvingai nuaustą istoriją, kurią įdomu ir lengva žiūrėti. Ar žiūrėsiu likusius du sezonus? Sunku kol kas pasakyti, tačiau šis buvo labai įtraukus ir įdomus, tad rekomenduoju tiems, kurie išties nori mistinių tikrų istorijų, kurios priartėja prie siaubo dokumentikos. Serialas lyginamas su dviejų dalių siaubo trileriu „Našlaitė“, kuriame pasakojama apie suaugusią sociopatę iš Estijos, kuri apsimesdama maža mergaite tampa amerikiečių šeimos dalimi, mat ją įsivaikina, tačiau niekas nežino tikrosios jos tapatybės... „Keista Natalijos Greis istorija“, sakyčiau, turi šiokių tokių panašumų su tais filmais, bent jau tokią perspektyvą teikia žiūrovams serialo kūrėjai, bet, velnias mato, velnias žino, serialas dėl to tampa tik dar įdomesnis.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Kalmaro žaidimas" / "Squid Game" / 오징어 게임 (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Pirmąkart gyvenime pasiryžau pažiūrėti Pietų Korėjos serialą ir pasirinkimo daug, tiesą sakant, neturėjau, juo tapo šių dienų masiniu kultūriniu reiškiniu tapęs „Kalmaro žaidimas“ (angl. Squid Game). Pastarasis pasirodęs 2021 metais šovė į aukštumas ir apie jį kalbėjo daugelis, kas netingi miegoti su laptopu ant pilvo, rydami vieną po kito „Netflix“ serialų serijas. Tikriausiai niekada nebūčiau šio serialo žiūrėjęs, jeigu apie jį nebūtų kalbėję nuo paauglių iki profesorių, ir tikrai ne Pietų Korėjoje, o čia, Lietuvoje. Kėslas buvo labai paprastas: pažiūrėti serialą ir suprasti apie ką žmonės kalba, neatsilikti nuo masinės kultūros kalbos kodo.

Istorija vyksta Pietų Korėjoje ir ji prasideda nuo lošti mėgstančio, bet amžinai prasiskolinusio ir dažniausiai motinos išlaikomo pagrindinio veikėjo Seong Gi-hun. Pastarasis turi ne tik skolų, bet ir dukrą, kuri auga su motina naujoje sukurtoje šeimoje. Neišgalėdamas dukters gimimo proga padovanoti net normalios dovanos, Gi-hun jaučiasi absoliučiu nuliu, todėl metro stotyje sutikęs keistą vyruką ir su juo sulošęs šiurkštų žaidimą, gauna pakvietimą į kitą keistą žaidimą, kuriame galima laimėti daugiau pinigų. Kaip jau įprasta, niekas nieko per daug nabagėliui nieko neaiškina. Pamanęs, kad bus panašūs žaidimai, jis pasiryžta vykti į keistą žaidimų klubą. Tiesą sakant, tą padaro dar beveik pusę tūkstančių sunkiai galą su galu suduriančių korėjiečių, kurie vos įlipę į paslaptingą furgoną, apsvaiginami, kad nematytų kelio, o vėliau atsibunda jau didžiulėje salėje su savo numeracijomis ir sportine apranga.

O toliau, tiesą sakant, nelabai ką yra ir pasakoti, nes žiūrovas jau nujaučia, kad iš pradžių infantilus žaidimas metro stotyje nieko gero neatneš atsidūrus gerai organizuotoje ir struktūruotoje organizacijoje, kurioje visi dalyviai, surinkti nuo šaligatvių, be išimties pasirašo žaidimo ir dalyvavimo sutartis. Po pirmojo žaidimo vaikiškai spalvingame lauke laimi senukas (kas akivaizdžiai buvo tikėtina) ir visi, kurie suspėjo peržengti liniją, kol mergaitė ir apsaugininkai nepaspirgino kulkomis.

Iš tikrųjų tai infantiliame ir spalvingame pateiktyje, kuris primena turtingų ir iškrypusių įrengtą lėlių namelį, sukurtas sadistinis žaidimas, tik iš dalies perimantis „Pjūklo“ filmų serijos žiaurumus. Tik šįkart nereikia paaukoti kokios nors kūno dalies, kad išsilaisvintumėte, užtenka tiesiog gerai žaisti, bent jau pirmuosius žaidimus. Serialą bandoma vystyti keliais prasminiais lygmenimis, kurie, mano galva, nors įdomūs, tačiau retsykiais labai abejotini. Užtektų paklausti: ar geriau mirtumėte žaisdami kvailą sadistinį žaidimą, tikėdamiesi laimėti prieš 450 žmonių baseiną pinigų, ar geriau visgi gyventumėte be rizikos kokiame Seulo prasto rajono šunyne, bet visgi gyventumėte? Kai po antro „paskatinimo“ daugelis veikėjų grįžta žaisti sadistinio „Teletolo“, staiga, imi galvoti, kad korėjiečiai arba labai kvaili, arba azartiški žmonės. Visgi naratyviniu požiūriu serialas stengiasi paaiškinti veikėjų sugrįžimą į žaidimą, sakydamas skambią biblinę frazę, kad geriau trumpas pragaras žaidimo zonoje, nei pragaras tikrovėje.  

Galiausiai, einant serijai po serijos, apsiprantame su saujele pagrindinių veikėjų, kurie vėlgi graduojami į „geriečius“, kurie turi laimėti tuos pinigus tam, kad kažkam pagelbėtų ir į „blogiečius“, kurie dėl savanaudiškų paskatų ir šiaip prisidirbę gyvenime tetrokšta įsigyti nuosavą lėktuvą. Tai ganėtinai primityvu, nes formuojamos klišinės dvi gėrio ir blogio stovyklos, tad žiūrovas be pasirinkimo palaiko gerąją, nes ji doresnė, aiškesnė ir jų santykiai geri, tačiau nėra taisyklės be išimties, ir žiūrovas žino, kad veikėjai tiesiog vieni su kitais bendraudami nusišneka. „Kai mudu iš čia išeisime, su tai pinigais darysime tą ir aną...“ Bet net ir asilui aišku, kad šis žaidimas suorganizuotas taip, kad laimėtojas būtų tik vienas, todėl tos gražios kalbos apie gyvenimo pakeitimą „geriečių“ stovykloje yra tik iliuzijos, kol jų nesumažės tiek, kad ir jie tarpusavyje pradės konkuruoti. Galiausiai taip ir nutinka.

Kadrai iš serialo.

Atskleisiu iš dalies finalinę paslaptį, jog šį žaidimą galiausiai laimi mūsų pagrindinis veikėjas, kuriam pirmojoje serijoje ir buvo sutelktas didžiausias dėmesys. Kitaip, tiesą sakant, ir negalėjo būti, taip jau užprogramuota ir nuspėjama. Įspėjau kai kurias ir kitas paslaptis, apie integruotus veikėjus į šį žaidimą, tad labai didelių detektyvinio masto galvosūkių šiame seriale nėra, viskas remiasi socialiniais strateginiais žaidimais. Nors rožiniai trikampiai, skrituliukai ir kvadratai apmokyti sadistiniai pionieriai ir suokia per garsiakalbius, kad čia sąlygos sudarytos socialistinės t. y., jie turi visi lygius šansus išgyventi ir laimėti, ko niekada neturėjo tikrovėje, visgi tai yra šioks toks cinizmas, nes rungtyse atsiranda ir jėgos žaidimai, kuriuose sunkiai pasirodo moterys, o „laisvėje“ susiformavusių marozų įgūdžiai toli gražu ne tokie pat, kaip analitiškai gebančio mąstyti matematikos profesoriaus. Kitaip sakant, visi veikėjai jau yra užauginti kitų socialinių struktūrų ir jų gebėjimai šioje išgyvenimo srityje tikrai nėra lygūs.

Bet tai tikriausiai ir yra įdomiausias serialo dalykas. Tas prakeiktas sadizmas, turtuolių pasilinksminimų orgija, kurią stebi pasaulio galingieji, investavę begales pinigų į šį iškrypusį žaidimą. Tiesą sakant, apie pasimėgavimą medžiojant tikrus žmones yra sukurtas ne vienas filmas, bet tokių atvejų turėjome ir tikrovėje. Tereikia prisiminti Holokausto laikus, kai prisigėrę esesininkai liepdavo žydams medyje gegutėmis kukuoti, o jie iš nuotolio į juos šaudydavo kaip į paukščius. Visgi grįžtant prie „Kalmaro žaidimo“, vienas iš šio žaidimo organizatorių, jau gulėdamas mirties patale, bando paaiškinti, kad žaidimas buvo ne jo sadistinis šou, o suteikta dovana ir galimybė, nes jie galėjo rinktis į žaidimą niekada negrįžti, vadinasi, visi, kurie ten mirė, yra jų, o ne turtuolių kaltė. Skirtingi pasaulio matymai ir žmogaus gyvenimo suvokimas šiame seriale primena iškreiptą hibridinę tikrovę, kurioje veikia vaikystės žaidimo principai ir socialiniais ryšiais grįsta socialinė rizika.

Yra ir paralelinė šio pasakojimo istorija. Apie detektyvą, kuris ieško savo dingusio brolio ir slapčia jis patenka į šią turtuolių salą. Slampinėdamas ir apsimesdamas vienu iš kaukėtų darbininkų, jis įmena ne vieną šios organizacijos paslaptį, o galiausiai, kaip jau galite įtarti, suranda ir brolį, atskleisdamas, kad ir tarp tų apmokytų žmonių-kiborgų yra žmonių, kurie tiesiog stokodami laimės tikrovėje parsidavė šios ydingos sistemos sraigtams. Visgi serialas palieka tą, kaip sakant, keistą tuščio oro terpę t. y., juk visi turėjo galimybę pasirinkti ir atsisakyti dalyvauti toje laimės paieškos puotoje. Tam tikra prasme tai yra demokratija, kuri visgi turi savo kainą ir išlygas, o kai demokratinėje sistemoje nusėdi kaip dulkė savame sluoksnyje, labai sunku prasimušti ir staiga demokratija tampa diktatūra, kurioje turi paklusti arba mirti.

Būtų primityvu sakyti, kad serialas yra apie santvarkas ir apie sadizmą. Man jis yra apie pasirinkimą gyventi ir mirti, rizikuoti ir laimėti, pasiaukoti arba nieko nedaryti. Svajonės apie geresnį gyvenimą šiuos veikėjus nuvedė prie apsisprendimo tapti lėlių namelio laužomais žaislais, tačiau beveik visi, kurie turėjo ką ištarti prieš mirtį, rėkė, kad užteks ir nebenori toliau žaisti. Finalinėje scenoje, pagrindinis veikėjas ilgą laiką neeikvoja laimėtų pinigų ir metus gyvena valkatos gyvenimą tarsi bandydamas atpirkti žuvusiųjų kaltes, tačiau apsisprendęs negedėti ir suvokęs žaidimo taisykles, užuot grįžęs pas dukrą, jis renkasi grįžti į dar vieną „Kalmaro žaidimo“ sezoną. Ką tai primena? Ilgai žaginta nekalta mergaitė nebemoka gyventi laisvėje, ji trokšta vėl būti priklausoma kitiems. Galbūt šis iš fasado vertinant infantilus žaidimas yra pernelyg žiaurus, o veikėjai pernelyg sustruktūruoti į funkcionuojančius komikso herojus, tačiau atitolus nuo serialo siužetinių vingių ir personažų, jis beregint tampa tam tikra mūsų visų socialinės tikrovės gyvenimo tragikomedijos simboliu: vieni laimi ir pasiekia savo sėkmę lengvai arba sunkiai, o kiti sutęžta ant žemės vos išskleidę savo erelio sparnus. Ir galutinis paradoksas: argi nėra ironiška, kad tokiems serialas kaip „Kalmarų žaidimas“ žiaurumo sąlygas padiktuoja tikrovės žiaurumo sąlygos?

Jūsų Maištinga Siela  

Serialas: "Karalienės gambitas" / "The Queen's Gambit"

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Juk galiausiai mes tik stumdome medį ant lentos“.

 

Kalbėti paskutinę šių metų dieną apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“, pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.

 

Daugiau ir labiau išskleisdamas kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo intertekstualumą ir kontekstus.

 

Grįžtant prie šio išgirto serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip vunderkindas...

 

Būtų graži pasakaitė, tačiau viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas, matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir tampantį galingu?

 

Galiausiai Beth įsivaikina alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“ į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi, kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir įtaigų?

 

Išskirčiau kelis svarbius aspektus:

1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;

2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;

3) alkoholis ir narkotikai.

Po #metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose. Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.

Kadrai iš serialo "Karalienės gambitas"

Prisimenate kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos. Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova, mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip ir bus.

Alkoholis ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man, kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.

Visgi jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros, sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė, rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir tuščia.

Visumoje serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas" / "Jeffrey Epstein: Filthy Rich" (1 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Dabar man sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau žiūrėti šiais metais gegužės mėnesį pasirodžiusį keturių serijų mini dokumentinį serialas „Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas“ (angl. Jeffrey Epstrein: Filthy Rich), kuriame pasakojama apie 2019 metais rugpjūčio 10 dieną kalėjime tikriausiai nužudytą milijardierių J. Epsteiną. Iš tikrųjų šis serialas sukasi ne tiek apie jo asmenybę, kiek apie jo pedofilinį tinklą, kuriame įsitaisę patys turtingiausi JAV ir viso likusio pasaulio žmonės.

Serialas neįtikėtinas, nes jis atskleidžia, ką galima padaryti, kai turi pilnus maišus pinigų. Jeffris Epsteinas buvo nepadoriai turtingas, jis turėjo daugybę namų (netgi savo salą) visame pasaulyje, skraidė nuosavais lėktuvais, jam buvo pavaldūs daugelis įtakingų asmenų, įskaitant ir aukščiausiojo teismo asmenis. Jis kartu su žmona Ghilaine Maxwell ilgus dešimtmečius išnaudojo seksualiai nepilnametes, kurios po daugel metų, jau tapusios moterimis, galiausiai susivienija ir pradeda liudyti apie jo pedofilijos tinklą. Mergaites paaugles dažniausiai parūpindavo Epsteino žmona, jos atvykdavo į jų namus, darydavo erotinius masažus ir tenkindavo ne tik už pinigus, bet ir už tam tikras dovanas, pavyzdžiui, privilegijas studijuoti prestižinėse mokyklose. Nekaltos mergaitės buvo paveiktos ir įtikintos, kad pačios nori tai daryti, jos atsivesdavo savo draugių ir šis išnaudojimo ir papirkinėjimo tinklas buvo toks didelis, kad net baisu pagalvoti. Tai šimtai mergaičių!

Seriale moterys liudija, kovoja ne tik už savo tiesą, bet ir su savo psichologinėmis traumomis, kurios liko visam gyvenimui. Kai kurios nebegali susikurti šeimos, kai kurios įklimpo į narkotikus, jaučiasi paniekintos, nebereikalingos, išgyvena gėdą ir pažeminimą. Neįtikėtina drąsa kalbėti apie tai, kai viskas yra papirkta, o aukos viešojoje erdvėje išvadinamos tiesiog prostitutėmis. 2007 metais Epsteinui kuo puikiausiai pavyksta papirkti teisėjus, jis netgi kalėjime praleidžia laiką kaip viešbutyje, o dienos metu gali skraidyti po visą pasaulį – neįtikėtina ne tik šio žmogaus arogancija, bet absoliutus kaltės jausmo nebuvimas. Papirkinėjama JAV teisėsauga tiesiog viešoje ir lygioje vietoje. Reikėjo kone dešimtmečio, kad byla vėl grįžtų ir jos imtųsi visai kiti žmonės, kad Epsteinas iš tikrųjų galiausiai gautų to, ko nusipelnęs.

Kitą vertus, kai esi toks turtingas, nieko nebijai. Viskas yra papirkta. Absoliučiai kiekvienas žmogus. Epsteino saloje svečiavosi netgi Bill Clinton, princas Andrew, kuris irgi išnaudojo mergaites, ryškios Holivudo žvaigždės, jis netgi turėjo pažinčių su pačiu Donald Trump. 2019 metais Epsteinas sulaikytas ir nužudytas kalėjime, nors „pripaišyta“ savižudybės versija, tačiau skrodimas parodė, kad neįmanoma taip nusižudyti, kaip buvo sudarkytas Epsteino kūnas. Kaip išgyveno Epsteino „savižudybę“ tos moterys, kurios laukė teisingumo? Kas su jomis buvo daroma? Visa tai išties nemenkai šokiruoja šiame seriale.

Visgi Epsteinas, kad ir koks jis buvo turtingas, purvinas, mano akimis, (kaip, beje, ir kitų) tebuvo tik ledkalnio viršūnė. Galiausiai kitiems rykliams teko paaukoti Epsteiną, jį nužudyti, kad jis nebekalbėtų, neišduotų jų. Manau, pedofilijos klanas iš tikrųjų kur kas didesnis, jis apima ne tik Clintonus, bet ir beveik visus esančius valdžioje ir už tos valdžios svertų, tų, kurių mes nematome. Žmonės turi nuosavas salas, yra apsitvėrę įstatymais ir tvoromis, jie turi įsirengę bunkerius, kur kalina vaikus, juos prievartauja, dalijasi laivais ir lėktuvais, juos transportuoja kaip prekę tarpusavyje tenkindami savo iškrypusius poreikius. Apie tai yra ne vienas dokumentinis filmas YouTubeje (vienas iš jų vadinasi „Iš šešėlių“, verta pamatyti, nes absoliučiai siejasi su Epsteino istorija) išverstas lietuviškai, kur įvairūs darbuotojai liudija tokius siaubingus nusikaltimus, kad net plaukai šiaušiasi: satanizmas, kanibalizmas, vaikų prievartavimas, žudymas, žmogienos valgymo kultas, kraujo gėrimas... Epsteinas, galima sakyti, dar tebuvo tik šių dalykų švelnioji versija, apysmulkė žuvelė toje iškrypusioje reptiloidinėje sistemoje.

Tai serialas ne pramogai, o veikiau kaip liudijimas, tam tikras būdas ir bandymas atstatyti į šešėlius nugrūstą tiesą. Visą laiką žiūrint šį serialą galvojau ir apie Kedžio pedofilijos bylą, kurioje Neringa Venckienė taip ir negalėjo atskleisti tiesos. Manau, tai yra vieno didelio pasaulinio klano pakraštys, tas pakraštys buvo kliudytas ir Lietuvoje, kur vėlgi turime viską nupirktą ir papirktą – tą rodė mūsų teismų sistema. Sunku pasakyti, kad rekomenduoju šį serialą, kuris, be jokios abejonės, yra geras, bet mąstau, o ką jis duotų paprastam lietuviui? Ogi tiesą, tiesą ir dar kartą tiesą. Galiausiai realius pasaulyje vykstančius dalykus, kuriuos dažniausiai ne tik ignoruojame, bet ir nenorime jų girdėti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas, pakinkęs vėją" / "The Boy Who Harnessed the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kuriuos man rekomenduoja besąlygiškai užkietėję kino meno gerbėjai, tad, kartais atsispirdamas į jų rekomendacijas, renkuosi be eilės pažiūrėti tai, kas, anot jų, yra būtina pamatyti. Tokių rekomendacijų genamas pasirinkau filmą „Berniukas, pakinkęs vėją“ (angl. The Boy Who Harnessed the Wind) (2019), kuriame pasakojama apie realiai Afrikoje, Malavyje, gyvenusį berniuką, kuris skurdo ir politiniais neramumų laikas išgelbėjo kaimą nuo bado, sukūręs bioelektra varomą vandens pompą.

Iš tikrųjų supratau, kad tokio tipažo filmai, kuriame veikėjas įveikia suaugusiuosius ir tampa didvyriu (realiais faktais ar ne) manęs jau nebejaudina. Paskutiniu metu pastebiu, kad toks herojinis kinas, kad ir kokios siaubingos būtų vaizduojamos aplinkybės, kad ir kaip būtų fiksuotai perteikti biografiniai filmo elementai, man atrodo nebeteisingas kinas, nes jis dirbtinai išdidina žmogaus humanistinių galių triumfavimą. Taip, kai man buvo koks penkiolika metų, tokiu filmu besąlygiškai žavėčiausi, nes jis man atrodytų teisingas, įkvepiantis – nesupraskite manęs neteisingai, jis toks ir yra daugeliui iš jūsų! „Berniukas, pakinkęs vėją“ – paauglius ir jauną žmogų įkvepiantis filmas, kuris tiks visai šeimai kaip ugdomojo turinio kūrinys, norint įkvėpti, pagerinti gyvenimo kokybę, iš dalies permąstyti ir savo nenorą mokytis, kai tas berniukas tiesiog alpėjo, kaip norėjo mokslo...

Šiandien manęs asmeniškai toks ugdomojo pobūdžio filmas nebejaudina, nejaudina ir to berniuko žingeidumas. Jeigu ir buvo išties už širdies griebiančių momentų, tai tik bado ir panikos ištiktas kaimas, išnešami vagių paskutiniai maisto likučiai iš sandėlių ir beviltiškas motinos skausmas. Visa kita truputį disnėjiška, štrichai nukreipti į didvyriškumą. Taip, jis pagrįstas ir tokiems žmonėms reiktų statyti paminklus, nes jie kreipia jaunojo žiūrovo sąmonę į tikras vertybes, tačiau tai nėra toks kinas, ko aš paskutiniu metu dažniausiai tikiuosi – sumaišties, aštrios provokacijos, gerų ir blogų žmonių neskirstymo... Visgi net neabejoju, kad filmas daugeliui tikrai patiks ir jis bus liaupsinamas, todėl žinau tokią auditoriją, kuriai galėčiau šį filmą rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilajus" / "Eli"

Sveiki,

Kasmet artėjant Helovinui pasiduodu tai visuotinei madai, kad reikia pažiūrėti bent kelis siaubo filmus – dėl nuotaikos, dėl šventės, dėl, žinoma, pramogos. Ir pirmasis iš šios serijos filmas papuolė būtent Netflix platinamas gaminys „Ilajus“ (angl. Eli) (2018), kuriame pasakojama keisto berniuko alerginė reakcija dėl aplinkos oro, todėl tėvai jį atveža į reabilitacijos kliniką, kuriame filtruojamas vanduo, oras laikosi sandariai uždarytas. Berniuką apninka naktiniai klinikos košmarai, o ir prižiūrėtojos bei gydytojos labiau primena kvaištelėjusias sadistines seseles nei krikštamotes fėjas, kurios kišenėje nešiojasi burtų lazdelę arba bent saldainį vaikui apraminti...

Prisipažinsiu, kad pusantros valandos filmas tapo tam tikra miego mankšta, nes buvau prisnūdęs keletą kartų ir kaskart prabudęs suprasdavau, kad nieko esmingo nepraradau, istorija daugiau ar mažiau nuspėjama. Žinoma, dėl finalinės reikšmės, visų tų vaiduoklių ir šėtoniškojo pasaulio mististinių vaizdinių atrodo viskas įtikinama, kiek leidžia siaubo filmo žanro rėmai, bet visas tas „ėjimas“ prie berniuko tapatybės atskleidimo ir demoniškojo pasaulio atrodo toks užvilkintas, neoriginalus ir sterilus kaip tos vaizduojamosios ligoninės sienos. Visų prima neįtikina tėvų elgesys, nors jį bando pagrįsti perdėtu išgąsčiu, kad reikia žūtbūt gelbėti vaikui gyvybę, nors čia pat vienas iš tėvų pasiryžęs vaiką nudaigoti – atseit labai jau netikėtas siužetinis vingis, tačiau labai jau abejotinas... Neįtikino ir motinos aklumas ir tas kanoninis, šabloniškas perteikimas, kad viskas čia siaubingai paslaptinga, visi turi kėslų ir pabaiga būtinai išaiškės, o berniukas stebuklingai pasveiks, nes viskas tėra tik vienas didžiulis sąmokslas...

Velnias, ta filmo artikuliacija tokia nuvalkiota, neįdomi ir visur matyta, kad tiesiog supranti, jog žiūri absoliučiai abejotinos vertės siaubo filmą, bet vis tiek žiūri, nes kaip gi kitaip šeimai pasakysi, kad jis neįdomus ir nutrauksi tą jų spoksojimą į nieką. Gerai, pripažinkime, kad filmo scenarijus turėjo mintį, turėjo tam tikrą ir potekstę, tačiau visa režisūrinė realizacija klišių durtinys, todėl filmas subliūkšta kaip mielių pyragas. Visgi filmas, mano supratimu, tikrai nieko gero...

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Roboto vaikas" / "Aš mama" / "I Am Mother"

Sveiki, skaitytojai,

Fantastinių filmų mėgėjai tikriausiai nepraleis progos pasižiūrėti vieno naujausio Netflix produkto pavadinimo „Roboto vaikas“, o kai kur verčiama „Aš mama“ (angl. I am mother) (2019). Tai debiutinis ilgametražis Grant Sputore filmas, tačiau režisūrinės individualybės tokiame projekte, už kurio stovi Netflix, tikrai nesitikėkite. Daug gerų filmų, o tuo labiau serialų galima rasti pas Netflix, tačiau paskutiniu metu, norėdama išsikeroti, jau tampa tendencija, kad ir filmai, ir serialai tampa žiūrovui nebe garantu, bet tikra loterija. Turiu galvoje kokybę, idėją, originalumą.

Daugelis filmą laiko labai jau originaliu arba bent turinčiu gerą idėją. Iš tikrųjų tai šnipštas, nes filmas primena topinius žiūrimiausių savaitės filmų viršūnių pusfabrikačius – žodžiu, pritaikytus masinei rinkai. Dviejų „Oskarų“ laureatė Hilary Swank apskritai ne savo rogėse, tai ne jos žanras arba ji turėjo patekti pas individualų ir savo matymą turintį režisierių, nes dabar jos klišinė vaidyba buvo tiesiog begėdiškai apdorota režisūrinėmis klišėmis ir operatoriaus darbu. Pati istorija, turiu galvoje, scenarijaus lygmenį, kad embrionus apokalipsinėje erdvėje augina planetą uzurpavę robotai, tikrai galėtų neblogai pretenduoti į kokią „Svetimas“ seriją, tačiau jau po 15 minučių aišku, kas čia supriešinama, atseit, kelia diskusiją. Tai yra, kiek intelektinis protas t. y. robotas, imituodamas žmogiškuosius motinos instinktus gali ir geba tiek mylėti, kaip geba žmonių motinos. Dar svarbiau – ar esant ribinei sąlygai ir nepateisinus lūkesčių dirbtinis intelektas elgsis pagal motinos instinktus, ar visgi rinksis programinį algoritmo sprendimą.

Tačiau tuo filmo įdomumas ir pasibaigia, nes žiūrovui mačius keliolika ar net kokį penketą panašių filmų, jau ir taip aišku, kad gamtinės gyvybės dvasiškai nenugalės dirbtinis robotas. Visas tas kitas apokaliptinis trileris izoliuotose patalpose primena jau daugiau klišių kratinį, jau kine ne kartą išartikuliuotas frazes, vaizdinius, mizanscenas, todėl filmas iš esmės yra labai plokščias ir ničnieko naujo nepasiūlo. Tikriausiai jau seniai pasiekiau tokį lygį, kada primityvus trilerinio tipažo išgyvenimo situacijos ir grumtynės nebejaudina, o kad jaudintų, jau reikia provokacijos, idėjos, aukštesniojo turinio, tačiau šis filmas apsiriboja lėkštomis klišėmis. Ir žinome kodėl, ogi todėl, kad, neduok Dieve, žiūrovas nepasijustų kažko nesupratęs ir neprivargtų bemąstydamas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Apkaltintas žmogžudyste" / "Making A Murderer" (1 season / 1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Apkaltintas žmogžudyste“ (angl. Making A Murderer) daugelį žiūrovą šokiravo JAV vietos teisminės sistemos korupcijos mastu. Šiais metais, po beveik 3 metų pertraukos, spalio 19 dieną kompanija Netflix pristatys jau antrąjį šios istorijos sezoną. Čia apžvelgsiu savo patirtus įspūdžius per pirmąjį sezoną, kurį sužiūrėjau per kelias dienas.

Iš tikrųjų sunku komentuoti šią istoriją, nes ji emocionaliai paveiki. Dokumentiniame filme pasakojama apie Steven Avery, kuris po vietos šerifo nemalonės, nes šiam tiesiog nepatiko Steven, įgrūdo jį į kalėjimą net 18 metų. Pirmieji dokumentikos kadrai rodomi iš 2003 metų, kada Steven grįžta namo pas šeimos narius. Jo byla buvo svarstyta iš naujo ir įrodyta, kad jis visus tuos gražiausius savo gyvenimo metus praleido neteisėtai kalėjime. Praėjus dvejiems metams, Steven vėl pakišo tie patys pareigūnai, nužudę vietos merginą ir Steven – neįtikėtina! – dėl pakištų įkalčių vėl nuteisiamas dėl žmogžudystės.

Iš tikrųjų šis vos dešimties serijų serialas neįtikėtinas, nes sunku emociškai jį žiūrėti. Net neabejojama Steven nekaltumu, tačiau advokatai tiesiog bejėgiai įrodinėdami jo nekaltumą. Neatrodo, kad Steven būtų itin protingas, tačiau jo asmenybė žavi savo paprastumu, gaila jo tėvų ir artimųjų, dėl kurių nuteisiami netgi kiti artimieji. Serialas ne vienkryptis, nes parodo ir kitas pozicijas, pavyzdžiui, nužudytos merginos tėvus ir brolį, kurie sistemingai dalyvauja Steven teismo procese ir trokšta keršto, aprėpiama vis giminės istorija, miestelio žmonių požiūris į Steven šeimą ir kt. Kitą vertus, kruopščiai nagrinėjama byla atrodo, nuolat „pataisoma“ su naujais įkalčiais prieš Steveną, kad nebelieka jokių abejonių, kad Stevenas yra auka vardan sistemos.

Vietos šerifai pakišę Steveną leido sau išsisukti ir netgi „pridaryti“ naujų mirčių, o aukštesnioji teismo instancija juos gindama dėl to, kad nuslopintų šį skandalą, ėmė palaikyti korupciją, todėl net teisėjas nebuvo malonus Stevenui. Nors tai tik vienas iš pavyzdžių, pasiekusių plačiąją visuomenę, tačiau vienas ryškus pavyzdys keičia nuostatas. Asmeniškai man šis serialas parodė skylėtą ir juodą JAV teisminę sistemą, kurioje žmonės tėra tik vergai ir tik laimingo atsitiktinumo dėka galime džiaugtis, kad nesame Steveno vietoje, kurį į kalėjimą įgrūdo tie patys valdžios organai, kurie prieš 20 metų nuteisė pirmąkart.

Siaubingas neteisingumas ir korupcija, papirkinėjimai seriale atrodo tokie savaime suprantami, bet iš esmės niekas nieko negali padaryti, kadangi trūksta įrodymų. Sistema suryja nekaltą žmogų vardan tos sistemos, o prasčiausia tai, kad ši sistema gyvuoja vien mūsų visų „laisvųjų“ žmonių pritarimu ir vardan šios sistemos aukojimas nekaltas žmogus. Iš esmės serialas pasakoja vieno žmogaus biografiją, bet realiai atspindi visos teisminės sistemos bedugnę. Jeigu tokia bedugnė egzistuoja viename labiausiai žmonių palaikančių sistemų, vadinasi, ji realiai egzistuoja ir bankininkystėje, pramonės rinkoje ir t. t. Tai vienas iš šviesių pavyzdžių, kaip veikia viešumas, nes tik kalbėjimas apie tiesą realiai keičia padėtį.

Po šio sukrečiančio sezono Steveno byla vėl buvo „pakelta“ ir iš naujo svarstomi įkalčiai. Tiesą sakant, nelabai domėjausi, kuria linkme pasisuko tyrimas ir ar Stevenas tapo laisvu, tą tikriausiai sužinosiu tik šį spalio mėnesį, kai tikrai žiūrėsiu šį puikiai sukaltą serialą, pilną demaskuojančios informacijos, kaip žmogiškumą nugali teisminė korupcija, o gal... O gal toje istorijoje visgi blykstels viltis ir viskas pasikeis. Neįtikėtina istorija, kuri nepalieka abejingų, rekomenduoju visiems „kietiems“ žiūrovams, kurie mėgsta „kietas“ realias istorijas, keičiančias pasaulį.

Serialo anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai" / "Gaga: Five Foot Two"

Sveiki,

Mėgstu dokumentinius filmus apie įvairius dainininkus. Po fantastiško filmo apie Amy Winehouse „Amy“ (2015) nė nedelsdamas nusprendžiau pažiūrėti ir apie vieną labiausiai aptarinėjamų pop atlikėjų pasaulyje – Lady Gaga. Ji bendradarbiaudama su Netflix platforma išleido biografinį dokumentinį filmą „Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ (angl. Gaga: five foot two) (2017), kuris aprėpia paskutiniuosius „ramesnius“ atlikėjos gyvenimo metus, įskaitant ir darbą prie „Amerikietiška siaubo istorija“ filmavimo bei „Joanne“ albumo įrašinėjimo darbus ir sugrįžimą į didžiąją sceną.

Kaip jau galite įtarti, filmas atskleidžia pačias intymiausias atlikėjos užkulisius, jos skausmingos meilės išgyvenimus bei šlovę. Labiausiai šokiruoja atlikėją kamuojantys skausmo spazmai ir tikrai nėra lengva stebėti, kaip Lady Gaga iki ašarų iš skausmo raitosi ant lovos, kai tuoj teks žengti į sceną ir dainuoti gyvai. Įvairios pokalbių nuotrupos – tai tarsi Lady Gagos asmenybės mozaikos dalys, atskleidžiančios atlikėjos filosofiją, požiūrį į savo kūrybą, kritiką bei tokias atlikėjas kaip Madonna.

Iš tikrųjų tai tarsi apsinuoginimas tiesiogine ir dvasine prasme. Lady Gaga atrodo iš kažko išsivadavusi, bet kartu dar ir ieškanti savo asmenybės dalies. Tokios atviros istorijos visada jaudina kaip ir filme „Amy“, taip ir čia tiesiog „priaugi“ prie asmenybės ir varstai ją visomis prasmėmis, vertini ir... Galvoji, kiek reikia daug drąsos ir atvirumo, kad galėtum tai parodyti žmonėms, juk tai lyg savęs nė kiek nepasilikti sau, kitą vertus, tai ir atsakas į įvairią kritiką, purvą, kurią kasdien patiria atlikėja. Nežinau, kaip jums šis filmas, bet man jis sukėlė nemažai emocijų ir pamąstymų ne tik apie Lady Gagą, bet ir save patį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela