Knyga: Vanessa Springora - "Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija"

 Vanessa Springora. „Abipusiu sutarimu: (ne)uždraustų santykių istorija“ – Baltos lankos, 2020. – p. 144.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Absoliučiai neplanavau skaityti atsiminimų knygos, nors tenka pripažinti, kad tokios knygos labai įdomios, paveikios, netgi galima sakyti „arti skaitytojo“, kadangi visai nesunku įsivaizduoti, jog tokie įvykiai ar gyvenimas vyksta tau už sienos. 2020 metų pradžioje Prancūzijoje pasirodžiusi Vanessos Springoros (g. 1972) atsiminimų knyga Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija (pranc. Le Consentement) sudrebino šalį ir tam buvo nemenkų priežasčių. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Greta Štikelytė dar tais pačiais metais, kai knyga pasirodė originalo kalba.

Vanessa Springola šiuo metu užsiima knygų leidyba, ji atstovauja vienai garsiai prancūzų knygų leidyklai Julliard, o ši atsiminimų knyga – tai ilgus dešimtmečius brandinta jos pačios asmeninė gyvenimo istorija. Prancūzijoje gyvena toks itin vertinamas rašytojas Gabriel Matzneff (g. 1936), kuris per savo rašytojo karjerą pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o jo kūryba, laisvai pasakojanti apie suaugusio vyro ir paauglių seksualinius santykius, pakerėjo didžiąją skaitančiųjų visuomenę. Kai V. Springorai buvo trylika metų, ji pirmąkart susitiko su G. – taip visoje knygoje įvardijamas Gabrielius – tuomet garsiam rašytojui jau buvo penkiasdešimt. Kelerius metus Vanessa susitikinėjo su G., išgyvendama ankstyvą seksualinį potraukį, atsainios motinos poziciją, ją palikusio tėvo šaltumą ir abejingumą.

Manau, svarbus ir istorinis Prancūzijos to meto kultūrinis kontekstas. Kai visi šie pedofiliniai įvykiai dėjosi šalyje kone atvirai prie mokyklų ir kavinių, reikia paminėti, kad visuomenė tam tikra prasme išgyveno seksualinę revoliuciją. 1968 metais daugelis menininkų pasisakė už nevaržomus, neįpareigotus hedonistinius santykius, todėl visuomenės nuostatos taip pat buvo paveiktos šių principų t. y. reikia atsisakyti puritoniškų seksualinių santykių suvaržymų, primestų stigmų, perdėto gėdos jausmo, religinių pančių, o tai tapo puikia terpe G. Matzneffui pateisinti savo seksualinius poreikius. Knygoje randame kiek novatorišką ir retai kur sutinkamą efebofilas terminą, kuris reiškia suaugusiojo seksualinį potraukį ką tik bręsti pradėjusiems berniukams arba mergaitėms (nepriklausomai nuo lyties). Tai tam tikra prasme seksualinis sutrikimas, sietinas su žmogaus individualiu „užstrigimu“ paauglystėje, kai individui atrodo, jog jis pats dar tebėra ankstyvosios stadijos paauglys, o jo lytiniai veiksmai nedaro jokios žalos. Pasirodo, kad mes, lietuviai, taip ir neturime nė vieno G. Matzneffo išversto kūrinio, kad galėtume palyginti, kaip toks psichologinis sutrikimas atsiskleidžia talentingai rašomoje literatūroje.

Visgi labiau už G. Matzneffo sutrikimą knygoje šokiruoja plačioji visuomenė, žmonių pozicija, kuri, manau, paveikė ir V. Springoros motiną. Iš pradžių smerkusi keturiolikmetės dukters santykius su penkiasdešimtmečiu, vėliau ji pasiduoda šiems santykiams, įsivaizduodama, kad V. Springora pajėgi pati kaip suaugusi spręsti savo meilės istorijos dramas. „Tą ketvirtadienį motina nuo nervų susuktu pilvu laukia žinių iš apklausos. Ji supranta, kad ir pati gali būti patraukta atsakomybėn. Sutikusi nuslėpti dukters ir G. santykius ji taip pat rizikuoja būti nuteista. Ji gali netgi netekti mano globos, o aš iki pilnametystės būčiau globėjų šeimoje (o. 67)“. Visgi V. Springoros įsitraukimas į neleistinus santykius lėmė ne vien palanki seksualinės revoliucijos situacija šalyje, bet ir vidiniai šeimos reikalai: „Tylos siena atsitvėręs tėvas mano gyvenime paliko beribę tuštumą. Stiprų polinkį knygoms. Kiek ankstyvą seksualinį prabudimą. Ir, svarbiausia, nepasotinamą norą būti matomai. Aplinkybės nepaprastai palankios (p. 27).“

Vanessa Springora

Paauglės Vanessos naivumas ir santykių idealizavimas pateisinamas, ji iš tikrųjų nesuvokia, kad G. ja naudojasi, o motinos artimų draugų ratelis netgi žino ir savotiškai toleruoja V. santykius su garsiu menininku. Žinoma, kad ilgai tai tęstis negali ir pamažu Vanessai atsiveria akys, ji perskaito asmeninius G. užrašus, sužino, kaip jis pirkdavo Filipinuose Maniloje devynmečius ir vienuolikmečius berniukus seksualiniams poreikiams tenkinti, o vėliau savo potyrius pertransformuodavo į literatūrą. Galiausiai V. ryžtasi palikti rašytoją, suvokusi, kad ji tėra tik sekso žaisliukas, o jos neatliepti jausmai nelabai tam rašytojui rūpi. Vėliau autorė štrichais „perbėga“ apie šių buvusių santykių žalą jos asmeniniame gyvenime, kurie neatšaukiamai sužalojo ją visiems laikams. „Kaskart, kai koks nors vyras norėdavo suteikti man malonumo arba, dar blogiau, patirti malonumo pasinaudodamas manimi, turėdavau grumtis su kažkokiu šešėlyje besigūžiančiu ir netrunkančius mane užlieti pasišlykštėjimu, turėjau stengtis nematyti žiaurumo veiksmuose, kuriuose jo nebuvo nė krislelio (p. 119).“

Iš tikrųjų praėjus 30 metų nuo tų santykių nutraukimo, V. Springora buvo terorizuojama garsiojo rašytojo laiškais, nuolat primenamas jos nutrūkęs ryšys su efebofilu. Šiuo metu autorė turi paauglį sūnų, sutuoktinį, tad net sunku įsivaizduoti, kodėl tas G. vis dar kabinasi prie jos, kai pačiam jau 84 metai! Visgi šokiruoja G. gebėjimas manipuliuoti, pateikti savo kūryboje mergaičių sutikimą kaip dvasinį potyrį, netgi remdamasis antikoje buvusiais seksualiniais santykių normomis, kurti šių dienų manifestą, jog nenaudojant prievartos galima „pamokyti“ paauglį patirti seksualinio gyvenimo malonumus. Žodžiu, rašytojas atrodo tiek „nušokęs nuo proto“, kad nelabai įsivaizduoju, jog mūsų puritoniškoje lietuviškoje visuomenėje galėtų vykti kažkas panašaus. Prisiminkime, kaip Drąsiaus Kedžio byla sudrebino mus visus, kaip jautriai reagavome į tokius slaptus vaiką išniekinančius santykius. Visgi Prancūzija nėra Lietuva, ten menininko statusas reiškia atskirą visuomenės elitą, tam tikrą nedegančią zoną, kurioje iš dalies gali vykdyti nusikaltimus ir netgi tai pertransformuoti savotiškai į meną... Skamba keistai, tačiau labiausiai knygoje „susmūgiuoja“ būtent vieši istoriniai faktai.

„1977 metais laikraštis Le Monde publikavo atvirą laišką, pavadintą „Apie teismo procesą“, pasisakantį už nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinių santykių dekriminalizavimą; laišką pasirašė ir jam pritarė žymūs intelektualai, psichoanalitikai ir gerbiami filosofai, šlovės viršūnę pasiekę rašytojai, daugiausia kairieji. Tarp pavardžių šmėžuoja Ronald‘as Berthes‘as, Gilles‘is Deleuze‘as, Somone de Beauvoir, Jeanas-Paulis Sartre‘as, Andre Glucksmannas, Louis Aragonas... Laiškas piktinasi trijų vyrų įkalinimu jiems laukiant teismo už tai, kad turėjo seksualinių santykių su trylikos ir keturiolikos metų nepilnamečiais (ir tai fotografavo) <...> tarp atsisakiusiųjų – Marguerite Duras, Helene Cixous ir... Michelis Foucault, kuris tikrai nebūdavo paskutinis pasmerkti įvairių formų represijas (p.45).“

Knygoje klausiama, ar literatūra ir žmogaus talentas kurti iš tikrųjų pateisina ir išteisina lytinius santykius su nepilnamečiais, kurie iš esmės dar nelabai suvokia, ką daro? Nieko nuostabaus, kad Vanessos Springoros knyga sudrebino Prancūziją, kadangi ji leido dirstelėti į literatūrinius dievukus pro tam tikrą dumblą, kurio nesinorėjo nei matyti, nei įvardyti. Nežinau, ar rašytoja šiuo metu užsipuolama visuomenės, nes G. M. vis dar turi palaikančiųjų komandą. Aš pats nesu puritonas, pasisakau už seksualinę revoliuciją, tačiau tam tikras išsilaisvinimas neturėtų būti proga tokiems santykiams – na, ne santykiams, o kriminalui, kurį patyrė V. Springora. Trumpais ir esminiais sakiniais perpasakota skaudi drama tampa ne tik autorės išpažintimi, bet ir tam tikra visuotine pareiga gelbėti tokias kaip ji – tai savotiškas manifestas, viešas pripažinimas kaip apsivalymas, kuris veikia autorę asmeniškai, o mums nubrėžia visuomenės dvilypumą: kodėl vieniems taip lengvai atleidžiame seksualinius nusikaltimus, o kitus nuteisiame iki gyvos galvos? Ar tik tas dvilypumas, gebėjimas pateisinti nėra kiekvieno iš mūsų asmenyje? Puiki knyga ir kaip moralinis termometras kiekvienam iš mūsų, bei kaip literatūrinis pasakojimo perliukas.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas" / "Jeffrey Epstein: Filthy Rich" (1 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Dabar man sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau žiūrėti šiais metais gegužės mėnesį pasirodžiusį keturių serijų mini dokumentinį serialas „Jeffris Epsteinas: Purvinai turtingas“ (angl. Jeffrey Epstrein: Filthy Rich), kuriame pasakojama apie 2019 metais rugpjūčio 10 dieną kalėjime tikriausiai nužudytą milijardierių J. Epsteiną. Iš tikrųjų šis serialas sukasi ne tiek apie jo asmenybę, kiek apie jo pedofilinį tinklą, kuriame įsitaisę patys turtingiausi JAV ir viso likusio pasaulio žmonės.

Serialas neįtikėtinas, nes jis atskleidžia, ką galima padaryti, kai turi pilnus maišus pinigų. Jeffris Epsteinas buvo nepadoriai turtingas, jis turėjo daugybę namų (netgi savo salą) visame pasaulyje, skraidė nuosavais lėktuvais, jam buvo pavaldūs daugelis įtakingų asmenų, įskaitant ir aukščiausiojo teismo asmenis. Jis kartu su žmona Ghilaine Maxwell ilgus dešimtmečius išnaudojo seksualiai nepilnametes, kurios po daugel metų, jau tapusios moterimis, galiausiai susivienija ir pradeda liudyti apie jo pedofilijos tinklą. Mergaites paaugles dažniausiai parūpindavo Epsteino žmona, jos atvykdavo į jų namus, darydavo erotinius masažus ir tenkindavo ne tik už pinigus, bet ir už tam tikras dovanas, pavyzdžiui, privilegijas studijuoti prestižinėse mokyklose. Nekaltos mergaitės buvo paveiktos ir įtikintos, kad pačios nori tai daryti, jos atsivesdavo savo draugių ir šis išnaudojimo ir papirkinėjimo tinklas buvo toks didelis, kad net baisu pagalvoti. Tai šimtai mergaičių!

Seriale moterys liudija, kovoja ne tik už savo tiesą, bet ir su savo psichologinėmis traumomis, kurios liko visam gyvenimui. Kai kurios nebegali susikurti šeimos, kai kurios įklimpo į narkotikus, jaučiasi paniekintos, nebereikalingos, išgyvena gėdą ir pažeminimą. Neįtikėtina drąsa kalbėti apie tai, kai viskas yra papirkta, o aukos viešojoje erdvėje išvadinamos tiesiog prostitutėmis. 2007 metais Epsteinui kuo puikiausiai pavyksta papirkti teisėjus, jis netgi kalėjime praleidžia laiką kaip viešbutyje, o dienos metu gali skraidyti po visą pasaulį – neįtikėtina ne tik šio žmogaus arogancija, bet absoliutus kaltės jausmo nebuvimas. Papirkinėjama JAV teisėsauga tiesiog viešoje ir lygioje vietoje. Reikėjo kone dešimtmečio, kad byla vėl grįžtų ir jos imtųsi visai kiti žmonės, kad Epsteinas iš tikrųjų galiausiai gautų to, ko nusipelnęs.

Kitą vertus, kai esi toks turtingas, nieko nebijai. Viskas yra papirkta. Absoliučiai kiekvienas žmogus. Epsteino saloje svečiavosi netgi Bill Clinton, princas Andrew, kuris irgi išnaudojo mergaites, ryškios Holivudo žvaigždės, jis netgi turėjo pažinčių su pačiu Donald Trump. 2019 metais Epsteinas sulaikytas ir nužudytas kalėjime, nors „pripaišyta“ savižudybės versija, tačiau skrodimas parodė, kad neįmanoma taip nusižudyti, kaip buvo sudarkytas Epsteino kūnas. Kaip išgyveno Epsteino „savižudybę“ tos moterys, kurios laukė teisingumo? Kas su jomis buvo daroma? Visa tai išties nemenkai šokiruoja šiame seriale.

Visgi Epsteinas, kad ir koks jis buvo turtingas, purvinas, mano akimis, (kaip, beje, ir kitų) tebuvo tik ledkalnio viršūnė. Galiausiai kitiems rykliams teko paaukoti Epsteiną, jį nužudyti, kad jis nebekalbėtų, neišduotų jų. Manau, pedofilijos klanas iš tikrųjų kur kas didesnis, jis apima ne tik Clintonus, bet ir beveik visus esančius valdžioje ir už tos valdžios svertų, tų, kurių mes nematome. Žmonės turi nuosavas salas, yra apsitvėrę įstatymais ir tvoromis, jie turi įsirengę bunkerius, kur kalina vaikus, juos prievartauja, dalijasi laivais ir lėktuvais, juos transportuoja kaip prekę tarpusavyje tenkindami savo iškrypusius poreikius. Apie tai yra ne vienas dokumentinis filmas YouTubeje (vienas iš jų vadinasi „Iš šešėlių“, verta pamatyti, nes absoliučiai siejasi su Epsteino istorija) išverstas lietuviškai, kur įvairūs darbuotojai liudija tokius siaubingus nusikaltimus, kad net plaukai šiaušiasi: satanizmas, kanibalizmas, vaikų prievartavimas, žudymas, žmogienos valgymo kultas, kraujo gėrimas... Epsteinas, galima sakyti, dar tebuvo tik šių dalykų švelnioji versija, apysmulkė žuvelė toje iškrypusioje reptiloidinėje sistemoje.

Tai serialas ne pramogai, o veikiau kaip liudijimas, tam tikras būdas ir bandymas atstatyti į šešėlius nugrūstą tiesą. Visą laiką žiūrint šį serialą galvojau ir apie Kedžio pedofilijos bylą, kurioje Neringa Venckienė taip ir negalėjo atskleisti tiesos. Manau, tai yra vieno didelio pasaulinio klano pakraštys, tas pakraštys buvo kliudytas ir Lietuvoje, kur vėlgi turime viską nupirktą ir papirktą – tą rodė mūsų teismų sistema. Sunku pasakyti, kad rekomenduoju šį serialą, kuris, be jokios abejonės, yra geras, bet mąstau, o ką jis duotų paprastam lietuviui? Ogi tiesą, tiesą ir dar kartą tiesą. Galiausiai realius pasaulyje vykstančius dalykus, kuriuos dažniausiai ne tik ignoruojame, bet ir nenorime jų girdėti.

Jūsų Maištinga Siela